TV programa
 

Horoskopai
 
SEKITE MUS Registruotiems varototojams
Paieška
LIETUVAKOMENTARAIPASAULISKULTŪRAISTORIJALŽ REKOMENDUOJAEKONOMIKASPORTAS
Šeima ir sveikataPrie kavosŽmonėsGimtasis kraštasMokslas ir švietimasTrasaKelionėsKonkursaiNamų pasaulisGamtaAugintiniai
LIETUVA

Kariuomenės finansavimo lygis rodo požiūrį į krašto apsaugą

2012 04 01 16:53

Lietuvos kariuomenės vadas generolas leitenantas Arvydas Pocius teigia, kad gynybos finansavimo lygis parodo požiūrį į krašto apsaugą ir teigia, kad lyginant su karių skaičiumi Rusijai priklausančiame Karaliaučiuje Lietuvos kariuomenės proporcijos yra "nekokios".

Interviu BNS jis taip pat pabrėžė, kad finansinių nepriteklių metu svarbiausia išsaugoti tarptautinių operacijų patirties turinčius, užsienio vadavietėse tarnavusius ar mokslus Vakarų karo mokyklose baigusius karininkus.

- Deklaruojama politinė valia, kad 2013 metais Lietuvos kariai paliktų Gorą. Kokius logistinius iššūkius teks spręsti, ar kariuomenei apskritai didelis iššūkis išsivežti visą įrangą? 

- Kiekviena karinė operacija yra planuojama, jau įvedimo metu galvojama, kaip iš ten reikės išeiti. Yra keturios fazės: pasirengimas, įvedimas, pati operacija ir išvedimas. Manau, kad čia mums nieko naujo nėra, tiesiog procesas eina prie misijos pabaigos ir tai vertindami mes darėme skaičiavimus. Be to, dar gauta NATO operacinės vadavietės užduotis balandžio viduryje pateikti mūsų nacionalinius skaičiavimus, kiek ir ko mums reikėtų: kokių transporto priemonių, kokių kelių išvedant kokius nors pajėgumus ar kokią nors techniką.

 Dabar mūsų logistai yra praktiškai parengę siūlymus, kokią techniką mes turėsime pasiimti, kokią nurašyti ir palikti ten. Nes kai kuri technika, kuri buvo išgabenta 2005 metais, kai išvažiavome į Afganistaną ir įsteigėme provincijos atkūrimo grupę, per tiek metų susidėvėjo ir jos gabenti į Lietuvą tikrai neapsimoka. Jos likutinė vertė tikrai būtų per didelė įskaitant pergabenimo kaštus. Kažkoks iššūkis bus, bet labiau logistams.

  Dabar kai buvome Afganistane, Goro provincijoje, mano įspūdžiai - kad ten esantys Afganistano nacionalinės kariuomenės padaliniai perims iš mūsų atsakomybę už saugumą. Aš manau, kad tą infrastruktūrą ir kažkokią techniką jiems galėsime ir perduoti, kad jie galėtų užtikrinti tai, ką mes dabar darome. Manau, kad toks yra logiškas kelias norint iš ten išeiti. Bet tie perdavimo dalykai bus priimti politiniu lygiu, Vyriausybė turės patvirtinti, leisti nurašyti ir perduoti.

-Pastaraisiais metais Lietuvos karių prioritetai Afganistane buvo saugumo pajėgų apmokymas, kokios užduotys bus 2012 metais? 

- Išlieka tos pačios užduotys, bet dabar jau pereiname ne tik į mokymo, bet ir patarimo stadiją, kadangi vietos policija mūsų Policijos operacinės mokymo grupės dėka jau yra pakankamai savarankiška. Jie jau gali atlikti kai kuriuos darbus. Mūsų stebėjimas iš šono, konsultavimas patarimas gali būti perėjimas iš mokymo misijos.

  Pagal NATO Afganistano mokymo komisijos matymus, jau turi ateiti laikas, kai tiek vietos policijos pareigūnai, tiek Afganistano nacionalinės kariuomenės kariai turėtų pradėti eiti į operacijas patys. O mes jiems tik padedame patardami, kilus kokiai sudėtingesnei situacijai. Bet jie turi eiti pirmi, jie turi būti priekyje. Tai yra ėjimas į atsakomybės perdavimo fazę, kai jie perima atsakomybę, mes juos parengiame.

- Kaip vertinate saugumo situaciją Gore? 

