TV programa
 

Horoskopai
 
SEKITE MUS Registruotiems varototojams
Paieška
LIETUVAKOMENTARAIPASAULISKULTŪRAISTORIJALŽ REKOMENDUOJAEKONOMIKASPORTAS
Šeima ir sveikataPrie kavosŽmonėsGimtasis kraštasMokslas ir švietimasTrasaKelionėsKonkursaiNamų pasaulisGamtaAugintiniai
LIETUVA

Kaip VSD nacionalizavo vaikus

2012 03 26 6:00

Nežinia, kokį žaidimą gėdingoje Grozno angelais vadinamų Chadižat ir Maliko Gatajevų persekiojimo istorijoje žaidė Valstybės saugumo departamentas (VSD), bet dėl jo sudarkyti mažųjų jų šeimos vaikų, kol kas likusių Lietuvoje, likimai.

Šie vaikai buvo apiplėšti du kartus. Jų tikruosius tėvus atėmė Čečėnijos karas, o globėjus - VSD ir institucijos, sukurtos tam, kad gintų vaikų teises, bet aptarnavusios prokuratūrą ir saugumą.

Kai šimtus Čečėnijos karo našlaičių išgelbėję sutuoktiniai 2008-ųjų rudenį kaip didžiausi nusikaltėliai Kaune buvo suimti ir beveik metams įkalinti, jų augintus mažuosius išvežė į Vilniaus SOS vaikų kaimą. Pačioms jauniausioms mergytėms tuo metu buvo vos penkeri ar septyneri metai. Chadižat ir Maliką, kurie augino jas beveik nuo pat kūdikystės, jos vadino mama ir tėčiu. Su jais susiję pirmieji šių mergaičių gyvenimo prisiminimai. Tačiau jos daugiau niekada nebematė žmonių, atstojusių tėvus.

Per daugiau nei trejus metus Ch. ir M.Gatajevams nė karto nebuvo leista pasimatyti su vaikais, atiduotais - laikinai, kaip tada sakyta, - į Vilniaus SOS vaikų kaimą. Jiems uždrausta kalbėtis net telefonu. Net laiškai, kuriuos rašė iš kalėjimo, buvo cenzūruojami - tų, kurie neįtiko globos įstaigos administracijai, vaikams neduodavo. Taip pat it kirviu buvo nukapoti ir mažųjų ryšiai su kitais šios šeimos vaikais, kurie jiems buvo kaip broliai ir seserys.   

Kodėl šie vaikai yra taip izoliuoti nuo vienintelių jiems artimų žmonių? Kodėl jiems nesudaryta jokių galimybių mokytis gimtųjų čečėnų ir rusų kalbų, kurias jie faktiškai jau pamiršta? Kodėl iš šių vaikų atimta teisė pažinti ir perimti kultūrinę tradiciją, įskaitant ir tikėjimą, kuris yra esminė jų tautos identiteto dalis?

Laiškas su šiais klausimais, pasirašytas įvairių šalių žmogaus teisių gynėjų, Lietuvos vaiko teisių apsaugos kontrolierei Editai Žiobienei buvo išsiųstas jau prieš mėnesį. Prie mūsų šalies ambasadų Helsinkyje ir Vienoje vyko piketai, kuriuose dalyvavo ir žmonės, išlikę gyvi šiurpiose Čečėnijos koncentracijos stovyklose. Bet iš Lietuvos iki šiol nėra jokio atsakymo į šiuos klausimus.

Ar ne todėl, kad Vaiko teisių konvencijoje, kurią mūsų šalis ratifikavo 1995 metais, juodu ant balto surašyta tai, kas iš šių vaikų yra atimta: teisė išsaugoti savo identiškumą, įskaitant šeimos ryšius, kultūrą, religiją, kalbą? Tai privalo būti užtikrinta ir tada, kai vaikas netenka šeimos ar keičiami jo globėjai. Būtina, jei tik įmanoma, išlaikyti vaiko ryšius su tėvais, šeima ir platesne bendruomene - pabrėžė Jungtinių Tautų Vaiko teisių komitetas.

