TV programa
 

Horoskopai
 
SEKITE MUS Registruotiems varototojams
Paieška
LIETUVAKOMENTARAIPASAULISKULTŪRAISTORIJALŽ REKOMENDUOJAEKONOMIKASPORTAS
Šeima ir sveikataPrie kavosŽmonėsGimtasis kraštasMokslas ir švietimasTrasaKelionėsKonkursaiNamų pasaulisGamtaAugintiniai
LIETUVA

Karį saugo ne tik šarvuota liemenė

2012 10 24 6:00
KAM nuotrauka/Karo zonose tarnaujantys kariai negali prarasti budrumo nė akimirką.

Kariai nelinkę sureikšminti savo profesijos rizikos, tačiau įtampa karo zonoje ar net per paprasčiausias pratybas - nuolatinė palydovė. Jie visada turi galvoti ir apie savo, ir apie tarnybos draugų gyvybę.

2010 metų gegužę Afganistano pietuose buvo sužeisti trys specialiųjų operacijų eskadrono "Aitvaras" kariai. Po dvejų metų, 2012-aisiais, taip pat pietinėje Afganistano dalyje nukentėjo dar trys "Aitvaro" kariai.

Šios šalies centre esanti Goro provincija laikoma palyginti ramia vieta, tačiau ir joje neapsieinama be incidentų. Prieš dvejus metus afganų policininko uniforma vilkintis vyras iš arti šovė į du Lietuvos karius. Vienam buvo peršauta plaštaka, kitam - galva. Antrajam kariui po sužeidimo teko ilgai gydytis Vokietijoje.

Lietuvos kariuomenėje iki šiol prisimenamos dvi skaudžiausios netektys per misijas. Pirmąja auka tapo dar 1996 metais Bosnijoje žuvęs vyresnysis leitenantas Normundas Valteris. 2008-aisiais Goro provincijos sostinėje Čagčarane netekome seržanto Arūno Jarmalavičiaus.

Pavojus kariams gresia ne tik karo zonoje. Mirtis yra pasiglemžusi ne vieną gyvybę per paprasčiausius mokymus ar nelaimingą atsitikimą. Skausminga pamoka tapo Lietuvos Didžiojo kunigaikščio Algirdo motorizuotojo pėstininkų bataliono kario Arūno Šielkovnikovo žūtis. Jis per pratybas pateko po šarvuočio vikšrais.

"Stebint iš šarvuočio regėjimo laukas labai mažas, todėl viduje esantys kariai ir nepastebėjo jaunuolio. Dabar imamasi visų atsargumo priemonių, kad tokių tragedijų nepasikartotų", - LŽ sakė Lietuvos kariuomenės Jungtinio štabo viešųjų ryšių karininkas kapitonas Marius Varna. Nuo netikėtumų sunku apsisaugoti. Pavyzdžiui, pernai vasarį per pratybas sprogęs imitacinis sprogstamasis paketas sužalojo 22 metų Karaliaus Mindaugo mechanizuotojo pėstininkų bataliono karį. Jis, beje, rengėsi vykti į taikos misiją.

LŽ domėjosi, kas daroma, kad tokių skaudžių ar net tragiškų atvejų būtų kuo mažiau.

Romo Jurgaičio nuotraukos/Kapitonas M.Varna neslėpė, kad grįžęs iš misijos įgytų įpročių neatsikratė iki šiol.

Pasirengimas - dar ne viskas

Profesionalaus kario tarnyboje lemiamas vaidmuo tenka geram parengimui. Dažnai manoma, jog svarbiausia, kad karys būtų fiziškai stiprus, ištvermingas, taikliai šaudytų. Tačiau neką mažiau svarbus psichologinis kario parengimas. Į tai ypač kreipiamas dėmesys rengiant į misijas vykstančius karius. Psichologiniai mokymai, psichologinė pagalba teikiama ne tik kariui, bet ir jo artimiesiems.

Jau dešimtmetį tarnybą einantis kapitonas Aivaras Pliatkus, jei įskaičiuosime ir Karo akademijoje praleistus ketverius metus, LŽ teigė, kad rinkdamasis profesiją apie didelę riziką negalvojo. "Jaunas buvau, vos aštuoniolikos, gal todėl tokių minčių nebuvo", - sakė jis. Pirmą kartą savo profesiją esant rizikingą jis suvokė, kai 2009-aisiais su Lietuvos taikdarių grupe rengėsi vykti į Afganistaną.

