TV programa
 

Horoskopai
 
SEKITE MUS Registruotiems varototojams
Paieška
LIETUVAKOMENTARAIPASAULISKULTŪRAISTORIJALŽ REKOMENDUOJAEKONOMIKASPORTAS
Šeima ir sveikataPrie kavosŽmonėsGimtasis kraštasMokslas ir švietimasTrasaKelionėsKonkursaiNamų pasaulisGamtaAugintiniai
LIETUVA

Karjera: nuo rezervininko iki VSD vadovo

2006 09 16 0:00

2004 metų balandį laikinai einantis prezidento pareigas Seimo vadovas Artūras Paulauskas pakvietė Valstybės saugumo departamento generalinio direktoriaus pavaduotoją Arvydą Pocių eiti šios institucijos vadovo pareigas. Tuomet pakako viešo išsižadėjimo, kad sovietmečiu jis neturėjo ryšių su KGB. Rezervininkų skandalas kilo po pusmečio. Dabar jis pasipildė naujais faktais ir liudijimais.

Kažkuris išminčius yra pasakęs, kad praeitis, jei ji stropiai slepiama, visada pasiveja ir smogia. Žvelgdami į trumputę bei švarutę Valstybės saugumo departamento vadovo Arvydo Pociaus biografiją pamatysime svaiginančios karjeros laiptais sėkmingai kopusį 48 metų vyrą. Beje, šios biografijos nėra nei žinynuose, nei departamento tinklalapyje. Santūrus ir šykštus jos variantas 2004 metų balandžio 22 dieną buvo pateiktas Seimui.

Uolus vykdytojas

Vilniaus universiteto Teisės fakulteto studentas Pocius nebuvo kurso pažiba, bet mokėsi uoliai. Jo buvę bendrakursiai prisiminė jį kaip geraširdį draugą, kurį dažniau matydavo ne auditorijose, o scenoje. Mat Arvydas nuo vaikystės buvo gabus muzikantas: čirpino smuikelį, grojo saksofonu. Tad buvo priimtas į Valiulio ansamblį ir dažnai išvykdavo koncertuoti. Universitete susipažino su savo būsima žmona, irgi Teisės fakulteto studente. "Arvydas buvo kaip pliušinis meškiukas, visada norėjęs gyventi gerai", - tokį Pocių įsiminė jo buvęs kurso draugas, nenorėjęs skelbti pavardės. Tas gero troškimas kiek vėliau Pocių atvedė ir į prestižinį klubą "Lions" (liūtai), kuriame svarbiausia persona buvo Pocių pakvietęs į Saugumo departamento pavaduotojus jo darbdavys ir klubo "liūtas" Mečys.

KGB rūpėjo prokurorai

Kai 1981-aisiais Pocius baigė universitetą, jo iškart nepašaukė į armiją. Tiesa, ir noro tarnauti nebuvo. Kiek padirbėjęs, jis paprašė pagalbos prokuratūros vadovų. Tuomet su Pociumi ir susitiko KGB darbuotojas, jis teiravosi, kodėl Pocius dar neįstojo į TSKP. Ši klaida buvo greitai ištaisyta. Matyt, KGB padėjo Pociui išvengti dviejų metų karinės tarnybos. Apie tai galima spręsti iš SSRS KGB operatyvinio darbuotojo majoro V.Riabcevo pažymos, kurioje buvo parašyta, kad Pocius sutiko su operatyvinio darbuotojo pasiūlymu pereiti į KGB atsargą. Su šia struktūra kontaktai buvo atnaujinti jam dirbant Šakiuose, kur prokuroras turėjo susitvarkyti mobilizacinio karinio šaukimo reikalus. Karinis komisariatas jį nukreipė į KGB. Taip Pocius tapo rezervininku. 1989 m. rugpjūčio 8 d. KGB Šakių rajono skyriaus viršininko V.Naujoko pažymoje parašyta, kad Pocius kreipėsi į rajono KGB, kad būtų priimtas į saugumo atsargos karininkų įskaitą. 1989 m. lapkričio 13 dieną SSRS KGB ypatingojo skyriaus išvada skambėjo taip: "Specialiai patikrinus jį ir jo artimuosius, kompromituojančių duomenų, kliudančių įtraukti Pocių į valstybės saugumo organų atsargą, negauta. Jis sutiko būti pervestas į KGB atsargą".

1989-ieji. Šakiai

Derėtų prisiminti vieną Seimo posėdžio epizodą, kai buvo svarstomas VSD vadovo skyrimo klausimas. Seimo narys Henrikas Žukauskas tuomet teiravosi: "Ar jūs bendradarbiavote su KGB? Bet kokiame lygmenyje. Ar tai agentas, ar tai "doverenoje lico"? Taip ar ne"? Kandidatas į VSD vadovus Pocius atsakė: "Tikrai šitokių dalykų nebuvo. Ir aš nesu susijęs su ta minėta struktūra, kaip jūs ją dabar įvardijot. Ir įvardijot šituos lygmenis. Tikrai ne".

