TV programa
 

Horoskopai
 
SEKITE MUS Registruotiems varototojams
Paieška
LIETUVAKOMENTARAIPASAULISKULTŪRAISTORIJALŽ REKOMENDUOJAEKONOMIKASPORTAS
Šeima ir sveikataPrie kavosŽmonėsGimtasis kraštasMokslas ir švietimasTrasaKelionėsKonkursaiNamų pasaulisGamtaAugintiniai
LIETUVA

Kapelionas ir šimto vaikų tėvas

2006 08 26 0:00
Vaikai kunigą Romualdą Ramašauską vadina tėveliu.
Autorės nuotrauka

Lietuvos kariuomenės karinių jūrų pajėgų kapelionas, kapitonas leitenantas, kunigas Romualdas Ramašauskas beveik nedalija interviu. Atsargus tapo po jį išgarsinusios Krakių istorijos bei teismo proceso. Liko negyjanti žaizda, tačiau jis tęsia savo geruosius darbus. O beveik 100 jo auklėtų, globotų, mokytų ir gyveniman išleistų vaikų ir šiandien kunigą vadina Tėvu.

Stovykla tarp Palangos ir Šventosios tą rytą, kaip ir bet kurį kitą, kirdo iš lėto. Prie vieno namuko triūsė Zita. Vaikams pusryčius atvežti išsiruošė nuolatinis kunigo padėjėjas Simas. Kunigas Ramašauskas anksti išvažiavo į Klaipėdą. Prie didžiojo stovyklautojų stalo susėdome pasišnekėti su Zita, kunigo pirmąja pagalbininke, dirbančia kartu jau vienuolika metų. Ji baigė Kauno medicinos universitetą, įgijo farmacininkės specialybę. Dirbo mokslinį tiriamąjį darbą. Susipažino su kunigu Romualdu Kaune. Kai jis nusprendė įkurti vaikų namus prie bažnyčios Krakėse, nedvejodama paliko miestą ir išvažiavo į kaimą. Dirbant su vaikais pravertė ir jos medicininis išsilavinimas, ir sielovados žinios. "Pradėjome nuo nulio. Tuometinis premjeras Adolfas Šleževičius atidavė mums pusę ištuštėjusio vaikų darželio patalpų. Ten ir vežėme pirmuosius globotinius. Rinkome iš artimiausių kaimų, iš visos parapijos. Lankėme varganas, dažniausiai asocialias šeimas, vienišas motinas. Prašėme, kad mums duotų globoti vaikus. Aiškinome, kad visada galės juos lankyti, o jie galės lankyti namus. Atsivežėme pirmuosius - kuopėme, prausėme. Kunigas su ištiesta ranka po Ameriką važinėjo. Rinko labdarą. Mums padėjo Maltos ordinas. Daug pagalbos sulaukėme ir pamažu stojomės ant kojų", - leidosi į prisiminimus Zita.

Žvilgterėjusi į laikrodį, rodžiusį dešimtą valandą, Zita susiruošė žadinti vaikus. "Leidžiame jiems pamiegoti kiek nori. Nepaisome griežtos disciplinos. Vaikai turi jaustis kaip šeimoje gyvendami", - sakė ji.

Mišios ant jūros kranto

Po pusryčių vaikai išsklido kas kur. Berniukai su Simu žaidė futbolą. Mergaitės puošė pačių sukurtą koplytėlę. Iš akmenėlių sudėtas altorius, ant pušies iš šakų ir kankorėžių padarytas kryžius, stalelis, užtiestas balta staltiese, žvakidės ir miško gėlės - vieta mišioms ir pamaldoms. Prieš dvyliktą nuvilnijo šūksniai - tėtis atvažiavo. Iš Klaipėdos pargrįžo karine uniforma vilkintis kunigas. Persirengė balta sutana ir pradėjo mišias. Jam talkino globotinis, dabar jau kunigų seminarijos auklėtinis Rolandas. Įstrigo kunigo pamokslo žodžiai: tegul jūsų širdys nebūna storžievės. Prie kiekvieno priėjęs kunigas klausė, ko vaikas norėtų paprašyti Dievo. Mažoji Monika prašė palengvinti ligoninėje besigydančių žmonių skausmus. Vienas vaikinukas prašė Dievo malonės broliui, linkusiam suklysti. Visi dalyviai choru pritarė kiekvieno prašymui. Po susikaupimo valandėlės prasidėjo vaikiškos linksmybės. Vaikai dūko su savo globotiniu - vokiečių aviganiu šunimi Kopa. Vardas - itin simbolinis, nes šunį padovanojo Karinių oro pajėgų (KOP) kariškiai. Vaikai čia stovyklaus iki mokslo metų pradžios. Po to grįš į Juodkrantę, kur vėl kartu su vietos vaikais tęs mokslus pagrindinėje mokykloje. Kunigo globotinių atsiradimas gerokai pakeitė ir Juodkrantės bendruomenės gyvenimą.

