Paieška
LIETUVAGIMTASIS KRAŠTASISTORIJAEKONOMIKAKOMENTARAIPASAULISŠEIMA IR SVEIKATATRASA
ŽMONĖSKULTŪRASPORTASGAMTA IR AUGINTINIAIĮDOMYBĖSMOKSLAS IR ITMULTIMEDIA
LIETUVA

Kaip kuriama propaganda: Manto Adomėno ir žurnalisto Audriaus Lelkaičio įspūdžiai

 
2017 05 03 16:22
Stop kadras

Seimo narys konservatorius Mantas Adomėnas apgailestauja sutikęs duoti interviu Maskvos remiamam kanalui NTV apie Šalčininkų rajone surengtas pratybas. Parlamentaras teigia nežinojęs, kur bus panaudotas jo komentaras. Tuo metu žurnalistas Audrius Lelkaitis socialiniame tinkle pasidalino įspūdžiais, kurių prikaupė gavęs pasiūlymą padirbėti NTV prodiuseriu rengiant laidą apie pratybas Šalčininkuose.  

Pasak Seimo nario, praėjusį ketvirtadienį jo intensyviai ieškojo žurnalistas Audrius Lelkaitis: skambino į Seimo biurą, prašinėjo telefono iš padėjėjų, klausė, ar nesutikčiau duoti interviu apie JAV karių dislokavimą Lietuvoje. „Nelabai buvo laiko, nelabai mano tema, bet jis, kaip sakoma, insistavo. Atvažiuos, kur tik man patogu. Kokiai laidai? „Aš čia filmuosiu siužetą ir pardavinėsiu agentūroms, gal kas paims.“ Šioje vietoje turėjo pradėti skambėti aliarmo varpeliai, bet – ak ta beprotiška gyvenimo skuba! – nepradėjo. Sutikau pakalbėti į kamerą“, – savo paskyroje socialiniame tinkle Facebook rašo M. Adomėnas. Politiko žodžiais, jis buvo klausinėjamas taip, tarsi JAV kariai didintų grėsmę ir keltų įtampą. „Sakiau – priešingai. Klausinėjo apie hibridinio karo imitaciją Šalčininkų rajone. Sakiau – išsiaiškinę silpnąsias vietas, tapome saugesni. Kas iš to palikta Lietuvą pajuokiančiame reportaže, pamatysite patys“, – piktinasi parlamentaras. „Žinodamas, kad medžiaga bus panaudota Maskvos kanalo NTV reportažui, nebūčiau sutikęs kalbėti. Audrius Lelkaitis akivaizdžiai puikiai žinojo, kokiai „agentūrai“ jo medžiaga reikalinga. Galėtų dabar papasakoti, už kiek sutiko prisidėti prie Lietuvos šmeižimo – pecunia non olet, ar ne, Audriau?“ – piktinasi M. Adomėnas. Jis pranešė išmetęs žurnlaistą iš Facebook bičiulių.

Komentaro apie pratybas Šalčininkuose NTV kanalo buvo prašyta ir Seimo Nacionalinio saugumo ir gynybos komiteto vicepirmininkė konservatorė Rasa Juknevičienė. Tačiau politikė atsisakė. Balandžio pabaigoje į Vilnių atvykusi šio kanalo filmavimo grupei darė reportažą apie Vidaus reikalų ministerijos (VRM) surengtas pratybas Šalčininkų rajone. „Atsisakiau komentuoti, nes puikiai žinau, kokiame kontekste bus mano kalbėjimas. Aišku, suras kitus, bet čia kiekvieno apsisprendimas. Geriau propagandoje nedalyvauti. Nebent tai yra tiesioginė transliacija, kur gali kažkiek kontroliuoti situaciją“,– savo paskyroje socialiniame tinkle Facebook rašė R. Juknevičienė. Nors spauda labai palankiai nušvietė „tas keistąsias VRM pratybas“, anot politikės, „jos buvo didelė klaida“. „Klaida iš principo, nes tokių pratybų, kai dalyviai nežino, jog tai pratybos, negali būti“, – teigė R. Juknevičienė.

