TV programa
 

Horoskopai
 
SEKITE MUS Registruotiems varototojams
Paieška
LIETUVAKOMENTARAIPASAULISKULTŪRAISTORIJALŽ REKOMENDUOJAEKONOMIKASPORTAS
Šeima ir sveikataPrie kavosŽmonėsGimtasis kraštasMokslas ir švietimasTrasaKelionėsKonkursaiNamų pasaulisGamtaAugintiniai
LIETUVA

Kaip tapti geru mokytoju?

2010 04 03 0:00
AFP/Scanpix nuotrauka

Artėjant šv. Velykoms prisimename viską, kas leidžia atgimti ir apsivalyti. Valstybės ir tautos šviesus gyvenimas yra neįmanomas be gero mokytojo. Bet ar per visus tuos 20 metų ir dabar skiriama pakankamai dėmesio, kad geras mokytojas ateitų į mokyklą.

Ar aukštosios mokyklos formuoja tokį mokytoją? O gal visos bėdos prasideda mokykloje, kur studentai idealistai virsta mokytojais pragmatikais, kuriems svarbu atidirbti darbo laiką ir gauti algą. Bet ar valdžia tą gerą algą bent jau geriems mokytojams moka, ar mokytojai gyvena nesibaigiančių reformų ir reorganizavimų sumaištyje? Ar galime sakyti, kad Lietuvos mokyklose daugėja gerų mokytojų, matome daugiau vilties šviesos?

Apie tai prie "Lietuvos žinių" apskritojo stalo susirinko pakalbėti švietimo ir mokslo ministras Gintaras Steponavičius, Vilniaus licėjaus direktorius Saulius Jurkevičius, Vilniaus pedagoginio universiteto rektorius akademikas Algirdas Gaižutis, Vilniaus Viršuliškių vidurinės mokyklos mokytoja Rasa Veromėjienė, Lietuvos moksleivių parlamento Švietimo ir mokslo komiteto vicepirmininkė Juliana Klimaševska ir politikos apžvalgininkas Alvydas Medalinskas.

Kas suformuoja mokytoją?

A.Medalinskas. Kas turi lemiamą įtaką formuojant jauną asmenybę kaip mokytoją?

R.Veromėjienė. Mokytoją dažnai suformuoja jo paties mokytojų įvaizdis. Prisimenu, kai ruošiausi savo pirmajai pamokai, mano tėtis, turintis 51 metų pedagoginio darbo stažą, man sakė, kad nuo pat pirmos pamokos minutės turiu elgtis taip, kaip norėčiau, kad mane mokiniai priimtų visada. Mokytoją formuoja daugelis aplinkybių, bet, žinoma, mokytoju reikia ir gimti, nes bet kokia profesija turi turėti savo geną. Gal ir nebūtinai paveldimą. Manau, kad pašaukimas būtinas. Vėliau daug kas įgyjama: taip pat ir žinios, o darbo stažas suteikia patirtį.

A.Medalinskas. Yra ir Vilniaus pedagoginis universitetas (VPU), pagrindinė mokytojų kalvė. Šis universitetas neretai atsiduria stojančiųjų į aukštąsias mokyklas prioritetų apačioje? Kodėl taip yra? Ar esate tikri, ypač pažvelgę į savo absolventus, kad iš šio universiteto išeina žmonės, galintys tapti gerais mokytojais, kurie galės mokiniams pasakyti daugiau, negu patys perskaitė vadovėlyje?

A.Gaižutis. Turiu pripažinti, kad VPU studijuoja abiturientai iš įvairių mokyklų ir ne visi turi motyvaciją tapti mokytojais. Jeigu pirmame kurse paklausi, kiek iš jų eis dirbti į mokyklą, pakyla ne tiek jau ir daug rankų. Bet vėliau atsiranda daugiau tokių, kurie supranta ypač svarbią šios profesijos reikšmę socialiniam ir kultūriniam gyvenimui. Tų, kurie noriai eina dirbti į mokyklas, vis daugėja ir daugėja.

