TV programa
 

Horoskopai
 
SEKITE MUS Registruotiems varototojams
Paieška
LIETUVAKOMENTARAIPASAULISKULTŪRAISTORIJALŽ REKOMENDUOJAEKONOMIKASPORTAS
Šeima ir sveikataPrie kavosŽmonėsGimtasis kraštasMokslas ir švietimasTrasaKelionėsKonkursaiNamų pasaulisGamtaAugintiniai
LIETUVA

Kalėdos pasauliui dovanoja šviesą

2012 12 22 7:49
Vyskupas K.Kėvalas: "Kalėdos galėtų tapti nauja pradžia mūsų gyvenimuose." /Kristinos Kučinskaitės nuotrauka/

Kauno arkivyskupijos vyskupo augziliaro Kęstučio Kėvalo teigimu, Kalėdos liudija, kad mūsų gyvenimas nėra beprasmis - mūsų laukia Dievo artumas. Būti Dievo artumu kitam žmogui galime kiekvienas.

Atsakydami į Kalėdų žinią, pasak K.Kėvalo, turėtume įsijausti į kito žmogaus situaciją, bandyti jį suprasti, jam padėti. Tęsdami Kalėdų nuotaiką, turime kurti bendrystės saitus, kad patys nebūtume vieni ir nepaliktume vienišų žmonių.

Apie Kalėdų prasmę ir Dievo mums siunčiamą žinią, tikėjimą, pasaulio pabaigą - "Lietuvos žinių" interviu su vyskupu Kęstučiu Kėvalu.

Dievas aplankė žmoniją

- Įsibaiminusiems piemenims angelas tarė: "Nebijokite! Štai aš skelbiu jums didį džiaugsmą, kuris bus visai tautai. Šiandien Dovydo mieste jums gimė Išganytojas. Jis yra Viešpats Mesijas." Ką reiškia ši du tūkstančius metų skambanti žinia?

- Ji reiškia, kad dangus įsiveržia į žemiškąją tikrovę. Dangaus prabilimas rodo, kad Dievui rūpi žmogus. Jis pasilenkia prie žemės taip, kad net tampa vienu iš mūsų. Jo vardas Emanuelis, reiškiantis "Dievas su mumis". Dievas taip pamilsta pasaulį ir įsijaučia į jo situaciją, kad tampa žmogumi.

Šis piemenų pasveikinimas rodo džiaugsmą, kad per kūdikio gimimą dangus ir žemė susivienija. Tikime, kad Jėzus iš Nazareto yra Dievas, aplankęs žmoniją. Tarsi kūrėjas įžengęs į savo kurtą paveikslą.

- Koks turėtų būti mūsų atsakas į Kalėdų žinią?

- Kalėdos - Dievo įsijautimas į žmonijos istoriją. Mūsų atsakas taip pat turėtų būti įsijautimas į kito žmogaus situaciją, bandymas suprasti kitą, jam padėti, kad jis nebūtų vienas. Didžiausia skurdo forma yra vienišumas. Tai, kad žmogų aplanko Dievas, rodo, jog žmogus nėra vienas, Dievas yra su juo. Tęsdami Kalėdų nuotaiką, turėtume kurti bendrystės saitus, kad patys nebūtume vieni ir nepaliktume vienišų žmonių.

- Kaip tinkamai pasiruošti artėjančioms svarbiausioms šventėms?

- Pirmiausia turime prisiminti, kad šios šventės nėra tik gausiai paruoštas stalas ir dovanos. Šios šventės turi didžią dvasinę prasmę. Jos turi įvykti žmogaus širdyje. Tai daug svarbiau nei išoriniai dalykai.

Širdyje šventės gali įvykti tik tada, jei kreipsime dėmesį į dvasinius dalykus. Pavyzdžiui, Kalėdos galėtų tapti nauja pradžia mūsų gyvenimuose. Pradžia, nukreipta į dvasinę tikrovę: maldą, stiprinamą santykį su Dievu. Atsakykime į kelis klausimus: kaip man sekasi tvirtinti santykį su Dievu? Ar lankau šv. Mišias? Ar darau gera kitiems? Ar stengiuosi tobulinti savo vidų? Kalėdos primena, kad yra tikrovė, kurios nematome akimis, bet jaučiame širdimi. Širdies tikrovė rodo, kad svarbiausia gyvenime - nematerialūs dalykai.

