TV programa
 

Horoskopai
 
SEKITE MUS Registruotiems varototojams
Paieška
LIETUVAKOMENTARAIPASAULISKULTŪRAISTORIJALŽ REKOMENDUOJAEKONOMIKASPORTAS
Šeima ir sveikataPrie kavosŽmonėsGimtasis kraštasMokslas ir švietimasTrasaKelionėsKonkursaiNamų pasaulisGamtaAugintiniai
LIETUVA

Kaip paveldui atremti buldozerius

2013 12 12 6:00
Į UNESCO pasaulio paveldo sąrašą įtrauktas Vilniaus senamiestis gerai žinomas turistams. Oresto Gurevičiaus (LŽ) nuotrauka

Neseniai Vilniuje diskutavę Europos paveldosaugininkai džiaugėsi radę efektyvų būdą, kaip ties kultūros paveldo objektais stabdyti buldozerius - vartotojų visuomenė turi įsitikinti, kad išsaugotos vertybės teikia jiems naudos.

Kadaise buvusio Londono mero Keno Livingstone'o paleista frazė, esą naujų dangoraižių statybai besipriešinantys paveldosaugininkai miestui kenkia labiau nei Trečiojo Reicho karinės oro pajėgos, tapo vos ne simboliniu savanaudžio verslo apibūdinimu. Tačiau prieš tokį požiūrį vienijasi Europos Sąjungos (ES) paveldosaugininkai. Jų ginklas - ne rėksmingas paveldo primetimas, o bandymas keisti visuomenės mąstymą įrodant, kad tai gali teikti akivaizdžios naudos.

Kai Vilniuje vyko tarptautinė konferencija "Kultūros paveldas ir ES strategija "Europa 2020" - siekiant integruoto požiūrio", ne vienas pranešėjas pabrėžė: jeigu žmonės nebus suinteresuoti išsaugoti paveldą, jo neapgins ir įstatymai. Netrūksta pavyzdžių, kai griūvančių dvarų plytos aplinkinių gyventojų buvo išnešiotos ir mūrijamos į statomus tvartus. Kaip padaryti, kad paveldas rūpėtų žmonėms? Daugelio paveldosaugininkų teigimu, tik bandymas paveldui rasti naują vietą dabarties visuomenės gyvenime gali duoti rezultatų. Konferencijos dalyviai iš visos Europos pateikė daugybę stulbinamai sėkmingų paveldo integravimo į kitas visuomenės gyvenimo sritis pavyzdžių.

Paveldėtas pasaulis

Pranešimą konferencijoje skaičiusi Vilniaus universiteto profesorė Viktorija Daujotytė-Pakerienė beldėsi į visų širdis: "Paveldosauga turi veikti taip, kad pasiektų kiekvieno žmogaus sąmonę, kad nesuartume senų kapinynų, pilkapių, piliakalnių, nenukirstume senų medžių, neišmestume senų knygų, negriautume senų, vertę turinčių statinių. Tauta yra bendruomenė, kuri turi bendrą kultūros paveldą. Paveldosaugos principai turi pereiti į ūkio sritį - šalies ir Europos ekonominius svertus laikantį mechanizmą. Būtina valstybiniu lygmeniu persvarstyti seno paveldėto ir naujo, dabar statomo ar kuriamo, gaminamo daikto, objekto santykį. Paveldosaugos labui būtina laikytis visas gyvenimo sritis persmelkiančio principo - jei tik įmanoma, paveldo objektą pritaikyti senoms ar naujai atsirandančioms žmogaus reikmėms."

Kaip pažymėjo profesorė, žmogaus nuolat paveldimo pasaulio saugojimo rūpestis kyla ne tik iš kultūros paveldo specialistų. "Paveldosaugai ir kitoms žmogaus kultūros sritims reikia autoritetų, - tvirtino ji. - Vilniaus paveldosaugą formavo ir autoritetingiausias miesto praeities tyrėjas Vladas Drėma, daugelio svarbių paveldo studijų autorius, palikęs ir dingusio Vilniaus metaforą."

Paveldosaugos galimybės, profesorės supratimu, priklauso ne tik nuo lėšų, kvalifikacijos, bet ir nuo to, kiek žmogui rūpi, ką jis paveldi, nuo bendrųjų saugos principų įsišaknijimo kultūroje ir kasdieniniame bendravime.