A.Medalinskas. Kas svarbiau yra tam jaunam mokytojui: žinių turėjimas ar pašaukimas ir gebėjimas dirbti, bendrauti mokymo procese ir užklasinėje veikloje su mokiniais?

A.Gaižutis. Kai mes kalbame apie žmogaus ugdymą, svarbu ne tik tai, koks jis bus metodininkas ir ar turės žinių, kaip vesti pamoką, išdėstyti informaciją. Žinoma, pedagogika ir didaktika vaidina svarbų vaidmenį, bet svarbiausia yra parengti tikrą mokytoją, kūrybiškos profesijos žmogų, o tai mes darome keisdami studijų programas, jungdami fakultetus, sudvejindami, sutrejindami profesijų rengimą. VPU studentai įgyja daug svarbių psichologijos, bendravimo, komunikacijos žinių. Dabar turime laisvesnes rankas dėl naujo Mokslo ir studijų įstatymo, galime laisviau kurti naujas studijų programas, kurios būtų paklausios, aktualios švietimo raidai mūsų krašte.

Ar tėvai - pagalbininkai

A.Medalinskas. Kaip tėvai gali prisidėti prie to, kad jų vaikus mokytų tik geri mokytojai. Dauguma tėvų yra suinteresuoti vaikų išsilavinimu. Teko girdėti, kad tėvai eina į pamokas patikrinti, ar mokytoja pakankamai reikli, ar ji neliepia tiesiog skaityti vien tik vadovėlio. O vaikai po to prašydavo jų ateiti dažniau, nes tai esą buvo geriausia to mokytojo pamoka.

R.Veromėjienė. Bet tai jau vaidyba. Be to, tėvelius šiais laikais prisikviesti į mokyklą darosi vis sunkiau.

A.Medalinskas. Ne, ne vaidyba, o tėvų atsakomybė už savo vaikus. Tada net ir prastas mokytojas pasistengia, nes anksčiau neturėjo stimulo? Tada ir mokyklos vadovybė būna priversta atsainiai žiūrinčius į savo darbą mokytojus pakeisti tais, kuriems rūpi mokiniams viską išaiškinti kuo geriau.

G.Steponavičius. Daugelis problemų mokyklose kyla kaip tik dėl kitos priežasties: tėvai, būdami labai užimti, vaiką palieka tik mokyklai ir, jeigu kas nors negero atsitinka, kaltų ieško mokykloje. Bet tėvai ir mokykla turi būti tandemas, kartu prisiimantis atsakomybę už vaiko ugdymą ir auklėjimą.

R.Veromėjienė. Neretai vaikai iš šeimos atsineša išankstinį nusistatymą. Dažnai tėvai mano, jog geriau žino, kaip mokytojas turi dirbti, todėl ir vaikai pradeda mokyti mokytoją.

Mokytojus keičia mokiniai

A.Medalinskas. Tad gal didžiausia problema mokyklose yra mokiniai?

S.Jurkevičius. Mokytojams skaudžiausia, kai ateini kupinas gerų emocijų, tos vidinės ugnelės, nori išmokyti, bet susiduri su mokinių abejingumu ir priešiškumu, neleidžiančiu to padaryti. Tai viena didžiausių šios profesijos problemų. Tu ateini į klasę ir dalis tavimi pasitiki, nori mokytis, bet kita dalis tave sabotuoja, įvyksta susidūrimas ir tampa nebeaišku, kaip ir ką daryti. Tai labai subtilus dalykas - pamokoje palaikyti tvarką ir drausmę, kurį ne visada lemia mokytojo kvalifikacija.

A.Medalinskas. Kas tada turi suvaldyti tuos bloguosius mokinius?

