TV programa
 

Horoskopai
 
SEKITE MUS Registruotiems varototojams
Paieška
LIETUVAKOMENTARAIPASAULISKULTŪRAISTORIJALŽ REKOMENDUOJAEKONOMIKASPORTAS
Šeima ir sveikataPrie kavosŽmonėsGimtasis kraštasMokslas ir švietimasTrasaKelionėsKonkursaiNamų pasaulisGamtaAugintiniai
LIETUVA

Kas gali pažaboti energetikų apetitą?

2010 06 04 0:00
Valdo Kopūsto (ELTA) nuotrauka

Po "Leo LT" likvidavimo valdžia kol kas nesiima kitų žingsnių, kad pažabotų energetikos monopolijas, tačiau savo žodį mėgina tarti visuomenė. Jungtinio demokratinio judėjimo (JDJ) sukurta asociacija padavė į teismą sostinės savivaldybę dėl noro pratęsti sutartį su "Vilniaus energija". Ar Lietuvos žmonės pajėgūs priešintis pinigų diktatui? Ar šioje kovoje jaučia valdžios palaikymą?

Apie tai prie "Lietuvos žinių" apskritojo stalo kalbėjosi Nepriklausomybės Akto signataras, Nacionalinės dujų, elektros ir šilumos vartotojų gynimo lygos prezidentas Kęstutis GRINIUS, Antimonopolinio piliečių sąjūdžio ALPIS vadovas Vygintas SIDZIKAUSKAS, Piliečių santalkos viešųjų finansų grupės vadovas inžinierius Raimundas PILKA, Žvėryno bendruomenės pirmininkas teisininkas Paulius MARKEVIČIUS ir politikos apžvalgininkas Alvydas MEDALINSKAS.

Ieškiniai "Rubicon" koalicijai

A.Medalinskas. Ar matote kovos su energetikų monopolijomis rezultatus? Kuo kaltinate sostinės meriją ir "Vilniaus energiją", kurias žmonės iki šiol vadina "Rubicon" koalicija? Galbūt pradėkime nuo iniciatyvos, kurią asociacija "Viešasis interesas" parengė kartu su JDJ.

P.Markevičius. Asociacija skundė Vilniaus apygardos administraciniam teismui sostinės savivaldybės sprendimą pritarti siūlomai kuro konversijai ir prašė taikyti laikinąsias apsaugos priemones, užkertančias kelią pratęsti Vilniaus šilumos tinklų nuomą dar 20 metų. Savivaldybė pažeidė Europos Sąjungos (ES) reglamentą ir Orhuso konvenciją. Prieš svarstydama tokius siūlymus savivaldybė turėjo pateikti juos visuomenei ir paklausti jos nuomonės. Teismas kol kas atsisakė priimti mūsų skundą, esą anksti kreipėmės. Manome, jog tai padarėme laiku. Byla buvo perkelta į Lietuvos vyriausiąjį administracinį teismą (LVAT).

A.Medalinskas. Tikite, kad ji bus pradėta nagrinėti?

P.Markevičius. Nežinau. Mūsų administraciniai teismai ne visai supranta Orhuso konvenciją.

A.Medalinskas. Gal teismas neturės kur trauktis?

P.Markevičius. Skundo esmė - vartotojų teisių pažeidimas. Nerengdama tarptautinio viešo ir skaidraus konkurso savivaldybė ruošiasi pratęsti sutartį, kurios ydingumą 2002 metais pripažino tiek Valstybės kontrolė, tiek Vartotojų teisių apsaugos tarnyba. Nuomos sutartyje išlaikoma sena kainos formulė, nustatyta pagal dujas, nors deginti planuojama biomasę, tikėtina, ir buitines atliekas. Be to, lieka ta pati nuomininkė - "Vilniaus energija", nors ši bendrovė niekada nedalyvavo jokiame viešame konkurse dėl nuomos. Sprendimas išnuomoti jai Vilniaus šilumos tinklus buvo priimtas pažeidžiant Viešųjų pirkimų įstatymą. Konkursą laimėjo "Dalkia", o ne "Vilniaus energija". Nuomos sutartyje yra daug prieštaravimų įstatymams ir tai reikia spręsti. Miesto vadovai, matyt, supranta, kad po savivaldos rinkimų valdžioje gali nelikti partinių klanų, todėl skubiai nori pratęsti sutartį pagal principą "Po mūsų - nors ir tvanas".

