TV programa
 

Horoskopai
 
SEKITE MUS Registruotiems varototojams
Paieška
LIETUVAKOMENTARAIPASAULISKULTŪRAISTORIJALŽ REKOMENDUOJAEKONOMIKASPORTAS
Šeima ir sveikataPrie kavosŽmonėsGimtasis kraštasMokslas ir švietimasTrasaKelionėsKonkursaiNamų pasaulisGamtaAugintiniai
LIETUVA

Kam Šengeno lėšos: ES sienai ar valdžios kabinetams?

2007 08 27 0:00
Lietuvos ir Baltarusijos siena labiau primena ūkininko lauką nei gerai saugomą išorinę ES sieną. Net modernia įranga aprūpinti sraigtasparniai nepastebės sienos pažeidėjo.
LŽ archyvo nuotraukos

Ar Lietuvai neteks grąžinti Europos Sąjungai beveik 12 mln. litų, išleistų Valstybės sienos apsaugos tarnybos Vilniaus rinktinei? LŽ šaltiniai įtaria, kad Šengeno programos lėšos šiam objektui panaudotos neteisėtai. O Valstybės sienos apsaugos tarnyba tvirtina priešingai: jokių pažeidimų esą nebuvo.

Vilniaus rinktinės štabo pastatai Mickūnuose išdygo paslaptingai: statybų aikštelės informacinė lenta skelbė - statoma pasienio užkarda. Tačiau kai šių metų žiemą Mickūnuose buvo rengiamasi rinktinės būstinės atidarymo iškilmėms, kai kuriose kitose rinktinėse paprasti Lietuvos pasieniečiai "nuodijosi dujomis" kilnojamuosiuose nameliuose, o valstybės sienos infrastruktūra dažniau priminė ūkininko lauką, nei gerai saugomą išorinę Europos Sąjungos sieną.

Tyrimą paskatino nuotraukos

"Lietuvos žinių" žurnalistė gavo pluoštelį nuotraukų. Vienose jų užfiksuoti Lietuvos ir Baltarusijos pasienio vaizdai. Kitose - statybvietės ir informaciniai ES vėliava pažymėti stendai. Viena nuotraukų daryta šalia baigiamo statyti Valstybės sienos apsaugos tarnybos (VSAT) Vilniaus rinktinės administracinio pastato tuo metu, kai prie jo dar stovėjo informacinis ES vėliava pažymėtas stendas. Jis bylojo, kad čia kyla Mickūnų pasienio užkarda, projektą finansuoja Europos Sąjunga.

Kitose nuotraukose užfiksuotas panašus stendas, informuojantis apie ES paramą, tik objektas kitas - Lavoriškių užkarda. Nykūs pasienio vaizdai ir iškabos paskatino aiškintis: ar iš tiesų ES sienos apsaugai skiriami pinigai naudojami efektyviai?

Ko tikėjosi Europa

Mažajai Europos Bendrijos naujokei Lietuvai teko ypatinga misija: nors ES sudarančių valstybių skaičius artėja prie trisdešimties, mūsų šalis kontroliuoja net dešimtadalį visos išorinės ES sienos. Tai - daugiau kaip tūkstantis kilometrų. Kitaip tariant, lietuviams teko garbė ir pareiga siekti, kad ši siena nebūtų "kiaura", o Bendrija prisiėmė pareigą padėti mums.

Biurokratų popieriuose mūsų teisės ir pareigos apibrėžtos konkrečiai ir aiškiai (teatleidžia skaitytojai už keletą netrumpų citatų).

Lietuvos stojimo sutarties į Europos Sąjungą akto 35 straipsnis (jis dar vadinamas Šengeno priemone, arba "laikinuoju instrumentu padėti paramą gaunančioms valstybėms narėms finansuoti naujoms Sąjungos išorės sienoms skirtas priemones, susijusias su Šengeno acquis įgyvendinimu ir išorės sienos kontrole) numatė, kam skiriamos investicijos. Tai - "investicijos į sienos perėjimo infrastruktūros ir susijusių pastatų statybą, renovaciją arba modernizavimą, investicijos į veiklos priemones (laboratorijos įrangą, paieškos priemones, Šengeno informacinės sistemos SIS 2 kompiuterinę ir programinę įrangą), transporto priemones; pasieniečių rengimas ir parama logistikos bei operacijų išlaidoms padengti. �S susigrąžina visas nepanaudotas arba nepagrįstai išleistas lėšas."

