TV programa
 

Horoskopai
 
SEKITE MUS Registruotiems varototojams
Paieška
LIETUVAKOMENTARAIPASAULISKULTŪRAISTORIJALŽ REKOMENDUOJAEKONOMIKASPORTAS
Šeima ir sveikataPrie kavosŽmonėsGimtasis kraštasMokslas ir švietimasTrasaKelionėsKonkursaiNamų pasaulisGamtaAugintiniai
LIETUVA

Kaip pertvarkyti šilumos ūkį, kad jis veiktų skaidriai, o kainos nesikandžiotų?

2011 02 21 0:00
Savivaldybės rankose išsaugotas komunalinis ūkis duoda didesnį efektą.
LŽ archyvo nuotrauka

Šilumos ūkis ir toliau išlieka vienu svarbiausių diskusijų objektų prieš artėjančius rinkimus į savivaldybių tarybas.

Savo požiūrį į susidariusią situaciją šiame jauriausiame ir strategiškai svarbiame energetikos sektoriuje sutiko išdėstyti Lietuvos socialdemokratų partijos pirmininko pavaduotojas Juozas Olekas, šios partijos kandidatai į Vilniaus miesto savivaldybės tarybą Egidijus Gaidamavičius bei Tomas Kindurys ir pastatus administruojančių įmonių asociacijos prezidentas Alfonsas Navickas.

Trūksta kontrolės

- Vilnius - didžiausias Lietuvos miestas ir gyventojų skaičiumi. Pagal rinkos dėsnius atrodytų, kad sostinės gyventojai turėtų už šildymą mokėti mažiau. Tačiau taip nėra. Kodėl?

- Ar jus tenkina VKEKK darbas? Kaip reikėtų reformuoti kontrolės sistemą?

J.Olekas. Reguliavimo mechanizmų mes turime nemažai. Tikrieji šilumos ūkio savininkai - savivaldybės - turi svertų kontroliuoti, taip pat ir jau paminėta VKEKK. Jeigu ji tinkamai atstovautų visuomenės interesams, kaip labiau visuomeniškai suinteresuota šalis, manau, dalį problemų galima būtų spręsti per šiuos mechanizmus.

Buvo paminėta Energetikos ministerija. Ji, kaip buvo šios valdžios žadėta, gyventojams nieko nekainuos ir padarys tam tikrus stebuklus energetikoje. Tačiau taip neįvyko. Buldozeriu buvo nubraukta ta situacija, kuri galėjo garantuoti žemesnes kainas. Pirmiausia turiu omenyje suskystintų dujų terminalą. Jeigu šis projektas nebūtų išardytas, per tuos 2,5-3 metus Klaipėdoje galėjome jį pasistatyti. O tai labiausiai galėjo sumažinti šilumos kainas. Per šiuos dvejus metus dėl suskystintų dujų terminalo nepasistūmėta į priekį. Juk visos galimybių studijos buvo atliktos, tik reikėjo jį įgyvendinti. Tai dar viena sritis, dėl ko vilniečiai ir visi Lietuvos gyventojai kenčia dėl didelių kainų. Kenčia dėl to ir privačių namų gyventojai, kurie šildosi dujomis.

Sugriovus susitarimus su "Gazprom" ir nepasistačius suskystintų dujų terminalo, atrišamos rankos manipuliuoti dujų kaina ant sienos.

A.Navickas. Didžiausia valdžia yra žmonės, kurie išsirenka savo atstovus. Ir tie išrinktieji turi ginti viešąjį interesą. Tačiau jie pasiduoda finansinėms grupuotėms ir pradeda joms tarnauti, pamiršdami, kad iš tikrųjų turi tarnauti žmonėms. Tai pagrindinis dalykas, griaunantis pusiausvyrą visuomenėje. Todėl ir prasidėjo tokie įvykiai, kaip Ukmergėje, Garliavoje, Vilniuje. Žmonės išreiškia nepasitikėjimą Seimu, politikais, teismais, prokuratūra. Valdžia nesugeba valdyti, o žmonės nenori gyventi taip, kaip anksčiau. Tai revoliucinė situacija. Ir jeigu ta nevaldoma revoliucija išsiplėtos iki destruktyvių formų, kils rizika sugriauti viską, ko pasiekėme. Todėl būtina užkirsti kelią, kad žmonės, kurie ateina į valdžią, netarnautų finansinėms grupuotėms. Kad taip neatsitiktų, būtina žmones šviesti, o tai turėtų daryti partijos.