Kapeliono dienos

- Mano darbo diena prasideda be penkiolikos aštuonios, baigiasi be penkiolikos penkios. Klaipėdoje, Palangoje arba Nidoje. Labai didelė parapija, tektų nuvažiuoti per 100 kilometrų, norint visus aplankyti - karo laivų flotilę, stebėjimo postus ir štabą, - pasakojo kapelionas Ramašauskas.

- Kokio dydžio jūsų parapija?

- Per 700 atliekančiųjų karinę jūros tarnybą. Plius dar jų šeimų nariai. Apie trys tūkstančiai žmonių iš viso. Vidutinė parapijėlė. Tačiau mano darbo paskirtis čia specifinė. Tenka dirbti su karininkais, baigusiais mokslus Švedijoje, Danijoje, Norvegijoje, išsilavinusiais vyrais.

- Ar pakanka vien kunigų seminarijoje išeitų mokslų dirbant karinėje jūrų tarnyboje?

- Be seminarijos, dar esu baigęs socialinius mokslus Pedagoginiame universitete, apsigyniau magistro laipsnį. Esu ir pats senas jūrininkas, plaukiojau jachtomis Ramiajame vandenyne, Atlante, Golfo įlankoje. Vos draugai pašaukdavo, lėkdavau plaukioti. Turėjau ir kitokį savo "laivyną". Dar nebuvo mūsų stovyklos, plaukiojau plaustais su vaikais. Pasidarydavome plaustus ir plaukdavo koks šimtas vaikų. Tame laivyne buvau admirolas. Mano pavaldiniai buvo "žąsiukai", jungos, jūreiviai. Apmaudu, kad dabar tapau tik kapitonu leitenantu (juokiasi).

- Koks jūsų darbo laivyne pobūdis?

- Palaikyti kariūnų dvasinę psichologinę pusiausvyrą. To darbo kaip ir nematyti, jo tarsi nėra. Bet tenka prisiliesti prie kiekvieno žmogaus. Jei jūreivio bloga nuotaika, privalau su juo pasišnekėti, pabūti. Per pratybas kartu su visais einu į jūrą. Sekmadienis - man šventa diena. Išrikiuoju visą laivą maldai, aukoju mišias. Mano visi bažnytiniai atributai - mišiolėlis, indai - visada keliauja su manimi. Laivas visada gyvas. Kariūnai budi ir tikrai pamąsto apie Dievo karalystę. Apie tai ir kalbuosi, tokia mano tikėjimo skelbimo pareiga.

- Jums suteiktas kapitono leitenanto laipsnis. Ar tai reiškia, kad galėtumėte vadovauti laivui?

- Ne tik vadovauti. Moku laivą ir valdyti. Žinau terminus, pavadinimus. Dažnai įsivaizduojame, kad kunigo darbas - pašventinti paminkliuką ir laikyti mišias. Nieko panašaus. Mano darbas - dėvėti tą pačią jūreivišką aprangą, valgyti tą pačią košę, miegoti kubrike. Jokių privilegijų. Jei dūmai graužia akis visiems, vadinasi, ir kapelionas stovi tuose pačiuose dūmuose.