A.Medalinskas. Piliečių santalka turi daug klausimų "Vilniaus energijai".

R.Pilka. Bendrovė teigia renovuojanti šilumos trasas už keturis kartus mažesnę sumą, nei skaičiuoja Piliečių santalka, bet manęs tai neįtikina. Lyginome kainas visos Lietuvos mastu, apžvelgėme 14 projektų sąmatinę vertę. Ji byloja ką kita.

A.Medalinskas. Ar bendrovė dalijasi informacija, kad išsklaidytų įtarimus?

R.Pilka. Įmonės tinklalapyje informacija pateikiama taip, kad rimtai jos patikrinti neįmanoma. Pliki skaičiai. Jei pirkta paslaugų, tarkime, už 10 mln. litų, turi būti nurodyti parametrai, pagal kuriuos atliktas pirkimas, taip pat kitų įmonių siūlymai.

A.Medalinskas. Matote neskaidrių dalykų?

R.Pilka. Labai svarbu, ar viešajame pirkime dalyvauja visi rinkos žaidėjai, o gal tik keletas dėl tam tikrų priežasčių. Jei "Vilniaus energija" pati imtųsi vykdyti priežiūrą, o iš rangovo nebereikalautų licencijų ir atestatų, konkurse dalyvautų ir tos kompanijos, kurios dirba pasamdytos generalinio rangovo. Tai jau klausimas dėl energetikos sektoriaus reglamentavimo. Čia esama informacijos stygiaus.

K.Grinius. Mūsų pirmi teisminiai procesai prasidėjo kova su Kainų komisija ir šilumos tiekėjais administraciniuose teismuose ginčijantis dėl informacijos. Iš pradžių buvo labai sunku, nes teismai dažnai be jokių argumentų konstatuodavo, kad informacija yra konfidenciali. Ir su "Vilniaus energija" būta teismo dėl sutarties. Tada LVAT pasakė, esą sutartis slapta ir vartotojams neprivalu teikti informacijos, nors sutartį viešame posėdyje tvirtino miesto taryba. Padedant Savivaldybių asociacijai pasiekėme, kad būtų priimtos tam tikrų įstatymų pataisos. Pasidarė šiek tiek lengviau gauti informacijos, nors vis dar susiduriame su ribojimais.

V.Sidzikauskas. Pataisos suteikė galimybę gauti informaciją, bet jos vis tiek niekas neduoda. Viešieji pirkimai energetikos kompanijoms yra privalomi, ypač kalbant apie išnuomotą šilumos ūkį.

A.Medalinskas. Nenuostabu, kad monopolinės bendrovės stengiasi viską laikyti komercine paslaptimi. Tačiau jos turi teikti informaciją savivaldybėms, o šios - gyventojams?

V.Sidzikauskas. Net savivaldybėms informacijos neteikia. Nuomos sutartys pasirašytos 2001-2002 metais. Siekiant pratęsimo sakoma, kad informacija ir dabar konfidenciali. Sutartys sudaromos 20 metų. Ir pasekmės - akivaizdžios. Prieš 10 metų šilumos kainos Vilniuje buvo mažesnės nei Šiauliuose, Klaipėdoje ar Panevėžyje.

P.Markevičius. Teisme man pavyko gauti nuomos sutartį su "Vilniaus energija". Šia sutartimi visos vartotojų sutartys buvo perduotos trečiajam asmeniui - "Vilniaus energijai". Pagal Aukščiausiojo Teismo 2001 metų išaiškinimą vartojimo sutartys yra dvišalės ir gali būti perduodamos tik esant abipusiam sutikimui. O ką padarė Vilniaus valdžia? Ji perdavė visus vartotojus "Vilniaus energijai".

A.Medalinskas. Kaip baudžiauninkus?

P.Markevičius. Tai esminis Civilinio kodekso pažeidimas. Sutartys buvo sudarytos su Vilniaus šilumos tinklais, iki šiol veikiančia įmone. Sutartys nenutrauktos, tik įmonė jų nevykdo, tuo iš esmės pažeisdama vartotojų teises.

A.Medalinskas. Gal netrukus sostinės gyventojai galės pasveikinti visuomenininkus, išvadavusius juos iš šios baudžiavos?

P.Markevičius. Vartotojai, remdamiesi Civiliniu kodeksu, gali ginčyti tokį neteisėtą perdavimą. Tačiau tam galioja vienų metų senatis.

A.Medalinskas. Ir vėl ta senatis...