Vilniaus administruojančių įmonių asociacija "Dausta" susikūrė prieš metus. Mes pamatėme, kad miesto valdžia pastatus administruojančias įmones pardavinėja vienai ir tai pačiai verslo struktūrai. Vilniuje iš 27 liko tik 5 pastatus administruojančios įmonės, kurios nepriklauso buvusios "Rubicon" (dabar "Icor") sistemai.

Mūsų asociacija siekia, kad žmonės turėtų teisę pasirinkti paslaugų kokybę ir kainą. Tačiau sostinėje pasirinkimo laisvė ribojama. Neseniai 20 namų žmonės atsisakė bendrovės "Pašilaita" administravimo paslaugų. Gyventojai kreipėsi į vicemerą Romą Adomavičių ir jam paliko surinktus gyventojų parašus dėl noro pakeisti administruojančią įmonę. Vicemeras pasirašė, kad savivaldybė neprieštarauja, bet "Pašilaita" kategoriškai atsisako išleisti.

E.Gaidamavičius. VKEKK iš esmės gina ne vartotojų poziciją, o atstovauja tiekėjų interesams, kad jie gautų pelno. O tai prieštarauja jos nuostatams. Akivaizdu, kad VKEKK yra atgyvena, jos funkcijas turėtų perimti Energetikos ministerija. Be to, kai visiškai nėra visuomeninės kontrolės mechanizmų, beatodairiškai stumiama abejotina gyvenamųjų namų modernizavimo ir atnaujinimo tvarka. Kai nėra jokios apčiuopiamos valstybės dotacijos, renovavimo programa neturės nei ekonominio, nei politinio pasisekimo. Kontrolės nebuvimas leidžia atsirasti neskaidriai kainodarai. Be to, šiluma parduodama tiesiogiai ne vartotojui, o eksploatuotojui. Todėl Vilniuje tokios didelės kainos. Ukmergės pavyzdys rodo, kad kai šilumos tiekimą savivaldybė perėmė į savo rankas, šilumos kainą pavyko šiek tiek sumažinti, net ir deginant brangesnį kurą, net neturint tiekimo sutarčių. Privatininkas žmonių nepaleido, viską miestui teko pradėti iš naujo. Todėl ir Vilnius turi ruoštis perimti šilumos ūkį atgal į savo rankas. Kartu su nauja kainodara tai leistų realiai sumažinti galutinę kainą.

- Bet juk monopolininkas gali jums atsakyti: leiskite deginti šiukšles, pasistatyti biokuro katilus ir šilumos kaina sumažės. Ar jūs su tuo sutinkate?

T.Kindurys. Kiek teko bendrauti su ekspertais ar domėtis kitų valstybių patirtimi, šiukšlių deginimas jau laikomas atgyvena. Šiuo metu taikomos modernesnės technologijos, atliekos tiesiog paverčiamos dujomis. Biokuras ir kiti alternatyvūs šaltiniai turi perspektyvų, jie gerokai sumažina gamybos sąnaudas, bet iš atliekų gaminti dujas daug perspektyviau. Šiaip vien gamtinių dujų turėtų užtekti 150 metų. Manau, ši forma ir išliks pagrindiniu pirminės energijos šaltiniu. Žinoma, rūšiavimo linijos sukuria naujų darbo vietų ir kainuoja beveik 3 kartus pigiau.

