TV programa
 

Horoskopai
 
SEKITE MUS Registruotiems varototojams
Paieška
LIETUVAKOMENTARAIPASAULISKULTŪRAISTORIJALŽ REKOMENDUOJAEKONOMIKASPORTAS
Šeima ir sveikataPrie kavosŽmonėsGimtasis kraštasMokslas ir švietimasTrasaKelionėsKonkursaiNamų pasaulisGamtaAugintiniai
LIETUVA

Kas galėtų sumažinti kilovatvalandės kainą?

2011 09 28 0:00
Flickr.com nuotrauka

Artėja naujas šildymo sezonas. O gamtinių dujų kainos ir toliau kyla, nepalikdamos vartotojams vilčių, kad sąskaitos už šildymo paslaugas ateityje netuštins piniginių. Vartotojai su nerimu laukia šaltesnių orų, nes naujos šilumos kainos gali tapti nelengva našta ne tik žmonėms, bet ir biudžetinėms įstaigoms, verslui, o tai didins skurdą bei lėtins ekonomikos atsigavimą.

Dauguma priemonių, kurios galėtų Lietuvos energetikos ūkį daryti efektyvesnį ir taupesnį, bent jau kol kas nepateisina lūkesčių. Politikai sieja viltis su Šilumos ūkio įstatymo pataisomis, kurias Seimas po prezidentės veto ketina svarstyti pakartotinai. Tačiau ekspertai nurodo, kad jos - bergždžios, o tikrosios aukštų šilumos kainų priežastys slypi visai ne ten.

Šiandien kraštui kaip niekad reikalingi galbūt nestandartiniai, bet racionalūs, praktiški ir ekonomine logika pagrįsti sprendimai, kurie ne tik padėtų vartotojams atlaikyti naująjį šildymo sezoną, bet ir sukurtų prielaidas stabilizuoti šilumos kainas ateityje. Apie tai prie "Lietuvos žinių" diskusijų stalo kalbėjosi Vilniaus miesto meras Artūras Zuokas, Šilumos tiekėjų asociacijos prezidentas Vytautas Stasiūnas, Seimo narys ir LSDP pirmininko pavaduotojas Juozas Olekas, energetikos viceministras Kęstutis Žilėnas ir UAB "Timbex" biokuro plėtros direktorius Egidijus Gaidamavičius. Juos kalbino LŽ žurnalistas Gintaras Mikšiūnas.

Kas atsuka sklendes, kai žmonės miega?

J.Olekas. Šilumos kaina ir sąskaitos vartotojams yra skirtingi dalykai. Tikriausiai daug kas pritars, kad viena didžiausių šilumos kainos sudedamųjų dalių yra žaliavos kaina. Apmaudu, bet nemaža dalis mūsų krašto šilumos ūkių tebenaudoja brangstančias gamtines dujas. O jos brangsta ir dėl natūralių priežasčių, ir dėl politinių santykių su tiekėjais. Kol kas perspektyva nėra džiuginanti, nes dujų kaina ir toliau gali augti. Ar turime kuo pakeisti gamtines dujas? Atsakymas yra - tai atsinaujinantys ištekliai, biokuras. Antra, būtina mažinti energijos suvartojimą, mažinti šilumos pralaidumą per pastatų sienas ir langus. Sėkmingai pradėta pastatų renovavimo programa prieš trejus metus buvo sustabdyta. Be to, turėtume atkreipti dėmesį, jog kartais naktį, be gyventojų sutikimo, atidaromos sklendės ir temperatūra patalpose padidinama. Atrodė, kad naujos technologijos išspręs problemą, tačiau nuotolinio valdymo sistemos atsidūrė šilumą gaminančių įmonių rankose. Jeigu šį ūkį pavyktų sureguliuoti taip, kad vartotojas galėtų pats prižiūrėti, kiek jis šilumos sunaudoja, nemažą dalį klausimų, susijusių su didėjančiomis kainomis už šildymą, galėtume išspręsti.

