TV programa
 

Horoskopai
 
SEKITE MUS Registruotiems varototojams
Paieška
LIETUVAKOMENTARAIPASAULISKULTŪRAISTORIJALŽ REKOMENDUOJAEKONOMIKASPORTAS
Šeima ir sveikataPrie kavosŽmonėsGimtasis kraštasMokslas ir švietimasTrasaKelionėsKonkursaiNamų pasaulisGamtaAugintiniai
LIETUVA

Kam reikia Lietuvos pilietybės

2013 05 07 5:34
R.Narušienė: "Demokratinės valstybės valdžia turėtų atsižvelgti į įvairias nuomones, ypač tų asmenų ar grupių, kurias numatyti sprendimai labiausiai paveiks." Ritos Stankevičiūtės (LŽ) nuotrauka

Pagrindinis Lietuvos valdymo dokumentas yra Lietuvos Konstitucija, tautos priimta 1992-ųjų spalio 25 dieną. Kas yra toji tauta, referendumo metu pritarusi Konstitucijos priėmimui?

Pirminį atsakymą į šį klausimą galima rasti pačioje Lietuvos Konstitucijoje. Jos įvade teigiama, kad tai - lietuvių tauta, kuri puoselėja "Lietuvos žemėje tautinę santarvę". Konstitucijos 12 straipsnyje teigiama, kad Lietuvos pilietybė yra įgyjama gimstant: 18 straipsniu garantuojama, kad "žmogaus teisės ir laisvės yra prigimtinės", o 29 straipsnis neleidžia jų varžyti, 32 straipsnis suteikia piliečiui teisę laisvai gyventi ten, kur jis pasirenka, ir kiekvienas lietuvis (ne tik pilietis) gali apsigyventi Lietuvoje.

Rengiant Konstituciją laikytasi nuostatos, kad etninis lietuvis (lietuvių kilmės asmuo) turi teisę likti Lietuvos piliečiu, nepriklausomai nuo to, kur jis gyventų ir kokios šalies pilietybę turėtų. Konstitucinis Teismas (KT), nurodydamas, kad diskriminacija dėl etninės kilmės negalima, supainiojo du principus. Kalbėdami apie diskriminaciją turime omenyje piliečius, bet ne pilietybės suteikimą ar išsaugojimą. Kaip pavyzdį galima pasitelkti Konstitucijos 78 straipsnį, kuriame teigiama, kad Lietuvos prezidentu renkamas Lietuvos pilietis pagal kilmę. Skirtingos tautos savo kilmės emigrantus traktuoja kitaip nei imigrantus, atvykusius į jų valstybę. Tad Lietuvos Konstitucija buvo sukurta ir priimta remiantis tokia išimties pažiūra. KT, aiškindamas dvigubos pilietybės reguliavimo tvarką, be referendumo, į Konstituciją įrašė žodžius "ypatingai retais atskirais" atvejais. Tačiau ši formuluotė skiriasi ir pakeičia buvusios formuluotės "atskirais atvejais" supratimą, už kurį 1992 metais tauta balsavo. Aš pati nesutinku su tokia Lietuvos Konstitucijos interpretacija, tačiau visi ją turime gerbti ir pripažinti.

Dauguma lietuvių kilmės emigrantų palaikė ir palaiko glaudžius ryšius su Tėvyne: Lietuvoje turi giminių, turto, investicijų. Jie priklauso ir aktyviai dalyvauja lietuvių bendruomenių, įsikūrusių jų gyvenamuose kraštuose, veikloje, tad nemažai jų dirba Lietuvos garbei ir naudai. Svetur yra įsteigę ir tebesteigia naujus kultūros centrus, lietuviškas mokyklas ir bažnyčias. Garsina Lietuvos vardą užsienyje, informuoja arba daro įtaką politiniams gyvenamojo krašto valdžios sprendimams, susijusiems su Lietuvos parama ar palaikymu. Tokį poveikį gali turėti tik tos šalies piliečiai. Lietuviai emigrantai savo gyvenamuose kraštuose dirba sunkiai, daugelis paprastai gyvena tam, kad savo uždarbį galėtų išsiųsti saviesiems Tėvynėje. Lietuvą pasiekiančios emigrantų uždirbtų pinigų sumos tikrai nemažos. Oficialios statistikos duomenimis, 2011-aisiais privatūs asmenys į Lietuvą pervedė 4842 mln. litų, tai prilygo 4,6 proc. bendrojo vidaus produkto (BVP).