Dabar grįžkime į Šakius. "Šių dienų įvykiai vėl atgaivino praeitį, Sąjūdžio metus. Tai, kas šiandien vyksta Valstybės saugumo departamente, tėra tąsa tų įvykių, kurie dėjosi 1988-aisiais Šakiuose. Mes taip pat kūrėme Sąjūdį, pradėjome leisti laikraštį "Žiburiai". Parašiau straipsnį "Lietuviais esame mes gimę". Ten rašiau, kad amžininkai prabilę daug papasakotų. Pavyzdžiui, apie išrengtus lietuvių lavonus Griškabūdžio šventoriaus patvoryje, iš kurių tyčiodavosi "liaudies gynėjai". Tuomet sulaukiau prokuroro Pociaus dėmesio. 1989 m. sausio pradžioje gavau šaukimą atvykti į prokuratūrą. Manęs Pocius klausė, kodėl tokį straipsnį parašiau, grasino, kad galiu būti patrauktas baudžiamojon atsakomybėn. Paskui man pasiūlė teikti informaciją apie Sąjūdį. Kitaip tariant - šnipinėti. Informavau mūsų tarybą ir kategoriškai nutarėme: jokios informacijos neteikti", - dalijosi prisiminimais Šakių sąjūdžio iniciatyvinės grupės aktyvistas Arvydas Vaičiūnas. Jam šiandien aiškesnė buvusio prokuroro pozicija. "Argi prokuroro kompetencija prašyti šnipinėti Sąjūdį? Tai juk saugumiečio priedermė", - tikino Vaičiūnas, savo archyvuose išsaugojęs ir tuomet rašytą dienoraštį, kur užfiksuota daugybė faktų. Vaičiūnas pasiryžęs liudyti apie tai oficialiai.

Vykdė nurodymus

Dar vienas faktas, įrodantis, kad Pocius uoliai vykdė operatyvinius nurodymus, - jo kišimasis į Šakių sąjūdžio veiklą. Vykstant rinkimams į TSRS liaudies deputatus, partijos komitetas nurodė neįsileisti sąjūdininkų stebėtojais. Seimelio taryba paskelbė bado akciją. Sąjūdžio aktyvistas Gintas Bendoraitis badavo prieš partijo komitetą pievelėje. Prokuroras Pocius pareikalavo bado akciją nutraukti, komentuodamas: "Manau, kad tokia forma yra nepriimtina jokių klausimų sprendimui. Labiau tai išorinio efekto vaikymasis, tuo labiau kad badavimo organizatoriams reikalavimų tenkinimas iššauktų kai kurių įstatymų grubius pažeidimus". Prokuroras paaiškino, kad "bus teisūs želdinių priežiūros darbuotojai, reikalaudami kaltus asmenis nubausti". Mat buvo išmindyta pievelė.

Tad ar ne teisus Sąjūdžio narys Vaičiūnas šiandien klausdamas, ar gali prieš Lietuvos laisvę ir atgimimą stojęs pareigūnas šiandien būti atsakingas už valstybės saugumą?

Marijampolė: subliūškusi byla

Iš Šakių prokuroras Pocius iškeliavo į Marijampolę - apskrities centrą. Čia jo akiratyje atsidūrė pasienio muitinės reikalai. Būtent Pocius kuravo ir garsią rezonansą sukėlusią bylą dėl kontrabandos. Čia jis suartėjo su saugumo, tik šįkart lietuviško, darbuotojais, užgriebusiais kontrabandos siūlo galą. Per pasienio postą, kaip paaiškėjo, važiavo "popierinės" prekės. Saugumui talkino ir muitininkai. Nusikaltimą tyrė prokuratūra, tad muitinės vadovas Romualdas Gražulis prisiminė, kad kasdien su glėbiu dokumentų lankėsi pas prokurorą Pocių. Nusikaltimas išgarsėjo kaip "Sudargo byla". Tik jai atsidūrus teisme paaiškėjo, kad iš didelio debesies būta mažai lietaus. Kaltinamųjų suole sėdėjo vieni muitininkai, o štai nelegalių bendrovių vadovų - nė vieno. Gijos, vedusios į Vilnių, Kauną ir Panevėžį, nutrūko, "Sudargo byla" nuplaukė užmarštin. Kauno apygardos teisme ji, matyt, laukia senaties valandos.

LŽ pašnekino anuomet Marijampolėje dirbusį muitinės vadovą Romualdą Gražulį. "Mano nuomone, tuomet buvo surengtas šou. Tarsi muitininkai būtų kalčiausi dėl kontrabandos. Taip atsirado mistinė byla, kurioje buvo ieškoma menamų kaltinamųjų. Ir saugumas, ir prokuratūra kasdien gaudavo paros suvestines, visus dokumentus. Jie viską žinojo ir nieko nesiėmė. Bet vis tiek krovėsi politinį kapitalą. Nesuprantu, už kokius nuopelnus prokuroras atsidūrė sostinėje ir dar tapo VSD direktoriaus pavaduotoju. Juk ši byla turėjo būti ekonominė. Turėjo išryškėti padaryta ekonominė žala valstybei, nuostoliai turėjo būti kompensuoti. O dar paskaičiuokite, kiek per dešimt metų teismams išleista. Bet pikčiausia, jei saugumas žinojo apie tuos dingstančius krovinius, kodėl jie nieko nedarė?" - piktinosi dabartinis Vilniaus teritorinės muitinės viršininko pavaduotojas Gražulis.