Ranka, išvedusi į kelią

- Šiandien mirė man brangus žmogus - prelatas Antanas Bitvinskas. Jeigu ne jis, kažin ar būčiau tapęs kunigu. Kai grįžau iš kariuomenės, neturėjau kur dėtis. Tėvelis gulėjo "ant patalo", mama sirgo vėžiu, jaunesniam broliukui buvo 13 metų. Man reikėjo pradėti dirbti. Buvau pianistas, vargonininkas. Ieškojau vargonininko vietos. Iki armijos buvau gerokai nusiteikęs prieš kunigus, man jie nepatiko, o viduje širdis sakė - tai tu eik ir būk kitoks. Tas vidinis balsas mane ilgai persekiojo. Todėl ir į armiją kone savanoriu išlėkiau, galvojau, praeis. Bet ne. Grįžęs iš armijos sužinojau, kad ligoninėje guli apiplėštas kunigas. Jam reikėjo zakristijono. Nuėjau jo aplankyti, susipažinau. Susidraugavome. Pradėjau dirbti. Tada kunigui prisipažinau, kad turiu tokį norą būti kunigu. Jis ir paskatino mane eiti į seminariją sakydamas, kad širdies nenugalėsi. Prelatas man padėjo baigti mokslus, rėmė materialiai. Dirbome kartu. Pirmus metus jis buvo klebonas, o aš vikaras, - savo kunigystės pradžią papasakojo Ramašauskas.

- Kur mokėtės muzikos - groti pianinu, vargonuoti?

- Savaime, pats išmokau. Buvo pianinas, vargonai, po to - gitara. Ir dabar ji su manimi, į pratybas pasiimu, nes visada yra su kuo padainuoti.

Kitoks kunigas

- Vaikystėje "apsirgau" motociklo manijos liga. Ja sergu iki šiol, - prisipažino baikeriu tapęs kunigas Romualdas.

- Kaip vėl sumanėte užsėsti ant motociklo?

- Buvau pamiršęs vaikystės pomėgį, o prieš trejetą metų vėl prabudo tas žvėris. Smagu pajusti laisvės pojūtį, gaudyti vėją. Greitis, važiavimas išpusto blogas mintis.

- Ar priklausote baikerių draugijai?

- Taip, esu klubo narys. Važiuoju į baikerių renginius. Pralekiu kartu su draugais klaipėdiškiais. Ketiname steigti kariškių baikerių klubą. Buvome susirinkę pasitarti, atvažiavo bent trisdešimt ratuotų kariškių. Žmonės įsivaizduoja, kad baikerius lydi linksmybės, alus ir merginos. Nieko panašaus. Kuriame savo įstatus ir juose įrašome krikščioniškas normas. Mūsų kredo - Dievas, Tėvynė ir žirgas metalinis.

- Ir uniformą baikerišką dėvite?

- Turiu odinį kostiumą, skarelę ant kaklo. Šis kostiumas - ne pasipuikuoti, o dėl praktiškumo, kad vėjas neperpūstų. Turime ir atributiką. Ant švarkų nugarų ketiname išpaišyti savo ženklą - baltąjį angelą.

Dangaus dovana - vaikai

- Man vaikai tapo dangaus dovana, didžiausia malone, kuriai pašvenčiau keturiolika metų, - į klausimą, kodėl ėmė rūpintis nuskriaustais vaikais, atsakė kunigas. - Prieš 16 metų skridau lėktuvu iš Maskvos į Monrealį. Lėktuvas pradėjo kristi, smigo nosimi į vandenyną. Visai arti ledynų pradėjo lėtai sklęsti ir skrido gal 100 metrų aukštyje. Kelionės tikslą pasiekėme. Įsiminiau akimirką: man pasirodė, kad šalia prisėdo Jėzus ir kalbėjo su manim. "Sveikas, Romai, - sakė. - Amžinybė prieš akis, tu apie ją kasdien kalbi. Kaip jautiesi, matydamas tą amžinybę?" Atsakiau, kad prie tos amžinybės manęs netraukia. Pralėkė gyvenimas pro akis. Sakau tarsi sau: aš buvau geras, aš kasdien aukojau mišias, aš laidojau žmones, aš krikštijau. Visur "aš". Išgirdau nuogą vidinį atsakymą: to betrūko, kad būdamas kunigu to nedarytum. Pareiga, ir nieko. Pasivijo dar vienas atsakymas - juk už viską man užmokėta. Mane pradėjo šaltis krėsti, kad nieko gero nesu padaręs. Skrydis baigėsi sėkmingai. Sugrįžau į Lietuvą, pradėjau dirbti Krakėse. Bet to vidinio pokalbio nepamiršau. Pabuvau vienus metus, susipažinau su žmonėmis. Pamačiau to krašto skaudulius ir bėdas. Galvojau, kaip vaikams padėti, senukams. Nežinojau kaip. Staiga mokykloje abiturientė vardu Džaneta pradėjo regėti Mariją. Mokytojai paprašė paaiškinti, ar teisybė. Iš kur man žinoti? Užuot mergaitę vežęs pas popiežių, nuvežiau pas psichiatrą. Medikai neaptiko jokių nukrypimų. Viename iš savo regėjimų Marija mergaitei pasakė, kad Dievas palaimino klebono planą įkurti Krakėse vaikų ir senelių globos namus. Niekam to nebuvau sakęs. Tada Džanetos paprašiau, kad paklaustų Marijos, kaip tai padaryti. Po poros mėnesių gavau atsakymą: yra ir pagalbininkų, ir pinigų. Tegul dirba.

