TV programa
 

Horoskopai
 
SEKITE MUS Registruotiems varototojams
Paieška
LIETUVAKOMENTARAIPASAULISKULTŪRAISTORIJALŽ REKOMENDUOJAEKONOMIKASPORTAS
Šeima ir sveikataPrie kavosŽmonėsGimtasis kraštasMokslas ir švietimasTrasaKelionėsKonkursaiNamų pasaulisGamtaAugintiniai
LIETUVA

Karybos specialistas: provokacija – jei nesiginate, kai jus puola, nes taip prašotės

Rusijos tankai rytų Ukrainoje. Reuters/Scanpix nuotrauka

Lietuvos prezidentė kitą savaitę vyksta į Vidurio ir Rytų Europos šalių NATO narių vadovų susitikimą Bukarešte, kuriame bus derinama bendra pozicija prieš būsimąjį Šiaurės Atlanto aljanso viršūnių susitikimą Varšuvoje – reikalauti daugiau NATO pajėgų regione. Tačiau nemažai Vakarų Europos šalių politikų NATO jėgos demonstravimą Rytuose kartais vertina kaip galimą Rusijos provokavimą.

Ar tai – pagrįsta baimė ir ko Baltijos šalys bei NATO gali pasimokyti iš Ukrainos karo, „Savaitės“ žurnalistas kalbėjosi su keliolika kartų Rytų Ukrainos fronte apsilankiusiu Jungtinių Valstijų karybos specialistu Džordžtauno universiteto mokslininku Phillipu A. Karberiu.

– Vienas iš būdų, kuriuo NATO reagavo į iššūkius Baltijos šalių saugumui, buvo greitojo reagavimo pajėgų sukūrimas. Tačiau nors NATO vadovas teigia, kad didžiausia grėsmė – iš Rytų, tos pajėgos dislokuotos Pietuose arba Vakaruose. Kokia čia logika?

– Daliniai taikos metu, kaip kad mūsų brigada Italijoje, antroji kavalerija Vokietijoje ar britai savo šalyje, būna ten, kur jie dislokuoti taikos metu. Visa greitojo reagavimo idėja yra ta, kad gana anksti gaunate įspėjimą ir turite laiko tinkamai sureaguoti kilus krizei. Tai – nieko blogo. Bet jei Rusijos spaudimas prieš Baltijos šalis ir toliau augs, jei V. Putinas dislokuoja naujus Rusijos karius Baltarusijoje, Baltijos šalys tampa žymiai pažeidžiamesnės.

Rusija dabar kuria dvi naujas armijas, tarp jų – ir pirmąją tankų armiją. Jie neslepia – ji skirta Vakarams. Tad jei šie Rusijos pasiruošimai tęsis, mes Vakaruose turime labai rimtai mąstyti, kaip teikti gynybą Baltijos šalims.

Šiandien visi labai mėgsta žodžius – užtikrinimas ir atgrasymas. Užtikrinimas yra sąjungininkams, bet su daugeliu iš jų pašnekėjęs išgirstu – mums nereikia užtikrinimo, mums reikia atgrasymo, pagrįsto ne tik amerikiečių vaikiais, dislokuotais čia, kurie galbūt padarys rusams gerą įspūdį, kad nepultų. Reikia rimtos gynybos. Visų pirma, karinių vadaviečių Šiaurės Rytų Lenkijoje ar Lietuvoje, nes privalu sujungti Amerikos žvalgybos, karo lauko vadaviečių darbą, kad galėtume čia saugiai atgabenti sąjungininkų pajėgas.

Šie dalykai kol kas nėra optimaliai organizuoti, invazijos atveju dirbtume ne itin efektyviai. Rusai kuria tankų armijos vadavietę, tad sukurti gynybinę vadavietę nebūtų bloga mintis. Mums taip pat reikia čia dislokuoti amerikietišką karinę techniką. Arba vokišką, nebūtinai amerikietišką. Bet dabar turime tūkstančius tankų ir šimtus lėktuvų, kurie stovi dykumoje Jungtinių Valstijų Vakaruose. Vietoj to, kad jie ten rūdytų, o mažos šalys, kaip Baltijos, leistų krūvas pinigų, kad nors truputį tokios technikos įsigytų, kodėl jos neturėtume dislokuoti čia ir dalintis ja? Mūsų kariams dalyvaujant pratybose čia technika naudotųsi jie, bet jiems išvykus, bent jau dalimis technikos galėtų naudotis ir pažindintis su ja Baltijos šalių kariai. Ir jei krizė staigi, o mūsų kariai atvykti nespėja, Baltijos šalys gali naudotis ta technika.

Trečia – tai oro erdvės gynyba. Dabar turime kelis Baltijos oro erdvės policijos lėktuvus. Rusai gali į kovą paleisti du šimtus naikintuvų ir šimtą bombonešių šioje zonoje. Tad šešių mūsų lėktuvų nepakanka. Dabar oro erdvės gynyba iš dalies organizuojama iš Baltijos jūroje esančių laivų. Bet turint omenyje rusų povandeninių laivų keliamą grėsmę, jie ilgai netemptų. Tad reiktų sukurti žemė-oras raketų liniją, einančią per Baltijos šalis, Rytų Lenkiją ir galbūt dar piečiau. NATO buvo tai padariusi per šaltoją karą, tai vadinosi Nikės-Herkulio diržas, jį užtruko sukurti 4-erius metus ir jis ėjo nuo Baltijos jūros per Vokietiją, per NATO centrinį regioną. Tai buvo padaryta bendros NATO infrastruktūros lėšomis, tad nei vienai šaliai atskirai nereikėjo už viską sumokėti. Reikėtų vėl tai apmąstyti. Turėtume mąstyti taip – jie kuria vadavietę, mes kuriame vadavietę, jie dislokuoja tankus, mes didiname prieštankinę ginkluotę, bet keli tankai taip pat nesutrukdytų, kaip įrodė ukrainiečių kova Donbase. Jei jus puola tankais, negalite vien tik pasyviai gintis prieštankine ginkluote, nes jūsų būrius apsups ir išskers, nes jie negalės pajudėti, kontratakuoti. Manau, visi šie dalykai turi būti apsvarstyti ir anksčiau ar vėliau bus.