Atgaivina kaimą

LŽ kalbintas konferencijoje dalyvavęs Lietuvos kultūros viceministras Romas Jarockis pasakojo, kad sėkmingiausiai paveldo objektai išsaugojami integravus juos į žemės ūkio, aplinkosaugos sritis. "ES struktūriniai fondai lėšų tiesiogiai paveldui neduoda, o remia tik tuo atveju, jei paveldas sugeba kurti pridėtinę vertę, atgaivina vietovę. Skirstant lėšas ekonomikos, žemės ūkio ar aplinkosaugos sritys kultūros paveldą dažniausiai nustumdavo į šoną. Dabar bandome integruotis ir norime būti visaverčiais dalyviais. Pavyzdžiai, apie kuriuos išgirdome per konferenciją, rodo, kad ta integracija gali būti sėkminga, - teigė R.Jarockis. - Tarkime, Šiaulių rajone restauruotas medinis Kuršėnų dvaras tapo miestelio traukos centru, jame įsikūrė Etninės kultūros ir tradicinių amatų centras, čia mokoma senųjų amatų (Kuršėnai nuo seno garsėjo puodininkyste). Dabar vietos gyventojai atkurtame dvare rengia įvairias šventes, jiems yra kur bendrauti, susitikti."

Meno istorikė iš Prancūzijos Claire Giraud Labalte, pasidalijusi įspūdžiais iš Kroatijos, kur dirbo pagal vieną projektą, ragino drąsiau diegti integruotą požiūrį į paveldo išsaugojimą, nes tai pasiteisina. "Pavyzdžiui, Dalmatijos regiono neįsivaizduoju be avių, iš kurių vilnos senovės romėnai (Dalmatija - buvusi Romos provincija) gamindavo vilnones tunikas - dalmatikas. Tokio paveldo saugojimas gali sukurti naujų darbo vietų, skatinti turizmą", - svarstė meno istorikė. Anot jos, tradicinių amatų prikėlimas kaime įmanomas visuose kraštuose.

Išgirstas balsas tyruose

Konferencijos pranešimais domėjosi ir Saugomų teritorijų tarnybos direktorė Rūta Baškytė. Paprašyta pakomentuoti Lietuvos situaciją, tiksliau - paveldo objektų apsaugą saugomose teritorijose, ji pripažino: "Lietuvos paveldo objektų saugomose teritorijose tvarkymas, pritaikymas lankytojams yra gerokai aukščiau už kai kurių šalių ir tikrai aukščiau už Europos vidurkį. Saugomose teritorijose turime daug kultūros paveldo objektų. Kai mintį apie jų integravimą į aplinkosaugą kėlėme prieš penkiolika metų, buvome lyg balsas tyruose. Dabar apie tai jau daug kalbama Europoje. Visi pripažino, kad realiai šių dviejų sričių ryšys labai akivaizdus. Anksčiau trukdydavo institucinis pasidalijimas, esą vienur - Aplinkos ministerijos, kitur - Kultūros ministerijos sritis."

Europos Komisijos Aplinkos apsaugos generalinio direktorato atstovė Pia Bucella pateikė pavyzdžių, kaip aplinkosaugos priemonės padeda išaugoti ir kultūros paveldą. "Pirėnų kalnuose esantis Mont Perdu kraštovaizdžio parkas, įtrauktas ir į UNESCO pasaulio paveldo sąrašą, saugo ne tik unikalų gamtinį kraštovaizdį, bet ir parodo, kaip prieš kelis šimtmečius čia gyveno aviganiai. Etnografija bei gamtovaizdis traukia turistus", - tikino ji.

Turėkim vilties

Klausydamiesi V.Daujotytės-Pakerienės pranešimo svečiai pritariamai linksėjo ir rodė iškeltą nykštį. / Ritos Stankevičiūtės (LŽ) nuotrauka

Paveldosaugininkė Gražina Drėmaitė LŽ teigė, kad konferencijos dalyvių mintys jai buvo įdomios. "Galėjome ir į save pasižiūrėti Europos kontekste. Verta pasidžiaugti, kiek daug paveldo turime. Esame lyg gintaro gabalas Europoje, - teigė ji. - Visi konferencijos pranešimai buvo įdomūs. Tačiau norisi atsidusti, padėti kablelį ir paklausti, ar sugebėsime padaryti išvadas. Konferencija tarsi leidžia mums įkvėpti daugiau oro ir toliau kovoti už tai, ką turime. Norisi, kad paisytume Europos konvencijų, savo šalies įstatymų, kad neitume buldozeriu per vietas, kurios įtrauktos į pasaulio paveldo sąrašą. Fantastiškai kalbėjo V.Daujotytė. Stebėjau užsieniečių reakciją, jie rodė iškeltą nykštį ir visą laiką linkčiojo galvą."