E.Gaidamavičius. Jau instaliuotas 60 megavatų galingumo biokuro katilas Vilniaus 2-ojoje termofikacinėje stotyje veikia tik kelias dienas per metus. Juk iš esmės šilumos gamintojui visiškai tas pats, iš kokių žaliavų gaminti šilumą, visi vartotojai pagal įstatymą privalės sumokėti. Gamintojui neįdomu, ar šiluma bus pigesnė. Nes ne nuo parduotos šilumos, o nuo bendros masės skaičiuojamas pelnas. Pažiūrėkite, 2-ojoje Vilniaus stotyje du kaminai rūksta, o trečias per vidurį - be jokių dūmų. Čia jums ir atsakymas dėl biokuro Vilniuje. Beje, nuomininkui "Dalkiai" NIEKAS nuo pat pradžių iki šiol netrukdė statyti biokatilinių, kodėl tik artėjant nuomos pabaigai iškilo tokia mintis? Katilai atsiperka per ilgą laikotarpį, todėl būtina reguliuoti, kad monopolininkas nesiektų trumpalaikės naudos. Prisiminkime, pavyzdžiui, vadinamojo biomišinio kainą. Perkant iš įmonių, kurioms galimai daroma įtaka, kaina sukeliama iki astronominių aukštumų, ir tokia rodoma VKEKK prieš tvirtinant kainas vartotojams. Likusi Lietuvos dalis perka tokį patį kurą, bet moka gerokai mažiau. Ir šią problemą žino tiek VKEKK, tiek Seimas. Bet kas vadovauja Seimo Aplinkos komitetui? Ogi konservatorių žmogus, dirbęs toje pačioje struktūroje, kuri dabar valdo Vilniaus šilumos ūkį. Išvados, manau, aiškios.

Kaip sumažinti kainą?

- Kokiu santykiu, jūsų nuomone, reikėtų naudoti biokurą ir dujas, kad šilumos kaina sostinėje būtų apie 18 centų už kilovatvalandę?

E.Gaidamavičius. Idealus receptas būtų, jei po rinkimų socialdemokratai turėtų daugumą Vilniaus miesto taryboje, o kitąmet - ir Seime, tada per įstatymų leidybos mechanizmą daugelį šių problemų, susijusių su šilumos ūkiu ir kainomis, galima būtų greitai ir efektyviai išspręsti. O dabar reikia tartis su tiekėju. Tik per dialogą su visomis šalimis galima būtų pasiekti konsensusą. Būtina pasiekti, kad šiluma būtų tiesiogiai tiekiama vartotojams be jokių tarpininkų. Be to, turėtų atsirasti aiškus savivaldybės ir visuomenės kontrolės mechanizmas. Reikėtų sudaryti sąlygas konkurencijai atsirasti, pavyzdžiui, leisti butuose įrengti dujinius katilus. Renovuojant namus reikėtų pradėti nuo vamzdyno keitimo. Privaloma tvarka reikėtų statyti saulės kolektorius vandeniui pašildyti, tam turėtų būti aiški dotacija iš valstybės ar savivaldybės. Tuomet šilumininkai patys būtų suinteresuoti nuleisti kainas, kad neprarastų vartotojų. Dabar turime pavyzdžių, kai sostinės mokyklos, kurios sumažina šilumos vartojimo sąnaudas pasireguliuodamos prietaisus, po nakties randa distanciniu būdu pakeistus parametrus ir dar girdi, kad nesikištų, atseit, sutartis sudaryta su savivaldybe, ko čia jūs taupote. Įgyvendinus paminėtas priemones, griežtai viską kontroliuojant, kaina, manau, nesiektų ir 18 centų už kilovatvalandę. Kodėl ji negalėtų būti ir 15 centų už kilovatvalandę?

J.Olekas. Aš manau, kad biokuras galėtų sudaryti iki pusės ar trečdalio Vilniuje sunaudojamo kuro, nes didesnis kiekis reikalautų intensyvaus transporto srauto iš tolimesnių vietų, o tai didintų sąnaudas ir kelių apkrovimą. Tačiau turėtų būti taikomos ir kitos priemonės, kurios paliestų ir vilniečius, ir viso krašto gyventojus. Pirma, reikėtų siekti, kad Vyriausybės prioritetai būtų nukreipti į vartotoją, kad sumažėtų jam užkraunama našta. Aš jau minėjau, kad reikia konkurencingesnės ir mažesnės dujų kainos. Dujos vis vien liks tuo kuru, kurio nemaža dalis naudojama šilumai gaminti. Priemonės čia gali būti įvairios: ir tiesioginės derybos su tiekėjais, efektyvesnis darbas statant suskystintų dujų terminalą. Antra, būtina skaidri ir efektyvi kainodaros kontrolė, kad nebūtų įskaičiuojami visi nuostoliai, susidarantys dėl nepakankamai gero ūkininkavimo šilumą tiekiančioje įmonėje. Mes aiškiai turėtume matyti, kas toje kainoje turi būti, o ko - ne. Trečia, manau, labai svarbu, kad vartotojai galėtų patys reguliuotis, kiek suvartos šilumos. Dabar galimybė vartotojams reguliuotis šilumą yra sužlugdyta. Nemaža dalis vilniečių skundžiasi, kad jie negali reguliuoti savo šilumos suvartojimo. Priverstine tvarka šilumos tiekiama daugiau, negu jie norėtų. Tai akivaizdžiai matoma per atšilimą.

