TV programa
 

Horoskopai
 
SEKITE MUS Registruotiems varototojams
Paieška
LIETUVAKOMENTARAIPASAULISKULTŪRAISTORIJALŽ REKOMENDUOJAEKONOMIKASPORTAS
Šeima ir sveikataPrie kavosŽmonėsGimtasis kraštasMokslas ir švietimasTrasaKelionėsKonkursaiNamų pasaulisGamtaAugintiniai
LIETUVA

Kaip Kolumbas inžinierių ieškojo

2010 02 11 0:00
Diskusijoje (iš kairės) A.Milišauskas, S.Žvirblis, J.Guzavičius, A.Keraminas ir A.Danilevičius.
Alekso Jauniaus nuotrauka

Ne kur kitur, o mažame Pabradės miestelyje veikia moderni "Intersurgical" įmonė, gaminanti šiuolaikišką produkciją eksportui. Gamyklos vadovybė neabejoja, kad jei tokios įmonės veiktų kiekviename rajone, Lietuvos žmonės tikrai gyventų geriau. Kitas dalykas, šiandien pramonėje vertinami kūrybingi inžinieriai, nes jei nebus generuojama naujų idėjų, nebus ir pažangos. Lietuvoje kasmet vis mažiau stojančiųjų pasirenka inžinerines studijų programas. Kaip pakelti inžinerinių specialybių prestižą ir kokios specialistų rengimo spragos?

Įmonėje "Intersurgical" LŽ inicijuotoje diskusijoje "Ar Lietuvai reikia gerų inžinierių?" dalyvavo Vilniaus Gedimino technikos universiteto (VGTU) Mechanikos fakulteto dekanas prof. habil. dr. Algirdas Valiulis ir šio fakulteto Mašinų gamybos katedros vedėjas doc. dr. Mindaugas Jurevičius bei Pramonės įmonių valdymo katedros vedėjas doc. dr. Rolandas Strazdas, Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos Žmogiškųjų išteklių plėtros skyriaus vedėjas Linas Kadys, Švietimo ir mokslo ministerijos (ŠMM) Studijų, mokslo ir technologijų departamento Koleginių studijų skyriaus vedėjas Antanas Levickas, Ūkio ministerijos vyriausiasis patarėjas Arūnas Keraminas bei Inovacijų ir žinių visuomenės departamento direktorius dr. Almantas Danilevičius, Lietuvos pramonininkų konfederacijos (LPK) viceprezidentas Jonas Guzavičius, UAB "Intersurgical" gamyklos direktorius Sigitas Žvirblis bei įrangos direktorius Artūras Milišauskas. Diskusijos dalyvius kalbino LŽ spec. korespondentas Gintaras Mikšiūnas.

Pasaulyje ir pas mus

G.Mikšiūnas. Prieš du dešimtmečius šalies pramonė klestėjo ir Lietuvoje inžinierių potencialas buvo net labai stiprus. Perėjus prie rinkos santykių padėtis keitėsi, tad gal iš pradžių diagnozuokime, kokia ji yra dabar?

A.Valiulis. Pasaulinis pramoninės gamybos sąstingis - prastas fonas daugeliui specialybių, ne tik inžinerijai, tačiau esame dideliame ES šalių būryje ir galime matyti, į ką orientuojasi šios valstybės ir kaip pakrypę atskirų profesijų mokymo vektoriai mūsų šalyje. 2007 metais iš visų aukštųjų mokyklų absolventų 20 proc. inžinerines studijas baigė Prancūzijoje, 19 proc. Suomijoje, 7 proc. Latvijoje, 9 proc. Lenkijoje. Socialines, verslo ir teisės studijų programas Latvijoje baigė 56 proc. absolventų, Lietuvoje ir Lenkijoje - po 43 proc., o Suomijoje - tik 23 proc., Vokietijoje - 24 procentai. Matome, kad konkurencingą produkciją gaminančios užsienio šalys investuoja į inžinierių rengimą, o šalys, siekiančios būti "tiltu", plečia socialinių, verslo, teisės mokslų studijas. Atrodo, Latvijos ir Lenkijos pavyzdys mums artimesnis negu Suomijos. Jei norime išlaikyti inžineriją, turėtume prilygti Europos vidurkiui bent jau rengiamų specialistų kiekiu. Kalbu ne tik apie mechaninę inžineriją. Juk ir žemės ūkiui, ir jūrininkystei, ir chemijos ar naftos chemijos, energetikos, statybos, elektronikos pramonei reikia inžinierių. Vien aukštoji mokykla į šį klausimą negali atsakyti.