S.Jurkevičius. Pati sistema turi padėti mokytojui užtikrinti drausmę. Kai kas sako, kad tai tik mokytojo kaltė. Bet esu matęs įvairių klasių ir žinau, kad net būdamas stipriausias specialistas ne kiekvienoje klasėje įvesi tvarką. Yra mokinių, kurie tarsi užprogramuoti destruktyviai veiklai. Gali išsiėmęs širdį atiduoti, niekas nepadės. Jie visas tavo pastangas griaus ir neleis mokyti. Tai yra baisiausias mokytojo darbo aspektas. Kartais baisesnis už mažą atlyginimą. Tai darbo sąlygos. Jeigu kiekvieną kartą ateini kautis, tvyro nuolatinė psichologinė įtampa, tas darbas tampa nebepakeliamas ir tu nusprendi, kad geriau eisi kitur, net jei gausi mažesnį atlyginimą, nes negali to pakelti.

A.Medalinskas. Tai gal čia ir yra viena didžiausių problemų, kodėl mažai jaunų žmonių nori tapti mokytojais. Ar moksleiviai sako pažįstantys daug tokių, kurie nori tapti mokytojais?

J.Klimaševska. Aš nepažįstu nei vieno. Renkantis studijas, VPU yra beveik paskutinis pasirinkimas. Iš daugelio draugų girdėjau, kad jį pasirenka baigusieji mokyklas gana vidutiniškais balais. Bet ir iš tų daugelis neplanuoja būti mokytojai. Visa tai ne tik dėl atlyginimo, bet ir dėl suvokimo, kokia sunki yra mokytojo profesija. Kartais ateini į pamoką ir kai mintyse pastatai save į mokytojo vietą, supranti, kaip sunku jam būna išaiškinti pamoką ir susitvarkyti su moksleiviais.

S.Jurkevičius. Tai yra totali visuomenės nuomonė. Pastaruoju metu neteko sutikti jauno žmogaus, kuris pasakytų, kad nori būti mokytoju.

J.Klimaševska. Jie bijo mokinių.

A.Medalinskas. Bijo tokio likimo, kurį kadaise patys arba jų draugai užtaisė mokytojams. O gal moksleiviai negirdėjo ar netiki valdžios žodžiais, kad mokytojo darbo finansinis aprūpinimas labai pagerėjo?

J.Klimaševska. Patys mokytojai kartais į pamokas atsineša savo bėdas, pavyzdžiui, per pamoką pasako: jūs išsidirbinėjate, o mes su jumis turime dirbti gaudami už tai labai mažai pinigų.

A.Medalinskas. Teko girdėti ir tokį atvejį: vienoje mokykloje mokytojas per pamoką pasakė, kad moko vaikus tik tiek, kiek jam moka valstybė. Kadangi valstybė moka mažai, tai jeigu kam bus kas neaišku, pasisamdykite tą patį mokytoją kaip repetitorių.

R.Veromėjienė. Save gerbiantis mokytojas, kuris nori vaikams ką nors duoti, niekada taip nepasakys, kad ir kaip sunku būtų.

A.Medalinskas. Kiek yra gerbiamas pats mokymosi procesas mokykloje: pamoka ir susikoncentravimas pamokos metu? Yra mokytojas, kuris dėsto pamoką, ir yra mokiniai, kurie klausosi, bet, matyt, yra ir tokių mokytojų bei pamokų, kai pedagogas svarsto, ką veiks vakare namie, o moksleiviai užsiima savo dalykais. Ar pakankamas dėmesys yra skiriamas dėmesio koncentracijai pamokoje?

J.Klimaševska. Yra įvairių pavyzdžių. Yra mokytojų, kurie per pamoką bendrauja tik su dviem ar trimis mokiniais iš klasės, kurie klausosi, diskutuoja, o visi kiti sau sėdi.