Kas galėtų paneigti, kad sąskaitos, kurios buvo pateiktos už gruodį, nebuvo tam tikras pagąsdinimas; žmonės neturės jokios išeities ir bus priversti renovuoti būstus pagal naująją nepatrauklią tvarką.

Dar viena labai svarbi ir per mažai diskutuojama tema - karšto vandens paruošimo ir temperatūros palaikymo sąnaudos, ypač ne šildymo sezonu, sudaro nuo 30 iki 42 proc. visų gyventojų mokėjimų centralizuotos šilumos tiekėjams. Gal ne šildymo metu būtų daug racionaliau ir pigiau pašildyti vandenį kiekvieno namo karšto vandens katile, o ne "dėl stiklinės karšto vandens" kaitinti visą didžiulę centralizuotą sistemą, patirti didžiulių nuostolių ir versti už juos mokėti vartotojus.

- Jeigu šiandien Vyriausybė įšaldytų dujų ūkio reorganizavimo reformą, ar tai būtų ženklas Rusijai, kad Lietuva pasirengusi derėtis dėl naujų kainų?

J.Olekas. Sunku pasakyti, bet greičiausiai jau šaukštai po pietų. Tai reikėjo daryti 2006 ar 2007 metais. Tuomet socialdemokratų Vyriausybės atstovai ėjo į Seimą su projektu, kuriuo buvo siūloma palikti tokią pačią dujų tiekimo sistemą, su išlyga, kad ji nebus skaidoma. Tai padarė mūsų kaimynai latviai ir estai. Ponas Andrius Kubilius, tuo metu vadovavęs Europos reikalų komitetui ir turėjęs jame daugumą, pakeitė Vyriausybės poziciją. Vargu ar kas patikės, kad tai ilgalaikė perspektyva. Tai, ko gero, pavėluotas sprendimas, bet bandyti galima, tik vargu ar tai įtikintų Rusiją ilgalaikei perspektyvai.

Prisiminkime, mes turėjome ilgalaikius susitarimus dėl dujų tiekimo ir mažesnes kainas, nes buvome žadėję nereguliuoti pelno dujų tiekimo įmonėms, kurios pas mus ateina. Tačiau buvo sureguliuotas pelnas, o kaina gerokai šoktelėjo.

E.Gaidamavičius. Visam kurui taikomas akcizas, dujoms - ne. Tegul būna ir dujoms taikomas akcijas. Gal tai parodytų kas kam atstovauja. O akcizo lėšomis galima būtų plėtoti alternatyviąją energetiką, dotuoti vartotojus ir net renovacijos programą. Tačiau tai kryptingai nėra daroma, o palaikomi tam tikri interesai, gal būt tų pačių elektrikų, kurie turi sąsajų su dabartiniais valdančiaisiais. Geriausias ženklas Rusijai būtų reali renovacija, automatiškai sumažėtų importas, liktų mažiau vietos politikavimui.

A.Navickas. Vienas pagrindinių dalykų - alternatyvių šaltinių diegimas. Antra, pažiūrėkime, kaip monopolininkas Vilniuje diegia šilumos skaitiklius. Mūsų asociacija išanalizavo šitą situaciją ir mes bandysime per Socialdemokratų frakciją Seime inicijuoti Metrologijos įstatymo pataisą.

Monopolininkas atvyksta į namą, pastato savo skaitiklius ant įvado ir niekas negali prie jo prieiti. O tie skaitikliai taip sureguliuoti, kad rodytų didesnius apsisukimus. Mes kreipėmės į metrologijos tarnybą, bet gavome atsakymą, kad joks įstatymas neverčia tarnybos specialistų kontroliuoti šilumos energijos skaitiklių, įrengtų ant namo įvado. Įstatymo pataisa įpareigotų metrologijos tarnybą tikrinti šiuos skaitiklius. O dabar, kai jie netikrinami, mes nežinome, už ką mokame.