Balandžio 11 dieną VRM surengtose pratybose treniruotasi reaguoti į uniformuotus karius be skiriamųjų ženklų. Šis scenarijus primena 2014 metų Krymo aneksiją, kai regione ėmė veikti Rusijos kariai uniformomis be skiriamųjų ženklų ir civiliais drabužiais. Šios Rusijos pajėgos buvo pramintos „žaliaisiais žmogeliukais“. Pagal vidaus reikalų ministro įsakymu surengtų taktinių pratybų legendą, nedraugiškos Lietuvai Udijos valstybės specialiosios pajėgos nelegaliai kirto sieną ir rengiasi užimti vieną iš pasieniečių užkardų bei Šalčininkų policijos komisariatą. Pareiškimą , kuriuo išsakė savo pasipiktinimą, dėl pratybų, paskelbė Šalčininkų rajono savivaldybė. Rajono gyventojų vėliau atsiprašė vidaus reikalų ministras, dėl kai kurių pratybų detalių apgailestavo premjeras.

Andrius Lelkaitis: pamokos iš kitos pusės

Rusijos žiniasklaida į Lietuvą važiavo ir važiuos. Čia apie tai, ką jie daro atvažiavę.

Kai sulaukiau skambučio iš NTV prodiuserės, pasidarė smalsu, kaip jie dirba (beje, nustebino pasiūlyta pinigų suma už prodiusavimą, kam smalsu, privačiai papasakosiu, bet kuriuo atveju ji maža lietuviškais masteliais). – Mes labai objektyviai dirbame, – patikino prodiuserė. Kai apie objektyvumą pradedama kalbėti nuo antro sakinio, irgi tampa įdomu.

Dabar detalės, kurios labiausiai įsiminė ir leidžia daryti tam tikras išvadas.

Kiek suprantu, balandžio 11 dienos mokymų Šalčininkuose tema jų redakcijoje gimė likus kelioms dienoms iki eterio. Lietuvoje jie planavo filmuoti dvi dienas (iš kalbų susidariau įspūdį, kad korespondentai į užsienį išleidžiami retai, jie turi nusifilmuoti medžiagą per vieną – dvi dienas).

Laukiu Vilniaus oro uoste. Žurnalistus dažniausiai galima pažinti iš tolo – sunkūs krepšiai su trikojais ir panašiai. Čia – nieko panašaus. Stoviniuoju, galų gale prakalbinu jauną merginą su vyruku. Pasirodo, tai jie žurnalistai. – Kur Jūsų trikojis? – Mes viską su savimi krepšyje turime.

Važiuojame į pigius svečių namus. Televizija pinigų prabangai nešvaisto. Įkaušęs svečių namų tvarkytojas įleidžia į smirdančius kambarius.

Kol ryte važiuojame į Šalčininkus, karštligiškai ieškoma pašnekovų. Ministrai, politikai, politologai, vien išgirdę, kad juos nori pakalbinti NTV, kategoriškai atsisako (arba yra „labai užsiėmę“). Rasa Juknevičienė su pasitenkinimu liepia perduoti, kad NTV yra propagandinė televizija. Perduodu. Reikia pripažinti, kad tokie atsakymai korespondentus veikia, jie į tai reaguoja jautriai. Matyti, kad tai jiems nemalonu.

Šalčininkuose, pirmu taikymu važuojame į turgų, bendrauti su liaudimi. Einu tartis su turgaus administracija (leidimo negauname), tačiau korespondentė kalbina žmones turgaus išorėje, vėliau įeiname į vidų (draudimas filmuoti ignoruojamas). Žmonės palankiai atsiliepia apie NTV, jie esą tik šią televiziją težiūri. Kalbinami atsako, kad nori taikos, o karo jokiu būdu.