G.Mikšiūnas. Vokietijoje pernai buvo 51 tūkst. laisvų inžinierių darbo vietų, Prancūzijoje - per 100 tūkstančių. Vadinasi, problema egzistuoja ne tik Lietuvoje.

A.Valiulis. Inžinerinių specialybių prestižiškumo problema iškilusi ne tik mums, bet ir, pavyzdžiui, Skandinavijos šalims. Universitetai neprirenka stojančiųjų, todėl nemokamoms studijoms priimami asmenys iš trečiųjų šalių. Siekiama, kad tik nebūtų sužlugdyta pati aukštųjų mokyklų infrastruktūra, uždaryti fakultetai, laboratorijos, centrai. Mūsų aukštųjų mokyklų mechaninės inžinerijos bakalaurus mielai kviečiasi magistrantūros studijoms Skandinavijos šalių universitetai. Vėliau jiems siūlomas gerai mokamas darbas. Kiek iš jų sugrįš bent artimiausiais metais į savo šalį? Nors, kita vertus, kalbantis su mūsų įmonių vadovais visada pabrėžiama, kad jiems labai reikalingi inžinieriai.

R.Strazdas. Kartais mus kaltina, kad universitetą baigę inžinieriai yra blogai parengti. Neatmetu, kad tam tikri dalykai gali būti taisytini, tačiau inžinerines specialybes dažniausiai renkasi abiturientai, kurių gebėjimai prastesni ir balai žemesni. Gabius žmones atbaido paplitęs stereotipas, kad inžinierius mechanikas nuolat tepaluotas, darbo vietos prastos, triukšmingos, atlyginimai maži, o pramonei žlungant ir išsikeliant iš Lietuvos, inžinieriui vis sunkiau rasti darbą pagal specialybę.

Kiek reikia ir kokių

G.Mikšiūnas. Ar yra kokia nors valstybės strategija, kaip nukreipti ugdymo procesą ta linkme, kad jis būtų adekvatus darbo rinkai?

L.Kadys. Visi suprantame, kad be inžinierių šiuolaikinė civilizuota visuomenė egzistuoti negali, net jei pasirinktume būti, tarkim, tranzito ar paslaugų šalimi ir nieko negaminti. Kitas klausimas, ar reikia tiek ir tokių inžinierių, kokių parengia dabartinė mūsų švietimo sistema? Darbo biržos duomenimis, iš 2009 metais baigusių inžinerines profesijas absolventų 1055 registravosi darbo biržoje ir iki šiol iš jų įdarbinti tik 339 žmonės. Du trečdaliai neturi darbo.

A.Valiulis. O kiek baigė ir kiek užregistruota kitų specialybių atstovų? Gal nemažai jų užsiregistravę ir dėl kitų veiksnių. Pavyzdžiui, darbo yra, tačiau įmonė - kitame mieste. Kaip spręsti būsto problemą ir pan. Šalies ekonomika pamažu pradės kilti ir vargu ar kas nors tiki, kad šį kilimą lems išsiplėtojęs padėvėtų drabužių parduotuvių tinklas. Užsienio investicijos ateis tik ten, kur bus parengtų specialistų, gebančių organizuoti pramoninę gamybą ir gaminti. Šiandien ne vienas dvyliktokas sprendžia, ką rinktis, kuo būti. Mechaninėje inžinerijoje taip pat daug erdvės kūrybai, išradingumui. Ji nemasina abituriento šou elementais, tačiau gali suteikti patikimą pagrindą visam gyvenimui.

A.Levickas. Švietimas ir studijos, kad ir kaip ten būtų, prisitaiko prie poreikių. Kai žlugo didžiosios įmonės, darbo rinkoje naujų inžinierių nereikėjo, nes jų ir taip netrūko, todėl universitetai ir kolegijos gana ilgai siaurino inžinerinių specialybių studijų programas, nes niekas nestojo. Kitas kraštutinumas - daugėjo stojančiųjų į statybos studijų programas, kai prieš kelerius metus gerėjo reikalai statybos sektoriuje.