- Kaip pradėjote šią misiją?

- Nuėjau į Švietimo skyrių. Vedėjas pritarė mano sumanymui, skyrė penkis etatus, maisto. Liepė susirasti, kur gyventi. Suradau. Pasidariau vaikų sąrašą. Krakėse net 22 vaikai nelankė mokyklos. Vaikus pažadėjau aprengti, o rūbų negaunu. Džaneta vėl papasakojo savo regėjimą: ko klebonas nekviečia vaikų? Gerai, sukviečiau juos kitą dieną, o drabužių nėra, pinigų nėra. Išgirdau skambutį į duris. Atidariau, stovi latvis ir laužyta lietuvių kalba sako, kad iš Kanados atėjo rūbų vaikams siunta - trys dėžės. Aprengėme visus vaikus. Tada ir prasidėjo mūsų gyvenimas su vaikais ir dėl vaikų.

Pranašystė išsipildė

Ilgai šnekėjome su kunigu Romualdu. Jis prisipažino visą gyvenimą galvojęs, kad yra geras mokytojas. Neseniai suvokė kitą prasmę, kad jis yra tik didysis Dievo mokinys. Krakėse vaikų globos namučiai atvėrė duris 1992-aisiais. Dar po dvejų metų klebonas iš našlės nupirko namus ir ten įkūrė senelių globos namus. Surinko labdarą Amerikoje. Kai paskyrė jį dirbti prie jūros, vaikai liko be globos. Vyskupas siūlė visiems kunigams paimti, tik niekas tokio kraičio nenorėjo. Ramašauskas surinko savo globotinius ir atsivežė į Palangą. Paklausęs, ką veikia viešbučiai žiemą ir išgirdęs, kad liūdi be gyventojų, paprašė priimti vaikus. Po vasaros atostogų ir atsikraustė į viešbutį. Sukilo ant kojų ministerijos: kaip čia vaikai gyvena viešbutyje? Kunigas suprato, kad jiems ne vaikai rūpi, o tik formalumai. Dabar vaikai gyvena Krašto apsaugos ministerijos karinėje bazėje. Žiemą - Juodkrantėje, vasarą - Kunigiškėse.

Tik visai baigiant pašnekesį išdrįsau paklausti kleboną, kokią patirtį įgavo po to išpūsto skandalo, neva jis nuplakė globotinę. Kunigas Romualdas tada perėjo ir teismo, ir pasmerkimo ratus. "Teisme pasakiau tiesą. Taip, iš tiesų diržu auklėjau. Tik auklėjimas nebuvo mano vieno sprendimas. Visi vaikai pritarė tokiai bausmei. Tikrai pelnytai", - pripažino kunigas. Dabar jis apgailestavo dėl vieno. Teisme kalbėdamas sakė, kad šiandien garbūs teisėjai teisia jį, didelės šeimynos tėvą, bet po vienų ar poros metų tie patys teisėjai teis dukrą. "Taip troškau, kad mano žodžiai netaptų kūnu. Deja, jie išsipildė. Mergaitė grįžo pas valkataujančią ir geriančią motiną ir pati pradėjo valkatauti, vagiliauti. Buvo nuteista ir išsiųsta į koloniją", - liūdną istoriją prisiminė kunigas.

DALINKIS:
0
0
SPAUSDINTI
LIETUVA
Rubrikos: Informacija:
AugintiniaiEkonomikaFutbolasGamtaĮkainiai
Gimtasis kraštasIstorijaJurgos virtuvėKelionėsInfoblokai
KomentaraiKonkursaiKovos menaiKrepšinisReklaminiai priedai
KultūraLengvoji atletikaLietuvaLŽ rekomenduojaPrenumerata
Mokslas ir švietimasNamų pasaulisPasaulisPrie kavosKontaktai
SportasŠeima ir sveikataTrasaŽmonėsKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2016 UAB "Lietuvos žinios"