Vykstame prie policijos pastato, kurį per mokymus buvo „užėmę“ „sukilėliai“. Korespondentė su įjungta kamera veržiasi pas budėtoją, nori pakalbinti viršininką. Ją sutrikdo tai, kad viršininko pavaduotojas nesiteikia kalbėti rusiškai. Prie pastato keliolika kartų filmuojamas taip vadinamas „stendapas“, pasakojimas prieš kamerą. Tik po keliolikos dublių, kai jau viskas buvo nufilmuota, civiliais drabužiais apsirengęs vyras prašo netrukdyti dirbti. (Beje, korespondentė, pribėgusi prie policininko automobilio, atplėšė dureles ir bandė jį kalbinti, tačiau šis kalbėti nesutiko nes... esą važiavo pietauti). Beje, maloniai sutinka kalbėtis eilinis kareivis, kuris prašo nefilmuoti jo veido ir pavardės. Kareivis pareiškia, kad apie karinius reikalus sprendžia ne jis, o jo viršininkai.

Tuomet ėjome šturmuoti savivaldybės, nors mero sekretorė telefonu buvo pareiškusi, kad meras ir jo pavaduotoja laiko pokalbiui tikrai neturės, nes darbotvarkė esą labai užimta. Su įjungta kamera užlipame į trečią aukštą. Praeinanti moteris paslaugiai atidaro koduotas duris. Į mero kabinetą eina jauna šeima. Korespondentė veržiasi į kabinetą. Šeima protestuoja. Sekretorė siūlo palaukti priimamajame. Beje, sekretorė neištaria nė žodžio rusiškai, o tai žurnalistus trikdo. Meras atsisako kalbėtis, tai daro mandagiai, nepaisant korespondentės nenoro išeiti iš kabineto. Operatorius filmuoja tarpduryje. Galų gale, iš savivaldybės išeinama, bandymas prakalbinti merą užfiksuotas.

Vykstame prie sienos. Korespondentai bijo, kad juos filmuojant sulaikys (kaip esą buvo atsitikę Baltarusijoje), todėl prašo nuvežti į mišką, kuriame filmuoja stendapą. Stendapus jie filmuoja labai įdomiai – mergina veržiasi per krūmus ir rėkia. Stendapus jie suderina su redaktoriais Maskvoje, kurie juos pataiso, „paaštrina“.

Susidaro įspūdis, kad jie į Lietuvą vyksta nusifilmuoti vaizdų, tinkamų paruoštai schemai. T.y. realybė nelabai domina, realybė kišama į rėmus (dėl to, beje, dirbti žymiai sunkiau).

Po stendapo pareiškiu, kad Lietuvos miškuose siaučia erkės. Tai ilgam sugadina korespondentės nuotaiką.

Vykstame į vietos laikraščio redakciją. Savininkas rodo kulkų žymes ant sienos. Esą šaudė nesveikos psichikos pilietis. Savininkas prieš interviu ant stalo pastato kare žuvusio giminaičio portretą. Jei vietos žmonės žiūri NTV, tai yra kanalas, per kuriuos galima bandyti juos pasiekti.

Korespondentei rūpi parodyti, kad Lietuvos mėsos ir pieno įmonės itin nukentėjo dėl nutrūkusios galimybės eksportuoti produktus į Rusiją. (Beje, kiek supratau, ji yra įsitikinusi, kad maisto produktų sankcijas Rusijai įvedė būtent Vakarai).

Nė viena mėsos ar pieno perdirbimo įmonė bendradarbiauti nesutinka. Jie kategoriškai atsisako leisti filmuoti cechus. Tenka ieškoti vietos fermerių. Vienas iš jų, rodydamas tvarte atrajojančias karves, pasakoja, kad yra komunistas, dėl to jis laikantis karves, nors jam pieną pridavinėti neapsimoka. Apie sankcijas jis pasakyti nieko negalintis, nes pieno produktų negamina ir neeksportuoja. Tai korespondentus nuvilia. Jie abejoja, ar galės medžiagą panaudoti.