P.Markevičius. Taip. Bet jei nuomos sutartis bus pratęsta, senaties terminas "atsinaujins" ir vartotojai vėl galės ginčyti šią nuomos sutartį.

Ar valstybė gina žmones nuo monopolijų?

A.Medalinskas. Buvote vienas Kainų komisijos steigėjų. Mūsų pokalbyje negalėjo dalyvauti naujoji jos vadovė Diana Korsakaitė. Kodėl visuomeninės organizacijos, aukodamos savo laiką ir pinigus, turi imtis ieškinių prieš monopolininkus? Ar tai daro valstybinės institucijos?

V.Sidzikauskas. Penkerius metus buvau Kainų komisijos pirmininko pavaduotojas. Į ją atėjau iš Valstybinės vartotojų gynimo ir konkurencijos tarnybos prie Vyriausybės. Vartotojai buvo nuskriausti, nes kai kreipdavosi, jiems sakydavo, kad Konkurencijos įstatymas jų negina, o tik reguliuoja klausimus, susijusius su natūralių monopolijų sritimi.

A.Medalinskas. Tuos klausimus sprendė viena žinyba?

V.Sidzikauskas. Taip, bet paskui viską nutarta išsklaidyti. Įkurta Konkurencijos taryba, kuri užsiima tik aukštomis materijomis, ir net dėl degalų kainų čia nieko negalima padaryti. Jeigu bandome, teismai atmeta tokius ieškinius. Vartotojų teisėms ginti prie Teisingumo ministerijos buvo įkurta Vartotojų teisių apsaugos tarnyba, bet paaiškėjo, kad ji užsiima tik teisinėmis sutarčių sąlygomis. Kai vartotojai reikšdavo finansines pretenzijas, sulaukdavo atsakymo, kad tai - ne šios tarnybos reikalas. Buvo įkurta ir Kainų komisija, ji perėmė natūralių monopolijų reikalus. ES visoms šioms problemoms spręsti rekomenduoja turėti vieną tarnybą, bet mes nuėjome kitu keliu. Daug biurokratų, o vartotojai lieka be nieko.

A.Medalinskas. Tačiau ši komisija turi ginti gyventojų interesus, o ne ką kita.

V.Sidzikauskas. Komisija yra tik instrumentas. Laikrodis, kuris veikia tada, kai jį kas nors prisuka. Komisijos steigėjai turėjo suformuoti jos uždavinius. Kai dar dirbau toje komisijoje, Vyriausybė davė užduotį įsigilinti dėl daugiau kaip 350 mln. litų deficito AB "Lietuvos energija" sąskaitoje. Ši sakė pinigų neturinti ir galinti bankrutuoti. Turėjome peržiūrėti sąnaudas. Išsireikalavau visus dokumentus.

R.Pilka: Komisija galėtų pasamdyti patikimą specialistą, turintį energetiko išsilavinimą. Įmonėms pateikus ataskaitas jis ištirtų po 1 ar 2 didžiausius pirkimus, o rezultatus pateiktų viešai. Pradžiai to pakaktų.

K.Grinius. Šilumos ūkio įstatyme veikia du principai: mažiausių kainų ir būtinų sąnaudų. Bet koks ekonomistas pasakys, kad tai nesuderinama. Komisija dažniausiai išsirenka tokį principą, kokio nori. Paprastai - būtinų sąnaudų principą, kuris pažeidžia mažiausių sąnaudų principą. Tai dar 2007 metais nustatė Valstybės kontrolė. Tačiau šie principai iki šiol "dera" mūsų teisės aktuose.

V.Sidzikauskas. Dabar komisija laikosi nuostatos, kad turi būti mažiausios sąnaudos, ir tikrina tuos skaičiavimus, o kokios yra kainos, socialiniai reikalai, jai mažiau rūpi.

Kai tik pradėjo dirbti nauja komisijos pirmininkė, ji iškart pasakė, kad jei brangsta kuras, brangs ir šiluma. Žiema buvo šalta ir energetikai šilumos pardavė du kartus daugiau.

Esama ir gebėjimų problemos. Kai komisija pradėjo dirbti, buvome trys energetikos mokslo daktarai, o dabar joje, kiek žinau, nėra nė vieno mokslo daktaro ir, atrodo, nė vieno energetikos specialisto.