V.Stasiūnas. Tai, jog esą šilumą gaminančios įmonės suinteresuotos, kad pastatai daugiau suvartotų šilumos, netiesa. Valstybinės kainų ir energetikos kontrolės komisijos (VKEKK) tinklalapyje išaiškinta, jog pagal dabartiniu metu veikiančią kainodarą šilumos tiekimo įmonių pelnas nepriklauso nuo parduodamos šilumos kiekio. Tokių įmonių pelnas labai griežtai limituojamas ir skaičiuojamas pagal valdomo turto likutinę vertę. Šilumos ūkis yra vienintelis energetikos sektorius, kuriame įmonių turtas neperskaičiuojamas pagal rinkos kainas, o ta likutinė turto vertė gali būti 10, o gal 15 kartų mažesnė negu esanti rinkoje. Todėl šilumos tiekimo įmonės visiškai nesuinteresuotos kuo daugiau šilumos patiekti į pastatus. Kalbant apie didesnio šilumos kiekio tiekimą naktį - taip, tai tiesa. Naktį išties būna tiekiama daugiau šilumos, nes nusileidus saulei atšąla.

Norėčiau pabrėžti, kad šilumą gaminančios įmonės suinteresuotos, kad tiekiama produkcija vartotojai būtų patenkinti. Tačiau iki 95 proc. problemų yra dėl pačių daugiabučių, o jas galima išspręsti tik juos renovavus. Iš naujos statybos daugiabučiuose gyvenančių žmonių neišgirsime, kad į jų būstus patiekiama per daug šilumos ar jiems išrašomos per didelės sąskaitos už šildymo paslaugas.

J.Olekas. Tačiau kai kurių sostinės namų gyventojai norėtų užginčyti kilovatvalandės kainą. Tarp jų yra ir naujos statybos namų, kuriuose irgi dideli šilumos nuostoliai.

V.Stasiūnas. Mes, kaip šilumos tiekėjai, negalime nešti atsakomybės už statybinį broką. Centralizuotai tiekiamos šilumos kaina visiems vienoda, tad jei vienas naujos statybos namas naudoja daugiau energijos už kitą, vadinasi, yra statybos kokybės problemų. Kalbant apie tų namų, kurie šilumą gaminasi vietoje, kainas - VKEKK tinklalapyje galime rasti patvirtintą šilumos kilovatvalandės kainą tiems vartotojams, kurie šilumą gamina name. Ir tokiuose pastatuose šilumos kaina yra 3 centais didesnė negu tiekiama per centralizuotus šilumos tinklus. Tačiau šių naujų namų gyventojai nekelia dėl to didelio triukšmo: pastatai nauji, o kainos padidėjimas nedidelis, nes šilumos, palyginti su senais namais, suvartojama gerokai mažiau. Svarbiausia, kad jeigu mieste veikia gerai sutvarkyti centralizuoti šilumos tinklai, tai per juos tiekiamos šilumos kaina mažesnė už tą, kuri pastate gaminama individualiai.

Kilovatvalandės kainą slegia dujos

V.Stasiūnas. "Vilniaus energija", išsiųsdama sąskaitas vartotojams, papildomai pateikia informaciją, esą 77 proc. kilovatvalandės kainos sudaro gamtinių dujų kaina, o 23 proc. - įmonių pastoviosios sąnaudos. Tai darbo užmokestis, remontai, investicijos, kurios jau pastaruosius 7 metus Vilniaus mieste nesikeičia.

A.Zuokas. Iš pradžių buvo 4,81 cento už kilovatvalandę. O iki šių metų rugsėjo 1 dienos, 7 metus ji buvo ta pati, nors buvo infliacija, augo darbuotojų atlyginimai, vykdytos investicijos ir t. t. Dabar paaugo kiek daugiau nei 5 centais.

