TV programa
 

Horoskopai
 
SEKITE MUS Registruotiems varototojams
Paieška
LIETUVAKOMENTARAIPASAULISKULTŪRAISTORIJALŽ REKOMENDUOJAEKONOMIKASPORTAS
Šeima ir sveikataPrie kavosŽmonėsGimtasis kraštasMokslas ir švietimasTrasaKelionėsKonkursaiNamų pasaulisGamtaAugintiniai
LIETUVA

Karaliaučiaus lietuviams reikėtų pasitempti

2012 12 17 6:00
Anot kunigo A.Gauronsko, didžiausia kliūtis imtis kultūrinės veiklos - pačių lietuvių iniciatyvos stoka./Asmeninio archyvo nuotrauka

Beveik ketvirtį amžiaus Rusijos Kaliningrado srityje dirbantis kunigas Anupras Gauronskas pasakoja, kad atvykęs į šį kraštą patyrė nemažai išbandymų. Tačiau juos įveikęs kunigas žada ten likti tol, kol leis jėgos. Nors ir apgailestauja, kad lietuviško kultūrinio gyvenimo būklė krašte prastoka. 

Kunigas kanauninkas A.Gauronskas - vienas pirmųjų katalikų dvasininkų, atvykusių į Karaliaučių baigiantis sovietmečiui. Ten jis stato naujas bažnyčias, kasdien krikštija ir laidoja tiek vietos lietuvius, tiek rusus.

Apie likimą, kuris kunigą iš Žemaitijos atvedė į Tilžę (Sovetską), sovietmečiu patirtus sunkumus, niūroką šio krašto lietuvių kasdienybę ir malonią pareigą už juos melstis - LŽ interviu su kun. Anupru Gauronsku.

Nakvodavo stotyje

- Gimėte Žemaitijoje, Akmenės rajone esančiame Purvių kaimelyje, bet jau 23 metus gyvenate Tilžėje. Kaip tai nutiko?

- Į Karaliaučiaus kraštą mane atvedė likimas. Sovietmečiu kunigaudamas Klaipėdoje dažnai ten nuvažiuodavau. Kiek tais laikais buvo galima, stengdavausi pamatyti ir patį Karaliaučių, ir jo apylinkes, mažesnius miestelius. Tada svarstydavau: kaip būtų gera, jei kas nors siųstų mane į šį kraštą dirbti!

Jis atrodė toks gražus! Buvau nemažai apie Karaliaučių skaitęs, domėjausi jo istorija. Bet tuomet dar neturėjau jokių vilčių, kad kada nors ten liksiu. Vis dėlto Dievas išgirdo mano mintis. 1989 metais a.a. Telšių vyskupas Antanas Vaičius Vatikane susitiko su vokiečių kardinolu Joachimu Meisneriu. O vokiečiai, kaip žinoma, gyvai domisi šio krašto likimu. Kardinolas paklausė vyskupo A.Vaičiaus: "Kodėl nesiunti ten kunigų iš savo vyskupijos? Juk lietuvių dvasininkų ten reikia!" Dar po kurio laiko pas vyskupą atvažiavo žmonės iš Karaliaučiaus krašto ir paprašė skirti jiems kunigą. Tada vyskupas pasiūlė man vykti.

- Teko girdėti, kad 1989 metais Jums prisieidavo nakvoti ir Karaliaučiaus geležinkelio stotyje. Tai tiesa?

- Na taip, keletą kartų teko (juokiasi). Neturėjau kur apsigyventi. Kartą atvažiavau į Karaliaučių visai netikėtai - buvau iškviestas pas ligonį. Vienas pažįstamas nuvežė mane iš Tirkšlių į Karaliaučių ir aš paleidau jį namo. Sakiau, nueisiu pas ligonį, o paskui koks vietos lietuvis priims pernakvoti. Buvo vėlu, vieno kito žmogaus dar paprašiau, tačiau tada jie mane nelabai pažinojo. Nusprendžiau vėlų metą niekur nesibelsti, nuėjau į geležinkelio stotį, pasidėjau po galva portfelį ir pernakvojau. Taip teko daryti dar porą kartų. Naktimis stotyje sutikdavau įvairių žmonių, bet nieko bloga niekada nenutiko.