Valstybės sienos apsaugos tarnyba (VSAT) pagal Šengeno priemonės programą jau gavo 393 mln. litų.

Kas yra štabas?

Šių metų vasario pradžioje VSAT pranešė apie iškilmingą Vilniaus štabo statinių, pastatytų už ES lėšas, atidarymo ceremoniją. Mickūnų gyvenvietė įsikūrusi už 30 kilometrų nuo Vilniaus, per 20 kilometrų nuo Lietuvos sienos. Žurnalistė nekompetentinga spręsti, ar už daugelio kilometrų nuo valstybės sienos stovintis štabas priskirtinas "sienos perėjimo infrastruktūrai". Kreipėmės į keletą pasienio specialistų. "Rinktinės pastatas - tai vieta, kurioje sėdi administracija", - šypsodamasis paaiškino vienas šios įstaigos darbuotojų. Kito paklausėme, gal ES leido už Šengeno lėšas statyti administracinius pastatus? "O kodėl buvo imituojama, kad stato Mickūnų užkardą?" - klausimu į klausimą atsakė pašnekovas.

Persikėlė

Vilniaus rinktinė turėjo patalpas Naujojoje Vilnioje, V.Kojelavičiaus gatvėje. Pastatas buvo nenaujas. Pranašumas - šį sostinės mikrorajoną lengva pasiekti viešuoju transportu. Per trisdešimt kilometrų nuo Vilniaus nutolusiuose Mickūnuose veikė Vilniaus rinktinei priklausanti Mickūnų pasienio užkarda.

Kaip pasakojo informacijos šaltinis, beveik tuo pat metu ir maždaug per dešimt kilometrų nuo vienas kito buvo pradėti statyti du objektai, nutolę nuo Lietuvos ir Baltarusijos valstybes skiriančios sienos: nauja Lavoriškių pasienio užkarda ir rekonstruojami Mickūnų užkardos pastatai. Dar nebaigus statybų V.Kojelavičiaus gatvėje įsikūrusius rinktinės darbuotojus pasiekė žinia, kad netrukus įstaiga kraustysis į Mickūnus, o šios užkardos darbuotojai kelsis į Lavoriškes. Taip ir įvyko. Tai, kas iš pradžių vadinta Mickūnų užkardos rekonstrukcija, iš tiesų buvo du greta statomi tarnybiniai pastatai. Jie, įskaitant komunikacijas ir įrangą, kainavo 11,814 mln. litų. Naujosios rinktinės vadavietės pastatų plotas drauge su pagalbinėmis patalpomis - pustrečio tūkstančio kvadratinių metrų. Mickūnuose už ES lėšas taip pat atidaryti modernūs kinologijos centras ir tiras.

VSAT atstovas spaudai Rokas Pukinskas tikino, kad jokios apgaulės nebuvo. "Septyniolikos hektarų sklypas, kuriame buvo statomas tiras, kinologijos centras, rinktinės pastatai, priklausė Mickūnų užkardai, todėl informaciniame stende ir buvo įrašyti žodžiai "Mickūnų užkarda", - kalbėjo R.Pukinskas. - Apie tai, kad statyba finansuota iš ES lėšų, pranešta viešai, nieko neslėpėme. Rinktinė ir joje dirbantys žmonės yra tiesiogiai susiję su sienos apsauga, todėl lėšos panaudotos teisėtai."

Pasieniečiai duso nuo dujų

Nesmagus sutapimas: kai Vilniaus rinktinės valdžia kraustėsi į naujas erdves, paprasti Lietuvos pasieniečiai kamavosi jiems įrengtuose kilnojamuosiuose nameliuose. Prieš pat iškilmingą Vilniaus rinktinės štabo atidarymą VSAT vado pavaduotojas Valentinas Novikovas sulaukė nerimo kupino pranešimo iš Varėnos.