V.Stasiūnas. O gamtinių dujų kaina padidėjo 5 kartus. Tačiau kad ir kaip būtų keista, vartotojus, gyvenančius nesandariuose namuose, kurie suvartoja daug šilumos, politikai nukreipia ne prie gamtinių dujų tiekėjų būstinių, bet pas šilumos tiekėjus, kurie 7 metus privalėjo dirbti nekeisdami kainų. Nereikia pamiršti ir to, kad šilumos kilovatvalandės kaina, naudojant biokurą, yra apie 20 centų. Tuo metu įmonių, kuriose naudojamos gamtinės dujos, kilovatvalandės kaina vidutiniškai siekia 29 centus. Ir šią didžiąją šilumos kilovatvalandės kainos dedamąją sudaro gamtinių dujų kaina, kurios nei viena mūsų šalies valstybinė institucija kontroliuoti negali. Įmonės už dujas moka pagal nustatytą formulę, kurią įtvirtino mūsų valstybė per derybas su "Gazprom".

A.Zuokas. Iš tikrųjų, teisingai buvo pastebėta diskusijos pradžioje, mes turime du dalykus: tarifo dydį ir vartotojų sąskaitas. Todėl turi būti numatytos ilgalaikės strateginės priemonės, pirmiausia nukreiptos į suvartojamos energijos kiekio mažinimą. Būsto renovavimo programa buvo vienas iš tokių instrumentų. Nesinori per daug kalbėti apie politiką, bet per pastaruosius kelerius metus pastatų atnaujinimas ir modernizavimas netapo masiniu reiškiniu. Ministras pirmininkas Andrius Kubilius yra minėjęs, kad turi būti renovuojama 2 tūkst. namų per metus. Šiandien tokių tempų nematom. Anksčiau būnant Vilniaus miesto meru teko garbė pradėti gyvenamųjų pastatų renovavimą dar 2003 metais. Tuo metu jau buvo aišku, kad niekas neprivers gyventojų eiti į banką ir skolintis, o ypač tokiu sudėtingu ekonominės krizės laikotarpiu. Deja, programa nepajudėjo ir šilumos vartojimo sumažinti nepavyko. Kitas kelias - naujų kuro rūšių panaudojimas ir konversija. Tačiau dėl šių dalykų kryptingo Energetikos ministerijos ir Vyriausybės požiūrio mes nepastebim. Juk puikiai suvokiama, kad visa tai reikia skatinti, nes tokios priemonės mažina priklausomybę nuo atvežtinių žaliavų. Kita vertus, tai būtų didelis stimulas vietos ūkiui ir verslui. Taip pinigai atitektų ne "Gazprom", bet vietos verslui, kuris sukurtų papildomų darbo vietų ir mokėtų mokesčius. O svarbiausia - sumažėtų šilumos kaina.

Reikėtų atkreipti dėmesį ir į tai, kad mažoms įmonėms paprasčiau pradėti naudoti biokurą. Tuo metu didžiųjų miestų įmonės, norėdamos pradėti naudoti šilumos ūkyje biokurą, turi investuoti kur kas daugiau. Pačių įmonių pelnas ribojamas. Savivaldybės ne kartą akcentavo, kad tam galėto būti skirta lėšų iš Europos Sąjungos fondų. Vilniuje pirmas ir vienintelis biokuro katilas 2-ojoje stotyje buvo sumontuotas 2007 metais. Sostinėje, naudojant biokurą, pagaminama tik 11 proc. šilumos energijos. O juk galėtume šį kiekį didinti. Vilniaus miesto savivaldybės taryba netgi buvo priėmusi sprendimą iki 2012-ųjų 70 proc. šilumos energijos gaminti naudojant biokurą. Tačiau tam būtinos papildomos investicijos.