Savivaldybių vaidmuo tampa svarbus

- Ar teisingai pasielgta prieš 10-15 metų, kai dalyje krašto savivaldybių monopolinį šilumos ūkį buvo leista išnuomoti privačiam kapitalui?

J.Olekas. Manau, dabar lengviau vertinti kadaise priimtus sprendimus. Tikriausiai daugeliu atvejų buvo galima pasielgti kitaip. Tuomet žmonės, priimdami tokius sprendimus, buvo veikiami dviejų faktorių. Pirma, veikė gajus stereotipas, jog viskas, kas anksčiau buvo visuomeniška, mums netinka, kad galima viską spręsti per privačias iniciatyvas. Tačiau tokiame visuomeniniame sektoriuje, kaip šilumos tiekimas, tai ne visuomet teisinga. Antra, tuo metu ekonominės sąlygos buvo nelengvos. Tačiau šiandien, manau, yra pats laikas labai ramiai, nesinervinant, vieniems kitų nekaltinant, tiesiog išanalizuoti situaciją. Ir pirmas vaizdas, kurį dabar matau, turėdamas duomenis iš Lietuvos, - kad savivaldybės, kurios savo rankose išlaikė šilumos tiekimo ūkį, savo gyventojams gali garantuoti mažesnes kainas.

Dabar yra du keliai. Pirmas: investuotojai, kurie ateina ir įsipareigoja laikytis sutarčių. Juk Ukmergės savivaldybė nutraukė sutartį su privačia įmone todėl, kad ji nebuvo vykdoma. Ir, kaip parodė ši žiema, sprendimas buvo teisingas, nes šilumos kaina vartotojams sumažėjo 10-12 procentų.

Kompanijos, kurios yra išsinuomojusios šilumos ūkį arba ruošiasi tai daryti, turėtų labai aiškiai suprasti, kad jeigu jų veikla ir kainodara atitiks visuomenės poreikius, jos galės funkcionuoti.

Yra dar vienas dalykas, kuris, manau, galėtų traukti investuotojus. Tai - šilumos ūkio racionalesnis tvarkymas. Juk iš tikrųjų yra paveldėta sena sistema, o kai kuriose savivaldybėse daug ką galima būtų nuveikti optimizuojant tinklus, naudojant biokurą. Yra daug įvairių variantų ir pasakyti, kad visas šilumos ūkis turėtų sugrįžti į savivaldos rankas, mes negalime. Tačiau dalis jo galėtų sugrįžti ir tai būtų naudinga. Dabar artėja laikas, kai baigiasi sutarčių terminas. Jeigu matysime, kad vienos ar kitos savivaldybės šilumos ūkį tvarkantis privatus investuotojas padarė viską, ką reikėjo, kad jo siūloma šilumos kaina nedidelė, kad jis atsižvelgia ir į vartotojo interesus, kompromisą bus galima surasti.

E.Gaidamavičius. Iš tiesų, artėja į pabaigą nuomos sutarčių laikas, kai pagal visas sąlygas šilumos ūkis turi būti perduodamas savivaldybėms nenugyventas ir veikiantis. Iki šiol darytos investicijos ir jų kilmė nebuvo tikrinama ir savivaldybės nežino, koks ūkis joms turėtų atitekti. Taip pat nėra sukurta pridėtinė vertė išnuomotuose šilumos ūkiuose. Jeigu investuotojas jau rytoj savivaldybei norėtų perduoti šį ūkį, pastaroji negalėtų perimti fiziškai, nes neturės specialistų, duomenų bazės. Tačiau tam mes turėtume pasiruošti. Realiai šia kryptimi savivaldybės dar nedirbo. Vienas iš būsimų savivaldybės tarybų uždavinių būtų pasiruošti perimti šilumos ūkius. Tad bendradarbiavimas yra neišvengiamas ir abipusiškai naudingomis sąlygomis būtų sveikintinas.

T.Kindurys. Šiandien nėra nei duomenų bazės, nei medžiagos, pagal kurią galima būtų daryti šilumos ūkio analizę įvairiais ekonominiais pjūviais. Kai turi duomenis, gali daryti sąnaudų analizę ir ieškoti įvairiausių alternatyvų, o parinkus pigiausią alternatyvą, pereiti prie jos įgyvendinimo.