- Pagal tai, ką aš gavau iš mūsų karių ir vietos civilinės vadovybės bei jų specialiųjų tarnybų lankantis ten, situacija yra pakankamai stabili. Bet ten niekada negalima atsipalaiduoti, nes žmonės nuolat juda. Po žiemos periodo, kai sniegas nutirpęs, gali judėti priešiškos pajėgos ir kai kurie asmenys gali ateiti į Goro provinciją. Manyčiau, kad turime būti pasirengę iki paskutinės dienos, turime būti budrūs, saugumas turi būti išlaikytas.

  Mano įspūdis pakankamai neblogas, nes išvažiavus į Čagčarano miestą ir truputį pasivažinėjus aplink miestą, buvo matyti, kad vietos policija dirba savo darbą. Jie pastatė patrulius, buvo ir apsauga, ir palyda, ir mes patys važiavome. Bet visą situaciją jie pakankamai kontroliuoja.

- Ar turite indikacijų, kad Lietuvos kariams pasitraukus iš Goro, provinciją gali palikti tarptautiniai donorai? Galbūt, jūsų žiniomis, mūsų kariais dar yra labiau pasitikima? 

- Teko girdėti tokių pamąstymų, ypač kai pablogėdavo situacija Goro provincijoje. Aš atsimenu ankstesnius apsilankymus, kai buvo suaktyvėjęs improvizuotų sprogstamųjų užtaisų statymas aplink mūsų bazę. Pamenu, po vieno mūsų karių užpuolimo japonai, sureagavę į tai, buvo persikėlę į Kabulą. Tai yra reagavimas į situacijos pasikeitimą. Bet kai lankiausi ten praėjusią savaitę tokios temos mes nelietėme. Galbūt tai susiję su tuo, kad jie žino, jog mes būsime bent iki 2013 metų pabaigos, bet šito klausimo jie nekėlė. Galbūt jiems tai buvo neaktuali tema, ir mes nekalbėjome.

  Bet į ateitį žiūrint aš vis dėlto esu optimistas ir galvoju, kad Afganistano nacionalinės kariuomenės buvimas, pakankamas policijos parengtumas, jų nacionalinės saugumo tarnybos buvimas per ateinančius dar beveik dvejus metus galės saugumą užtikrinti ir, manau, kad tos organizacijos visu pajėgumu galėtų veikti.

  Taigi už Kabulą dabar jau yra atsakinga Afganistano nacionalinė policija ir kariuomenė, ir jie ten tvarkosi. Manau, kad Goro provincijoje taip pat turėtų būti einama prie to, ir organizacijos, kurios ten yra, turėtų būti pasirengusios šiam laikotarpiui.

  Nemažai organizacijų, esančių Kabule ar kituose miestuose, samdo civilines saugos tarnybas. Tai tokia praktika, kuri pasiteisino Irake ir dabar veikia Afganistane. Tos institucijos ar tarptautinės organizacijos, kurioms atrodys, kad reikėtų didesnio saugumo, galės tą daryti samdydamos privačias saugumo kompanijas, kuriose dažnai dirba buvę kariai. Bet procesas, manau, juda teisinga kryptimi, ir afganistaniečiai turi pradėti užtikrinti saugumą.

- Kaip įsivaizduojate tolesnį Specialiųjų operacijų pajėgų buvimą Afganistane, kiek tai gali trukti? 

- Specialiųjų pajėgų buvimą reglamentuoja politinės vadovybės sprendimai. Jeigu politinė vadovybė pritars ilgesniam buvimui, taip ir bus.

  Kol afganistaniečiai nesukūrė pakankamai stiprių savo specialiųjų operacijų pajėgumų, manau, kad bus poreikis išlaikyti tokį pajėguma žiūrint NATO arba koalicijos kontekste. Spėju, kad specialiosios pajėgos gali būti tos, kurios bus iki galutinio, paskutinio termino, kai bus išvedamos pajėgos. Yra būtinybė turėti tokį kumštį, sukoncentruotą specialiųjų pajėgų vienetą, kuris greitai ir profesionaliai reaguotų - manau, to link ir eis ISAF vadovybė.

- Ministerijos politinė vadovybė teigia, kad žvalgomasi į operaciją ATALANTA, galbūt plėsti galimybes dalyvauti joje. Ar vyksta koks nors planavimas kariniu lygiu? Jei taip, kas ir kokia forma galėtų dalyvauti šioje operacijoje prie Somalio? 

- Pirmiausia reikėtų pasakyti, kad kol Seimas neduos mandato Lietuvos kariuomenei dalyvauti šiame regione, tol mes nepajudėsime į tą pusę.