Reikėtų kalbėti ir apie rengimo lygių piramidę: profesinis ir aukštasis mokslas, skylantis dar į kolegines ir universitetines studijas. Lietuvoje ta piramidė, darbo rinkos požiūriu, apversta: per mažai rengiama aukštos kvalifikacijos darbininkų ir per daug - aukštąjį išsilavinimą turinčių inžinierių. Kita vertus, kyla specialistų rengimo kokybės klausimas ir bendradarbiavimo poreikis visais lygiais - tiek nustatant studijų programų tikslus, tiek organizuojant praktinį mokymą, nes milijonus kainuojančios įrangos mokymo įstaigos niekada neturės.

J.Guzavičius. Egzistuoja labai daug klaidingų teorijų, kai kurias iš jų skleidė ir ES ekspertai, esą pramonę Lietuvoje plėtoti neperspektyvu. Reikėtų suprasti, kad jie tam tikra prasme žiūri į mus ir kaip į konkurentus. Pramonė yra stabilumo garantas visose valstybėse. Paslaugų sritis ribota. Žinoma, plėtokime ir paslaugas, tačiau visais atvejais eksportas yra valstybės ūkio pagrindas. Krizė tai tik išryškino. Laikomės šiek tiek geriau už Latviją, nes Lietuvoje santykinė pramonės dalis yra didesnė. LPK daug kartų sakė, kad parengti inžinierių kainuoja tris kartus brangiau negu vadybininką, tad inžinerinės studijos turėtų būti šiek tiek ilgesnės ir geriau finansuojamos.

A.Keraminas. Gamtos išteklių turime nedaug. Svarbiausi mūsų ištekliai yra žmonės, todėl norint, kad ekonomika augtų, reikia investuoti į tas sritis, kurios turi didelę pridedamąją vertę ir potencialą augti. Šiuo metu svarbiausios yra dvi: gamyba ir paslaugos, tačiau globalios ekonomikos ir technologijų modernizavimo sąlygomis takoskyra tarp jų nyksta. Reikia kūrybiškų, iniciatyvių ir gabių žmonių, pageidautina inžinerinio ar techninio išsilavinimo, kad sugebėtų kurti naujus produktus. Ne mažiau svarbu ir juos parduoti, tai - verslumo aspektas. Todėl inžinieriai turi būti ne tik gerai parengti, bet ir platesnio profesinio akiračio, kad galėtų savo žinias pritaikyti ne tik dirbdami kitiems, bet ir patys pradėdami kokį nors verslą.

Jei tokių žmonių neturėsime, nei patys galėsime kurti verslus, nei įmonės, dirbančios Lietuvoje, galės plėstis, nebūsime įdomūs ir užsienio investuotojams.

Gerų inžinierių nėra?

A.Milišauskas. 1996-2000 metais mūsų įmonei smarkiai plečiantis skubiai reikėjo inžinierių mechanikų. Išmaišiau visą Lietuvą, tačiau jau tada jaunų, neseniai baigusių studijas aukšto lygio specialistų nepavyko rasti. Padėtis tik blogėja. 2003-2005 metais, kai mums vėl prireikė kelių gerų inžinierių mechanikų, kaip Kolumbas visą Lietuvą apkeliavau ir padariau išvadą, kad jų neįmanoma rasti. Paprašiau VGTU išrinkti du tris geriausius baigiamojo kurso studentus, juos priėmėme į gamyklą. Deja, šiuos inžinierius mechanikus, baigusius bakalauro studijas, teko dar penkerius metus mokyti, kad atitiktų mūsų kvalifikacinius reikalavimus ir būtų pajėgūs savarankiškai dirbti įmonėje. Dabar galiu tvirtai pasakyti, kad inžinierių mechanikų Lietuvoje nėra. Nuvažiuokite į bet kurią gamyklą ir pamatysite, kad visą darbą atlieka 45 metų ir vyresni žmonės.

A.Danilevičius. Būsimieji slėniai, manau, leis plėtoti studijų, mokslo ir verslo bendradarbiavimą. Šiuose žinių branduoliuose verslininkai galės ieškoti būsimų darbuotojų ir kartu parengti įmonei reikalingų inžinierių, technologų ar kitos kvalifikacijos specialistų, kurie atitiktų jų darbo pobūdį. Esant globaliai rinkai svarbiausia konkurencingumas, todėl didelės pridėtinės vertės kūrimas ir naujų inovatyvių produktų gamyba - vienas svarbiausių Lietuvos prioritetų. Ūkio ministerija kartu su Švietimo ir mokslo ministerija parengė Lietuvos inovacijų strategiją iki 2020 metų. Joje apibrėžiamos inovacijų politikos perspektyvos ir prioritetinės sritys, tokios kaip kūrybingos visuomenės ugdymas, Lietuvos integracija į globalias rinkas, įvairaus pobūdžio inovacijų plėtra ir kiti aktualūs Lietuvai dalykai. Tikimės, kad jos pagrindu toliau bus plėtojama inovacijų plėtros, verslo ir mokslo bendradarbiavimo politika.