Bandymai Vilniuje pakalbinti žinomus žmones nepavyksta, jie nesutinka duoti interviu, išgirdę, kad juos nori kalbinti NTV. Žurnalistė desperacijoje. Ji man aiškina, kad Ukrainoje jie dirba per prodiuserines kompanijas – prašo, kad jos tarpininkautų, imtų interviu. Akivaizdu, kad korespondentė Lietuvai taiko didelės šalies mastelį. –Tu suprask, čia Lietuva, čia vieni kitus pažįsta, aš manau, kad jau seniai visi, kuriems aktualu, žino, kad NTV ieško pašnekovų.– O tu bandyk. Skambinu į Seimo nario Manto Adomėno biurą. Pareiškiu, kad interviu pardavinėsiu visame pasaulyje. Mano nuostabai, interviu suorganizuojamas itin greitai, su pačiu M. Adomėnu deriname laiką, vietą, nes vėluojame. M. Adomėnas skuba, jis nesiteirauja, kur ši medžiaga bus naudojama. Interviu metu jis gina Lietuvos kariuomenės prestižą, pabrėžia, kad pritaria JAV karių nuolatiniam dislokavimui Lietuvoje. Manyčiau, kad tokių bandymų imti interviu bus, dėl to rekomenduočiau aiškintis, kur medžiaga gali nukeliauti.

Važiuojame pro Trumpo ir Putino piešinį ant restorano „Keulė rūke.“ Korespondentė gundosi nufilmuoti vaizdą, bet po to nusprendžia, kad vis viena „nepraeis“. Operatorius pasidaro asmeninę lyderių nuotrauką.

Svečiai pageidauja valgyti lietuviškų patiekalų restorane, korespondentė nusivilia cepelinais, kurie esą primena gumą. Ji negali patikėti, kad cepelinai yra padaryti iš bulvių. Tačiau grybų sriuba patinka.

Vėliau einame filmuoti Vidaus reikalų ministerijos rūmų. Korespondentė klebena rūmų duris. Durys neatsidaro (ministras interviu duoti atsisakė). Arkikatedros aikštė nušviesta besileidžiančios saulės. Operatorius teigia, kad toks Vilnius jam patinka.

Vykstame imti interviu iš p. Zigmo Vaišvilos. Pakeliui pareiškiu, kad „chruščiovkės“ man kelia siaubą.– Jeigu jūs jau tokie europiečiai, jeigu Tarybų Sąjungos palikimas jums toks koktus, tai kodėl nenugriaunate chruščiovkių ir nepasistatote modernių, europietiškų namų? – teiraujasi korespondentė.

Zigmo Vaišvilos namas atrodo labai europietiškai. Jis su žmona priima labai maloniai, net nereikia nusiauti. P. Vaišvila teigia, kad mokymai surengti nemokšiškai, esą jam būnant valdžioje, tokių situacijų nebūtų. Korespondentę labai trikdo lėta p. Vaišvilos kalbėjimo maniera. Bandau paaiškinti, kad tai yra jam svetima kalba ir jis bando apgalvoti kiekvieną žodį. Išvada paprasta: jiems reikia energingai kalbančių žmonių.

Traukiame į neprabangų viešbutį, kuris esą galbūt mažiau smirdės.

Ryte vykstame link stoties ieškoti knygyno, kuriame esą pardavinėjamos žalių žmogeliukų figūrėlės. Redaktorius iš Maskvos rekomenduoja važiuoti į Marijampolę, kur turi prasidėti karių mokymai (svarbiausia korespondentei nusifilmuoti stendapą prie karinės technikos, nes esą tankečių vaizdų ir iš „Youtube“ jie gali gauti). Prieš tai turime prie Seimo pasikalbinti šešioliktosios lietuviškos divizijos veteraną. Veteranas teigia, kad mokymai yra provokacija prieš Baltarusiją ir kviečia atvykti švęsti gegužės devintosios. Korespondentai šiuo interviu yra nusivylę, spėju, kad jiems reikia aiškių, kapotų frazių, ištartų grėsmingu balsu.