  Bet mūsų planuotojai, be abejonės, žiūri į ateitį ir žinant, kad misija Afganistane eina į pabaigą, galbūt kažkokios pajėgos bus permetamos į kitus regionus. Vienas iš tokių regionų, kur nestabili situacija, kur reikia dalyvauti, yra Afrikos regionus. Juo labiau, kad ir mūsų laivai ten plaukioja, o prieš keletą metų ir mūsų jūreiviai buvo paimti įkaitais.

  Mes žiūrime į ATALANTA operaciją ir po truputį analizuojame, svarstome galimybę galbūt ateity mūsų Specialiųjų operacijų pajėgų karius (siųsti - BNS). Galbūt būtent kariai, kurie dirba su jūriniu komponentu, bus tie, kurie ateity važiuos į tą regioną pirmieji.

  Jau darėme šiokius tokius skaičiavimus, buvome išsiuntę pasikonsultuoti mūsų karius, pasižiūrėti, kaip tai atliekama, kaip tokia misija atrodo. Čia kaip tas posakis: nori taikos - ruoškis karui. Norint taikiai gyventi turime galvoti, kur, kada, kad nebūtume paskutiniai, kad nebūtų per vėlu. Turime iš anksto numatyti tuos ėjimus.

- Krašto apsaugos ministrė išsakė nuostatą, kad, esant dabartiniam finansavimo lygiui, po kelerių metų gali tekti spręsti kariuomenės dydžio klausimą. Kaip vertinate kariniu požiūriu tokią galimybę, kai Lietuvos profesinės kariuomenės dydis nesiekia 8 tūkst., o, pavyzdžiui, Karaliaučiaus krašte dislokuota daugiau kaip 20 tūkst. karių? 

- Kariniu požiūriu proporcijos nelabai kokios. Čia yra grynai politinis klausimas, ir kiek valstybė pajėgi skirti savo saugumui užtikrinti, tiek pajėgi. Be abejo, tai dar susiję ir su požiūriu į kiekvieną dalyką. Jeigu vienodai žiūrime į gamtos apsaugą ir krašto apsaugą skirdami tokį pat pinigų kiekį, toks požiūris ir yra.

  Nesakau, kad gamtos apsaugai nereikia skirti pinigų, bet būnant NATO Karinio komiteto posėdžiuose, kai kalbama apie biudžetą, apie dalyvavimą bendroje gynyboje ir vykdant užduotis, kai kiekviena šalis visų pirma pagal 3-iąjį NATO sutarties straipsnį turi galvoti apie savo valstybės gynybą ir ateiti kitiems į pagalbą, kai visi mato ir žino, kad mūsų valstybė stovi priešpaskutinėje vietoje šalia Liuksemburgo, aš asmeniškai jaučiuosi nelabai kaip.

  Norėtųsi didesnio, geresnio finansavimo todėl, kad keičiasi saugumo aplinka, keičiasi technologijos ir grėsmės. Atsiranda naujų grėsmių, ypač susijusių su naujomis technologijomis. Kai kurie mūsų naudojami dalykai jau nebetinkami, pasenę ir norint eiti koja kojon su kaimynais, kolegomis reikia tam tikrų įsigijimų. Bet to neleidžia daryti finansinė situacija. Yra taip, kaip yra. Politinių sprendimų negaliu kritikuoti, turiu kaip kariuomenės vadas duoti tokias užduotis kariams susidėlioti prioritetus taip, kad išgyventume išsaugotume kariuomenę.

  Svarbiausia išsaugoti tuos vadovaujančius karininkus, į kuriuos yra investuota labai daug. Turiu omenyje mokslus, įgytą patirtį. Tie kariai, kurie sukaupę tarptautinę dalyvavimo operacijose patirtį, tarnavę NATO štabuose, tas branduolys turi būti išsaugotas. O eilinių karių skaičių bus galima padidinti vėliau, pagerėjus situacijai. Tikiuosi, kad ateinantys metai bus geresni ir finansavimas bus geresnis.

- Ar NATO lygiu ir planuojant Lietuvos gynybą atsižvelgiama į pokyčius regione, konkrečiai į spartų Rusijos kariuomenės ir ginkluotės modernizavimą? 