J.Guzavičius. Mokinys pirmiausia turi būti gabus ir imlus, tačiau ir mokytojui reikia ne tik gerų teorinių žinių, bet ir glaudesnio ryšio su moderniomis verslo įmonėmis, kad pats praktiškai sužinotų, ko dar nežino. Lietuvoje yra ir daugiau įmonių, išlikusių ir gerai modernizuotų, kurių gamybos apimtis yra didelė. Vertinant visada reikia atsižvelgti ir į mokesčių surinkimą. Geros yra tos darbo vietos, kurios kuria didelę pridėtinę vertę, bet ir žmonės gauna gerus atlyginimus, moka mokesčius, išlaiko šeimas.

A.Keraminas. Lietuvoje daug strategijų ir programų, tačiau joms įgyvendinti dažniausiai nėra pinigų. Iki 2004 metų valstybės ištekliai verslui skatinti buvo labai maži. Dabartines inovacijų ir eksporto strategijas stengiamės paremti struktūrinių fondų lėšomis. Aišku, suvaldyti dideliems pinigams taip pat reikia gebėjimų ir žinių. Jų įgyjame ir tobulėjame dirbdami.

Kas naudinga valstybei

A.Valiulis. Šiemet stojantieji į inžinerinę mechaniką iš trijų konkursinių vidurinės mokyklos egzaminų daugiausia galėjo surinkti 20,6 - 20,8 balo. Net 50 proc. įstojusiųjų šis balas buvo žemesnis negu 14. Priimta ir tokių, kurie teturėjo penkis ar šešis balus. Ką reiškia tokie balai įstojus į mechaninę inžineriją? Šių asmenų matematikos, fizikos ar chemijos žinios tokios silpnos, kad jie nesugeba mokytis universiteto programos siūlomu tempu. Jiems papildomai dar reikėtų mokytis, kad užpildytų žinių spragas. Spėjama, kad 2008-2020 metais Lietuvoje aštuoniolikmečių sumažės 48 proc. (tiek pat ir Latvijoje, ES vidurkis - 15 proc.). Kas apskritai studijuos? Kita - praktikos problema. Ne visos įmonės gali ugdyti specialistus pačios. Nusiperka už milijoną, gal pirmieji Lietuvoje, kokį nors naują įrenginį ir priekaištauja mokyklai, kad absolventas nesugeba jo prižiūrėti. O kur įgyti praktikos, jei Lietuvoje tik pusė procento visų įmonių, kuriose yra visi šiuolaikinės pramoninės gamybos elementai - nuo produkto projektavimo, parengimo gamybai iki produkcijos kokybės standartų diegimo ir gatavo produkto pardavimo. Mažose įmonėse viskas vieno vadovo galvoje. Jis ir projektuotojas, ir gamintojas, ir tiekėjas. Atėjęs į tokią įmonę, kad ir labai norėdamas, ne kažin ką gausi. Yra taip pat ir dėstytojų senėjimo problema. Maži atlyginimai į aukštąsias mokyklas jaunų žmonių netraukia.

S.Žvirblis. Norėčiau pakalbėti šiek tiek lokaliau - rajonų, savivaldybių lygiu. Visi sutinkame, kad gamyba, investicijos yra mūsų ateitis, tačiau žmonės išvažiuoja ne tik iš Lietuvos, o, pavyzdžiui, ir iš Pabradės į Vilnių ar kitus regionus. Kaip plėsti įmonę ir ją išlaikyti, ar turime užtektinai kvalifikuotų vietinių darbuotojų? Aišku, pati įmonė suinteresuota jaunimą nukreipti į aukštąsias ir profesines technikos mokyklas, tačiau ir valstybė turėtų prisidėti tam tikra subsidijų dalimi. Rajono valdžia, politikai niekuo nesuinteresuoti, gyvena tarsi kitoje erdvėje, naudoja mūsų pinigus, o kur jie nukeliauja, niekas negali pasakyti. Mūsų gamykla ir rajonas gyvena visai skirtingais lygmenimis. Stengiamės sudaryti kuo geriausias darbo sąlygas, o jeigu žmonės geriau jausis ir gatvėje, ir namie, įmonei taip pat bus geriau.