- Ar tada manėte, kad praėjus daugiau kaip 20 metų tebegyvensite Karaliaučiaus krašte?

- Jeigu atvirai, iš pradžių ten tikrai jaučiausi nejaukiai. Tačiau nesibaiminau, tik prašiau Dievo, kad niekas manęs iš to krašto neišvarytų. O norėjusiųjų išvaryti tikrai buvo...

- Valdžia norėjo?

- Na taip, dar sovietmečiu. Veikė "organai", buvo pasikėsinimų, įvairių pinklių, spąstų, į kuriuos mane visaip bandė įvilioti. Buvau stebimas, sekamas, fotografuojamas, daug kartų kviečiamas į visokias įstaigas. Manęs klausėsi.

Trūksta noro

- 1923 metais, kai dalis Rytprūsių - su Klaipėda - atiteko Lietuvai, o dalis liko Vokietijoje, šiose žemėse labai aktyviai veikė lietuviai, tarp jų - Vydūnas, įvairios kultūrinės, socialinės draugijos. Kaip dabar atrodo Karaliaučiaus krašto lietuvių gyvenimas?

- Yra lietuviškų organizacijų, kai kurios po truputį plečiasi. Veikia Vydūno, Birutės draugijos. Bet apskritai lietuviško kultūrinio gyvenimo padėtis nėra gera. Lietuviai susiskaldę, nevieningi. Lietuviškoje veikloje dalyvauja nemažai vyresnio amžiaus žmonių, o jaunimas prie jos tuntais tikrai neprisideda. Trūksta aktyvumo. Manau, būtų gerai, jei šiame krašte lankytųsi daugiau žmonių iš Lietuvos. Tai skatintų tautiečius veikti.

- Skaičiuojama, kad Karaliaučiaus krašte gyvena 20-30 tūkst. lietuvių. Kas jie tokie? Ar tarp šių žmonių dar yra senųjų mažlietuvių, ar visi dabartiniai krašto gyventojai atvyko jau po Antrojo pasaulinio karo?

- Mažlietuvių beveik nebėra. Vieną kitą dar buvau sutikęs, bet jie jau baigia išnykti. Beveik visi išvažiavo į Lietuvą arba į Vokietiją.

Dalis Karaliaučiaus lietuvių - buvę tremtiniai, kuriems valdžia neleido grįžti į Lietuvą. Kiti čia atbėgo, kai Lietuvoje buvo kuriami "kolchozai". Treti ieškojo darbo. Taip pat buvo jaunuolių, kurie tarnaudami sovietinėje armijoje sukūrė šeimas ir liko krašte gyventi.

Taip pat sutinku žmonių, sovietmečiu tarnavusių saugumui. Kai Lietuva atgavo nepriklausomybę, tie žmonės pasitraukė į Karaliaučių, nes čia jų niekas nepažinojo, nežinojo, kuo jie užsiėmė. Taip, krašte yra ir tokių.

- Ar atvykusiųjų iš Lietuvos vaikai dar kalba lietuviškai? Ar bent mokosi lietuvių kalbos?

- Lietuviškai moka labai mažai jaunų žmonių.

- Kodėl taip yra? Trūksta mokytojų, mokyklų, mokymosi priemonių?

- Pirmiausia trūksta noro mokytis, taip pat - tinkamų sąlygų. Nėra nei lietuviškų mokyklų, nei darželių. Tik kai kur galima papildomai, kaip pasirenkamo dalyko, mokytis lietuvių kalbos. Bet į ją mažai kreipiama dėmesio. Todėl labai džiugina, kad atsiranda bent pavienės šeimos, kurios išlaiko tvirtesnį patriotiškumą, kurios kalba lietuviškai.

- Ar Karaliaučiaus krašto lietuviai jaučia Lietuvos paramą?

- Manau, Lietuva padeda, kiek pajėgia, bet mūsų valdžia nedaug ką čia gali padaryti. Juk tai kita šalis, turinti savus įstatymus, ir mes privalome tvarkytis pagal juos.

- Karaliaučiaus krašte yra daugybė Lietuvai svarbaus paveldo. Ten gyveno ir kūrė Martynas Mažvydas, Kristijonas Donelaitis, Vydūnas. Kaip saugomas jų paveldas?