"Aš nenoriu, kad jūs daugiau čia atvažiuotumėt"

Bendrauti su SOS vaikų kaime uždarytais vaikais šiai įstaigai vadovaujantis Dainius Miežis draudžia net Belkis Mustijevai, kurios joks VSD niekada nėra apkaltinęs jokiais nusikaltimais. Nors ši Gatajevų užauginta mergina yra vienas iš nedaugelio vaikams artimų žmonių, D.Miežis tariasi turįs teisę amžiams atimti jiems galimybę pasimatyti. Sunku patikėti, kad tokie dalykai galėtų vykti Vaiko teisių konvenciją ratifikavusioje Europos šalyje, todėl LŽ cituoja visą telefoninį pokalbį, įrašytą 2012 metų vasario 6 dieną.

- Laba diena, Dainiau. Čia Belkis skambina.

- Taip, klausau.

- Norėjau dėl vaikų pasikalbėti.

- Ką pasikalbėti?

- Dėl vaikų.

- Taip, klausau jūsų.

- Norėjau paklausti, kodėl aš negaliu atvažiuoti pas vaikus. Nesuprantu, kaip aš susijusi su tuo teismu.

- Teismas, koks teismas?

- Andželika (SOS vaikų kaimo darbuotoja - red.) man sakė, kad aš negaliu atvažiuoti pas vaikus, kol teismas neišspręs, kaip bus su Gatajevais.

- Matote, aš dabar ne apie teismą kalbu, o apie tai, kad jūs buvote su manimi susitarusi, jog per pokalbį neturi būti jokių kalbų apie Gatajevus. Bet jūs, deja, nesilaikėte to susitarimo. Todėl aš nematau prasmės jums dabar leisti susitikti.

- Bet praėjusį kartą jūs sakėte, kad negalite man uždrausti atvažiuoti, nes aš buvau su vaikais nuo pat pradžių...

- Taip, jūs buvote su tais vaikais, bet kai atvažiavote su savo - nežinau - vyru ir buvo aptarta, ko negalite daryti, jūs tą susitarimą pažeidėte. Jūs įjungėte telefonus ir davėte vaikams kalbėtis. Todėl aš nenoriu, kad jūs daugiau čia atvažiuotumėt. Neleidžiu jums atvykti.

- O gal galima pas jus palikti telefonus ir nueiti?

- Ne, negalima. Čia ne koks nors negalėjimas ir taip nedarysim, nežaisim tokių žaidimų. Nes jeigu jūsų kažkas prašo kažką daryti, tai atsakymas labai aiškus - mes neleisime to daryti. Čia mano atsakymas.

- Bet juk aš neseniai kalbėjau - prieš pusantro mėnesio - su Andželika, ir ji prašė, kad atvažiuodama atvežčiau vaikams daiktų iš Čečėnijos, kad jie nepamirštų savo tėvynės. Kad nepamirštų, iš kur jie.

- Aš nežinau, ką jums sakė Andželika, bet aš sakau tai, ką sakau dabar. Dar kartą, jeigu nesuprantate - jūs nesilaikėte susitarimo ir viskas tuo pasakyta. Nes aš nesu įsitikinęs, kad jūs vėl nedarysite kokių nors veiksmų, kurie nėra aptarti ir kuriuos aš kaip globėjas turiu reguliuoti. Taip kad atsakymas jums aiškus. Viskas, daugiau nieko negaliu pasakyti. Sėkmės, viso gero.

Nusikaltimas, dėl kurio D.Miežis uždraudė B.Mustijevai lankyti savo įseseres ir įbrolius - tai, kad 2010 metų pabaigoje su savo vyru aplankiusi vaikus ji leido jiems pasikalbėti su Ch. ir M.Gatajevais telefonu. Be to, pažeidė "susitarimą" visai neminėti vaikus nuo kūdikystės auginusių globėjų. Juk įraše D.Miežis pats aiškiai teigia: "Per pokalbį neturi būti jokių kalbų apie Gatajevus."