J.Guzavičius. Iš tikrųjų savivaldybės neskiria užtektinai dėmesio verslui. Žinoma, mums labai svarbi visa infrastruktūra. Ją kuriant turi dalyvauti ir pramonės įmonės. Galime tai daryti nemokamai, bet mūsų balsas turi būti išgirstas.

Iš mūsų pokalbio išsikristalizavo, kad labai svarbu glaudus mokslo ir verslo bendradarbiavimas bei grįžtamasis ryšys. Manau, kad inžinierių reikia, nors Kaune, naujausiais darbo biržos duomenimis, 1945 inžinieriai neturi darbo, iš jų - 275 mechanikai inžinieriai. Bet inžinierius inžinieriui nelygu. Kitas dalykas, net ir iš sovietinių laikų vadybininkas turėjo specializaciją: tekstilės pramonės, mašinų gamybos ar dar kitokią. Dabar žodis "vadybininkas" skamba, atvirai pasakius, keistai. Nesu priėmęs nė vieno vadybininko, kuris nėra inžinierius. Taip pat svarbu, kad inžinierius turėtų vadybininko magistro diplomą. O dar geriau, kai jis yra ir rinkodaros magistras. Dabar išnyksta riba tarp inžinieriaus ir aukštos kvalifikacijos darbininko. Mano įmonėje apie 50 inžinierių dirba darbą, kuriam reikia išsilavinimo, kalbų mokėjimo ir elektronikos, elektrotechnikos, mechanikos žinių.

A.Levickas. Visi sutarėme, kad būtina bendradarbiauti, tačiau reikia ir tarpininko, kuris gerai pažįsta abi puses. Lietuvos pramonininkų konfederacija, kaip asocijuota darbdavių struktūra, šiuo atveju gali daug nuveikti.

L.Kadys. Statistikos duomenimis, inžinierių Lietuvoje lyg ir pakanka. Pernai buvo įregistruoti 6582 bedarbiai, o 2008 metais darbo neturėjo 2859 inžinieriai. Du kartus su trupučiu padaugėjo bedarbių, o laisvų darbo vietų santykis, t. y. inžinierių poreikis, išliko beveik nepakitęs. Šioms problemos spręsti prielaidas sudarytų kvalifikacijos prognozavimo ir profesinio orientavimo sistemos, kurias kurti turi valstybė, tačiau be glaudaus bendradarbiavimo su socialiniais partneriais šie mechanizmai vargu ar bus veiksmingi.

Dar vienas dalykas, manau, kad inžinieriaus kvalifikaciją turėtų suteikti nepriklausomas vertintojas. Lygiai taip pat ir kvalifikacijos sampratą turėtų suformuluoti ne universitetas ar ministerijos, o žmonės, atėję iš darbo pasaulio ir tuos specialistus vėliau įdarbinantys.

A.Danilevičius. Siūlyčiau keisti požiūrį į konkurencingą aplinką, Europos ir pasaulio rinkas, kuriose dirba ir mūsų verslininkai. Lietuvos ekonomikos ateitis yra aukštųjų ir vidutiniškai aukštų technologijų pramonė bei didelę pridėtinę vertę kuriančių paslaugų sektorius. Tiek institucijoms, tiek verslui ir mokslui reikia bendradarbiauti ir ieškoti sutarimo.

A.Valiulis. Nežinau, kas Lietuvoje galėtų suteikti bendrą profesinę mechaniko inžinieriaus kvalifikaciją. Atstovauju Suvirintojų asociacijai ir žinau, kad Lietuvoje nelaimėsi pelningo užsienio valstybės užsakymo atsakingiems suvirintiems gaminiams gaminti, jei nebus darbuotojų, turinčių profesinį kvalifikacinį Europos inžinieriaus suvirintojo, technologo ar darbų priežiūros meistro dokumentą. Lietuvos suvirintojų asociacija ir pati galėtų gauti teisę teikti profesinę kvalifikaciją, tačiau tarptautinė licencija kainuoja apie 18 tūkst. litų per metus. Iškart aklavietė - kas mokės. Iš ES valstybių tik Baltijos šalys, Malta ir Kipras neturi teisės teikti šios krypties diplomų. Taigi nori būti konkurencingas, prašykis tokio dokumento užsienio šalyse. Palankęs kursus, išlaikęs egzaminus ir sumokėjęs 10 tūkst. litų, tokį dokumentą įsigysi. Šiandien tokią paslaugą perkame iš užsienio kolegų. Bėda, kad pinigai tada keliauja į kitos valstybės iždą. Jei norėsime gauti pelningų užsakymų, Lietuvai prireiks savų inžinierių, turinčių profesinės kvalifikacijos dokumentą, o dar geriau, jeigu Lietuva pati turės teisę teikti tokius dokumentus.

