TV programa
 

Horoskopai
 
SEKITE MUS Registruotiems varototojams
Paieška
LIETUVAKOMENTARAIPASAULISKULTŪRAISTORIJALŽ REKOMENDUOJAEKONOMIKASPORTAS
Šeima ir sveikataPrie kavosŽmonėsGimtasis kraštasMokslas ir švietimasTrasaKelionėsKonkursaiNamų pasaulisGamtaAugintiniai
LIETUVA

Kaip taikūs dzūkai karingai kryžių statė

2006 06 28 0:00
Bronė Svirnelienė tikino, kad jos vyras palaidotas naujoje kapvietėje.
Ritos Krušinskaitės nuotrauka

Kai žemiškos ambicijos nustelbė pagarbą mirusiesiems ir sveiko proto jausmą, tarp giminaičių įsiplieskusias aistras dėl lopinėlio žemės Varėnos rajono Mardasavo kaimo kapinėse teko slopinti policijos pareigūnams.

Tarp giminaičių kilusio konflikto priežastis - kapvietė, į kurią baigęs žemiškąją kelionę 2004-ųjų rudenį amžinojo poilsio atgulė mardasaviškis Juozas Svirnelis.

Gėda Dzūkijai

Vienoje konfliktuojančiųjų pusėje atsidūrė mirusiojo bendrapavardžio pusbrolio Juliaus šeima, tvirtinanti, kad giminaitis Juozas palaidotas vieno iš protėvių Motiejaus Svirnelio kape, kitoje - Juozo šeima ir didžioji kaimo gyventojų dalis, teigianti, jog toje vietoje kapo niekada nebuvo.

Giminaičių nesutarimai pasiekė tokį mastą, kad Juliaus dukra Onutė Siukštienė kreipėsi į advokatą dėl prosenelio Motiejaus Svirnelio kapo identifikavimo ir į anstolę dėl faktinės kapo būklės nustatymo. Kaimas savo ruožtu seniūnui Viliui Petraškai įteikė raštą su 15 mardasaviškių parašais, kad Juozo Svirnelio kapvietėje anksčiau jokio kapo nėra buvę.

"Gėda, kad tokie dalykai vyksta Dzūkijoje, kur žmonės nuo seno garsėja nuoširdumu ir geranoriškumu", - apie su žmogiškumu prasilenkiantį konfliktą, kuris ne tik sudrumstė mirusiųjų ramybę, bet ir atskleidė gyvųjų menkumą, kalbėjo Petraška.

Tarėsi per laidotuves

Šios kaimo kapinaitės nedidelės, bet jose yra pakankamai vietos naujoms kapvietėms. Juozo Svirnelio artimieji nusprendė jiems brangų žmogų palaidoti greta prieš daugelį metų palaidotų giminaičių.

Anot Juliaus Svirnelio, į kapines jį atsivežę mirusiojo žmona Bronė ir žentas Vytas Jaruševičius prašė sutikimo laidoti senoje kapvietėje, bet jis nesutikęs. Tačiau vėliau į laidotuves atvažiavusi jo dukra Onutė sutikimą davė.

"Man pasakė, kad nesikiščiau, nes susitarė su Vytu ir nuramino, kad anksčiau palaidotų žmonių vardai išliks", - teigė mardasaviškis Julius.

"Sutikau leisti laidoti šalia su sąlyga, kad mūsų bendro giminaičio kapas bus prižiūrimas, o ant paminklo postamento bus iškalti abiejų prosenelių vardai. Pažadėjau prisidėti pinigais statant paminklą. Tarp manęs ir Vyto buvo tik žodinis susitarimas, tačiau neabejojau, kad jis laikysis duoto pažado", - buvo įsitikinusi Siukštienė.

Jaruševičius teigimu, su juo nebuvo derintas uošvio laidojimo klausimas.

"Labai nustebome pamatę, kad ant paminklo postamento nebuvo iškalti toje pačioje kapvietėje palaidotų tolimų protėvių (Motiejaus ir jo žmonos Petralios) vardai. Tad nusprendėme jų atminimą įamžinti pastatydami medinį kryžių. Kadangi kapvietėje jau buvo vienas paminklas, be to, mirusiojo šeima nesutiko leisti joje nieko statyti, kryžių pastatėme pusmetrio atstumu už jos", - pasakojo Siukštienė.