A.Medalinskas. Kaip vartotojų teisės ginamos demokratinėse Vakarų valstybėse? Ar dalies funkcijų, kurias dabar atlieka Kainų komisija ar Konkurencijos tarnyba, negalėtų perimti visuomenė?

V.Sidzikauskas. To paties manęs klausė ir kanadiečiai. Lietuvoje nepasitaiko atvejų, kai šalia žinybos, kuri finansuojama iš biudžeto, pradeda dirbti vartotojų teisių gynėjai visuomenininkai. Kanadoje tokia visuomeninė organizacija gali dubliuoti valstybinės institucijos veiklą ir net gauti finansavimą pastarosios sąskaita.

A.Medalinskas: Tai logiška. Nes Kainų komisija ar Konkurencijos tarnyba tampa tarsi antrąja valdžia, kurią visuomenei taip pat reikia kontroliuoti. Gal kai kurias funkcijas išties gali atlikti visuomenininkai.

V.Sidzikauskas. Panašiai yra ir JAV, Australijoje, Naujojoje Zelandijoje. ES visi suskirstyti į žaidėjų klases. Yra darbdaviai, administracinis viešasis sektorius, vartotojai ir visuomeninės asociacijos. Vienur jos išlaikomos iš biudžeto, kitur - ne. 2006 metais pasiūlėme Seimui panašią idėją, bet Lietuvoje dar nesuvokiama, kad visuomenininkai gali atlikti šį darbą.

Kontroliuoti visuomenei neleidžia ES?

A.Medalinskas. Kodėl Lietuvos visuomenė negali kontroliuoti monopolijų? Jūsų siūlymas buvo atmestas?

V.Sidzikauskas. Atmestas remiantis ES teise, teigiančia, kad visuomeninės vartotojų teisių gynimo organizacijos negali perimti vyriausybinių organizacijų funkcijų. Tuo paremtas ir mūsų Vartotojų teisių gynimo įstatymas. Informacija tapo neprieinama, kai įstojome į ES ir priėmėme Akcinių bendrovių įstatymą. Visi šilumininkai tapo akcinėmis bendrovėmis, kurios turi teisę susidaryti komercinių paslapčių sąrašą.

P.Markevičius. Teikdami skundą rėmėmės ne Vartotojų teisių apsaugos įstatymu, o tarptautine ir ES aplinkos teise. Orhuso konvencija iš pradžių atsirado kaip Jungtinių Tautų konvencija ir tik vėliau ją ratifikavo visa ES. Ji tapo ir ES reglamentu. Todėl ši konvencija yra viena iš nedaugelio, kuria remiantis visuomenei suteikta teisė kreiptis į teismą aplinkos klausimais, jei ji nebuvo informuota ar nedalyvavo priimant sprendimus.

A.Medalinskas. Jūs rėmėtės ES aplinkos teise ir tarptautine teise, nes žinojote, ką monopolijų lobistai padarė vartotojų teisių gynimo ES atžvilgiu?

P.Markevičius. Mes tuo rėmėmės todėl, kad pagal procesines normas visuomenė gali ginti viešąjį interesą tik įstatymo nustatytais atvejais, o jokie teisės aktai nesuteikia tokios teisės, arba tokie atvejai nėra numatyti, įskaitant ir vartotojų teises. Ta praktika dar tik formuojama. Kaskart, kai iškyla klausimas dėl skundo priėmimo, klausiama: "Kokiu pagrindu kreipiatės?" Tam, kad nesiveltume į ginčą dėl kreipimosi pagrindo, rėmėmės ES aplinkos teise.

K.Grinius. Ne viskas taip blogai ES. 2005 metais Europos Bendrijų Teisingumo Teisme buvo nagrinėjama labai įdomi byla. Vartotojų gynimo organizacija iš Austrijos paprašė Europos Komisijos (EK) pateikti 45 tūkst. puslapių medžiagą, nes įtarė, kad bankai sudarė kartelinį susitarimą. EK atsisakė tai daryti motyvuodama tuo, kad prireiks daug darbo kopijuoti tuos dokumentus (didelis darbo krūvis) ir juose esama daug konfidencialios informacijos. Teismas nusprendė, kad šis darbas yra EK rūpestis, piliečio teisė į informaciją yra svarbiau, o kiekvieno sakinio konfidencialumas turi būti pagrįstas ir EK. Dabar pamėginkime atsakyti patys sau - jeigu Lietuvoje kas nors paprašytų banko informacijos apie jo veiklą ir įvairius susitarimus su kitais bankais, kokį atsakymą gautų? Ką gintų valstybės institucijos ar teismas?