Šventė gali mus pakeisti

- Prieš Kalėdas skubame ieškoti dovanų. Tačiau kaip ir kur surasti tą svarbiausiąją, kurią mums šia proga suteikia Dievas?

- Svarbiausią dovaną galime įteikti sau patys. Atkurkime ir stiprinkime ryšį su Dievu. Bažnyčia kviečia atlikti išpažintį, ateiti į šventąsias Mišias, taip pat pagalvoti apie savo artimuosius.

- Bijant įžeisti kitatikius, krikščionybė spraudžiama į kampą. Štai vieno Švedijos miesto Kalėdų mugėje nepageidaujama buvo paskelbta prakartėlė. Kaip vertinate tai, kad net religinių švenčių proga kai kur, net ir mūsų širdyse, nelieka vietos Dievui?

- Minėtas atvejis yra akivaizdus lazdos perlenkimas. Iš kitų religijų atstovų dažnai išgirstame, kad prakartėlės vaizdas jų jausmų neįžeidžia. Joje matoma šeimos vienybė yra visų religijų žmonių ilgesys. Prakartėlė simbolizuoja pačius švenčiausius ir gražiausius dalykus pasaulyje. Jeigu manoma, kad tai žeidžia, mums iš tiesų kažkas negerai.

Religinių jausmų įžeidimas tėra priedanga daug didesnėms mūsų viduje egzistuojančioms problemoms, tikėjimo kultūros išstūmimui iš viešojo gyvenimo. Sprendžiame ne kitų religijų atstovų, o savąją problemą. Prakartėlė primena apie Dievo egzistavimą, tai, kad būtina kreipti dėmesį į dvasinius dalykus. Kai kurie žmonės šį priminimą laiko per dideliu iššūkiu. Juos prakartėlės vaizdas pradeda erzinti ir, jei galima taip pasakyti, įžeidžia jų sekuliarius jausmus.

Tai, kad kai kurių žmonių širdyse net per religines šventes nelieka vietos Dievui, rodo, jog iki galo nesuvokiamas ir neišgyvenamas tikėjimo slėpinys. Šventė turi būti šventa. Šventumą suteikia ne gausus stalas, dovanos, o šventės esmė. Kalėdos - tai Išganytojo gimtadienio šventė. Turime savęs paklausti: kas yra Išganytojas, kodėl net prabėgus dviem tūkstančiams metų švenčiame jo gimtadienį? Jėzaus asmuo ir gyvenimas turi universalią, gelbėjančią prasmę visai žmonijai. Švęsdami jo gimtadienį, sutampantį su saulėgrįža, švenčiame šviesos atėjimą į pasaulį. Jeigu suprasime, kad Išganytojas yra į pasaulį ateinanti šviesa, šventė bus kitokia, ji mus pakeis.

- Kaip dvasininkai švenčia Kūčias ir Kalėdas?

- Dvasininkai švenčia panašiai kaip ir kiti žmonės. Tik turime pareigų bažnyčioje: švenčiame šventąsias Mišias, klausome išpažinčių, lankome žmones ir įstaigas. Tai labai aktyvus laikas. Dažnai nėra daug ramybės, kuri turėtų lydėti. Daugiau jos, laiko apmąstymams dvasininkai turi po Kalėdų.

Kada baigsis pasaulis?

- Nemaža dalis žmonių neturi gyvo ryšio su Dievu, tunelio gale nebemato šviesos. Kaip patikėti, kad net sunkiausių išbandymų ir juodžiausios nevilties valandomis Dievas visada yra šalia?

- Tam, kad pajustume Dievo artumą, pirmiausia reikia su juo užmegzti pokalbį. Drąsiai, savais žodžiais kreiptis į tikrovę, kuri atrodo tarsi neprieinama, paslaptinga. Žmogui gali kilti jausmas, kad jis kalbasi su savimi. Tačiau po kurio laiko jis pajus švelnų Dievo artumą. Tai, kad jis kalbasi su mumis per ženklus, žmones, įvykius. Dievo kalbėjimas yra labai subtilus ir netikėtas. Dievui atsivėręs žmogus vienu ar kitu būdu taip pat bus prakalbintas.

Norint užmegzti ryšį su Dievu labai svarbi ir tikėjimo praktika - šv. Mišių šventimas sekmadieniais, kasdienė malda, pastangos daryti ir linkėti kitiems gero. Tai trys baziniai dalykai, gyvenimo kokybę šildantys taip, kad ir pats nesijauti vienas, ir kitam gali perduoti bendrystės dovaną.