Važiuojame į Marijampolę. Visą kelią pliaupia lietus. Marijampolėje kareivių nė gyvos dvasios. Korespondentė ima interviu iš žmonių po „Maximos“ stogu. Ji nustemba, kai pareiškiu, kad čia žmonės nėra nusistatę prieš NATO. (Kiek suprantu, tai Kremliaus supratimu, tik Lietuvos elitas yra už NATO, o liaudis prieš, nes esą visi nori gyventi taikiai ir seniau puikiai visi drauge gyveno). Prisistato „Maximos“ apsauga ir prašo nefilmuoti. Korespondentė nutaria apsipirkti. Ją domina ispaniškas kumpis ir sūriai.

Prieš traukiant į Vilnių, degalinėje klausiu kareivėlio, kur galima rasti kariuomenės atstovų, jis maloniai pasako kareivinių adresą ir paaiškina, kad „ten jau renkasi žmonės“. Privažiuojame prie kareivinių. Technikos nė dvasios. Tai labai nuvilia korespondentus. Korespondentė gatvėje rusiškai bando užkalbinti kareivį. Kareivis rusiškai nešneka. Po keleto sakinių, pastebėjęs automobilio salone kamerą, jis ima teirautis, iš kur mes čia būsime. Atsisveikiname. Korespondentė, nieko nepešusi, nurodo važiuoti link Ruklos, galbūt ten pavyks užfiksuoti karinę techniką. Korespondentai baiminasi, kad kareivis galėjo užsirašyti automobilio numerius ir dabar mus gali stabdyti policija.

Planų važiuoti į Ruklą atsisakoma, nes bijoma pavėluoti į lėktuvą.

Pakeliui sustojame „Norfoje“. Ten korespondentai gal penkiolika minučių filmuoja mėsą ir pieną (sankcijų tema). Apsauga, mano nuostabai, mus ignoruoja.

Oro uosto prieigose ispaniški kumpiai ir lietuviški sūriai netelpa į lagaminą, todėl korespondentė išmeta šakutes ir sietelį (kurį parsiskraidino iš Maskvos, kad galėtų pasidaryti jau ten suplanuotą stendapą!).

Išvados:

Į Lietuvą siunčiami tvirtus ideologinius pagrindus turintys korespondentai (pav., referendumas Kryme jiems yra tikras, nepaisant įvestos rusų armijos), jie mąsto gana šabloniškai.

Į „priešiškas“ šalis komandiruojami bebaimiai eiliniai, kurie irgi rizikuoja netekti darbo, jeigu neparsiveš ypatingos medžiagos iš „priešo teritorijos“. Korespondentai elgiasi įžūliai, nevengia provokuoti. Baisu jiems tik būti sulaikytiems (nes taip prarandamas brangus laikas, turint omenyje, kad komandiruotės trunka trumpai).

Televizija taupo pinigus, korespondentai nesimėgauja prabanga.

Rusijos korespondentus erzina daugumos Lietuvos politikų ir politologų nenoras duoti interviu, jie jaučiasi izoliuoti, stveriasi už šiaudo, bet nevertina lojalių pašnekovų (juos už akių pravardžiuoja).

Reikėtų pasvarstyti, ar nereikėtų turėti Lietuvos valdžios atstovo, kuris tokiais atvejais galėtų pateikti oficialią Lietuvos valdžios poziciją griežtomis, kapotomis frazėmis.

DALINKIS:
0
SPAUSDINTI
LIETUVA
Rubrikos: Informacija:
EkonomikaGamta ir augintiniaiGimtasis kraštasĮdomybėsKontaktai
IstorijaJurgos virtuvėKomentaraiKonkursaiReklaminiai priedai
KultūraLietuvaMokslas ir ITPasaulisPrenumerata
SportasŠeima ir sveikataTrasaŽmonėsKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2017 UAB "Lietuvos žinios"