S.Jurkevičius. Kuo mūsų mokykla skiriasi nuo vakarietiškos? Didžiausias skirtumas yra suvokimas, kokia yra mokytojo ir kokia mokinių funkcija pamokoje. Vakarietiškas standartas yra 50 proc. mokytojo darbo ir 50 proc. mokinių darbo. Jeigu mokinys atėjo į pamoką, jis joje dirbs. Pas mus tai tėra mokytojo paskaita ir darbas. Tai daugiau akademinis modelis - mokytojo pasirodymas mokiniams ir žinių teikimas. Vis dėlto tai nėra geras modelis. Pamokos metu mokytojas turėtų duoti toną, idėją, o po to turi prasidėti mokinių darbas. Tai mūsų mokiniams, net ir geriems, yra gana sunku. Jie nusiteikę tik sėdėti ir klausyti. Tu pašnekėk, mes paklausysime. Mes tau netrukdysime, bet tu tik kalbėk. Bet jie ir patys turi spręsti tam tikras problemas. Patys turi dirbti pamokoje. Tai yra esminis, lūžio momentas, kurio mūsų mokykla nėra pasiekusi.

R.Veromėjienė. Mūsų pamoka dažniausiai yra paskaita. Mokinius išprovokuoti diskusijai yra be galo sunku. Svarbiausia, reikia nustatyti tam tikras diskusijos taisykles. Ir kai jie pajunta, kad jų nuomonę girdi ir girdi ne tik mokytojas, diskusija vyksta ne tik tarp mokytojo ir vieno mokinio, o aktyvi visa klasė, kai jie išmoksta diskutuoti, girdėti ir sekti mintį klasėje, gali išgirsti tikrai puikių minčių. Su dešimtokais pernai tai dariau. Diskutavome apie tai, kas yra kičas, o kas kultūra. Ir jie patys priėjo išvadą, kad eina į koncertą tik todėl, kad draugai eina, ir kad ne visi, kurie stovi scenoje, yra menininkai. Jie tai suvokia ir pripažįsta, kad tai yra mados reikalas, bandos instinktas. Bet svarbu, kad pripažįsta. Mokiniai sunkiai pasiduoda aktyviai veiklai pamokoje, bet jeigu juos išprovokuoji, sunku sustabdyti.

J.Klimaševska. Sutinku su tuo. Mes turime tikrai nuostabią mokytoją, kuri taiko metodą, kad pamokoje mokinys ir mokytojas darbą dalijasi perpus. Klasė padalyta į dvi grupes. Mūsų grupė dirba šiuo metodu, kita grupė sėdi kaip paskaitoje. Rezultatų skirtumas tikrai yra. Mums įdomios tos diskusijos, pranešimai, kuriuos mes rengiame. Mes einame į tą pamoką kaip į mielą valandėlę.

Kaip padėti jaunam mokytojui tapti geru mokytoju?

A.Medalinskas. Galbūt jauni, pradedantys mokytojai mokykloje turėtų patekti į tokią aplinką, kad pabuvus pirmus kelis mėnesius mokykloje, nesinorėtų iš ten dingti arba bent nedingtų jaunatviškas idealizmas, kurį gal dar atsineša po mokslų aukštojoje mokykloje?

A.Gaižutis. Mums iškilo opi problema, kaip sustyguoti pedagoginę praktiką, kad ji turėtų lemiamą įtaką studentų apsisprendimui: eiti į mokyklą ar pasirinkti kitą darbo vietą. Geriausiai tie įgūdžiai įgyjami, jeigu studentai pradeda bendrauti su patyrusiais, gerais mokytojais, kurių tikrai yra, bet dabar tas finansinis mechanizmas toks menkutis, kad praktikantą prižiūrintis mokytojas už valandą tegauna litą ir keturiolika centų. O mechanizmas turėtų būti toks - mes siunčiame savo studentus į geras mokyklas, kurios nebūtinai turi būti Vilniuje.

G.Steponavičius. Su sąlyga, kad tie studentai tikrai norės tapti mokytojais.