D.Miežis sukėlė tikrą skandalą, nes kaip šio susitikimo sąlygą jis iškėlė draudimą priminti Gatajevus ir minėti Suomijoje augančių jų vaikų vardus. "Metus nebuvo visai jokios galimybės susisiekti su vaikais", - šį sunkiai įtikimą dalyką aiškina Oksana Čelyševa.

Tačiau D.Miežis ir LŽ be jokių skrupulų patvirtino savo ryžtą amžiams uždrausti vaikams pasimatymą su įsesere. Į klausimą, ar vaikai tikrai daugiau nebegalės bendrauti su B.Mustijeva, 2012 metų vasario 20 dieną SOS vaikų kaimo direktorius atsakė labai aiškiai: "Aš manau, kad ne."

Nors šiam žmogui patikėta rūpintis du kartus - Čečėnijos karo ir VSD - žiauriai apiplėštais vaikais, jis negalėjo atsakyti, ar jie apskritai bendrauja su kuo nors iš buvusios savo šeimos.

Su savo tautiečiais, gyvenančiais pasaulyje anapus SOS vaikų kaimo sienų, ryšį internetu palaiko tik vyriausias berniukas, kuriam šiemet sueis 18 metų.

"Jeigu pamirš, tai gali labai greitai prisiminti tą kalbą"

2010-ųjų pabaigoje žurnalistei ir žmogaus teisių gynėjai O.Čelyševai per didelius vargus - "po rimtų derybų su Lietuvos valdžia" - pavyko pastarąjį kartą Vilniuje aplankyti vaikus. Anot jos, jau tada jie sunkiai rinko tiek čečėnų, tiek rusų kalbų žodžius.

Kai prieš trejus metus buvo atvežtos į SOS vaikų kaimą, mergaitės buvo to amžiaus, kai gimtosios kalbos įgūdžiai dar tik formuojasi, - mažiausioji penkerių, dvynės sesutės septynerių, o vyresnės devynerių ir vienuolikos metų.

D.Miežiui nukirtus ryšius su globėjų šeima, daugiau niekas iš čečėnų diasporos bendrauti su vaikais nesiveržė - gal įbauginti VSD akcijų, o gal todėl, kad Ch. ir M.Gatajevai yra vieninteliai, kuriems šie vaikai tikrai rūpi.

Rezultatas - mergaitės praranda kalbinę ir kultūrinę atmintį. Jos lanko lietuvių mokyklą ir neturi jokių galimybių nei natūraliai perimti gimtosios kalbos ir tradicijų, nei to mokytis.

"Tai, kas daroma su šiais vaikais, yra prievartinė asimiliacija", - įvardija O.Čelyševa.

Tačiau D.Miežiui neatrodo didelė problema, kad vaikai jo vadovaujamoje įstaigoje yra verčiami savo gimtosios kalbos neprisimenančiais mankurtais.

"Kiek prisimena tą kalbą, tiek prisimena, o papildomų užsiėmimų nėra. Nemanau, kad pamirš. O jeigu pamirš, tai gali labai greitai prisiminti tą kalbą", - LŽ aiškino SOS vaikų kaimo direktorius.

Anot jo, problema yra čečėnų bendruomenė - jis prašęs jos pirmininkės Aminat Saijevos organizuoti sekmadieninę mokyklą arba parūpinti žmogų, kuris vestų čečėnų kalbos pamokas globos įstaigoje, bet tai nebuvę padaryta. Tačiau net kelis kartus klausiamas D.Miežis taip ir neįstengė prisiminti, kada pastarąjį kartą mėgino surasti vaikams gimtosios kalbos mokytoją.

LŽ žiniomis, tai daryti nustota jau nuo 2009-ųjų - daugiau nei prieš dvejus metus.

