Paieška
LIETUVAGIMTASIS KRAŠTASISTORIJAEKONOMIKAKOMENTARAIPASAULISŠEIMA IR SVEIKATATRASA
ŽMONĖSKULTŪRASPORTASGAMTA IR AUGINTINIAIĮDOMYBĖSMOKSLAS IR ITMULTIMEDIA
LIETUVA

Kaip Lietuvoje atsirado jau trečia girtaujančių rizikos šeimų karta

 
pixabay.com nuotrauka

Socialinės paramos šeimai informacinės sistemos (SPIS) duomenimis 2016 metų pabaigoje buvo 9 676 socialinės rizikos šeimos, beveik pusė iš jų – 4 082 – į Socialinės rizikos šeimų apskaitą įrašytos dėl piktnaudžiavimo alkoholiu ir psichotropinių medžiagų vartojimo. Dauguma jų – jau trečia girtaujančių rizikos šeimų karta.

Tačiau realūs skaičiai, ekspertų teigimu, yra dar labiau keliantys siaubą. Pasak Vytauto Didžiojo universiteto (VDU) Politikos mokslų ir diplomatijos fakulteto Viešojo administravimo katedros mokslininkės prof. dr. Ilonos Tamutienės, tyrinėjančios sveikatos ir alkoholio kontrolės politiką, socialinės atskirties ir įtraukties tematikas, šis alkoholiu piktnaudžiaujančių šeimų skaičius yra netikslus ir tokių šeimų yra žymiai daugiau.

„Įrašant šeimą į Rizikos grupės šeimų įskaitą galima pasirinkti tik vieną priežastį. Pavyzdžiui, jei yra girtaujantis tėvas, kuris smurtauja, priežastis gali būti nurodoma – prievarta prieš vaikus, o ne piktnaudžiauvimas alkoholiu“, – LŽ sakė I. Tamutienė.

Man nepatinka, kai jie girti, nes krato mane kaip kokį skudurą. Sugyventinis bandė pasikarti, kaimynai jį nukabino nuo tos virvės, aš bijau eiti namo, nes jie man jau nusibodo su tomis virvėmis...

2016 metais profesorė atliko Kauno miesto vaiko teisių apsaugos skyriaus įskaitoje esančių šeimų bylų analizę. Buvo nustatyta, kad girtavimo problema aktuali net 86 procentams socialinės rizikos šeimų. Kauno mieste girtavimo problemą turi 376 iš 439 į įskaitą įtrauktų šeimų. Girtaujančiose šeimose auga 523 vaikai. Net 63 proc. šeimų bylose yra duomenų, kad girtauja motina, 35 proc. – tėvas, 13,8 proc. – sugyventinis, 5 proc. – seneliai. 33,5 proc. bylose buvo duomenų, kad šeimoje girtauja du ar daugiau suaugusių asmenų.

Alkoholis yra tiesiogiai susijęs su smurtu. 57 proc. bylų buvo informacijos apie suaugusiųjų tarpusavio smurtą vaiko akivaizdoje. 94 proc. atvejų tai buvo šeimos, kurios piktnaudžiaujama alkoholiu. 40 proc. bylų buvo informacijos, kuri gali būti traktuojama kaip fizinis smurtas prieš vaiką (nors daugeliu atveju dėl įvairių priežasčių bylos neiškeltos), iš šių šeimų – 89 proc. girtaujančios.

„Kiekvieną dieną mama ir jos sugyventinis geria, grįžta naktimis. Būnu pas tetos draugę, mama pažada, kad grįš namo, kai išgers butelį. Mama nepalieka rakto, neturiu kur pasidėti. Man nepatinka, kai jie girti, nes krato mane kaip kokį skudurą. Sugyventinis bandė pasikarti, kaimynai jį nukabino nuo tos virvės, aš bijau eiti namo, nes jie man jau nusibodo su tomis virvėmis...“ , – tai tik vieno iš daugelio socialinės rizikos šeimoje gyvenančio vaiko išgyvenimai.

Šiam vaikui – pasisekė (jei taip būtų galima pavadinti). Jam buvo nustatyta laikinoji globa. Tačiau nemažai daliai socialinėje rizikoje gyvenančių vaikų ištinka girtaujančių tėvų likimas.

Kai kurios jaunos mamos žiūri savo vaikučius, o kitų, matosi, laukia toks pat likimas kaip ir girtaujančių jų motinų.