A.Gaižutis. Žinoma. Juk pas mus studijuoja ir tokių, kurie niekada neis dirbti į mokyklą.

A.Medalinskas. Ar jie gali neiti į tą pedagoginę praktiką? Jeigu jam tereikia VPU diplomo, kam vaikus mokyklose kankinti tokiais praktikantais? Ir pačius studentus?

A.Gaižutis. Ne visi studentai yra išbandomi tuo pedagoginės praktikos mechanizmu. Bet mechanizmas turėtų būti toks, kaip rodo ir kitų Europos Sąjungos (ES) šalių patirtis. Vertinant, reitinguojant mokyklas, gimnazijas, labai svarbus kriterijus yra tai, ar jose atlieka praktiką kokio nors pedagoginio ar edukacinio universiteto studentai. Tai rodiklis, kad jie turi labai aukšto lygio pedagogus. Gal mums nereikia išradinėti dviračio? Gal mums reikia pasinaudoti patirtimi, pakankamai gerai veikiančia kitur.

G.Steponavičius. Prisimenu, mums patikdavo, kai jaunos simpatiškos praktikantės ateidavo mokyti.

S.Jurkevičius. Ir jas visi "maudydavo".

A.Gaižutis. Štai iš Vokietijos, Haidelbergo pedagoginio universiteto, pas mus atvažiuoja studentai atlikti praktikos. Anksčiau jų būdavo 20-25. O dabar prašo, kad mes Lietuvoje galėtume priimti 50 praktikantų. Jiems įdomu tose mūsų mokyklose.

A.Medalinskas. Vokiečiams įdomu? Gal jiems tai įdomu kaip socialinis eksperimentas? Savotiška egzotika.

A.Gaižutis. Jie nori susipažinti su tradicijomis, problemomis, bendrauti su mokytojais ir moksleiviais. Aišku, šiandien studento išbandymo praktikos mokyklose mechanizmas yra kiek per silpnas. Mes patys tai žinome. Bet nerandame būdų, kaip savo pastangomis ir jėgomis šį klausimą išspręsti. Yra Lietuvoje tikrai gerų gimnazijų, pavyzdžiui, Vilniuje, per jas ir vykdome tą praktiką, bet juk tas praktikos židinių arealas gali būti pats įvairiausias.

A.Medalinskas. O galbūt jauniems mokytojams reikalingas ir ilgesnis pereinamasis laikotarpis, ne tik tie keli mėnesiai praktikos mokyklose. Jie galėtų geriau priprasti prie mokyklos specifikos, o mokykla - prie naujų būsimųjų mokytojų. Savotiškas rezidentūros laikotarpis. Kaip medicinoje.

A.Gaižutis. Medikams suteikiama metų rezidentūra, per ją studentas įgyja teisę būti medikas. Ne paslaptis ir tai, jog ES dokumentuose numatyta, kad pedagogams ji taip pat anksčiau ar vėliau bus įvesta. Kai jie išeis iš universiteto, metus stažuosis mokykloje, o diplomą gins girdint komisijai, sudarytai iš gerų mokytojų metodininkų ir mūsų universiteto profesorių. Europoje juntama, kad šie praktikos įgūdžiai labai ilgai formuojami, todėl neteisinga kaltinti universitetą, kad jis išleidžia absolventus, kurie ko nors nežino. Iš kur jie gali viską žinoti?

S.Jurkevičius. Medikų rezidentūros logika, matyt, yra tokia - aš įstojau į mediciną, baigiau mediciną ir ketinu dirbti pagal profesiją. Būtų nesąmonė, jei žmogus pereitų visas panašias procedūras, rezidentūrą ir nedirbtų pagal specialybę. Mediko, neatlikusio praktikos, niekas neprileis prie žmogaus. Bet čia ateinama jau apsisprendus būti mediku. O pedagoginio išsilavinimo dažnai siekiama tik dėl diplomo, arba studijos yra tik laiko leidimas. Jeigu atsirastų toks mechanizmas, tai būtų visai kas kita.