Buvęs Marijampolės prokuroras Antanas Pucėta kalbėjo atsargiai. Prieš pusmetį palikęs prokuratūrą jis tikino, kad apie bylą jam kalbėti neetiška, ir priminė, kad ji vis dar apygardos teisme ir nebaigta.

Uždara kasta

Kovo 11-osios Nepriklausomybės Akto signataras Algirdas Endriukaitis prokurorą Pocių gerai įsiminė dar Šakiuose, bundant Sąjūdžiui. "Laikėsi įsikibęs praeities", - apibūdino prokuroro tuometinę poziciją, pasakęs, kad anuomet nežinojo nieko nei apie KGB šešėlį, nei apie tais metais duotus pažadus. Signataras labiau akcentavo šių dienų departamento ir jo vadovų pozicijas. "Departamentas pradėjo veikti izoliuotai nuo visuomenės ir tapo tarsi uždara kasta. Man teko susidurti su Pociaus pavaduotoju Daliumi Dabašinsku. Kreipiausi prašydamas ištirti vieno pabėgėlio sumušimo istoriją. Dabašinskas vilkino reikalą iki begalybės, kol pradėjau raštu reikalauti paaiškinimų. Galiausiai gavau ne itin mandagų, o veikiau įžeidžiantį atsakymą ir kreipiausi į teismą dėl garbės ir orumo. Pirmos instancijos apylinkės teismas patenkino mano ieškinį. Tada ambicijos sukilo Dabašinskui. Apskundė nutartį, o Vyriausiasis administracinis teismas jo skundą palaikė. Susidarė įspūdis, kad tame departamente vyrauja nesveikos nuotaikos. Pareigūnai jaučiasi esą visagaliai, įžūliai elgiasi su žmonėmis, stengiasi įbauginti, todėl nesistebiu dėl viešumon iškilusių vidaus nesklandumų", - teigė Endriukaitis.

Nepriklausomybės Akto signataras Bronislovas Genzelis neslėpė savo nuostatos: "Kagėbisto ir rezervininko etiketės man vienodos. Labiausiai glumino, kad ta nešvari praeitis buvo nuslėpta, o Seimui buvo meluojama. Argi rimtas argumentas, kai Pocius norėjo išsisukti nuo armijos, todėl įsirašė į rezervininkus? Nesolidu taip teisintis".

Aukščiausiosios Tarybos - atkuriamojo Seimo narys Egidijus Bičkauskas savo kailiu patyrė, ką reiškė tuomet atsisakyti būti įrašytam į KGB rezervą. Baigęs teisės studijas ir padirbėjęs prokuratūroje dvejus metus tarnavo armijoje Amūro srityje. Tačiau būti KGB įskaitoje atsisakė. Jam nuostabą sukėlė parlamento sprendimas patvirtinti Artūro Paulausko pasiūlytą Pocių VSD vadovu.

Nepalanki opinija

2005 metais kilusį ažiotažą dėl Pociaus praeities pristabdė prezidentas Valdas Adamkus, retoriškai klausdamas: "Kodėl dabar, praėjus tiek laiko, kai Lietuvos laukia atsakingi darbai tarptautinėje bendrijoje, staiga suabejota užsienio reikalų ministro ir saugumo vadovo patikimumu". Prabėgo daugiau nei metai, deja, abejonių iškilo dar daugiau. Jau ne vien dėl praeities, bet ir dėl dabarties.

Genocido ir rezistencijos tyrimo departamento direktorius Arvydas Anušauskas teigė, kad visuomet svarbu įsiklausyti į viešąją nuomonę. "Tuomet, kai kilo skandalas dėl rezervininkų, buvo daug visuomenės apklausų. Kai buvo paklausta, ar galėtų asmenys, susiję su KGB, likti postuose, atsakyta vienareikšmiškai - ne. Apskritai, visuomenės nuomonė dėl KGB nepalanki, bet koks KGB šleifas uždeda neigiamą atspalvį. Man atrodo, kad tie valstybės asmenys, jeigu jie jaučia atsakomybę už savo instituciją ir atliekamą misiją, privalo priimti adekvačius sprendimus".

DALINKIS:
0
0
SPAUSDINTI
LIETUVA
Rubrikos: Informacija:
AugintiniaiEkonomikaFutbolasGamtaĮkainiai
Gimtasis kraštasIstorijaJurgos virtuvėKelionėsInfoblokai
KomentaraiKonkursaiKovos menaiKrepšinisReklaminiai priedai
KultūraLengvoji atletikaLietuvaLŽ rekomenduojaPrenumerata
Mokslas ir švietimasNamų pasaulisPasaulisPrie kavosKontaktai
SportasŠeima ir sveikataTrasaŽmonėsKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2016 UAB "Lietuvos žinios"