Iš šeimos - į psichiatrijos ligoninę

Taip maitojant vaikų likimus labai aktyviai dalyvavo prokurorė Nomeda Oškutytė, 2008 metų spalio 10 dieną Kauno apygardos vyriausiojo prokuroro Kęstučio Betingio nutarimu paskirta vadovauti ikiteisminio tyrimo grupei, į kurią buvo įtraukti net septyni VSD pareigūnai.

Suėmus Ch. ir M.Gatajevus, 2008 metų spalio 29 dieną ji dalyvavo Kauno r. Vaiko teisių apsaugos skyriaus (VTAS) surengtame pasitarime. Būtent dėl N.Oškutytės pasipriešinimo tada atmestas pasiūlymas, kad vaikus globotų šalia jų įprastų namų Kaune gyvenanti Karmėlavos seniūnijos socialinė darbuotoja.

2008 metų lapkričio 18 dieną per tokį patį posėdį prokurorė pareiškė, kad vaikų nebegali globoti ir M.Gatajevo brolis Zauras su žmona Julija. Mat Z.Gatajevui, kaip teigė N.Oškutytė, esą pareikšti įtarimai baudžiamojoje byloje. Jų pateikto prašymo tapti globėjais vertinimas buvo sustabdytas ir atnaujintas tik paaiškėjus, kad prokurorė apsimelavo - jokių įtarimų vyriškiui tuo metu pareikšta nebuvo.

Po šių ir kitų posėdžių laikinoji globa pavesta Vilniaus SOS vaikų kaimui ir 2009 metų sausio 15 dieną vaikai, įskaitant ir du biologinius Ch. ir M.Gatajevų sūnus bei dukrelę, pergabenti į sostinę.

Kai J. ir Z.Gatajevai pamėgino juos ten aplankyti, įstaigos administracija apie tai informavo ir VSD, ir policijos komisariatą. J.Gatajevai net iškelta administracinė byla ir tik teisme pavyko įrodyti, kad ji nepadarė nieko neteisėto.

Praėjus porai mėnesių, kai vaikai buvo apgyvendinti Vilniuje, vienas iš biologinių Ch. ir M.Gatajevų sūnų buvo dviem savaitėms uždarytas į psichiatrijos ligoninę ir gydomas labai stipriais vaistais, kurių pavadinimus puikiai žino sovietmečio disidentai. Tik juos "gydė" nuo neteisingo požiūrio į socialistinį rojų, o vaiką - nuo ilgesio ir nevilties.

Perkraustytas į svetimą aplinką, vos vienuolikos metų sulaukęs berniukas patyrė labai stiprų psichologinį šoką. Neįstengdamas suprasti, kodėl negali gyventi su savo mama ir tėčiu ar bent jau su dėde Zauru ir jo žmona Julija, jis ėmė maištauti. Nuvežę vaiką į Šeškinės polikliniką SOS vaikų kaimo darbuotojai gydytojai aiškino, kad jis esąs labai agresyvus, smurtaująs prieš mergaites, grasinąs užmušti ar papjauti. Po tokių išaiškinimų jis išsiųstas atlikti tyrimus ir gydyti į Respublikinės Vilniaus psichiatrijos ligoninės universitetinį vaikų ir paauglių skyrių, kur buvo laikomas dvi savaites - nuo 2009-ųjų balandžio 8 iki 22 dienos.

Vienuolikametis gydytas tokiais stipriais vaistais kaip haloperidolis, cyclodolis, truxalis ir tizercinas. Ekspertizėje nurodyta, kad ligoninėje jis buvo verksmingas, įkyrus, nerimastingas, nieko neveikė ir nebendravo su kitais vaikais. Tik nuolat klausė, kada bus paleistas...

Tuo metu jo dėdė su žmona, jau seniai pateikę prašymą pasiimti vaikus į savo šeimą, vykdė biurokratų nurodymus lankydami specialius globėjų kursus. Tik po septynių mėnesių - 2009-ųjų birželį - jų prašymas buvo patenkintas. Tačiau pasiimti leista tik biologinius Ch. ir M.Gatajevų vaikus.

Šiuo metu jie gyvena Suomijoje kartu su politinio prieglobsčio pasiprašiusiais tėvais.