„Dažnai vienai socialinės rizikos šeimai užvedamos dvi bylos, tai ypač liečia moteris, nes girtaujančių mamų dukros, susilaukia savo vaikučių. Tos dukros būna ir negeriančios, bet jei vaikų susilaukia būdamos nepilnametės, kas yra dažnas atvejis, yra įtraukiamos į socialinės rizikos šeimų sąrašą. Kai kurios jaunos mamos žiūri savo vaikučius, o kitų, matosi, laukia toks pat likimas kaip ir girtaujančių jų motinų“, – pasakojo I. Tamutienienė.

Kai kurioms šeimoms užvestos bylos yra 10 metų trukmės ar dar ilgesnės. Tai liudija, kad socialinės rizikos šeimos į alkoholio liūną grimzta iš kartos į kartą, susikuria užburtas ratas iš kurio pabėgti be galo sunku.

(VDU) Politikos mokslų ir diplomatijos fakulteto Viešojo administravimo katedros mokslininkė, prof. dr. IlonaTamutienė/Jono Petronio nuotrauka

„Mes suaugę bijome į tas šeimas nueiti, tai pagalvokit kokioje įtampoje gyvena tos šeimos vaikas? Vaikas nežino, kada užgers tėvai, kas bus naktį, gal patėvis muš mamą, gal muš ir vaiką. Paauglystėje vaikams norisi viską išbandyti, o pas mus visuomenėje dar vyrauja požiūris ir sakoma „jei nori atsipalaiduoti, išgerk“. Paaugliai paragauja alkoholio, atsipalaiduoja, jiems tada būna lengva, norisi dažniau tą lengvumą jausti. Dažnai paaugliai nenori būti namie – paramos, saugumo ieško antrosiose pusėse, merginos pradeda anksti lytiškai santykiauti ir viskas prasideda iš naujo“, – sakė VDU profesorė.

Anot profesorės, sėkmingų atvejų yra, kuomet su girtaujančiais tėvais gyvenantys vaikai neprasigeria, užaugę sugeba socialiai integruotis, turi normalius gyvenimus, tačiau tokių laimingų istorijų mažai.

Vaikai, kurie turi negeriančius senelius, tetas, dar gali būti išgelbėti – dažnai tiems giminaičiams paskiriama vaikų globa.

„Su girtaujančiais tėvais gyvenusi mergina, dar nesulaukusi pilnametystės susilaukė vaikelio. Vyras, nuo kurio susilaukė, irgi neaiškus: geriantis, tai atsirandantis, tai dingstantis. Bet vyro seneliai negeriantys, tvarkingi, pradėjo globoti merginą, auginti vaikelį. Vaikai, kurie turi negeriančius senelius, tetas, dar gali būti išgelbėti – dažnai tiems giminaičiams paskiriama vaikų globa. Vaikams, kurie neturi tokių giminaičių, be galo sunku“ , – pasakojo I. Tamutienė.

„Gydo“ socialiniai darbuotojai

Kai šeima įrašoma į socialinės rizikos apskaitą, yra nustatomi socialiniai šeimos poreikiai. Tuomet šeimai priskiriamas socialinis darbuotojas, kuris įgyvendina tų poreikių patenkinimą. Šeima nuolat yra stebinama socialinio darbuotojo.

„Užgėrimas – pagerėjimas – užgėrimas“ arba „įrašomi į įskaitą – išbraukiami – vėl įrašomi“.

Todėl, pasak I. Tamutienės, priklausomybė nuo alkoholio ir jos gydymas taip pat „gula“ ant socialių darbuotojų pečių. Bylų analizė atskleidė socialinių darbuotojų Sizifo darbą su tėvais, kurį galima taip pat apibūdinti užburtu ratu: „užgėrimas – pagerėjimas – užgėrimas“ arba „įrašomi į įskaitą – išbraukiami – vėl įrašomi“. Deja, šio rato įkaitais yra vaikai girtavimo, smurto, nepriežiūros, skurdo, netvarkos akivaizdoje.

„Kaip socialinis darbuotojas gali išgydyti alkoholiką? Priklausomybė nuo alkoholio yra ne tik socialinė, bet ir medicininė problema, todėl kad ir kaip stengtųsi, socialinis darbuotojas nėra vienas pajėgus išgydyti alkoholizmo. Turi būti bendradarbiavimas tarp Vaiko teisių apsaugos ir prevencinių lygų gydymo. Deja, pas mus nėra jokios bendros politikos šiuo aspektu“, – teigė I. Tamutienė.