VSAT prisipirko kilnojamųjų namelių, kuriuose pasieniečiai galėdavo pasišildyti šaltomis žiemos dienomis. Atraminių punktų patalpos šildytos suskystintų propano ir butano dujų mišiniu. Anot šaltinio, buvo kilusi reali grėsmė: "Pasieniečiai galėjo kristi kaip lapai arba išlėkti į orą."

Tvirtinama, kad užkūrus dujų krosnelę ji po pusvalandžio užgesdavo, mat per tiek laiko patalpoje išdegdavo liepsnai palaikyti reikalingas deguonis. Atidarius ventiliacijos sklendę krosnelė veikdavo, tačiau jos šiluma būdavo juntama tik 1-2 metrų atstumu. Kai norėdami sušildyti visą patalpą pasieniečiai uždarydavo ventiliaciją, jiems imdavo trūkti oro, o nuo gęstančių dujų skleidžiamo kvapo skaudėjo galvas. Krosnelių esą nepavykdavo užkurti, kai lauke termometro stulpelis nukrisdavo iki dešimties laipsnių žemiau nulio.

Taip pat tvirtinama, kad Varėnos rinktinės atraminiuose punktuose dėl nuolatinio temperatūros svyravimo ėmė deformuotis vidaus apdailos plokštės, nebeužsidarydavo vidaus durys, o lyjant pro ventiliacijos groteles į vidų bėgdavo vanduo. Kai lauke pašaldavo, grindis padengdavo ledukas. Susirūpinęs V.Novikovas penkioms šalies rinktinėms išsiuntinėjo pranešimą "Dėl atraminių namelių šildymo". Pavaldiniams rekomenduota namelius šildyti suskystintomis propano dujomis, nes šios esant minusinei temperatūrai geriau degdavo nei iki tol naudotas propano ir butano mišinys.

VSAT atstovo spaudai klausėme apie atraminių punktų šildymą. Netrukus R.Pukinskas pranešė, kad dujų kvapas atraminiuose punktuose sklido ne dėl nekokybiškos šildymo įrangos, o dėl nupirktų dujų balionų reduktorių nesandarumo. Pasak R.Pukinsko, nekokybiška įranga pakeista, dujų kvapo neliko.

Užsieniečiams nesigyrė?

Atėjo birželis. Už pasienio infrastruktūros plėtrą atsakingi Lietuvos, Latvijos ir Estijos pasieniečių vadų pavaduotojai Vilniuje nutarė "aptarti už ES lėšas vykdomų projektų eigą, stiprinant išorinių bendrijos sienų apsaugą". Susitikimo programoje buvo numatyta mažytė "ekskursija": parodyti svečiams už Šengeno priemonės lėšas Baltarusijos pasienyje įrengtą infrastruktūrą. Lankėsi jie ir Mickūnuose. Susitikime nedalyvavę mūsų pašnekovai negalėjo pasakyti, ar latviams ir estams buvo atskleista, jog Vilniaus rinktinės štabo būstinė įrengta už ES lėšas. Latvijai ir Estijai taikomi tie patys ES teisės aktai, tad užsieniečiai galėjo nustebti, kad štabas Lietuvoje laikomas sienos perėjimo infrastruktūra.

Ieškant atsakymo vėl pravertė VSAT interneto puslapis. Birželio mėnesį paskelbtame pranešime spaudai teigiama: "Lydimi V.Novikovo kolegos iš Latvijos ir Estijos bus supažindinti su VSAT kinologijos centro Mickūnuose veikla ir su Vilniaus rinktinės Lavoriškių užkardos infrastruktūra, joje naudojamomis techninėmis priemonėmis." Apie ten pat, Mickūnuose, esantį rinktinės štabą neužsiminta.

Siena - kiaura?