– Tad manote, kad tai, kas buvo daryta iki šiol, buvo labiau užtikrinimas, nei atgrasymas – šimtas britų karių, dešimt lėktuvų, pajėgos, grįžtančios į Italiją po pratybų?

– Tai, žinoma, veikia rusų skaičiavimus. Jei pulsiu šią teritoriją, ar žudysiu tik Baltijos šalių žmones, ar britus ir amerikiečius – juk jų šalys turi branduolinius ginklus. Jei tai – kiti NATO kariai – jų šalys aljanso narės. Tačiau kita vertus – ką perka rusai, kai rūpinasi jie? Tankus, sunkiąją ginkluotę, didžiulius artilerijos kiekius, priešlėktuvinę gynybą. Tai jiems daro įspūdį. Lengvosios ginkluotės jie neperka. Tad jei jie viliotųsi, turite pasiųsti jiems žinią tuo pavidalu, kuriuo jie ją supras. Bet taip pat galite priminti – jei nuspręsite vis dėlto savo tankų armijos nekurti, mums nereiks čia dislokuoti tiek ginkluotės.

Giliai tikiu, kad krizės ar konflikto metu būtina reaguoti proporcingai. Jei manome, kad siunčiame jiems stiprią žinią čia pasiųsdami savo vaikus, jie sakys: „mes vaikus nuolatos žudome, mes savo vaikus nuolatos leidžiame į mirtį“. Juk ir šaltąjį karą baigėme tokiu būdu – jie didino savo branduolines pajėgas, pasakėme į Europą atvešiantys saviškes, jie iš karto reagavo Vidutinio nuotolio branduolinių pajėgų sutartimi. Jie turėjo didžiulį konvencinės ginkluotės pranašumą, bet mes padarėme kokybinių pakeitimų, ir jie iš karto pareiškė atsitrauksiantys. Manau, kad proporcinis požiūris yra efektyvus taikai ir saugumui kurti, bet tuo pačiu – tai ir pagrindas vaisingoms deryboms, vietoj to, kad juos pravardžiuotume ar skambintume telefonu ir prašinėtume.

– Daug Vakarų politikų tai suprastų kaip Rusijos provokaciją.

– Tikrai? Pažvelkit į Ukrainą. Duosiu keturis pavyzdžius. Rusai užėmė Krymą. Vakarų politikai skambino laikinajai vyriausybei ir prašė nieko nedaryti, nes tai bus provokacija. Mes derėsimės, skelbsim sankcijas, išstumsim Rusiją iš Krymo. Tai nesuveikė. Separatistai ėmė užėminėti valdžios pastatus Donbase. Buvau Ukrainiečių kariuomenės vadavietėje, kai ji sulaukė skambučio iš Kijevo. Kijevas sakė, kad skambino Vašingtonas ir sakė nieko nedaryti. Jie nieko ir nedarė. Visi tie miestai buvo užimti saujelės žmonių per kelis mėnesius. Bet vėl skambėjo – neprovokuokite. Pernai liepą rusai ėmė masiškai šaudyti per sieną iš savo teritorijos. Rusai tai galėjo daryti, bet mes liepėme net nebandyti atsakyti šaudant į jų teritoriją, nes tai būtų provokacija.

Ukrainiečiai meldė mūsų žvalgybinių duomenų iš palydovų. Bet mes jiems sąmoningai nedavėme naujausios žvalgybinės informacijos, nes nenorėjome, kad jie provokuotų Rusiją ir šaudytų kitapus sienos. Tad kai rusai puolė rugpjūtį, ukrainiečiai gavo į nugarą, nes nežinojo, kad puolimas bus. Tad turi būti momentas, kai susimąstote – provokatyvu yra nedaryti kažko, kai kita pusė daro. Mokyklos erelio nesustabdysite liepdamas jo aukai paslėpti pinigus pietums. Atsakyti turite proporcingai. Žodžio „provokacija“ naudojimas yra iškreiptas. Provokacija, tai – kai nesiginate, kai jus puola, nes tai reiškia, kad prašotės jus pulti toliau.

DALINKIS:
0
0
SPAUSDINTI
LIETUVA
Rubrikos: Informacija:
AugintiniaiEkonomikaFutbolasGamtaĮkainiai
Gimtasis kraštasIstorijaJurgos virtuvėKelionėsInfoblokai
KomentaraiKonkursaiKovos menaiKrepšinisReklaminiai priedai
KultūraLengvoji atletikaLietuvaLŽ rekomenduojaPrenumerata
Mokslas ir švietimasNamų pasaulisPasaulisPrie kavosKontaktai
SportasŠeima ir sveikataTrasaŽmonėsKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2016 UAB "Lietuvos žinios"