Kogeneracinės elektrinės ir Elektrėnai

A.Zuokas. Žinodami esamą situaciją, prieš mėnesį pateikėme pasiūlymą, kuris galėtų padėti išvengti šilumos kainų šuolio. Pasiūlymo esmė ta, kad reikėtų efektyviai panaudoti esamą Lietuvoje šilumos ir elektros gamintojų tinklą. Tą energijos kiekį, kurį gamina Lietuvos elektrinė, esanti Elektrėnuose, paskirstytų kogeneracinėms elektrinėms Lietuvoje ir gavusi piniginę naudą, nukreiptų ją šilumos kainoms kompensuoti, kad bent jau šį sezoną žmonės sugebėtų susimokėti už šildymą. Tai galėtų savo įsakymu padaryti energetikos ministras. Juk valstybės kontrolė tokį siūlymą pateikė dar prieš metus. Čia svarbus ir socialinis faktorius. Nauda, kurią sukurtų kogeneracinės elektrinės, esančios Lietuvos miestuose, jeigu VKEKK perskaičiuotų kilovatvalandės kainą, jau per artimiausią šaltąjį sezoną šildymo paslaugas visoje Lietuvoje atpigintų 20 proc., o per vieną šildymo sezoną žmonės sutaupytų nuo 600 iki 700 litų. Juk tai vieno mėnesio minimali pensija. Kiek girdėjau iš A.Kubiliaus, šiuo metu atliekami skaičiavimai.

K.Žilėnas. Mintis svarstytina. Tačiau pirminis Vilniaus miesto mero pasiūlymas nuskambėjo ne itin gerai. Žinoma, jis rūpinasi pirmiausia savo miestu. Tačiau kitų Lietuvos miestų elektros vartotojų sąskaita suteikti sostinei papildomas lengvatas ko gero nepriimtina. Lietuvoje turime virš 600 tūkst. šilumos vartotojų. Ministras pirmininkas yra sakęs, kad svarstomi variantai, kai galima būtų tą gautą sinergiją paskirstyti visiems šalies šilumos vartotojams, kurie naudojasi centralizuotais tinklais. Tačiau tokio būdo, kuris dabar skleidžiamas per žiniasklaidą, naudoti negalime. Antra vertus, ministro įsakymas turi būti teisiškai ir ekonomiškai pagrįstas.

Bendradarbiaujame su šilumos tiekėjų asociacija, kartu atliekame skaičiavimus. Ir bendromis jėgomis bandysime rasti tą naudą, kurią galima būtų skirti ne vien sostinės, bet ir kitiems vartotojams.

Ar sutaupysime patys prižiūrėdami šilumos punktus?

K.Žilėnas. Jeigu šiuo metu Seime svarstomos Šilumos ūkio įstatymo pataisos, kurios nubrėžia šilumos tiekėjų, gyvenamųjų namų butų savininkų, jiems atstovaujančių administratorių bei šildymo ir karšto vandens sistemų prižiūrėtojų atsakomybės ribas, bus priimtos, tai tokiame mieste kaip Vilnius šilumos kaina turėtų sumažėti beveik 7 centais.

A.Zuokas. Jūs tikriausiai kalbate apie mazgo aptarnavimo kainą, bet ne apie tarifą. Tai skirtingi dalykai.

K.Žilėnas. Kainos perskaičiavimas sąskaitose atsispindės iš karto. Šilumos kaina bus mažesnė be šilumos punktų sąnaudų.

A.Zuokas. Bet tai apgaulė. Nes šilumos mazgą bendrijai vis vien reikės prižiūrėti ir šias išlaidas jos turės pateikti žmonėms kitoje eilutėje.

K.Žilėnas. Ten, kur bendrijos samdys šilumos punktų prižiūrėtojus, sąnaudos bus 3 kartus mažesnės. Pavyzdžiui, 9 aukštų 45 butų namas per metus vidaus sistemų prižiūrėtojui, pagal savivaldybės patvirtintus įkainius, sumokės apie 5 tūkst. litų. O per šilumos kainą toks namas sumokėtų 16 tūkst. litų. Įstatymo pataisa išsprendžia ir kitą problemą, jeigu namas, atsižvelgiant į oro sąlygas, pasirenka sau priimtiną šildymo režimą. Tokiais atvejais sąskaita gali mažėti 30 procentų.