Valstybės kontrolė, 2004 metų spalį vertinusi, kaip VSAT rengiasi įsilieti į Šengeno erdvę, nustatė aibę trūkumų. "Dalis investicijų buvo panaudota neefektyviai, neekonomiškai ir nerezultatyviai. 2001-2003 metais statant naujas, nepagrįstai erdvias pasienio užkardas, trečdalis jų statybai skirtų 21 mln. litų investicijų panaudota neekonomiškai", - teigiama dokumente. Dalis investicijų panaudota ne pagal paskirtį.

O tuo metu rinktinėse trūko pareigūnų, tarnybinių automobilių, ryšio priemonių, šunų. Atrodė, statybos buvo VSAT prioritetas - mat jos vykdytos net neturint patvirtintos sienos apsaugos infrastruktūros plėtros koncepcijos. Šie faktai skelbiami kontrolierių išvadoje. "Manyčiau, nuo to laiko mažai kas pasikeitė: pasieniečių stinga, sienos infrastruktūros plėtra silpna, užtat statomi nepagrįstai erdvūs ar per toli nuo sienos nutolę pastatai", - dėstė pašnekovas. Jis sakė numanąs, kodėl taip elgiamasi, tačiau garsiai įvardyti statybomis suinteresuotus asmenis pabijojo.

Šios nuomonės nepatvirtino Valstybės kontrolės Viešųjų ryšių tarnybos vyriausioji specialistė Aida Klimašauskienė. Ji teigė, jog 2006-ųjų rugsėjį Valstybės kontrolė patikrino iš Šengeno programos finansuojamus projektus ir nustatė, kad lėšos panaudojamos per lėtai. Jų panaudojimo pagrįstumas tuo metu nebuvo tiriamas.

"O tuo metu valstybės siena - kiaura, - kalbėjo pasienyje dirbantis šaltinis. - Ją "saugo" stulpeliai ir išarta juosta - kiek nori, tiek vaikščiok. Net modernia įranga aprūpinti sraigtasparniai nepastebės, jeigu jiems praskrendant lūkuriuosi, tarkim, už kilometro nuo sienos ruožo." Pašnekovas tvirtino, kad Lietuvoje yra dvi puikią įrangą turinčios užkardos: Tribonių (Varėnos r.) ir viena Pagėgiuose.

"Manau, Europos Sąjungai svarbiau, kad Lietuva sutvarkytų sienos infrastruktūrą, o ne gerintų vadovybės kabinetus", - įsitikinęs pašnekovas.

Kitas solidžias pareigas pasienyje einantis mūsų ekspertas pabrėžė, jog operatyviai reaguoti į pasienio įvykius iš labai nuo jo nutolusios Vilniaus rinktinės neįmanoma. "Kol kas nebuvo precedento, kad tektų Europos Sąjungai grąžinti ne pagal paskirtį panaudotas lėšas. Kontrolieriai neperžiūri visų projektų įgyvendinimo teisėtumo, tikrina kas dešimtą. Po jūsų publikacijos greičiausiai bus susidomėta ES lėšų panaudojimo Vilniaus rinktinės štabui pagrįstumu. O kas bus nuspręsta, nežinome", - kalbėjo pareigūnas, prašęs neskelbti jo pavardės.

Ir šis pašnekovas, ir R.Pukinskas sakė, kad ES pagalba Lietuvai Šengeno priemonės lėšomis nesibaigė. Netrukus šalį turėtų pasiekti lėšos iš specialaus Išorinių sienų fondo. R.Pukinskas neigė, jog Lietuvos ir Baltarusijos siena "kiaura". Jo manymu, siena saugoma gerai; jei ko ir trūksta, padės įrengti anksčiau minėtas fondas.

DALINKIS:
0
0
SPAUSDINTI
LIETUVA
Rubrikos: Informacija:
AugintiniaiEkonomikaFutbolasGamtaĮkainiai
Gimtasis kraštasIstorijaJurgos virtuvėKelionėsInfoblokai
KomentaraiKonkursaiKovos menaiKrepšinisReklaminiai priedai
KultūraLengvoji atletikaLietuvaLŽ rekomenduojaPrenumerata
Mokslas ir švietimasNamų pasaulisPasaulisPrie kavosKontaktai
SportasŠeima ir sveikataTrasaŽmonėsKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2016 UAB "Lietuvos žinios"