- Jis labai apleistas. Tiesa, pastaruoju metu matome Lietuvos konsulinių tarnybų pastangas, kad padėtis keistųsi. Tačiau daug problemų neišspręsta, tarkime, K.Donelaičio muziejaus klausimas. Nors Rusijos valdžios atstovai ramino Lietuvą, kad čia ir toliau liks lietuviškas muziejus, ir prašė toliau teikti jam paramą, juridiškai šis reikalas nesutvarkytas. Neseniai teko kalbėtis su vienu Karaliaučiaus miesto archyvo ekspertu. Jis man atvirai pasakė, kad pastatas perduotas Rusijos stačiatikių bažnyčios jurisdikcijai, - taigi šis žingsnis nebuvo atšauktas, nors žadėta priešingai.

- Ar vietos lietuvių veikla susiduria su regiono valdžios daromomis kliūtimis?

- Kol kas didžiausia kliūtis - pačių lietuvių iniciatyvos stoka. Džiaugiuosi, kad atsiranda organizacijų, kurios po truputį juda. Bet vietos lietuviams reikėtų pasitempti. Jeigu jie parodytų daugiau iniciatyvos, Karaliaučiuje tikrai būtų galima nemažai nuveikti savo tautos labui.

Lieku čia

- Karaliaučiaus krašte esate įkūręs dvidešimt parapijų, dabar statote dar vieną koplyčią Lazdynų (Krasnoznamensko) miestelyje. Ar joje bus kam melstis?

- Dėl koplyčios Lazdynuose pasitaikė reta proga, tad nusprendžiau, kad jos negalima praleisti. Tose apylinkėse niekada nebuvo katalikų bažnyčios - dabar yra stačiatikių, anksčiau veikė evangelikų. Padedant vokiečiams mums pavyko gauti lopinėlį žemės ir statybinių medžiagų. Kol kas klojame pamatus, o pavasarį ketiname dengti stogą ir po truputį įsikurti.

Dabar Lazdynuose meldžiamės vienos šeimos namuose. Sekmadieniais susirenka po 10-15 tikinčiųjų. Mieste sutikti žmonės man sako: "Jei būtų bažnyčia, ateitume, o eiti į butą kaip kokiems sektantams..." Tikiuosi, į koplyčią rinksis daugiau žmonių.

- Pakeliavus po Karaliaučiaus kraštą susidaro įspūdis, kad ten nedaug kas pasikeitę nuo pokario metų. Viskas apgriuvę, nesutvarkyta...

- Taip, tai tiesa. Tačiau didesniuose miestuose jau matyti atsigavimo ženklų - statomi nauji namai, tiesiami keliai. Tai ypač pastebima pačiame Karaliaučiuje - miestui skiriama daug dėmesio. Bet pavažiavęs vos kelis kilometrus toliau išvysti kaimus, kuriuose viskas suvargę, apgriuvę ir apleista. Laukų niekas nedirba, žemė dirvonuoja. Viskas kažin kaip susmukę...

- Ir žmonių buitis?

- Taip, ji irgi slegia. Bet kai nekreipi į tokius dalykus dėmesio, jie ir netampa didele kliūtimi. Jei tik yra noro, visur galima bet ką padaryti.

- Taigi iš Karaliaučiaus krašto trauktis nežadate?

- Nežadu. Kol nepakvies Dievulis ar neatgulsiu į lovą, liksiu čia. Šiame krašte aukoju lietuviškas mišias, meldžiuosi už jo gyventojus. Tokia yra mano pareiga, ir ji man maloni.

DALINKIS:
0
0
SPAUSDINTI
LIETUVA
Rubrikos: Informacija:
AugintiniaiEkonomikaFutbolasGamtaĮkainiai
Gimtasis kraštasIstorijaJurgos virtuvėKelionėsInfoblokai
KomentaraiKonkursaiKovos menaiKrepšinisReklaminiai priedai
KultūraLengvoji atletikaLietuvaLŽ rekomenduojaPrenumerata
Mokslas ir švietimasNamų pasaulisPasaulisPrie kavosKontaktai
SportasŠeima ir sveikataTrasaŽmonėsKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2016 UAB "Lietuvos žinios"