Tuomet jaunam vyrui buvo apie ką galvoti - žmona laukėsi kūdikio. "Minties atsisakyti vykti į misiją tikrai nekilo, nors, suprantama, žmona ne itin tuo džiaugėsi. Tačiau ji žinojo, už ko ištekėjo", - pasakojo A.Pliatkus.

Kapitonas M.Varna, rengdamasis į misiją, sakė su savo moterimi nuolat kalbėdavęsis, ir abu nejautę nei didžiulės įtampos, nei baimės.

Pasak karininkų, kariai misijai rengiami daugiau kaip pusę metų, todėl rizika sumažėja iki minimumo. Tačiau jau ten atsidūrus pasikliauti vien geru pasirengimu negalima. Nuolat tenka būti budriam, galvoti, kaip išsaugoti gyvybę - ne tik savo, bet ir kitų.

"Karys operacijose veikia ne vienas, o komandoje. Todėl jis turi nekelti rizikos nei sau, nei kitiems", - LŽ pabrėžė ir Lietuvos karinių oro pajėgų kapelionas Virginijus Veilentas, pats ne kartą dalyvavęs taikos misijose.

Įkaltos saugumo pamokos

Prieš išvykdami į misijas kariai ilgai mokomi. Visi veiksmai nušlifuojami taip, kad vėliau juos atlikdamas karys jau nebesvarsto - veikia automatiškai. Pasak M.Varnos, net ne pirmus ir ne antrus metus tarnaujantiems profesionalams tos pačios tiesos nuolat kalamos į galvą. "Galima manyti, kad toks kalimas yra blogai, bet tai toli gražu netiesa. Būtent tai ir padeda sukurti saugumą. Pavyzdžiui, gerai žinau, kad lipant į aukštą šarvuotą automobilį privalo būti trys sąlyčio taškai: į ką nors turi remtis abi kojos ir viena ranka, arba abi rankos ir viena koja. Todėl niekuomet neatsistosiu nesiremdamas ranka", - pasakojo M.Varna.

Tiesa, dėl to, kad daugelį veiksmų kariai įpratę atlikti instinktyviai, kaip patys teigia, automatiškai, kartais jie pakliūva į kurioziškas situacijas. Priminęs auksinę kario taisyklę - išgirdus šūvį kristi ant žemės, M.Varna šypsodamasis papasakojo ir atsitikimą, kai kartą, jau grįžęs iš Afganistano, žingsniavo Vilniaus šaligatviu. Staiga jam už nugaros kažkas pokštelėjo - gal sprogo automobilio padanga. Kapitonas tikino, jog nedaug trūko, kad būtų išsitiesęs ant žemės. M.Varna neslėpė, kad grįžęs iš misijos įgytų įpročių neatsikratė iki šiol ir važiuodamas ar eidamas nuolat dairosi į pakeles. Juk ten, kur jis buvo, t. y. Afganistane, visos pakelės nusėtos sprogmenų.

Kambaryje esant vaikui jis nesusimąstydamas uždaro langą. Įpratintas Afganistane nuolat turėti atšvaitų, kapitonas ir Lietuvoje be jų nekelia kojos iš namų, apie tai primena ir pažįstamiems.

A.Pliatkus teigė rinkdamasis profesiją apie didelę riziką negalvojęs.

Griežta tvarka

Kapitonas M.Varna pasakojo, kad siekiant užtikrinti saugumą karių stovykloje buvo įvesta griežta tvarka, kurios visi be išimties laikosi. Yra keletas apsaugos juostų, bokšteliuose nuolat budi kariai. Už stovyklos ribų išeiti ne grupėje ir be apsaugos griežtai draudžiama. Technika irgi itin patikima. Kaip pavyzdį M.Varna paminėjo atvejį, kai dvi lietuvių šarvuotosios mašinos užvažiavo ant sprogmenų. Patys šarvuočiai buvo nepataisomai sumaitoti, o kariai iš jų išlipo gyvi ir sveiki, tik truputį kontūzyti.