V.Stasiūnas. Per 10 metų šilumos tiekimo įmonės atliko labai daug savo valdomo turto (šaltinių ir trasų) investicinių projektų. Šios investicijos leido vartotojams sutaupyti 500 mln. litų per metus. Šilumos nuostoliai buvo sumažinti nuo 35 proc. iki 15 procentų. Vienas pagrindinių faktorių, lėmusių tokį efektą, - panaikintos grupinės katilinės ir kiekviename name įrengti automatiniai šilumos punktai. Lietuvos mastu šiuo metu yra 9 tūkst. automatinių šilumos punktų, kuriuos įrengė šilumos tiekimo įmonės, o apie 8 tūkst. tokių punktų vartotojai įsirengė savo lėšomis. Vieno tokio punkto daugiabučiame name įrengimo kaina siekia apie 30 tūkst. litų. Tiems gyventojams, kurie punktus įsirengė savo lėšomis, kilovatvalandės kaina yra mažesnė. O tiems gyventojams, kurių namuose punktus įrengė savivaldybė ar šilumos tiekimo įmonė, - didesnė. Tačiau šie investiciniai projektai, vykdyti pagal Vyriausybės programą tam, kad būtų mažinamas šilumos suvartojimas, visuomenei buvo pateikti kaip šilumos tiekėjų grobuoniškumas. Nors iš tikrųjų tai buvo daroma tam, kad nebūtų perkaitinamos patalpos, kai už lango oro temperatūra dieną siekia teigiamas dviženkles reikšmes, o naktį atšąla iki minusinių. Įstatymo pataisose kalbama apie šilumos punktų priežiūrą, bet ne apie šilumos punktų atidavimą gyventojams už dyką, to nėra numatyta. Kita vertus, priėmus įstatymo pataisas ant šilumos tiekėjų pečių nebebus nepelnytai kraunama atsakomybė už prastą daugiabučių namų būklę, šilumos švaistymą.

A.Zuokas. Jeigu įstatyme bus parašyta, kad šilumos mazgus reikia atiduoti žmonėms, mes tą įstatymą vykdysim. Sąskaita galbūt ir sumažės, bet tai dar nereiškia, kad gyventojai ar bendrijos neturės rūpintis savo name esančiu šilumos mazgu. Reikės palaikyti jo techninę būklę, remontuoti, eksploatuoti. Todėl pasakymas, esą vizualiai sąskaita sumažės, tam tikra prasme yra apgaulė, nes išlaidos bus perkeltos į kitą sąskaitos už butą dalį.

Ar žinote, kokia Vilniaus miesto teritorija? Pagal plotą Vilnius 4 kartus didesnis negu Paryžius ir patenka į pirmąjį didžiausių miestų Europoje penketuką. Tokia didelė teritorija suponuoja ir dideles sąnaudas, kurias turi pasidalyti 600 tūkst. gyventojų. Todėl negalima lyginti pavyzdžiui Vilniaus ir Klaipėdos, nes Klaipėda - vienas tankiausiai gyvenamų miestų. Todėl visi šiuo metu įgyvendinami administraciniai sprendimai kainų nemažina. Ne tokio lygmens administraciniai sprendimai duoda efektą. Tai bandymas ieškoti kaltų arba nukreipti dėmesį nuo kitų problemų, nesprendžiant tokių strateginių dalykų, kaip pastatų renovacija ir biokuras. Turbūt nesuklysiu sakydamas, kad šilumos ūkis - viena griežčiausiai reglamentuojama energetikos sričių. Jokios didesnės laisvės nei investuotojas, nei savininkas, nei savivaldybė neturi.

J.Olekas. Dėl antros eilutės sąskaitoje atsiradimo. Žmonės turėtų tai žinoti ir bendrijose teks susitarti, kas eksploatuos šilumos mazgus ir kas už tai mokės.