Prisimindama garsaus Anglijos istoriko ir paveldosaugininko Simono Thurley pateiktas skaidres, kuriose užfiksuotas neva saugomas paveldas - vėjo malūnas taip apstatytas daugiaaukščiais namais, kad vėjas neužpučia ir jo sparnai nesisuka, G.Drėmaitė teigė, kad panašių vaizdų, deja, netrūksta ir Vilniuje. "Atgręžęs nugarą į Aušros vartus anksčiau visada matydavai tolimą horizontą. Dabar regi savivaldybės pastatą. Vilnius kuriasi... Anksčiau visos jo gatvės baigdavosi gamtos vaizdu. Šiandien gatvių erdves užstatome. Stato tie, kuriems nieko nereiškia kultūros paveldas, senoji miesto struktūra, dėl kurios Vilnius įrašytas į UNESCO pasaulio paveldo sąrašą. Deja, dažnai kultūrą valdo pinigai. Kai valdys ne jie, o vidinis intelektas, tik tada situacija keisis. Privalome auklėti ateinančią kartą. Mano dukra pradinukams dėsto piešimą. Kartą ji parodė Aušros vartų Marijos reprodukciją ir paprašė vaikų nupiešti. Pusė jų nežinojo, kur yra Aušros vartai. Smagu, kad po tos pamokos vaikai su tėvais savaitgalį pavertė ekskursija prie Aušros vartų."

Paveldosaugos sąjūdis

Pasak vieno konferencijos organizatorių, Kultūros paveldo departamento atstovo Afredo Jomanto, konferencija nenukrito iš dangaus, į ją buvo einama kelerius metus. "Europoje, galima sakyti, prasidėjo paveldo apsaugos sambūris, savotiškas sąjūdis. 2006 metais Europos šalių kultūros paveldo apsaugos departamentai nutarė, jog reikia kasmet rinktis į paveldo vadovų forumą ir aptarti strateginius paveldo reikalus. 2010 metais įvyko didelė konferencija, tuomet buvo nutarta įkurti ES valstybių bendradarbiavimo platformą. "Reflection Group" įkurta 2011 metais. Šios grupės darbas ir atvedė į šių metų konferenciją, - teigė A.Jomantas. - Lygiagrečiai vyko daug kitų konferencijų. Jau keletą metų įrodinėjama, jog paveldas nėra joks stabdys, o puikus būdas kurti pridėtinę vertę, natūraliai kilęs poreikis."

A.Jomanto teigimu, deja, Lietuvoje dar daug miestų, kurių savivaldybės nesupranta, jog susitvarkius paveldą galima sukurti nemažai naujų darbo vietų, pritraukti turistų.

Neperlenkti lazdos

A.Jomanto nuomone, tvarkant paveldo objektus svarbu neperlenkti lazdos, jo objektų nepaversti disneilendais, nepasiduoti prekybininkų agresyviai brukamoms naujoms sintetinėms medžiagoms. "Kas liks iš mūsų etnografinių kaimų, jei į prieš šimtą metų statytas trobeles bus prikišta plastikinių langų? - klausė A.Jomantas. - Tokie dalykai dabar vyksta pertvarkant jas į vasarnamius."

A.Jomantas įsitikinęs, kad tvarkant paveldą Lietuvai yra ko pasimokyti iš kitų valstybių. Kai kurios jų laikosi principo: kol aplink yra tuščių, apleistų, neremontuotų pastatų, toje vietoje neišduodami naujų statybų leidimai. Baltijos šalyse tokios tvarkos, deja, dar nėra.

Pašnekovo teigimu, Kultūros paveldo departamentas mažomis lėšomis negali visko išsaugoti. Prisidėti turėtų ir kitos ministerijos. Diegti tokį požiūrį buvo ir konferencijos tikslas. "Pradėjome plačius debatus, jie tęsis Graikijos ir Italijos pirmininkavimo Europos Sąjungos Tarybai metu", - teigė A.Jomantas.

Iš istorijos

Prancūzijos kultūros ir komunikacijos ministerijos atstovas Bruno Favelis:

"Paveldo sąvoka istorijoje keitėsi. Kadaise monarchijose paveldas buvo suvokiamas tik kaip karaliaus turtų apsauga. Paveldą ypač niokojo revoliucijos, tačiau žmonės XIX amžiuje jau pradėjo galvoti, kaip jį apsaugoti. XIX amžiaus pabaigoje atsirado pirmieji paveldą reglamentuojantys įstatymai. Kūrėsi juo besirūpinančios ministerijos. 1931 metais Atėnų chartija atkreipė dėmesį į istorinio paveldo restauravimo būtinybę. Daugelyje šalių steigėsi tuo užsiimančios darbo grupės, atsirado pirmieji šios srities specialistai. Per visas krizes Europa irgi svarstė, kaip išsaugoti savo paveldą. Tačiau negalime lyginti galimybių, kokios buvo tuomet, ir kokias turime dabar."

DALINKIS:
0
0
SPAUSDINTI
LIETUVA
Rubrikos: Informacija:
AugintiniaiEkonomikaFutbolasGamtaĮkainiai
Gimtasis kraštasIstorijaJurgos virtuvėKelionėsInfoblokai
KomentaraiKonkursaiKovos menaiKrepšinisReklaminiai priedai
KultūraLengvoji atletikaLietuvaLŽ rekomenduojaPrenumerata
Mokslas ir švietimasNamų pasaulisPasaulisPrie kavosKontaktai
SportasŠeima ir sveikataTrasaŽmonėsKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2016 UAB "Lietuvos žinios"