"Vaiką, kuris buvo uždarytas į psichiatrijos ligoninę, dabar prižiūri vaikų psichologijos specialistai iš reabilitacijos centro, įsteigto kankinimų aukoms. Berniukui diagnozuota sunki psichologinė trauma, kurią jis patyrė būtent Lietuvoje ir būtent po to, kai pakliuvo į SOS vaikų kaimą. Tačiau Suomijoje vienuolikametis puikiai mokosi, turi daug draugų tarp suomių, rusų, čečėnų, kalba visomis šiomis kalbomis, niekas dėl jo nesiskundžia ir jis nepatiria jokių bendravimo problemų. Liko tik baisūs prisiminimai. Grįžimas į Lietuvą šiems vaikams prilygtų dar vienai pasaulio griūčiai", - sako O.Čelyševa.

VSD - vaikų specialistas

2009 metų rugsėjo 9 dieną paleisti iš kalėjimo Ch. ir M.Gatajevai iš karto kreipėsi į SOS vaikų kaimo administraciją, prašydami leisti pasimatyti su ten likusiais savo globotiniais. Įstaiga pareikalavo pateikti Kauno r. VTAS tarpininkavimo raštą. Tai, ką 2009 metų rugsėjo 14 dieną atsakė vaikų teisių gynėjai, prie VSD staigmenų jau pripratusiems sutuoktiniams tapo dar vienu šaltu dušu.

"Prašome Jūsų nurodyti susitikimo, bendravimo su šiais vaikais motyvus, tikslus ir pateikti paskirtos minėtų vaikų globos teisėtumą patvirtinančius dokumentus", - rašė Kauno r. VTAS vedėja Janina Dabašinskienė.

Tuo metu niekas - nei Rusija, nei Lietuva - nebuvo atėmusi ar kaip nors apribojusi Ch. ir M.Gatajevų teisės globoti vaikus. VSD sukurptoje byloje šie vaikai niekaip nefigūruoja - nei kaip aukos, nei kaip liudininkai. Jiems sutuoktiniai nėra niekuo nusikaltę. Priešingai - beglobiams suteikė prieglobstį ir išvežė juos iš Čečėnijos į saugią, kaip tada atrodė, Europos šalį. 

Šios šeimos istorija J.Dabašinskienei buvo puikiai žinoma, nes po Ch. ir M.Gatajevų suėmimo visos aplinkybės buvo išblusinėtos labai skrupulingai.

Sunerimę dėl vilkinamo pasimatymo su vaikais, raštą apie savo "tikslus ir motyvus" sutuoktiniai pateikė ne tik Kauno r. VTAS, bet ir tuometei vaiko teisių apsaugos kontrolierei Rimantei Šalaševičiūtei.

"Mes vaikais rūpinamės ir globojame jau daug metų, jiems atstojome ir atstojame šeimą, vaikai mus myli ir mes jų ilgimės. Mums labai rūpi, ar jie tinkamai prižiūrimi, ar jais tinkamai rūpinamasi. Su vaikais visą šį laiką, kol jie buvo globos įstaigoje, siekėme palaikyti ryšį rašydami laiškus", - aiškino globėjai, priversti dar kartą nuo Adomo ir Ievos aprašyti visą karo našlaičiams Grozne sukurtos šeimos istoriją.

Netrukus R.Šalaševičiūtė pakvietė juos į pasimatymą su SOS vaikų kaimo vadovu D.Miežiu ir socialiniu darbuotoju Zigmu Giedrimu.

"Mus apstulbino jų pareiškimas, kad apie Gatajevų norą susitikti su vaikais pateikta informacija VSD. Be to, jie pasakė, kad bendrauti leis vieninteliu atveju - jei VSD tam neprieštaraus. Tai buvo tiesiai šviesiai pasakyta per susitikimą su R.Šalaševičiūte", - pasakoja šio pokalbio liudininku tapęs Gatajevų šeimos bičiulis Gintautas Bukauskas. Į jo klausimą, kaip specialistai iš VSD yra susiję su mažamečiais vaikais, taip ir nebuvo atsakyta.