A.Medalinskas. O kaip mokyklos administracijai atrodytų, jeigu žmogus ateitų dirbti metams?

S.Jurkevičius. Jeigu tas žmogus nori būti mokytoju, gauti diplomą ir įdėti pastangų, tai yra labai gerai. Naujų žmonių iš VPU atėjimas būtų ir naujų kadrų pamatymas. Taip būtų galima rasti ir naujų darbuotojų.

G.Steponavičius. Vakarų pasaulyje nusistovėjo tvarka, kad universitetai, vertindami savo prestižą, šalia reikalavimų iš valstybės gauti finansavimą nustato ir parametrus, kuriuos turi atitikti būsimasis jų studentas. Dabar mes turime per daug valstybės finansuojamų vietų ir daugelį tokių studentų, kurie net neslepia studijuojantys tik dėl diplomo. Konstitucinis Teismas pasakė, kad valstybė negali reguliuoti priimamų studentų skaičiaus. Nedaugelis jų susimoka ir nemažai tų, kurie už studijas moka savo lėšomis, studijuoja tik dėl diplomo. Universitetų garbės ir orumo reikalas turėtų būti iškelti sau kokybinius reikalavimus, kokių studentų jie nori pritraukti.

A.Medalinskas. Medikų, neturinčių praktikos, negalima prileisti prie gyvo žmogaus. O mokytojus, sielų gydytojus ir asmenybės formuotojus, galima?

S.Jurkevičius. Iš tikrųjų praktikantams, kurie ateina į mokyklą, turėtų būti skiriama daugiau dėmesio.

J.Klimaševska. Kai ateina jaunas praktikantas, daugelis moksleivių pamano, kad bus galima ir nesimokyti. O tie blogesnieji mokiniai, kurie mėgsta trukdyti pamokas, supranta, kad atėjo nauja auka.

S.Jurkevičius. Įsivaizduokite, žmogus atėjo kaip auka.

A.Medalinskas. Bet ar jūsų laikais tokio požiūrio nebuvo? Na, gal šiek tiek švelnesnis.

R.Veromėjienė. Dabar iš kiekvieno mokytojo galima padaryti auką. Ir nebūtinai iš jauno.

J.Klimaševska. Galbūt dėl to žmogus, kuris turi praktikos ir yra susidūręs su sunkiais mokiniais, vėliau ir pats nebenori eiti dirbti į mokyklą.

S.Jurkevičius. Turėdamas tokios praktikos, kai nuo pirmųjų dienų tampi auka, tikrai niekas nenorės dirbti mokykloje. Tačiau jeigu netampi auka ir sugebi ką nors padaryti, tada viskas atrodo kitaip.

J.Klimaševska. Labai daug kas ir nuo mokinių priklauso.

R.Veromėjienė. Daug kas priklauso ir nuo mokytojo, kuris atsakingas už tuos studentus. Juk jeigu jis palieka studentus vienus, o pats nueina pailsėti ar kavos išgerti, studentas dažnai tampa auka.

A.Medalinskas. Tai gal jie dviese turi sėdėti pamokoje? Kodėl kartais du dėstytojai gali būti auditorijoje, o dviejų mokytojų klasėje negali būti?

S.Jurkevičius. Tai yra reglamentuotas procesas.

R.Veromėjienė. Jeigu mokytojas atsakingai žiūri ne tik į savo klasę, savo mokinius, bet ir į tą studentą, kuris ateina iš jo pasimokyti, o ne pabūti auka, tada mokytojas sėdi klasėje, jis juk turi ir pasakyti pastabų, ir padėti, galų gale palaikyti drausmę.

A.Medalinskas. O žvelgiant į formalumus, ar galima tam mokytojui prirašyti valandų prie krūvio ir atlyginti, jeigu jie dviese veda pamokas? Ar tai yra įmanoma?