S.Žvirblis. Mūsų visuomenėje daug tokių, kurie gyvena tik kaip vartotojai, patys nerodo jokio verslumo arba dar blogiau - laukia pašalpų. Kol kas neturime stipraus vidurinio sluoksnio - būtent inžinierių, kvalifikuotų žmonių, kurie iš esmės formuotų mūsų valstybės viziją.

Trumpai

UAB "Intersurgical" gamykloje dirba apie 1250 žmonių. Nors tai šimtu procentų užsienio kapitalo įmonė, joje nėra nė vieno užsieniečio. Nuo pat pradžių ji buvo kuriama vien Lietuvos inžinierių ir dabar trys įmonės direktoriai - buvusio Kauno politechnikos instituto absolventai, praktikos įgiję anksčiau dirbdami Alytaus "Snaigėje" ir Vilniaus "Sigmoje" bei "Ventoje".

Reanimacijai ir intensyviai terapijai skirti gaminiai - daugiausia vienkartinės medicininės kvėpavimo sistemos.

Prieš 16 metų gamyklos istorija Lietuvoje pradėta nuo nosies kaniulių. Gaminiai buvo renkami rankomis iš komponentų, atsivežtų iš Pietų Afrikos. Per mėnesį jų pagamindavo ir parduodavo apie 30 tūkstančių. Prieš trejus metus akcininkai šią gamybos liniją iškėlė į Kiniją, nes niekas netikėjo, kad ją galima automatizuoti. Dabar ji susigrąžinta ir patiems gamyklos inžinieriams pavyko automatizuoti gamybos procesą.

"Intersurgical" įrangos cechas - vienas moderniausių Baltijos šalyse. Įprasta gaminių tikslumo paklaida - viena kita šimtoji milimetro dalis, trečdalis ar penktadalis žmogaus plauko storio, tačiau kartais reikia net kelių tūkstantųjų milimetro dalių tikslumo. Vienas revoliucinių gaminių, sukurtas Lietuvoje "Intersurgical" gamykloje ir gerai žinomas viso pasaulio anesteziologams, - kvėpavimo takų praeinamumą garantuojantis "i-gel", kurio išlenktų detalių gamybos būdas labiau primena skulptoriaus darbą nei tradicinį metalo apdorojimą.

Gamykloje įdiegta ar baigiama įdiegti per 20 automatizuotų ir pusiau automatizuotų gamybos linijų. Per mėnesį parduodama 9-10 mln. gaminių, jie tiesiogiai siunčiami į 40 pasaulio šalių, o per filialus ir platintojus minėti gaminiai pasiekia daugiau kaip šimtą valstybių visame pasaulyje. Iš viso eksportuojama per 99 proc. produkcijos, mažiau nei procentas lieka Lietuvoje, nes čia maža rinka.

Didžiausi konkurentai - JAV, Europoje - vokiečių ir anglų kompanijos. Kinai gali konkuruoti vienu kitu paprastesniu gaminiu, pavyzdžiui, pagamindami dešimtis milijonų paprastų kaukių, tačiau jie negali pasiūlyti tokios produkcijos įvairovės kaip lietuviai - per 600 skirtingų gaminių.

DALINKIS:
0
0
SPAUSDINTI
LIETUVA
Rubrikos: Informacija:
AugintiniaiEkonomikaFutbolasGamtaĮkainiai
Gimtasis kraštasIstorijaJurgos virtuvėKelionėsInfoblokai
KomentaraiKonkursaiKovos menaiKrepšinisReklaminiai priedai
KultūraLengvoji atletikaLietuvaLŽ rekomenduojaPrenumerata
Mokslas ir švietimasNamų pasaulisPasaulisPrie kavosKontaktai
SportasŠeima ir sveikataTrasaŽmonėsKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2016 UAB "Lietuvos žinios"