Bet yra ir kita problema, kuri atsilieps ne per šį šildymo sezoną, o ateityje. Tai 2016-aisiais įsigaliosianti ES direktyva, kuri reikalauja iki 8 kartų sumažinti išmetamų teršalų kiekį. Šiam šuoliui mes kol kas nesame pasiruošę ir gerokai vėluojame. Jeigu nebus sprendžiama ši problema, ateityje gali grėsti didelis kainų šuolis.

Kaip padidinti biokuro naudojimą?

E.Gaidamavičius. Tokiame mieste, kaip Vilnius, galima būtų naudoti vien tik biokurą. Tačiau vienintelis biokurui pritaikytas katilas ne visada kūrenamas, matyt, yra naudojamos kitos kuro rūšys. Galbūt vadovaujamasi taisykle, kad galutinis vartotojas vis vien sumokės. Kiek man žinoma, Vilniaus 2-oji termofikacinė elektrinė šiuo metu iš Baltarusijos importuoja apie 80 proc. biokuro. Kodėl nenaudojama vietinė žaliava? Tai ir yra problema. Neskatinami vietos gamintojai, nekuriamos darbo vietos. Juk dabar Lietuvos miškuose pūva apie 2,5 mln. kietmetrių šakų, sausuolių ir kitokios kurui tinkamos medžiagos. Panaudojama 10-oji dalis šio kiekio. Norint didinti apimtis, reikalingos investicijos. Privatūs biokuro gamintojai gali užsidėti sau tokią naštą, bet tam reikia garantijų, kad tokios investicijos sugrįš. Technika kainuoja milijonus litų. Be to, nėra aišku, ar šiai metais laimėjęs konkursą biokurui tiekti, tokiu pačiu rezultatu galėsi pasigirti po metų? Dar vienas dalykas, kuris nepadeda naudoti biokurą, - tai mažiausios kainos kriterijaus taikymas viešuose pirkimuose. Turime žaliavos, konkurencija rinkoje yra, bet dėl mažiausios kainos principo verslininkai negali sukaupti lėšų tolesnėms investicijoms.

Dar vienas dalykas - miškų urėdijos. Jos turi dirbti pelningai. Jos taip pat negali investuoti lėšų į techniką, todėl nesuinteresuotos pateikti šakų ir kitokios medienos, kuri tiktų biokurui. Urėdijos suinteresuotos parduoti prekinę medieną, kuri duoda kur kas daugiau pelno. Iš 2,5 mln. kietmetrių miškuose pūvančios žaliavos būtų galima pagaminti apie 5 teravatvalandes energijos. Tai sudarytų pusė centralizuotai tiekiamos energijos kiekio. Lietuvoje per metus išauga 17 mln. kubinių metrų medienos. Trečdalio užtenka patenkinti visam Lietuvos poreikiui ir nebereikėtų importinio kuro.

V.Stasiūnas. Kolega tvirtina, kad galime imti atsargas iš savo miškų, bet tam reikia papildomų investicijų. O iš Baltarusijos galima atvežti nepadidinus kainos. Jei rinkoje yra tokia galimybė atsivežti pigiau, tai kodėl gi nepasinaudojus? Reikėtų ir vietos gamintojams stengtis pasiūlyti vartotojams palankesnes kainas, nes vienas esminių dalykų šilumos ūkyje - perėjimas nuo brangaus iškasamo kuro prie vietinio pigesnio, kurio ištekliai Lietuvoje dideli. Galima palyginti: 2011-aisiais šilumos tiekimo įmonės "Gazprom" sumokės 1,1 mlrd. litų už kurą. O jeigu naudotume biokurą, tai tam pačiam šilumos kiekiui pagaminti išleistume 450 mln. litų.