Kaip sujungti valdžios ir visuomenės jėgas?

A.Medalinskas. Jeigu visuomenėje rastųsi gerų teisininkų, ekonomistų, ar pagal dabar galiojančius Lietuvos įstatymus jie galėtų dirbti kartu su Kainų komisija?

V.Sidzikauskas. Danijos energetikos įstatyme parašyta, kad Kainų komisija turi teisę nusisamdyti ekspertą, o jo darbas apmokamas iš įmonės sąskaitos. Užsakovas yra komisija. Tą patį daro ir kanadiečiai. Mūsų įstatyme parašyta, kad pati įmonė turi teisę nusisamdyti mokslininkų, bet žinome, koks rezultatas gali būti. Net jeigu tie mokslininkai bus labai aukštos kvalifikacijos. Vilniaus meras sako, kad remiasi Kauno mokslininkų darbu. Bet tie patys mokslininkai parengė Šilumos ūkio įstatymo pataisas, kur praktiškai buvo korupcinė schema sugalvota. Kai kreipiesi į prokuratūrą, išgirsti, kad jos specialistai problemos nesupras ir reikia ekspertų. Amerikoje yra net specialūs prokurorai šiems klausimams nagrinėti.

P.Markevičius. Prisiminkime Kazokiškių sąvartyną. Tarptautinė bendruomenė 2008 metais oficialiai pripažino, kad Lietuva pažeidė Orhuso konvenciją, nes tinkamai neinformavo visuomenės, neužtikrino jos dalyvavimo, o tyrimus organizavo pats užsakovas. Tai nesuderinama su Orhuso konvencija ir didžiulė negarbė mūsų šaliai. Lietuvoje turi būti teisiniai saugikliai, kad jeigu įmonė nori vykdyti kokią nors veiklą, tyrimai negali būti užsakyti tos pačios įmonės. Juos turi užsakyti valdžios institucija, kuri yra už tai atsakinga ir duos leidimą. Sąskaitas ji pateiktų įmonei, kuri nori vykdyti veiklą.

V.Sidzikauskas. Lietuvoje tyrimus iki šiol užsako suinteresuota šalis. Ji ekspertams gali net nemokėti pinigų, kol nebus monopolininkus tenkinančio varianto. Danijoje įstatymas numato, kad parenkamas toks ekspertas, kuris neturi jokių reikalų su suinteresuota šalimi ir jis atsiskaito tik komisijai. Ekspertą kviečia komisija, nes ji atstovauja visuomenei. Dar esama viešųjų klausymų, o Lietuvoje sprendimai priimami konvejeriu. Kanadoje ar Danijoje svarstoma kelis mėnesius, kviečiant visas asociacijas. Aktyvesni piliečiai ir patys ateina. Svarstymai transliuojami per radiją, vietos televiziją, o kompanijos vadybininkas atsako net ir į keisčiausius klausimus, nes žino, kad leidimą gaus tik tada, kai visuomenei bus viskas išaiškinta.

A.Medalinskas. Minėjote, kad kitose ES valstybėse į mūsų Kainų komisiją panašios komisijos atstovauja visuomenei. Ar negalėtų tokiai institucijai kandidatus siūlyti visuomenės atstovai?

K.Grinius. Valstybėje nebeliko autoritetų, apie kuriuos galima vienytis, kuriais galima pasitikėti ir kurie skirtų laiko valstybės problemoms spręsti. Valdžios pilietinės kontrolės teisiniai mechanizmai nesukurti, tradicijų nėra. Kad ir kokie gabūs bei teisingi būtume, Seimo nariams mes, visuomenininkai, neegzistuojame, nes parlamentarai tapo autoritetais patys sau ir jiems to pakanka. Daugiausia ko galime tikėtis - būti išklausyti. Savo darbo pradžioje buvome įsitikinę, kad teiksime siūlymus Kainų komisijai, Energetikos ministerijai, Seimo Ekonomikos komitetui ar kitoms institucijoms ir būsime išgirsti arba gausime argumentuotą neigiamą atsakymą. Bet gauname tik trumpą atsakymą: "Nepritarti", "Dėkui už nuomonę", "Esate pilietiškas". Mūsų veikla, jeigu nebus nukreipta į teisės aktų pakeitimus, bus nulinė. Visos mūsų bėdos užprogramuotos teisės aktuose.