Mūsų tautiečių, gyvenančių Lietuvoje, vis mažėja, šiuo metu oficiali statistika suskaičiuoja 2,9 mln. gyventojų. Pasak premjero Algirdo Butkevičiaus, 2013 metais darbingo amžiaus žmonių šalyje bus sumažėję 23 procentais. Tad Lietuvai reikia išlaikyti jos pilietybę turinčius asmenis tam, kad ji išliktų, kitaip negalėsime užtikrinti tautos tęstinumo.

2006-ųjų lapkričio 13 dieną KT nutarė, kad prieš tai priimti Pilietybės įstatymai netenka galios ateityje, nes jie prieštarauja Konstitucijai. Šių metų kovo 13-ąją prezidentei Daliai Grybauskaitei paprašius, kad KT išaiškintų savo ankstesnį nutarimą, šis savo sprendimo nepakeitė. Prezidentė pateikė klausimą: ar Lietuvos piliečiai, iš jos į kitas valstybes išvykę gyventi po 1990-ųjų kovo 11 dienos ir įgiję svetimų kraštų pilietybę, galėtų būti kartu Lietuvos ir kitos valstybės piliečiai? KT į užklausą atsakė neigiamai: nepadarius Konstitucijos pataisų, inter alia referendumu nepakeitus Konstitucijos 12 straipsnio antrosios dalies, dvigubos pilietybės galimybė prieštarautų mūsų valstybės Konstitucijai.

KT aiškiai pasakė, kad nekeičia savo ankstesnio nutarimo turinio, jo netiria, o kitokiais motyvais remtis ir negali. KT negali pakeisti arba peržiūrėti nutarimo, jeigu nėra pateikta naujų duomenų ar argumentų. Apskritai, KT nuomone, dvigubos pilietybės sampratos išplėtimas "sudarytų prielaidas didžiulei daliai Lietuvos Respublikos piliečių tuo pačiu metu būti ir kitų šalių piliečiais", o dviguba pilietybė būtų ne retas, bet per daug "paplitęs reiškinys". Pilietybės įstatymas turi numatyti ne paplitusius, o "atskirus atvejus", t. y. dviguba pilietybė turėtų būti "atskiras" atvejis, ne paplitęs reiškinys. Prezidentės klausimo formuluotė KT dvigubos (daugybinės) pilietybės ribojimo atvejų neatspindėjo. Antra vertus, tai nereiškia, kad toks dvigubą pilietybę, kaip ne platesnį reiškinį, įteisinantis Pilietybės įstatymas negalėtų atsirasti.

KT pripažino, kad "nustatydamas Lietuvos Respublikos pilietybės įgijimo pagrindus ir reguliuodamas pilietybės įgijimo ir netekimo tvarką, įstatymų leidėjas turi diskreciją". Tai reiškia, kad asmuo gali būti kartu ir Lietuvos, ir kitos valstybes piliečiu tik tam tikrais įstatymo nustatytais atvejais. Tačiau tokie atvejai negali būti paplitę ir neriboti. Atsižvelgiant į tokį aiškinimą vis tiek kyla klausimas, kaip reikėtų riboti tų "atskirų atvejų" taikymą tiems, kurie išvyko po 1990-ųjų kovo 11 dienos. Tai turi nuspręsti Seimas.

Pasaulio lietuvių bendruomenė (PLB) savo nuomonę pilietybės klausimu išdėstė 2012-ųjų rugpjūčio 10 dienos rezoliucija:

pirma, užsienio lietuviai turi prigimtinę teisę į Lietuvos pilietybę (Konstitucinis Teismas nėra nei svarstęs, nei paneigęs šios teisės). Todėl PLB ragina Seimą ir prezidentę priimti Pilietybės įstatymo pataisas įgyvendinant užsienio lietuvių piliečių ir jų palikuonių prigimtinę teisę į Lietuvos pilietybę;

antra, Lietuvos pilietybė turėtų būti išsaugoma, įgijus kitos šalies pilietybę, asmenims (taip pat jų palikuonims - vaikams, vaikaičiams ir provaikaičiams), kurių tėvai, seneliai ar jie patys buvo Lietuvos piliečiai iki TSRS okupacijos pradžios 1940-ųjų birželio 15 dienos.