Nuteisė be teismo

2009 metų rugsėjo 22 dieną įvyko vaikams lemtingas tarpžinybinis pasitarimas. Jo protokole įvardytos temos - "vaikų ir M. ir Ch.Gatajevų bendravimo tvarka, jų juridinis ryšys iki laikinosios globos nustatymo SOS kaime, galimybė grįžti į M. ir Ch.Gatajevų šeimą".

Tačiau iš dokumento matyti, kad tikroji šio susirinkimo tema - kokių priemonių imtis, kad vaikai į savo šeimą niekada nebegrįžtų.

Visi dalyvavusieji puikiai suvokė, kad nėra jokių teisinių kliūčių, trukdančių Ch. ir M.Gatajevams pasiimti juos iš valdiškos įstaigos, o juo labiau pasimatyti. Juk laikinoji globa buvo nustatyta dėl vienintelės priežasties - todėl, kad prokurorai ir VSD uždarė sutuoktinius į kalėjimą.

"Išnykus priežastims, laikinoji globa baigiasi. Tad laikinosios globos priežastys lyg ir dingo", - sako Valstybės vaiko teisių apsaugos ir įvaikinimo tarnybos atstovės.

"Būtent faktinės ir juridinės aplinkybės išnyko, ir M. bei Ch.Gatajevai turi visišką teisę prašyti grąžinti jiems vaikus", -antrino Vaiko teisių apsaugos kontrolieriaus patarėja Inga Juozapavičienė.

Tačiau tam kategoriškai pasipriešino SOS vaikų kaimo direktorius D.Miežis ir socialinis darbuotojas Z.Giedrimas, prieš pusmetį be skrupulų nusiuntę vienuolikametį berniuką į psichiatrijos ligoninę.

Jie pareiškė, kad vaikai į savo šeimą grįžti nenori. "Dvi mergaitės norėtų susitikti, viena iš jų norėtų gyventi su Gatajevais", - aiškino laikinieji globėjai.

"Bet kontrolierė turi kitokios informacijos apie vaikų nuomonę: matytis ir grįžti atsisakė tik vienas vaikas", - prieštaravo I.Juozapavičienė. Netikėti SOS vaikų kaimo atstovais ji turėjo pagrindo, nes R.Šalaševičiūtė buvo ką tik pati susitikusi su mažaisiais.

Grįžti nenorėjo tik vyriausias berniukas, kuris šiemet jau taps pilnametis. Jo istoriją žinančiai O.Čelyševai toks apsisprendimas atrodo suprantamas.

"Iš pradžių jį išdavė jo paties motina, kai atsivedė berniuką pas Chadižat ir jam girdint pasakė, kad ji turi tvarkytis savo asmeninį gyvenimą ir naujoje šeimoje sūnus jai nebereikalingas. Nors buvo girdėjęs tokius žodžius, jis vis dėlto labai prisirišo prie jaunesniojo Gatajevų sūnaus, kuris dabar yra Suomijoje. Išsiskyrimas su trimis vaikais, kuriuos pavyko ištraukti iš SOS vaikų kaimo tik todėl, kad jie yra biologiniai Gatajevų vaikai, jam buvo antra trauma. Abdurachmanas iki šiol su ašaromis prisimena, kaip bėgo paskui mašiną, kuri juos išvežė", - pasakoja žmogaus teisių gynėja.

Tačiau lemtingojo posėdžio dalyviams nerūpėjo nei šios, nei kitos subtilybės, įskaitant ir teisines.

Jie tiesiog nusprendė uždrausti Ch. ir M.Gatajevams susitikti su vaikais - ir su vyriausiuoju, ir su pasimatymo prašiusiomis mažosiomis mergaitėmis. Vienintelis argumentas - VSD sukurpta byla, kurioje šie vaikai niekaip nefigūruoja.