A.Medalinskas. Siekiant sudaryti daugiau galimybių visuomenei kontroliuoti valdžią ir monopolijas, reikia keisti įstatymus.

K.Grinius: Šilumos ūkio įstatyme yra daug absurdo. Energetikos įstatyme sakoma, kad kainos įsigalioja po mėnesio, o Šilumos ūkio įstatymas - po 30 dienų. Monopolijas ginantys advokatai klausia, kiek dienų turi mėnuo - 28, 30 ar 31, ir bylos nutrūksta. Ką reiškia net tokios įstatymo smulkmenos ir netobulybės. Tokios "klaidos" neretai yra monopolininkų lobistų ir jų pinigų darbo rezultatas.

P.Markevičius. Darbo grupė dėl Orhuso konvencijos suderinimo su Lietuvos teisės aktais pasiūlė, kad būtų priimta Civilinio proceso kodekso pataisa, kuri išplėstų teismų kompetenciją sprendžiant klausimus dėl ieškinių priimtinumo. Ieškovas turi įrodyti, kad ieškinys nėra nukreiptas prieš visuomenės dalyvavimą. Milijoniniai ieškiniai prieš visuomenę Lietuvoje jau atsirado, jais siekiama atgrasyti pilietiškai nusiteikusius žmones. Daugelis Vakarų valstybių, ypač JAV ir Kanada, kai kurios ES šalys priėmė įstatymus, kurie saugo visuomenę nuo tokių ieškinių. Tai reikėtų padaryti ir Lietuvoje, kaip reikalauja ir Orhuso konvencija. Valdžia turi tartis su visuomene ir apsaugoti ją nuo persekiojimo.

K.Grinius. Visuomenė gali daryti tik tai, kas yra leidžiama įstatymų. Žmogus gali rašyti peticijas visiems - nuo savivaldos institucijų iki Seimo, pasinaudoti Vyriausybės atstovais apskrityje ir apskųsti merijų sprendimus, kreitis į Kainų komisiją, Vartotojų teisių apsaugos tarnybą. Ir visur turi sulaukti paramos.

A.Medalinskas. Bet ar sulaukia?

K.Grinius. Dažnai institucijos, kurias išvardijau, ir daugelis kitų tampa mūsų priešininkais teismuose, nors pastaruoju metu jau sulaukiame tam tikro valstybės institucijų supratimo ir palaikymo. Mes giname piliečių interesus ir jie privalo ginti piliečius. Savivaldybė ir VTGA teisme stoja viena prieš kitą, nebeaišku, kas ką gina. Dažnai esame priešingose barikadų pusėse. Ši problema ypač aktuali ir ryški savivaldos lygmeniu, kur vietoj partijų interesų egzistuoja klaninė vietos politikų sistema ir problemos sprendžiamos ne kaip žmonėms reikia, o kaip klanui geriau.

P.Markevičius. Lietuvos visuomenė valdžioje - Seime ar savivaldoje - nėra atstovaujama. Ir kol išliks partinis modelis, kai kandidatus kelia ne žmonės, o partijos, partinių interesų klanai toliau gyvuos. Juk ne tik Kainų komisijoje nėra visuomenės atstovų, bet ir kitur - Vartotojų teisių apsaugos tarnyboje, Konkurencijos taryboje ir t.t. Tai tik vartotojų teisių gynimo imitavimas. Valdžia perėmė vartotojų gynimo funkcijas, sukūrė institucijas, bet jos nedirba piliečių labui.

Parengė Alvydas MEDALINSKAS


Redakcijos pastaba

Kai pokalbis jau buvo rengiamas spaudai, matyt, reaguodama ir į visuomenės protestus, Vilniaus savivaldybė savo interneto puslapyje paskelbė dokumentų paketą dėl šilumos tinklų nuomos pratęsimo.

DALINKIS:
0
0
SPAUSDINTI
LIETUVA
Rubrikos: Informacija:
AugintiniaiEkonomikaFutbolasGamtaĮkainiai
Gimtasis kraštasIstorijaJurgos virtuvėKelionėsInfoblokai
KomentaraiKonkursaiKovos menaiKrepšinisReklaminiai priedai
KultūraLengvoji atletikaLietuvaLŽ rekomenduojaPrenumerata
Mokslas ir švietimasNamų pasaulisPasaulisPrie kavosKontaktai
SportasŠeima ir sveikataTrasaŽmonėsKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2016 UAB "Lietuvos žinios"