TV programa
 

Horoskopai
 
SEKITE MUS Registruotiems varototojams
Paieška
LIETUVAKOMENTARAIPASAULISKULTŪRAISTORIJALŽ REKOMENDUOJAEKONOMIKASPORTAS
Šeima ir sveikataPrie kavosŽmonėsGimtasis kraštasMokslas ir švietimasTrasaKelionėsKonkursaiNamų pasaulisGamtaAugintiniai
LIETUVA

Kambarys Lietuva

Andriaus Šiušos piešinys

Kalėdinė pasaka - nepasaka

Daugiabučiame pasaulio name, tiksliau - pirmajame jo aukšte, buvo įrengtas kuklus, iš pirmo žvilgsnio tarsi niekuo neišsiskiriantis vieno kambario butas, vardu Lietuva. Už Lietuvos lango žaliavo didingi miškai, tekėjo upės ir čiulbėjo paukščiai. Ilgus metus apie šį nedidelį, jaukų kambarį, įsikūrusį pirmame aukšte, niekas beveik nieko nežinojo, nes Lietuva ištisus šimtmečius buvo užgrobta agresyvių didelio, erdvaus kaimyninio buto šeimininkų. Grobikai mėgo lietuviškas dešras, dievino lietuviškus kino aktorius ir lietuvišką degtinę. Ir kaimynams norėjosi, kad Lietuvos kambario gyventojai visą gyvenimą jiems patarnautų. Didysis kaimynas buvo įpratęs prie nerašytos didelių kaimynų taisyklės - teisus tas, kuris stipresnis.

Tačiau vieną dieną atsitiko stebuklas... Kartą, kai didžiojo kaimyno bute įsiliepsnojo pykčiai ir muštynės, pasinaudodami palankia proga, Lietuvos kambario gyventojai sukilo ir išsivadavo iš šio stipraus bei nemandagaus okupanto. Išeidamas įsiutęs kaimynas paliko sulaužytus baldus, išsinešė Lietuvos žmonių santaupas, o kambario sienas paliko gausiai prismaigstytas slaptos klausymosi aparatūros, kad galėtų iš gretimo buto sekti, ką kalba ir ką veikia mažieji kaimynai.

Taip Lietuvos kambarin atėjo išsvajotos laisvės dienos. Pirmieji kambario vidurin iš griuvenų sugužėjo idealistai ir ėmė svarstyti, kaip čia tą nustekentą Lietuvą susiremontuoti, susitvarkyti ir paskui ilgai bei gražiai gyventi. Tačiau idealistai neturėjo didesnės remonto patirties, tad į jų vietą netrukus atėjo "patyrę" remontininkai, kurie visą ankstesnį gyvenimą nuoširdžiai tarnavo okupantams, veždavo jiems dešras, degtinę ir visaip kitaip pataikavo.

Remontininkai greitai pasiskaičiavo, kiek dar būtų galima iš šio apgriuvusio kambario užsidirbti ir ėmė jį gabaliukais nuomoti, savintis, perpardavinėti kitų butų gyventojams. Remontininkų šeimų ir klanų nariai ėmė sparčiai turtėti. Netrukus išsilaisvinęs Lietuvos kambarys ėmė puoštis įvairiomis nebelietuviškomis mc'donalds, crown'plaza, "fucking and shoping" reklamomis, Lietuvos TV kanalai ėmė rodyti remontininkų pamėgtą agresyvaus kaimyno transliuojamą nelietuvišką televiziją.

O padorūs išsilaisvinusios Lietuvos žmonės sutriko - jie ėmė nesuprasti, ši laisva Lietuva jų ar nebe? Kas ją valdo ir kodėl ji niekaip netampa jaukiais, pačių Lietuvos gyventojų tvarkomais namais, kur būtų kalbama ir rašoma lietuviškai, kur žiūrima lietuviška televizija? Tada dauguma nusivylusių gyventojų ėmė keltis į kitus, geriau įrengtus svetimtaučių butus kituose namo aukštuose, o Lietuvos kambarys tolydžio darėsi vis tuštesnis, nykesnis ir liūdnesnis. Niekas nebenorėjo jo tvarkyti ir prižiūrėti, o dauguma čia pasilikusių gyventojų tik keikėsi didžiojo kaimyno paliktais keiksmažodžiais, gėrė ir žudėsi. Arba piktai vieni kitus apkalbinėjo. Atsirado netgi savotiška Lietuvos žurnalistų mada - kuo bjauriau šmeižti ir keikti savo butą.