Tik 10 proc. bylų buvo informacijos, kad tėvai kreipėsi į Priklausomybių ligų centrą, dažniausiai dėl ilgalaikio poveikio priešalkoholinių vaistų „Torpedo“ arba, paprastai tariant, kodavimo. Tačiau šiam gydymo būdui socialinėje rizikoje esantys žmonės paprastai neturi pinigų. Be to, pasak profesorės, šį gydymo metodą specialistai vertina kritiškai, efektyvesnis gydymo būdas yra ilgalaikė reabilitacija. Lietuvoje dažniausiai yra taikoma 12 žingsnių, dar žinoma kaip „Minesotos“, programa. Tačiau pasak I. Tamutienės, norint praeiti šią programą tenka laukti eilėse po 3 mėnesius ar daugiau, tad šeimos paprasčiausiai neišlaukia.

Ji taip pat pridūrė, kad priversti gydytis alkoholiką yra neįmanoma, o motyvuoti gydytis irgi be galo sunku. Bet priklausomybes gydantys specialistai žino, kaip tą motyvaciją kelti ir žino, kad dirbti reikia su visa šeima.

Norvegijoje girtaujantiems tėvams aiškiai yra pasakoma „yra vaikas, jo saugumas, vaiko interesai ir jūs, kaip tėvai, esate už tai atsakingi, turite gydytis, jei norite išlaikyti savo vaikus

„Alkoholizmas yra liga visam gyvenimui, žmogus turi nuolat dirbti su savimi. Kai praeinama 12 žingsnių programa, žmonės toliau gydosi anoniminių alkoholikų grupėse, savitarpio pagalba leidžia integruotis į visuomenę, išlaikyti tikėjimą – „aš galiu negerti“. Reikalingas nuolatinis sąmoningumo ugdymas“, – pasakojo I. Tamutienė.

Alkoholizmas – ne liga?

Viena iš priemonių, naudojama kovoti su socialinės rizikos šeimose vyraujančiu alkoholizmu, – socialinių išmokų pervedimas į socialines korteles. Jomis galima nupirkti šeimai maisto, drabužių, avalynės, higienos ir kitų būtinų prekių, apmokėti vaikų išlaikymą ikimokyklinėse įstaigose, sumokėti mokesčius už komunalines paslaugas. Taip neva užtikrinama, kad alkoholiu piktnaudžiaujantys tėvai nepragertų socialinių pašalpų ir pinigai būtų naudojami pagal paskirtį. Vieša paslaptis, kad neretai tėvai maisto produktus lengvai išmaino į alkoholį.

„Norvegijoje girtaujantiems tėvams aiškiai yra pasakoma „yra vaikas, jo saugumas, vaiko interesai ir jūs, kaip tėvai, esate už tai atsakingi, turite gydytis, jei norite išlaikyti savo vaikus“. Valstybė sudaro sąlygas gydytis ir jei tėvai nepasinaudoja valstybės teikiamomis paslaugomis, tai vaikas atimamas iš karto, be jokių įspėjimų. O pas mus kaip yra: girtaujantiems tėvams leidžiama nesigydyti ir dar dalinamos maisto kortelės už tai. Tai yra nenormalu. Priežastis yra alkoholizmas ir mes tą problemą sprendžiame dalydami socialines korteles“, – sakė VDU profesorė.

Jeigu vaikai yra neprižiūrėti ir tėvai geria, tėvai iškart siunčiami gydytis, nes vaiko teisių apsaugos institucijos turi bazinių žinių apie alkoholio dinamiką.

Jos teigimu, nors traktuojame, kad alkoholizmas yra liga, bet valstybės darbas su socialinės rizikos šeimomis parodo, kad alkoholizmo nelaikome liga. Dažnai įvardijame, kad besaikis alkoholio vartojimas tai tiesiog žmonių užsispyrimas, silpnavalystė. Moksliniai tyrimai rodo, kad genetinis polinkis nulemia 30 proc. priklausomybės, o 70 proc. aplinka. Tai, pasak profesorės, reiškia, kad aplinka – tai yra mes– valstybė, turime didžiulę įtaką siekiant išvengti priklausomybės išsivystymo.

Norint sugriauti sukurtą girtaujančių socialinės rizikos šeimų ratą, priklausomybės nuo alkoholio problema turi būti sprendžiama valstybiniu lygmeniu. I. Tamutienės teigimu, būtina jungtis tarp Vaiko teisių apsaugos ir alkoholio vartojimo sutrikimų gydymo.

„Australijoje priklausomybės ligų gydymo sistema pasirašiusi protokolus su vaikų apsaugos skyriais, departamentais. Ten, jeigu vaikai yra neprižiūrėti ir tėvai geria, tėvai iškart siunčiami gydytis, nes vaiko teisių apsaugos institucijos turi bazinių žinių apie alkoholio dinamiką. Jei suaugusieji dėl gydymo kreipiasi patys, o priklausomybės ligų centras išsiaiškina, kad jie turi vaikų, praneša vaikų apsaugos tarnyboms, kadangi ten priklausomybių gydymo specialistai turi bazinių žinių apie vaiko teisių apsaugą“– pasakojo I. Tamutienė.