G.Steponavičius. Ir dabar yra mokytojų padėjėjų, taip pat skiriami tam tikri koeficientai prie algos. Žinoma, yra ir papildomų finansų poreikis. Reiklumas mokymo kokybei turėtų sklisti ir iš visuomenės, ir iš tėvų. Aš su viltimi žiūriu į tuos pokyčius, kartu su universitetais mes planuojame pedagogų rengimo pertvarką. Ir pirmieji žingsniai jau žengti. Šiemet vienam pedagoginių studijų krepšeliui bus skiriama dvigubai daugiau lėšų negu iki šiol. Būsimuosius mokytojus rengs ne tik VPU, bet ir kiti universitetai, turintys pedagogų rengimo studijų programas. Ši konkurencija turėtų gerokai kilstelėti būsimųjų mokytojų profesinio rengimo kartelę. Tačiau turime siekti, kad vyktų ir natūrali bendrojo ugdymo mokyklų vadovybės rotacija. Patyrusiems mokytojams atvertume naujų karjeros galimybių ir sustiprintume motyvaciją dirbti.

A.Medalinskas. Kodėl gali būti mokytojo užklasinė veikla, už kurią mokama, o kodėl analogiška, teigiama ir normaliai apmokama veikla negalėtų būti mokytojo darbas mokykloje su studentais praktikantais?

G.Steponavičius. Mokytojai tai gali suprasti kaip dalies jų krūvio atėmimą.

S.Jurkevičius. Matote, dar yra kvalifikacinė kokybė. To dabar stokoja mokyklos, kurios kelia sau aukštesnę kartelę. Ne paslaptis, kad mokiniai kartais nori daugiau, negu surašyta programoje. Nori aukštesnio lygio. Mes turime Lietuvoje ir bakalaureato mokyklas. Pavyzdžiui, kai matematikos mokytoja išėjo į dekretines, man iškilo didžiulė dilema, kuo pakeisti mokytoją, kuri ateitų dėstyti anglų kalba. Bendradarbiaujant su Vilniaus universiteto Matematikos ir informatikos fakultetu pavyko rasti jauną merginą, kuri galėtų bent jau kuriam laikui perimti tą darbą. Todėl šiuo atveju reikėtų kalbėti apie kokybę ir aukštą kvalifikaciją. Ne paslaptis, kad į VPU nestoja jauni žmonės, turintys daugiau gebėjimų ir galimybių siekti ko nors daugiau. Ir tai yra problema. Ir man, kaip vadovui, džiugu matyti užsidegusį, norintį dirbti studentą, nes taip tu gali rasti gerą pakaitalą. Galėtum didžiuotis tokiu žmogumi ir tuo, kad jis ateina pas tave dirbti.

A.Gaižutis. Tų kvalifikacinių laiptelių galėtų būti ir daugiau. Universitetai išleidžia mokytojus bakalaurus ir mokytojus magistrus. Europoje su magistro laipsniu susietas ir žmogaus atlygis, galimybė kopti karjeros laiptais. Magistras studijuoja dvejais metais ilgiau, jis taip pat atrenkamas iš bakalaurų.

A.Medalinskas. O jis kaip pedagogas atrenkamas į potencialius magistrus?

A.Gaižutis. Ir kaip pedagogas, ir pagal savo pasiektus rezultatus. Bet vis tiek yra atranka. Ne kiekvienas, kuris siekia tapti magistru, gali juo tapti. Šitos vietos nenusipirksi. Bet kai tas magistras ateina į mokyklą, jis negauna didesnio atlygio, karjeros laipteliais jis taip pat ten nejuda. Kartais atsiranda net šiokios tokios pagiežos. Na, ir kas, kad atėjo magistras, galbūt bakalauras net geriau pamokas veda.