- Sudėtingas, sakyčiau, daugiau politinis klausimas. Galiu tik pasakyti: taip, be abejonės, mes domimės, kas vyksta mūsų kaimyninėse šalyse ir darome viską, ką galime. Aštuntųjų įstojimo NATO metinių proga galiu pasakyti, kad situacija yra absoliučiai kitokia, nei kai mes buvome vienui vieni. Dabar, kai esame NATO nariai, su savo kolegomis dalyvaudami bendrose pratybose tiek Lietuvoje, tiek už Lietuvos teritorijos ribų esame viena didelė šeima ir kartu žiūrime, kas būtų, jeigu būtų. Tie scenarijai yra įvairiausi. Aš manau, kad tas mūsų nepriteklius yra ir būtų kompensuojamas mūsų stipresniųjų NATO sąjungininkų pagalba.

- Skaičiai rodo, kad mažėja Lietuvos kariuomenės karininkų ir daugėja eilinių kareivių. Koks šių struktūrinių pokyčių poveikis, kokiu keliu planuojama eiti toliau? 

- Kaip jau minėjau, mano matymas yra toks, jog reikia išsaugoti tuos karininkus, kurie įgijo puikų išsilavinimą Vakarų valstybėse, sudaryti jiems sąlygas kopti karjeros laiptais, kad jie perimtų vadovavimą iš vyresnės kartos karininkijos, kuri atėjo pirmaisiais kariuomenės kūrimosi metais.

  Aš galvoju, kad tas pereinamasis laikotarpis, kartų kaita turi būti neskausminga, bet suprantama logiškai. Turi išeiti neišpūsta proporcijų piramidė, nes tai yra klasika ir turi būti sudėliota, kaip yra kitose valstybėse. Manyčiau, dabar, kai neturime daug lėšų, reikia pabrėžti karių švietimą, kur galima švietimą įgyti nuotoliniu būdu, įvairių kursų metu. Aš manau, kad kovinis rengimas gali būti vykdomas per teorinę pusę, nes praktinė pusė reikalauja resursų. Turime būti lankstūs.

- Kaip jūs, kaip kariuomenės vadas, sausumos pajėgų atstovas vertinate vidaus tarnybos - Valstybės sienos apsaugos, Viešojo saugumo tarnybos - dalinių pareigūnų pasirengimą, pavyzdžiui, dalyvauti tarptautinėse operacijose arba krašto gynyboje? 

- Įvardytos tarnybos pagal įstatymus yra ginkluotųjų pajėgų sudėtinė dalis. Jie į ginkluotąsias pajėgas ateina su savo funkcijomis, jie neateina ir netampa pėstininkais. Kariuomenėje yra pėstininkai, jūreiviai, aviacija, turime specialiąsias pajėgas, o jie ateina su savo funkcijomis, nes valstybės gynyba nėra tik kariavimas. Tai yra ir logistika, ir objektų apsauga, ir eismo reguliavimas, ir konvojavimas, krovinių apsauga. Galų gale krizės atvejais atsiranda pabėgėlių srautai, kuriuos reikia saugoti, atsiranda pabėgėlių stovyklos. Pagaliau kalėjimai niekur neišnyksta. Jei karas ar krizė prasideda, juos taip pat reikia kam nors saugoti arba pervežti.

  Yra daugybė užduočių visiems, būtent jie ir turėtų šias užduotis atlikti krizės ir karo metu. Šios tarnybos galbūt artėtų prie karo policijos funkcijų vykdymo. Sąveikos planai yra daromi, užduotys yra duotos. Kariuomenė jau nemažai yra padirbėjusi su Viešojo saugumo tarnyba. Viešojo saugumo tarnybos pareigūnai su mumis jau dalyvauja Policijos operacinėse mokymo grupėse. Jie atlieka savo darbą, moko afganistaniečius malšinti riaušes, prižiūrėti kalinius. Jie nedirba mūsų darbo, jie dirba pagal savo profilį. Tas pats yra ir ginkluotųjų pajėgų kontekste. Mes bendradarbiaujame ranka rankon.

DALINKIS:
0
0
SPAUSDINTI
LIETUVA
Rubrikos: Informacija:
AugintiniaiEkonomikaFutbolasGamtaĮkainiai
Gimtasis kraštasIstorijaJurgos virtuvėKelionėsInfoblokai
KomentaraiKonkursaiKovos menaiKrepšinisReklaminiai priedai
KultūraLengvoji atletikaLietuvaLŽ rekomenduojaPrenumerata
Mokslas ir švietimasNamų pasaulisPasaulisPrie kavosKontaktai
SportasŠeima ir sveikataTrasaŽmonėsKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2016 UAB "Lietuvos žinios"