- Švenčiame Tikėjimo metus. Su kokiais iššūkiais tikėjimas susiduria Lietuvoje? Kaip tikintiesiems išlaikyti gyvą asmeninį tikėjimą?

- Tikėjimas susiduria su keliais iššūkiais. Pirmiausia, tikėjimo praktika ir Lietuvoje, ir visoje Europoje yra sumenkusi. Afrikos, Lotynų Amerikos kraštuose krikščionybė pagavusi įkvėpimą, o Europoje turime tam tikrą štilį. Tai atsiliepia ir mūsų aplinkai, net ekonomikai. Tikėjimo praktikos nebuvimas atima kūrybines jėgas, iniciatyvą ir džiaugsmą gyventi.

Dažnai nepažįstame tikėjimo. Neretai jis yra tik pamokėlių prieš, Pirmąją Komuniją lygio, neišaugęs iš vaikiškų kelnių. Kartais kai žmonės pradeda komentuoti su tikėjimu susijusius dalykus, matau, kad jie neturi supratimo, kas tai yra. Dažnai sukarikatūriname tikėjimą.

Šventojo Rašto, Bažnyčios mokymo pažinimas galėtų būti labai gera paskata Tikėjimo metams. Turime susipažinti su savo krikščioniškomis šaknimis, pastačiusiomis Vakarų civilizaciją.

- Dalis visuomenės baiminosi majų esą išpranašautos pasaulio pabaigos. Ji neatėjo. Tačiau, pagal Dievo žodį, pasaulis kada nors baigsis. Apaštalas Petras tai aprašė taip: "Viešpaties diena ateis kaip vagis. Tuomet dangūs praeis su smarkiu ūžesiu, elementai sudegs ir suskils, ir Žemė su savo kūriniais sudegs." Kada taip atsitiks?

- Kitoje Šventojo Rašto vietoje sakoma, kad niekas, netgi Dievo sūnus, nežino, kada taip atsitiks. Viskas šiame pasaulyje yra laikina, galime suprasti, kad ir pats pasaulis nėra amžinas. Tačiau datos nustatymas yra per didelė žmogaus pretenzija.

Šventajame Rašte kalbama apie tai, kad pabaigai turime būti pasiruošę kiekvieną dieną. Turime gyventi taip, tarsi ši diena būtų paskutinė. Žinoma, daugumai žmonių pasaulio pabaiga sutampa su jų mirtimi - pabaiga šiame pasaulyje. Tačiau dabartiniai spėliojimai apie konkrečią pasaulio pabaigos datą ir laiką neturi nei teologinio, nei mokslinio pagrindo.

Būkime dangaus ženklu kitiems

- Ko palinkėtumėte Kalėdų proga?

- Kalėdų proga norėtųsi palinkėti vilties nusiteikimo. Kalėdos liudija, kad mūsų gyvenimas nėra beprasmis, kad tiek šioje, tiek amžinybės tikrovėse mūsų laukia Dievo artumas.

Būti Dievo artumu kitam žmogui yra didžiausia šio gyvenimo laimė ir tikslas. Linkiu visiems mums būti dangaus ženklu kitiems žmonėms, spinduliuoti meilę, viltį ir padrąsinimą. Pas mus tapo kone madinga būti nusiminusiam, murmėti, skųstis. Deja, tokioje terpėje prarandame iniciatyvą ir džiaugsmą. Liūdesys užkrečia. Todėl taip pat linkiu būti ne liūdesio, o džiaugsmo, įkvėpimo ir paguodos virusais. Būkime drąsūs tokiam veiksmui.

DALINKIS:
0
0
SPAUSDINTI
LIETUVA
Rubrikos: Informacija:
AugintiniaiEkonomikaFutbolasGamtaĮkainiai
Gimtasis kraštasIstorijaJurgos virtuvėKelionėsInfoblokai
KomentaraiKonkursaiKovos menaiKrepšinisReklaminiai priedai
KultūraLengvoji atletikaLietuvaLŽ rekomenduojaPrenumerata
Mokslas ir švietimasNamų pasaulisPasaulisPrie kavosKontaktai
SportasŠeima ir sveikataTrasaŽmonėsKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2016 UAB "Lietuvos žinios"