Yra atlikta studija ir apskaičiuota, kad pertvarkyti Lietuvos katilines naudoti biokurą reikia 2 mlrd. litų investicijų. Iš 1,1 mlrd. atimkime 450 mln. ir gautume 550 mln. litų pelną per metus. Tokios investicijos atsipirktų valstybei per 4 metus. Raskite kitą tokią patraukią investiciją, kad ji atsipirktų per 4 metus? Ar mes pastaruoju metu girdėjome bent apie vieną Vyriausybės posėdį, kuriame būtų svarstomas toks atsiperkantis projektas? Be to, jis susijęs ir su ES direktyvos įgyvendinimu. "Dalkia" Vilniuje biokuro katilą sumontavo iš savo lėšų. Ir po šio katilo pastatymo Lietuvoje rimtesnis biokuro panaudojimo procesas sustojo. Estijoje per tą patį laikotarpį buvo pastatytos trys kogeneracinės elektrinės, kurios naudoja biokurą.

K.Žilėnas. Gerbiamas Vytautai, jūsų investiciniame plane yra vienas "bet". Pasiūlykite jį bet kuriam verslininkui, juk tikriausiai nei vienas neprašytų jokių subsidijų ir imtųsi tokio projekto. matyt, kažkas tuose skaičiavimuose negerai.

A.Zuokas. Vilniaus mieste reikėtų 800 mln. litų investicijų, kad pradėtume maksimaliai naudoti biokurą ir atitiktume ES direktyvos reikalavimus. Šiandien šilumos tiekimo įmonės negali daryti jokių investicijų, nes jų reglamentuojamas pelnas yra labai aiškiai apibrėžtas. Naudą šiuo atveju gautų ne konkreti įmonė, o valstybė.

K.Žilėnas. Aš norėjau akcentuoti kitką: kai 2006 metais "Dalkia" Vilniuje pastatė biokuro katilą, vilniečiams šiluma pabrango.

A.Zuokas. Argi pabrango? Keista, kad dėmesys kreipiamas tik į Vilnių. Man atrodo, kad yra kitaip. Vilnius įeina į penketuką miestų, kuriuose šiluma pigiausia.

V.Stasiūnas. Mere, jūs pasakėte, kad naudojant biokuro katilą Vilniuje pagaminama 11 proc. energijos. O juk dujų kaina nuo 2007-ųjų pakilo 5 kartus, o ponas viceministras sako, kad dėl to kaltas biokuro katilas?

K.Žilėnas. Imkime VKEKK rugpjūčio mėnesio duomenis. Vienoje pusėje matom: Molėtai, Ignalina, Širvintos, Utena - 18-19 centų. Už kilovatvalandę. Ir turime miestus, kuriuose kilovatvalandės kaina lipa per 32 centus: Kazlų Rūda, Biržai. Šiuose miestuose naudojamas biokuras. O juk ten, kur naudojamas biokuras, šilumos kaina neturėtų būti didesnė negu 16 centų už kilovatvalandę.

V.Stasiūnas. Šilumos ūkyje vienas skaičius dar nieko nereiškia, būtina žinoti visas aplinkybes.

J.Olekas. Ten, kur nenaudojamas biokuras, o tinklai išnuomoti, ten ir yra didžiausios kainos.

V.Stasiūnas. Netiesa. Lietuvoje yra įvairių pavyzdžių ir kaina priklauso ne vien tik nuo to, kas valdo tinklus.

E.Gaidamavičius. Net ir dabar biokurą galima būtų padaryti dar pigesnį, jeigu problemas spręsime kompleksiškai. Viena tokių, kurią reikėtų spręsti per susisiekimo ministeriją, - kelių apkrovimas. Skiedrovežiai gali pervežti 92 kubinius metrus, tačiau važiuoja prikrauti tik 2/3 nuo pilno pajėgumo. Jei šis klausimas būtų išspręstas, vien pervežimo sąnaudas pavyktų sumažinti 300 mln. litų. Kitas dalykas, jeigu šiluma parduodama taikant lengvatinį PVM tarifą, tai galbūt biokuro daliai taip pat galėtų būti taikomas lengvatinis PVM? Gal tai sudarytų paskatas daugiau naudoti biokurą. Ir trečias dalykas - būtina peržiūrėti pirkimų sąlygas. Vieni turi biomišinį, kiti - biokurą. Reikėtų sudaryti vienodas žaidimo taisykles visiems rinkos dalyviams.