Lietuvos politikai "susirgo" truputį kitokia mada - jie ėmė nuo ryto iki vakaro kalbėti, diskutuoti, kaip reikėtų šį Lietuvos kambarį susitvarkyti. Į kambarį ateidavo vis naujos, įvairios Lietuvos gerinimo komisijos - iš Seimo, Vyriausybės, Prezidentūros. Jos pamatydavo baisią netvarką, ant grindų išmėtytas knygas ir nuorūkas, neplautus indus, sudaužytus alaus butelius ir imdavo garsiai šaukti:

- Žiūrėkite, kokia netvarka! Kodėl taip gyvename? Tarsi kokios kiaulės!

Kiti sakydavo:

- Nusipelnėme gyventi geriau! Tuoj bus tvarka ir teisingumas!

Treti vėl sakydavo:

- Tiesiog neįmanoma pakęsti šios netvarkos ir smarvės! Ir kodėl niekas nesutvarko šio šlykštaus lietuviško "bardako"?

Lietuvos prezidentas kiekvieną savaitę parašydavo po atvirą laišką Lietuvos žmonėms, kuriame kartodavo vieną ir tą pačią frazę:

- Esu labai susirūpinęs dėl tokios netvarkos Lietuvoje... Be galo susirūpinęs.

Matydami nuoširdų prezidento susirūpinimą, Lietuvos valdžios vyrai ir moterys, samdomi Lietuvos žurnalistai ir žmogžudžiai imdavo ieškoti, kas kaltas dėl šios netvarkos? Beieškodami jie imdavo tarp savęs muštis, keikti vieni kitus:

- Jūs kalti, tai jūs sugriovėte Lietuvą!

- Jūs dar kaltesni, jūs nesugebėjote jos sutvarkyti. Jūs ją išvogėte!

- Jūs patys ją išvogėte! Jūs išvogėte naftą...

- Mes naftos neišvogėme, tik padarėme taip, kaip dabar ją galima būtų parduoti ne okupantui kaimynui, o kito mažesnio, lenkiško buto gyventojams... O jūs išvogėt Jūrą, Alitą, bankus, kolūkius... Gėda-gėda-gėda!

Taip visi šaukė, rėkė ir rengė konferencijas, kaip sutvarkyti išvogtą Lietuvą, tačiau situacija Lietuvos kambaryje nuo tų riksmų ir ginčų nė kiek negerėjo.

Gudrūs kaimynai klausėsi už sienos ir trynė rankas:

- Puiku, nuostabu. Taip bardamiesi ir nemokėdami susitvarkyti, jie gal ir pagyvens dar keletą metų laisvi, bet paskui juos plikomis rankomis atgal atsiimsime. Reikia tik finansiškai paremti kelis mums artimus jų "gelbėtojus". Duoti jiems sraigtasparnių, dujų, pinigų. Juk lietuviai patys nieko nesugeba susitarti ir susitvarkyti. Tik tuščiai kalba ir barasi. O mums tai labai naudinga.

Bet štai vieną dieną atsitiko didžiojo kaimyno planuose nenumatytas įvykis - Lietuvos kambarin atėjo Lietuvos vaikai. Iki šiol jie dar niekad nebuvo matę gyvosios Lietuvos, nebuvo girdėję lietuviškų dainų, nes dieną naktį sėdėdavo mokyklose, paskui - prie kompiuterių ir televizorių. Jie mokėsi iš nelaimingų dėdžių parašytų knygų, laikraščių, atmintinai kaldami visokias protingas taisykles, pavyzdžiui, kaip uždirbti daug pinigų, kaip įtikti šefui, kaip svarbu nusipirkti prabangų laikrodį, kaip atrodyti itin seksualiai ir t. t. Iš visur masiškai rodomų reklamų jie žinojo, kad lietuvius vienija alus, degtinė ir pergalės... Be to, mokyklose jiems buvo įkalta į galvas, kad gyvenimo prasmė susideda iš trijų nuostabių dalykų - dirbti, pirkti ir mirti. Dirbti, pirkti ir mirti... O kas to nesupranta, tas yra mažas ir kvailas. Štai dideli Lietuvos dėdės, pavyzdžiui, Seimo nariai, gudrusis premjeras ar gerasis prezidentas yra labai protingi, nes skaitė daug knygų ir viską žino.