- Ar Socialdemokratų partija turi savo viziją, kaip turėtų būti pertvarkomas šalies šilumos ūkis?

J.Olekas. Į kiekvieną savivaldybę reikėtų žiūrėti individualiai. Bet yra tendencija išsaugoti šilumos ūkį savivaldybių rankose. Aš manau, kad nemažoje dalyje savivaldybių, kur vadovauja socialdemokratai, tokie sprendimai iki šiol egzistuoja. Dabar kaip tik tas metas, kai mes apibendriname patirtį, analizuojame, lyginame ir pirminiai duomenys aiškiai rodo, kad savivaldybės rankose išsaugotas komunalinis ūkis duoda didesnį efektą. Gal tai papildoma našta administruojant ir tvarkant šilumos įmones, bet žmonėms tikrai geriau. Manau, daugeliu atvejų tokia tendencija išliktų mums įgijus daugumą ir kitų savivaldybių tarybose.

E.Gaidamavičius. Pagrindinė modernizavimo strategija turėtų būti nukreipta toms investicijoms, kurios realiai mažina tarifą. Todėl kuro rūšies pakeitimas duoda didesnę pridedamąją vertę ir naudą nei investicijos į trasas. Tai rodo Tauragės, Utenos patirtis. O, tarkim, Prienai (beje, jų šilumos ūkį valdo nuomininkas) tuo pasigirti negali. Kurą reikėtų pirkti iš kelių tiekėjų, prioritetą atiduodant vietinėms žaliavoms: biokurui, perdirbtoms atliekoms, iš atliekų gaunamoms dujoms. Taip pat reikėtų kuo didesnę Europos Sąjungos (ES) paramos dalį skirti biokuro projektams. Vilniaus savivaldybės taryboje siektume, kad šilumos ūkis būtų kontroliuojamas visuomenės, o pasibaigus nuomai savivaldybė būtų pajėgi pati tiesiogiai kokybiškai tiekti šilumą vartotojams, apeidama kuro tiekimo tarpininkus, įvesdama daugiau skaidrumo apskaičiuojant duomenis, darant investicijas, pritraukiant privatų kapitalą. Privatus investuotojas nėra blogis, bet jis ir ne dievas. Svarbiausia nepamiršti, kad yra ir kitas dievas - vartotojas, ir privalu visada atsiminti, kieno naudai turi dirbti savivalda.

Namų modernizavimas

- Kokia jūsų nuomonė dėl pastatų atnaujinimo ir modernizavimo. Atrodo, šis procesas yra užstrigęs. Ką jūs siūlytumėte?

J.Olekas. Šį procesą turime išjudinti iš mirties taško. Prieš dvejus metus jis buvo sustabdytas.

Mes taip pat konstatuojame, kad A.Kubiliaus Vyriausybės priimtas sprendimas pakeisti senąją tvarką praktiškai sužlugdė procesą, o juk jis buvo jau įsibėgėjęs. Tikėtis, kad kosmetiniais pataisymais būtų galima atgaivinti renovacijos procesą, paliekant tik 15 proc. valstybės paramos dalį, negalime. Yra ir kitų variantų. Netgi senasis modelis, kai buvo finansuojama 50 proc. išlaidų, galėtų veikti. Yra variantų, kai ne patys gyventojai, o aptarnaujančios įmonės galėtų vykdyti renovacijos projektus ir gyventojai to net nepajustų. Dėl visų tokių modelių būtina diskutuoti. Galbūt galėtų būti taikomi keli variantai, kad žmonės galėtų pasirinkti, bet jokiu būdu negalima uždaryti durų, kaip tai padarė ši Vyriausybė.

E.Gaidamavičius. Vienas iš mūsų siūlymų, kaip išjudinti gyvenamųjų pastatų modernizavimo procesą, remiasi 1991-aisiais priimtu Privatizavimo įstatymu. Butai buvo privatizuojami, o išorės sienos - ne. Tokiu atveju valstybė, siekdama užtikrinti energetinę nepriklausomybę ir gindama vartotojų interesus, turėtų imtis pagrindinio vaidmens. Tačiau dabartiniai valdantieji daro viską, kad pasipelnytų bankai, o tai nenaudinga gyventojams. Socialdemokratai siūlo renovaciją vykdyti valstybės lėšomis, taupant dujų importo sąskaita. Tuomet mažės vartotojų sąnaudos. Šių sąnaudų skirtumą dengtų investicijos. Taip pat būtina šiam procesui įgyvendinti pritraukti ES lėšų, nes be dotacijų pastatų modernizavimo ir atnaujinimo procesas pasmerktas žlugti. Taip pat būtina uždegti žalią šviesą alternatyviai energetikai, mažajam atomui ir biomasei.