Ta pati, kuri tiesiog akyse ėmė bliūkšti, kai Lietuvos Aukščiausiasis Teismas 2010-ųjų pavasarį panaikino Kauno apygardos teismo nuosprendį, o Suomijos teismai - tiek Helsinkio, tiek Aukščiausiasis - atsisakė pagal Europos arešto orderį išduoti Grozno angelus Lietuvai.

Posėdyje dalyvavę vaikų specialistai puikiai suvokė, kad nėra įsiteisėjęs joks nuosprendis, patvirtinantis Ch. ir M.Gatajevams mestus kaltinimus.

"Remtis teismo dokumentais, kol šie neįsiteisėję, negalime. Be to, telefonu ir laiškais leidžiama bendrauti. Net blogiausiai motinai leidžiama bendrauti su vaiku", - dar mėgino ginčytis vaiko teisių apsaugos kontrolieriaus patarėja.

"Nuosprendis jau yra priimtas, nežiūrint to, kad apskųstas", - sakė SOS vaikų kaimo atstovai, ragindami nuteisti be teismo. Ir nugalėjo, palaikomi Kauno r. VTAS.

"Negalime patenkinti Jūsų prašymo dėl tarpininkavimo rašto pateikimo", - 2009 metų rugsėjo 23 dieną atsakė J.Dabašinskienė teisėtiems globėjams, norėjusiems bent aplankyti vaikus. Šiame atsakyme, kurį sudaro vos 5 eilutės, yra viena įdomi detalė. Nurodyta, kad remtasi ne tik tarpžinybinio pasitarimo ir SOS vaikų kaimo išvadomis, bet ir Kauno apygardos prokuratūros raštu. Taigi vaikus ginti turėję pareigūnai juos išdavė į pakaušį alsuojant VSD.

Grąžins į Čečėniją?

Suaugę tetos ir dėdės, nusavinę mažuosius iš vienintelės jų šeimos, šiandien nieko negali atsakyti į svarbiausią klausimą - kokia ateitis laukia šių vaikų, turinčių Rusijos pilietybę?

Mat 2011 metų sausio 28 dieną - kai Ch. ir M.Gatajevai jau buvo pabėgę į Suomiją - Grozno administracija atėmė iš jų globos teisę.

"Viskas rodo, kad Lietuvos atstovai ketina pasilikti vaikus savo šalyje, nors neturi tam jokių teisių", - šį sprendimą aiškino Čečėnijos užsienio ryšių, nacionalinės politikos, spaudos ir informacijos ministras Šamsailas Saralijevas, paskirtas laikinuoju globėju.

Tai, ką Lietuvos institucijos daro su šiais vaikais, net Ramzano Kadyrovo administracijai primena prievartinę asimiliaciją, kurios rezultatas bus sužalotos būtybės, mėginančios su pasauliu kalbėtis skurdžia puskalbe, ir niekam nereikalingos.

Speciali delegacija jau buvo atvykusi į Vilnių, kad sugrąžintų "vaikus į tėvynę".

Ar jie bus išsiųsti į R.Kadyrovo valdomą Čečėniją, iš kurios Ch. ir M.Gatajevai juos išsivežė į civilizuotą, žmogaus teises gerbiančią - kaip jiems naiviai atrodė - Lietuvą?

O gal bus palikti SOS vaikų kaime, kur iki pilnametystės bus galutinai iškastruota tai, kas žmogų daro žmogumi - atmintis?

DALINKIS:
0
0
SPAUSDINTI
LIETUVA
Rubrikos: Informacija:
AugintiniaiEkonomikaFutbolasGamtaĮkainiai
Gimtasis kraštasIstorijaJurgos virtuvėKelionėsInfoblokai
KomentaraiKonkursaiKovos menaiKrepšinisReklaminiai priedai
KultūraLengvoji atletikaLietuvaLŽ rekomenduojaPrenumerata
Mokslas ir švietimasNamų pasaulisPasaulisPrie kavosKontaktai
SportasŠeima ir sveikataTrasaŽmonėsKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2016 UAB "Lietuvos žinios"