(Taip pabrėžiamas tautos nepriklausomybės tęstinumas ir istoriškai, tautiškai bei teisiškai pagrindžiamas pilietybės apribojimas.);

trečia, PLB yra įsitikinusi, kad pilietybės klausimą Seimas gali išspręsti kitomis nei referendumas teisinėmis priemonėmis.

PLB Seimo, kaip aukščiausios PLB institucijos, nutarimai atstovauja viso pasaulio lietuvių pozicijai. PLB laikosi nuomonės, kad Pilietybės įstatymo pataisos gali būti padarytos kitomis priemonėmis, bet ne referendumu. Juk, atsižvelgiant į Referendumo įstatymą, pakeisti Konstitucijos 1-ąjį ir 14-ąjį straipsnius bus beveik neįmanoma. Tai rodo referendumų rengimo istorija. Juk iki šiol buvo surengta 10 referendumų - 2 iš jų pavyko, 8 žlugo, o per visą nepriklausomybės laikotarpį apskritai yra subliūškę net 13 referendumo iniciatyvų.

Pirmasis pavykęs referendumas buvo surengtas 1992 metais dėl buvusios TSRS kariuomenės, tuomet priklausiusios Rusijos Federacijai, besąlygiško ir neatidėliotino išvedimo iš Lietuvos teritorijos ir padarytos žalos Lietuvai atlyginimo. Antrasis sėkmingas referendumas buvo surengtas 2003-iaisiais dėl Lietuvos narystės Europos Sąjungoje (ES).

Pastaruoju atveju Seimas pakeitė Referendumo įstatymą: jame dėl dalyvavimo tarptautinėse organizacijose užtenka gauti daugiau kaip pusės referendume dalyvavusių piliečių pritarimą, be to, referendumas dėl narystės ES truko dvi dienas. Tuo tarpu privalomojo referendumo įstatymas reikalauja, kad jame dalyvautų daugiau kaip pusė rinkimo teisę turinčių Lietuvos piliečių, o sprendimas laikomas priimtas tik tuomet, jeigu pasiūlytai formuluotei pritaria daugiau kaip pusė rinkimo teisę turinčių (bet ne referendume dalyvavusių) piliečių. Vis mažiau rinkėjų dalyvauja rinkimuose, todėl nerealu tikėtis, kad referendumas dėl pilietybės pasiseks (t. y. pavyks į jį surinkti daugiau nei pusę Lietuvos piliečių).

Dabar Seimas svarsto referendumo būdu išspręsti pilietybės klausimą. Tuo besidomintiems asmenims kyla klausimų dėl tokio projekto formuluotės, kurios frakcijos ją rems, ar rengdamas projektą Seimas konsultuosis su PLB, nes būtent jos narius toks projektas labiausiai liečia. Demokratinės valstybės valdžia turėtų atsižvelgti į įvairias nuomones, ypač tų asmenų ar grupių, kurias numatyti sprendimai labiausiai paveiks.

Kita vertus, galime tik klausti, ar nenoras įstatymu ar kitomis teisinėmis priemonėmis sutvarkyti šio visai Lietuvai labai aktualaus ir svarbaus tautos išlikimo klausimo, yra tik būdas Seimui atsisakyti Konstitucijoje minimos diskrecijos?

DALINKIS:
0
0
SPAUSDINTI
LIETUVA
Rubrikos: Informacija:
AugintiniaiEkonomikaFutbolasGamtaĮkainiai
Gimtasis kraštasIstorijaJurgos virtuvėKelionėsInfoblokai
KomentaraiKonkursaiKovos menaiKrepšinisReklaminiai priedai
KultūraLengvoji atletikaLietuvaLŽ rekomenduojaPrenumerata
Mokslas ir švietimasNamų pasaulisPasaulisPrie kavosKontaktai
SportasŠeima ir sveikataTrasaŽmonėsKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2016 UAB "Lietuvos žinios"