K.Žilėnas. Visada įmanoma tokius dalykus reglamentuoti, jeigu tik yra noro. Biokuro mišinys iš tikrųjų jautri problema. Tačiau kas galėtų paneigti, ar tai daroma ne specialiai. Viskas krypsta į tai, kad tą biokuro mišinį reikia aprišti blizgančiu kaspinu ir atvežti vartotojui už 800 litų. Būtų pigiau negu dujos, bet krypstame to link. Egzistuoja tokios tvarkos, kurias reikėtų peržiūrėti.

Galbūt pavyks dar šiais metais įgyvendinti energijos išteklių biržą, kurioje bet koks kuro gamintojas ar importuotojas galėtų pateikti savo žaliavas už sau priimtiną kainą. Tuomet šilumos tiekėjai jiems reikalingą kurą galės įgyti skaidriai bei už priimtiną kainą. O reguliuotojas matytų rinkos kainą ir niekas negalėtų sakyti, kad toms kainoms kažkas daro įtaką.

V.Stasiūnas. Tačiau nesinorėtų, kad tie techniniai dalykai užgožtų patį perėjimą prie biokuro.

J.Olekas. Valstybinė programa dėl katilinių keitimo taip pat galėtų atsirasti.

K.Žilėnas. Yra atlikta studija ir išnagrinėtas visų savivaldybių potencialas naudoti biokurą. Bet ar neatsitiks taip, kad per 10 metų mes išnaudosime visas miškų galimybes ir nebeturėsim ką deginti?

Šiukšlės - irgi pigus kuras?

V.Stasiūnas. Mes pamirštame dar vieną milžinišką kuro šaltinį - tai šiukšlės. Sąvartynai perdildyti, o atliekos - geriausia žaliava, kuri galėtų būti panaudota šilumai gaminti.

K.Žilėnas. Vilniuje buvo toks projektas, bet galbūt buvo padaryta strateginė klaida. Gal reikėjo nevadinti "atliekų deginimo gamykla", bet kogeneracine-šiluminė elektrine. Prie Paryžiaus stovi tokia gamykla ir niekas net neįtartų, jog ten deginamos atliekos.

V.Stasiūnas. Pagal panašų modelį buvo parengtas projektas Vilniuje, tačiau kažkas paskleidė dezinformaciją, kad tokia gamykla išnuodys vilniečius. Jei, kaip jūs sakote, visa problema - dviejuose neteisingai parinktuose žodžiuose ir dėl jų mes vis dar savo atliekas verčiame į sąvartynus vietoje to, kad civilizuotai, kaip likusioje Europoje, jas naudotume energijai gaminti, tai tada sunku ką čia ir pridurti. Taigi turim biokurą, atliekas, šiaudus. Remiantis Lietuvos Energetikos instituto išsamiomis studijomis užtektų šio alternatyvaus ir svarbiausia - kasmet atsinaujinančio kuro esamiems šilumos energijos poreikiams šalyje patenkinti ir dabar, ir ateityje.

DALINKIS:
0
0
SPAUSDINTI
LIETUVA
Rubrikos: Informacija:
AugintiniaiEkonomikaFutbolasGamtaĮkainiai
Gimtasis kraštasIstorijaJurgos virtuvėKelionėsInfoblokai
KomentaraiKonkursaiKovos menaiKrepšinisReklaminiai priedai
KultūraLengvoji atletikaLietuvaLŽ rekomenduojaPrenumerata
Mokslas ir švietimasNamų pasaulisPasaulisPrie kavosKontaktai
SportasŠeima ir sveikataTrasaŽmonėsKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2016 UAB "Lietuvos žinios"