Beje, kario asmeninė apsauga tai ne tik ekipuotė, kur bene svarbiausia - šalmas ir šarvuota liemenė. Fizinei apsaugai misijose esantys kariai priskiria ir tokius, atrodo, nieko bendra su karu neturinčius dalykus kaip akiniai nuo saulės, apsauginis kremas, pirštinės. M.Varna tai paaiškino labai paprastai: neužsidėsi akinių, saulė išdegins akis arba braudamasis pro krūmus gali jas susižaloti. Todėl tokios smulkmenos taip pat labai svarbios tam, kad karys jaustųsi ne tik patogiai, bet ir saugiai.

Poveikio dažnai nematyti

Itin daug dėmesio kreipiama į tai, kad kariai nejaustų ir psichologinio diskomforto. Nuolatinė įtampa, pavojus, išsiskyrimas su artimaisiais gali smarkiai paveikti žmogaus psichiką.

"Karas visada vienaip ar kitaip paveikia žmogų. Net jei kokių nors aiškių nukrypimų ir nematyti, nereiškia, kad nėra jokio poveikio", - LŽ teigė Afganistane buvęs karo kapelionas Arnoldas Valkauskas. Pasak jo, niekas nėra atlikęs tyrimų, kaip misijoje pabuvę kariai jaučiasi po metų, dvejų ar trejų, kokios streso pasekmės. Tokie tyrimai būtų labai reikalingi.

"Kariams galbūt lengviau negu policininkams, kurie stresą patiria kasdien metai iš metų. Karys išvykdamas žino, kad jam reikia atitarnauti pusmetį, kitaip sakant, jis mato šviesą tunelio gale. Tai, ko gero, padeda lengviau ištverti įtampą", - svarstė Lietuvos karinių oro pajėgų kapelionas V.Veilentas.

Padeda psichologai ir dvasininkai

Nors prieš vykdami į misijas kariai rengiami psichologiškai, nuolatinė įtampa vis dėlto daro savo. Pasak V.Veilento, vienam taikdariui teko nutraukti tarnybą Afganistane. "Vaikinui buvo rekomenduota kreiptis į psichologus, tačiau teigiamų pokyčių nebuvo, teko išvykti", - pasakojo karo kapelionas. Jis neslėpė, kad kariams neretai prireikia pagalbos.

Visą įmanomą pagalbą stengiasi suteikti karo psichologai. Jei sužeidžiamas ar žūva karys, jie skubiai išskrenda į Afganistaną. Mat tokiais atvejais psichologo pagalbos prireikia ne tik nukentėjusiojo artimiesiems, bet ir tarnybos draugams.

Karo psichologė kapitonė Danutė Lapėnaitė ten lankėsi triskart. Kartą skrido žuvus kariui, antrąkart - kai buvo peršauti du taikdariai ir kartą padalinio vado pakviesta. "Jei vadas mato, kad susidarė netinkama atmosfera ar karys turi psichologinių problemų, jis gali išsikvieti psichologą", - LŽ sakė D.Lapėnaitė.

Tik į dvasininkus kariai kreipiasi retai. Tačiau būdamas misijoje karo kapelionas A.Valkauskas tikino nuolat matęs, kad kariams trūksta dėmesio ir šilumos. "Būtent dėl šilumos stokos atsiranda įvairių problemų, gimsta ir meilės ryšių, nors tiek vyras, tiek moteris dažnai namie turi šeimas", - neslėpė kunigas A.Valkauskas.

Tačiau LŽ kalbinti kariai tvirtino, kad jokių neigiamų pasekmių pasibaigus misijai nejaučia. "Koks išvykau, toks ir grįžau. Nemanau, kad karas mane pakeitė", - užtikrintai kalbėjo A.Pliatkus.

DALINKIS:
0
0
SPAUSDINTI
LIETUVA
Rubrikos: Informacija:
AugintiniaiEkonomikaFutbolasGamtaĮkainiai
Gimtasis kraštasIstorijaJurgos virtuvėKelionėsInfoblokai
KomentaraiKonkursaiKovos menaiKrepšinisReklaminiai priedai
KultūraLengvoji atletikaLietuvaLŽ rekomenduojaPrenumerata
Mokslas ir švietimasNamų pasaulisPasaulisPrie kavosKontaktai
SportasŠeima ir sveikataTrasaŽmonėsKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2016 UAB "Lietuvos žinios"