Tačiau kartą vaikams nusibodo taip nykiai ir beprasmiškai mokytis, jie pabėgo iš pamokų ir iškeliavo susipažinti su Lietuva iš arčiau. Atėję į Lietuvos gatves, pavaikščioję po miškus, apsilankę Seime, Lietuvos vaikai pamatė besimušančius nelaimingus dėdes, išvydo gyvenimu nusivylusias, dėdžių pamirštas tetas ir didžiulį nesutvarkytą Lietuvos kambarį, pilną išgertų alaus ir degtinės butelių, krūvas nuorūkų. Miškuose kabojo eilės pamėlusių nepriklausomos Lietuvos pakaruoklių... Lietuvos kambario kampe garsiai svetima kalba plyšojo televizorius, rodydamas kažkada Lietuvą okupavusių kaimynų laidas, o ant kambario grindų mėtėsi Lietuvos dienraščiai su spalvotomis numirėlių ir nusikaltėlių nuotraukomis pirmuose puslapiuose. Nieko nesuprasdami vaikai žiūrėjo į protingus Lietuvos dėdes, kurie vienas kitam rėkė:

- Pažiūrėkite, kokia netvarka! Taip daugiau nebeįmanoma. Kodėl niekas nesutvarko Lietuvos? Kiek galima gyventi tokiame šiukšlyne?

Galop, pavargę bartis, jie nutarė nueiti ir prisigerti, kad nebematytų tokios baisos Lietuvos.

- Gerai, kad dar turime alaus, kuris yra mūsų tėvynės istorinis paveldas. Tik jis mus šiandien dar vienija, - nutarė pavargę mušeikos.

- Kodėl jie nepaima šluotos ir nesusitvarko Lietuvos? - nustebę vienas kito klausinėjo vaikai.

- Kam tada jie buvo išrinkti į valdžią?

Paskui vaikai pasiėmė šluotas ir iššlavė iš Lietuvos gatvių visus geltonus laikraščius ir nuorūkas, išnešė į šiukšlyną dėdžių išgertus alaus butelius. Tada pasodino gėlių ir ėmė per Lietuvos televiziją rodyti laidas apie gamtą ir Tėvynę, apie kūrybą ir žmoniškus žmonių santykius.

O protingieji Lietuvos dėdės atsikėlė kitąryt plyštančiom galvom, atsipagiriojo ir nutarė dar padiskutuoti, kaip toliau gerinti Lietuvą. Išėję į gatves jie net amo neteko:

- Kas drįso tvarkytis Lietuvoje be mūsų leidimo? Įsakome tučtuojau viską sujaukti! Ką mes veiksime, jei Lietuvoj bus tvarka ir niekam nebereikės mūsų svarstymų ir konferencijų, kaip sutvarkyti Lietuvą. Juk mes taip mylime Lietuvą!

- Matot, išmintingieji dėdės, - paaiškino jiems vaikai, - didžiausia meilė yra veiksmas, o ne kalbėjimas apie meilę. Tvarkymasis, o ne kalbėjimas apie tvarkymąsi... Eikite jūs ir pailsėkite, atsigaukite, pažvejokite, o Lietuvą nuo šiol tvarkysime mes.

P.S. Laiminga pabaiga

Nuo to laiko Lietuvos kambarys ėmė tvarkytis ir klestėti, o iš visų namo aukštų į Lietuvos kambarį ėmė grįžti kažkada Lietuvą palikę jos gyventojai. Naujasis Lietuvos premjeras, pamatęs, kokias ekologines katastrofas atneša besaikis gamtos prievartavimas, siekiant tik ekonominės naudos, liepė Lietuvoje pastatyti pirmąją automobilių, varomų vandeniliu, gamyklą, nepriklausomą nuo tarptautinių naftos mafijozų. Tą idėją jie pasiskolino iš Londone važinėjančių vandeniliu varomų autobusų. Kurą savo mašinoms Lietuvos žmonės ėmė gamintis tiesiog namie - namuose prisipildavo vandens į specialias kasetes su elektrodais ir paversdavo tai vandeniliu...

Taip Lietuvos žmonės nustojo teršti atmosferą ir tapo iš tiesų energetiškai ir dvasiškai nebepriklausomi. O kitų butų gyventojai ėmė masiškai pirkti lietuviškas, ekologišku kuru varomas mašinas. Pasaulinis atšilimas ėmė tolti, gamta vėl ėmė grįžti į įprastas vėžes, nes žmonės prisiminė protėvių diegtą suvokimą: geriausiai Dievas yra atpažįstamas Gamtoje, o ne žmonių statiniuose, garbinančiuose Jį. Gamta yra tas Dievo kūrinys, kuriame tiesiogiai atsispindi Kūrėjas.

DALINKIS:
0
0
SPAUSDINTI
LIETUVA
Rubrikos: Informacija:
AugintiniaiEkonomikaFutbolasGamtaĮkainiai
Gimtasis kraštasIstorijaJurgos virtuvėKelionėsInfoblokai
KomentaraiKonkursaiKovos menaiKrepšinisReklaminiai priedai
KultūraLengvoji atletikaLietuvaLŽ rekomenduojaPrenumerata
Mokslas ir švietimasNamų pasaulisPasaulisPrie kavosKontaktai
SportasŠeima ir sveikataTrasaŽmonėsKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2016 UAB "Lietuvos žinios"