Anot moters, vėliau aiškinimaisi dėl proprosenelių atminimo įamžinimo peraugo į ginčą. Tačiau tiek vieni, tiek kiti tvirtino, kad iki Juozo Svirnelio laidotuvių ir dar beveik metus giminaičiai gražiai bendravo.

Pirmoji tiesa

"Viskas buvo gerai. Norėjau, kad būtų kuo gražiau, bet va kaip pasidarė", - apgailestavo Bronė Svirnelienė.

Anot garbaus amžiaus moters, kaimas liudijo, kad čia nieko nebuvo palaidota, o jei kada ir buvo laidota, tai gal prieš kokį šimtą metų. Iki jos vyro laidotuvių toje vietoje didžiulė žolė augusi. "Jei buvo kapas, tai kodėl jo niekas neprižiūrėjo, kodėl kryžių prireikė statyti tik mums paminklą pastačius?" - svarstė našlė.

Motinai pritarė abi dukros Aldona ir Angelė. "Nuo vaikystės neprisimenu jokio kito kapo. Kam reikėjo tėvukui ant galvos kryžių statyti, o prieš tai pritempti akmenų? Jei būtume žinoję, kad čia kas palaidota, negi būtume laidoję tėvuką?" - retoriškai klausė Aldona.

Visų trijų moterų įsitikinimu, dėl kilusio konflikto neva kalčiausia Siukštienė, kuri parvažiavusi iš Vilniaus ir užvirė visą košę, nors iki tol jos tėvai pretenzijų neturėjo. Be to, Siukštienės besilankančios kapinėse esą nematę nei mažos, nei suaugusios.

Antroji tiesa

Siukštienė nesikrato savo kaltės dalies dėl kilusio konflikto, bet ją vertina savaip: "Kalčiausia aš, nes atvažiavusi į laidotuves daviau sutikimą laidoti proprosenelių kapvietėje".

Vilnietė pasakojo, kad proprosenelio kapą prižūrėjo nuo vaikystės su senele. Šiai pasimirus, kapą toliau tvarkė jos motina Anastazija. Moters atmintyje išlikę prisiminimai, kai ji, būdama dar maža mergaitė, kartu su giminaitėmis Aldona ir Angele (dabar to kategoriškai neprisimenančiomis) per Vėlines kartu degindavo žvakutes. Ant senolio kapo buvęs betoninis antkapis ir kryželis su užrašu. "Kadangi tokiame antkapyje blogai augo gėlės, mama paprašė jį nuimti ir užsakyti naują. Taip su vyru ir padarėme, o kapą apdėjome akmenukais. (Dabar prieš keletą metų nuo kapo nuimtas antkapis yra Juliaus Svirnelio sodyboje - aut.). Savo proproseneliui ilgai ieškojome originalaus paminklo. Dabar suprantu, kad tokių reikalų atidėlioti negalima. Jei būtume iš karto jį pastatę, šios situacijos būtume išvengę", - apgailestavo Siukštienė.

Norėdama įsitikinti, kad tikrai šiose kapinėse palaidotas Motiejus Svirnelis, moteris iš archyvo paprašė pažymos, kurioje lenkų kalba padarytas įrašas, kad tikrai Mardasavo kaimo kapinėse 1931 metais buvo palaidotas jos proprosenelis.

Pasigesta priežiūros

Kapvietei tapus ginčų objektu, mardasaviškiai neliko nuošalyje. "Praėjusių metų rudenį per kaimo susirinkimą iškilo šis klausimas. Tada nuėjome į vietą ir žmonės nurinko akmenis nuo Juozo Svirnelio kapo. Tačiau šį pavasarį pastačius kryžių dėl kapvietės nesutarimai vėl atsinaujino", - pasakojo Petraška.