Dabartinė Vyriausybė siūlo kompensuoti projektavimo sąnaudas. Vilniaus mieste jau patvirtinta keliolika tipinių projektų, žinomos jų kainos, tad kam reikia naujų? Kur ekonominė logika? Nereikia išpūsti sąmatų. Tiesiog reikia nustatyti minimalią ribą, kad nenukentėtų darbų kokybė. O tai lemiama techniniame projekte. Žinoma, ir čia turėtų veikti visuomenės kontrolė.

A.Navickas. Labai teisingai pasakyta, kad šiandien žmogus be valstybės pagalbos nesugebės renovuotis būsto. Reikia ir ES pagalbos. Dabar Europa suinteresuota sumažinti šilumos kainas, ji norėtų būti energetiškai nepriklausoma. Džiugu, kad socialdemokratai į tai žiūri labai rimtai ir jeigu turės daugumą ar didesnę įtaką savivaldybių tarybose, atkurs puikiai veikusį renovacijos modelį ir išjudins šį procesą iš mirties taško.

T.Kindurys. Kai konservatoriai atėjo į valdžią, jie darė viską, kad padėtų bankams: iš jų valstybės reikmėms buvo skolinamasi daug, o verslui pinigų nebuvo, dabartinis būsto modernizavimo ir atnaujinimo įstatymas taip pat palankus bankams. Aš manau, kad vienas iš šio proceso stabdžių - bankų dalyvavimas. Taip ir išeina, kad kai saulė šviečia, duodamas skėtis, o kai lyja - atimamas. Būtent taip galima būtų apibūdinti komercinių bankų veiklą Lietuvoje.

E.Gaidamavičius. Svarbu, kad į savivaldybės tarybą atėję nauji žmonės nebūtų korumpuoti ir sudarytų galimybes daugiabučių namų gyventojams efektyviomis priemonėmis gauti šilumą ir karštą vandenį mažiausiomis kainomis. Būtina iškelti prioritetus, kurių vienas svarbiausių -savivaldos kontrolė. Taip pat būtina ieškoti naujų energijos gamybos būdų.

T.Kindurys. Kaip jau ne kartą diskusijos metu buvo minėta, šilumos ūkyje svarbu sukurti pridėtinę vertę, o ne naudotis teisės aktų spragomis. Svarbu ne tik kurti pridėtinę vertę, bet ir ją padalyti visuomenei. Aš noriu pasakyti, kad bet kokios metodikos neveiks tol, kol nebus sukurtas efektyvus kontrolės mechanizmas. O kad tai būtų padaryta, turi dirbti šį reikalą suprantantys žmonės, turi būti užtikrintas duomenų tikrumas, vykdoma sąnaudų analizė (įvairiais pjūviais) ir įvairių alternatyvų parinkimas, panaudojant ne tik tai, kas sukurta, bet ir inovacijas.

A.Navickas. Mūsų asociacijos nariai šviečia žmones, kad jie palaikytų tas politines jėgas, kurios atstovauja jų interesams, taip pat ir viešajam interesui. Šiuo metu mūsų artimiausi draugai yra socialdemokratai, jie savo programos nuostatuose tai teigia ir atstovauja daugumos žmonių interesams.

DALINKIS:
0
0
SPAUSDINTI
LIETUVA
Rubrikos: Informacija:
AugintiniaiEkonomikaFutbolasGamtaĮkainiai
Gimtasis kraštasIstorijaJurgos virtuvėKelionėsInfoblokai
KomentaraiKonkursaiKovos menaiKrepšinisReklaminiai priedai
KultūraLengvoji atletikaLietuvaLŽ rekomenduojaPrenumerata
Mokslas ir švietimasNamų pasaulisPasaulisPrie kavosKontaktai
SportasŠeima ir sveikataTrasaŽmonėsKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2016 UAB "Lietuvos žinios"