R.Veromėjienė. Gali būti ir taip.

A.Gaižutis. Gali būti, bet šiandien būdinga nelygybė: vienas ketverius metus studijuoja, o kitas šešerius. Bet atlyginimas to neatspindi. Ir pasakysiu - ne viską lemia tik atlyginimas.

S.Jurkevičius. Jūs kalbate apie magistrus. O man pavyko prisikalbinti universiteto profesorių, kad jis vestų pamokas. Tai jau yra aukščiausia klasifikacija. O jo atlygis yra lygiai toks pats. Dabar profesūra laksto iš vieno universiteto į kitą, bet jeigu būtų koks nors skatinimas, gal atbėgtų ir į mokyklą.

Juk yra gabių vaikų, kurie norėtų mokytis aukštesniu lygiu. Yra "Fotono", "Olimpo" mokyklos, kur mokytojams neužtenka kompetencijos vesti pamokas tuo aukštesniu lygiu.

Ar matome viltį žadinančių ženklų?

A.Medalinskas. Viena karta gerų mokytojų jau nueina ir svarbu, kad į mokyklas ateitų užsidegusi savo darbu ir tikinti savo pašaukimu pamaina. Ar jau matome viltį žadinančių ženklų mūsų mokyklose?

G.Steponavičius. Bent vieną dieną per savaitę stengiuosi apsilankyti regiono ar didesnio miesto mokyklose, kalbuosi ir su mokytojais, ir su moksleiviais. Mane džiugina, kad jų nuotaikos kartais būna daug šviesesnės, negu mėginama pavaizduoti viešojoje erdvėje. Labiausiai džiugina mokytojų įdėjos, darbai, kuriems dėmesio neretai pristingame.

A.Gaižutis. Gerų ženklų netrūksta. Manau, kad ir motyvacinis testas stojant į universitetus, kuriuos yra pedagoginio profilio studijos, tam pasitarnaus. Aišku, jeigu tas testas bus profesionaliai parengtas. Bet neretai sutirštiname spalvas. Atseit, studentai studijuoja tik dėl diplomo. Jeigu taip būtų, Lietuva seniai būtų tamsi, ribota, vien ironijos verta šalis. Bet taip nėra, švietimo sistemos pertvarka davė daug naujovių, atrišo rankas ir skatina kūrybos, veikimo laisvę, o tai bene svarbiausia.

A.Medalinskas. O ką pasakys mokytojai?

R.Veromėjienė. Šiandien dar nematau tų gražių vilties teikiančių ženklų. Bet ir mes tikimės sulaukti pavasario.

S.Jurkevičius. Prarandame aukščiausio lygio pedagogus, kurie įgijo diplomus dar sovietmečiu. Tai buvo karta, dirbanti iš pašaukimo. Sovietmečiu niekas nebuvo taip nuvertinęs mokytojo. Ši profesija ir finansiškai nesiskyrė nuo kitų. O ta karta po truputį išeina... Po dešimties metų jos nebeliks. O dabar dar yra... Tik kažin, ar visada sugebame juos įvertinti. Dažnai tai - labai geri mokytojai. Bet laikas yra negailestingas. Todėl turime padaryti viską, kad juos pakeistų geri jauni mokytojai.

Parengė Alvydas Medalinskas

DALINKIS:
0
0
SPAUSDINTI
LIETUVA
Rubrikos: Informacija:
AugintiniaiEkonomikaFutbolasGamtaĮkainiai
Gimtasis kraštasIstorijaJurgos virtuvėKelionėsInfoblokai
KomentaraiKonkursaiKovos menaiKrepšinisReklaminiai priedai
KultūraLengvoji atletikaLietuvaLŽ rekomenduojaPrenumerata
Mokslas ir švietimasNamų pasaulisPasaulisPrie kavosKontaktai
SportasŠeima ir sveikataTrasaŽmonėsKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2016 UAB "Lietuvos žinios"