Anot seniūno, senieji Mardasavo gyventojai jam užsiminę, kad prieš daugelį metų Motiejus Svirnelis buvo palaidotas šiose kapinėse, tačiau kurioje vietoje, niekas negalėjo pasakyti. Remiantis jų pasakojimais, jei Motiejaus Svirnelio kapas ir yra ten, kur nurodo Julius Svirnelis, kapvietė nebuvusi tinkamai prižiūrėta, nes žmonėms susidaręs įspūdis, kad ten nėra jokio kapo.

"Kaip galėjo nebūti kapo, jei nuo jo kryželis, nuėmus antkapį, ir dabar padėtas prie kitų giminaičių kapų", - piktinosi Julius Svirnelis.

Juozo Svirnelio dukra Aldona negalėjo tiksliai pasakyti iš kur atsirado giminaičio minimas kryželis: "Tikriausiai jį radome ant kapų, kai statėme paminklą".

Prireikė policijos

Giminaičiai nesugebėjo gražiuoju išspręsti savo ginčo. Abi šalys buvo sukviestos prie kapų, dalyvaujant policijos pareigūnams, ieškoti visus tenkinančios išeities.

Giminaičiai aiškinosi audringai. Merkinės policijos nuovados vadovui Pranui Krušniauskui ne kartą teko raminti tai vienus, tai kitus, vis primenant, kad konfliktas sprendžiamas kapinėse.

Abi šalys įrodinėjo savas tiesas, nelabai įsiklausydamos, ką sako jų oponentai, tačiau tvirtindamos, kad atvažiavo geranoriškai nusiteikusios. Buvo prisimintos senos nuoskaudos, netrūko ir naujų apsižodžiavimų. Pareigūnams netgi teko išskirti įsiaudrinusius giminaičius. "Būčiau šveitęs jam tuo kryžium", - pykčiu alsavo vienas jų.

Kitas buvo agresyviai nusiteikęs ir giminaičių susitikimą stebėjusios žurnalistės atžvilgiu. "Išjunk šitą, - rodė jis į diktofoną. - Tuoj paėmęs trenksiu į žemę ir viskas".

Apsiėjo be teismo

"Mes norime, kad būtų įamžintas mūsų prosenelių atminimas", - tikino viena giminaičių šalis. "Pasiimkit kryžių ir mes jokių pretenzijų neturėsime", - kategoriškai reikalavo antroji.

Siukštienės pasiūlymas šiek tiek perkelti kryžių nepatiko Bronei Svirnelienei. "Aš jį savo suvargusiom rankom iškasiu", - nenusileido senutė. Moteris nenorėjo, kad nors dalelė kitiems skirto kryžiaus būtų jos vyro kapvietėje.

Pareigūnas Krušniauskas, pamatęs, kad visi jo raginimai surasti abiems šalims priimtiną sprendimą nuėjo perniek, pasiūlė giminaičiams kreiptis į teismą.

Konflikto dalyviai raštu pareigūnams patvirtino, kad dar pamėgins rasti bendrą kalbą, o jeigu nesusitars, tiesos ieškos teisme. Tačiau policininkams išvykus, giminaičiai vėl sugrįžo į kapines.

Iš pradžių lyg ir geranoriškai ieškoję naujos vietos kryžiui pastatyti vėl susikivirčijo dėl keliolikos centimetrų. Galiausiai

Julius Svirnelis nebetekęs kantrybės numojo ranka į visus ginčus ir išėjo iš kapinių pasakęs: "Statykit, kur jūs norit, man bus gerai".

Vieniems giminaičiams tolstant nuo kapinių, kiti kasė naują duobę, kad perkeltų kryžių.

DALINKIS:
0
0
SPAUSDINTI
LIETUVA
Rubrikos: Informacija:
AugintiniaiEkonomikaFutbolasGamtaĮkainiai
Gimtasis kraštasIstorijaJurgos virtuvėKelionėsInfoblokai
KomentaraiKonkursaiKovos menaiKrepšinisReklaminiai priedai
KultūraLengvoji atletikaLietuvaLŽ rekomenduojaPrenumerata
Mokslas ir švietimasNamų pasaulisPasaulisPrie kavosKontaktai
SportasŠeima ir sveikataTrasaŽmonėsKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2016 UAB "Lietuvos žinios"