Šis protokolas išsami metodinė knyga, kurią būtų galima pritaikyti ir Lietuvoje, nes, pasak profesorės, Lietuvoje trūksta ne tik bendros politikos dėl priklausomybių gydymo, bet ir metodikų, specialistų mokymų, priklausomybės ligų gydymo centrų.

„Valstybė yra dar mažai investavusi į priklausomybių gydymus, Lietuvoje yra nedaug priklausomybių ligų centrų, nesustiprintos paslaugos. Valstybė turbūt niekuomet nematė prioriteto to daryti. Praeitais metais 4 ministerijos susitarė dėl darbo su socialinės rizikos šeimomis, atrodo pagrindas yra, situacija turėtų keistis, bet matosi, kad jiems trūksta metodikų, yra specializuotų mokymų trūkumas. Daug laisvės ir pasirinkimo, kaip dirbti su socialinės rizikos šeimomis, suteikiama savivaldoms. Tačiau turi būti priimtas bendras modelis ir ne savivaldybių, bet valstybiniu lygmeniu. O ir pačios ministerijos dažnai nesutaria, atsiranda toks stumdymasis tarp jų, kodėl gi dabar viena ministerija turi klausyti kitos ministerijos. Todėl tokiu atveju turi įsikišti ir vyriausybė“, – teigė VDU profesorė.

Nepadeda dar sveikiems

Pažymima, kad valstybė turi padėti ne tik nuo alkoholio priklausomam asmeniui, bet ir nuo jo elgesio kenčiantiems aplinkiniams.

Parazituojantis vienas, bet greitai „užsikrečia“ visa šeima . Visos valstybės mastu tokioms šeimoms, kuriose dar sąlyginai visi sveiki, valstybė nepadeda išsikapstyti ir jokios pagalbos neteikia.

„Bendrai jei žiūrėtume visą populiaciją Lietuvoje, dažniausiai geria vyras. Tada visą šeimą pavadina socialinės rizikos šeima. Kenčia mama, vaikai. Valstybė tuomet neprieina prie tų, aplinkui tą alkoholiką esančių žmonių, nesustiprina jų. Todėl ilgainiui pradeda gerti ir ta moteris. Parazituojantis vienas, bet greitai „užsikrečia“ visa šeima . Visos valstybės mastu tokioms šeimoms, kuriose dar sąlyginai visi sveiki, valstybė nepadeda išsikapstyti ir jokios pagalbos neteikia“ , – sakė VDU profesorė.

Pasitaiko ir tokių atvejų, kai niekada socialinėje rizikoje nebuvusi šeima labai greitai tokia patampa vien tik dėl to, kad valstybė nesuteikia reikiamos pagalbos. Profesorės analizuotos bylos liudija, kad laiku pagalbos negavusioje šeimoje priklausomybė nuo alkoholizmo progresuoja labai greitai.

„Buvo tokia šeima, kurią kaimynai paskundė dėl to, kad jie garsiai švęsdavo, linksmindavosi. Bet šeima nebuvo asociali, tėvai turėjo darbus, vaikai lankė mokyklą, gerai mokėsi. Po apskundimo, šeima tapo žinoma vaiko teisių apsaugai. Vėliau tėvas prarado darbą, tėvai pradėjo dar dažniau gerti, konfliktuoti, prasidėjo smurtas. Galiausiai viskas baigėsi taip, kad tėvai prarado ir darbus, ir namus, ir vaikus. Jei tėvai būtų buvę nukreipti gydytis iškart, kai pirmą kartą kaimynai juos apskundė, didelė, ne 100 procentų, bet tikrai didelė tikimybė – tėvai būtų dirbę toliau, atsistoję ant kojų ir vaikučiai būtų užaugę su savo tėvais“, – pasakojo I. Tamutienė.

Dėl nuo mūsų nepriklausančių techninių kliūčių dalintis šiuo straipsniu laikinai negalima. Atsiprašome...
SPAUSDINTI
LIETUVA
Rubrikos: Informacija:
EkonomikaGamta ir augintiniaiGimtasis kraštasĮdomybėsKontaktai
IstorijaJurgos virtuvėKomentaraiKonkursaiReklaminiai priedai
KultūraLietuvaMokslas ir ITPasaulisPrenumerata
SportasŠeima ir sveikataTrasaZapad-2017Karjera
Visos teisės saugomos © 2013-2017 UAB "Lietuvos žinios"