TV programa
 

Horoskopai
 
SEKITE MUS Registruotiems varototojams
Paieška
LIETUVAKOMENTARAIPASAULISKULTŪRAISTORIJALŽ REKOMENDUOJAEKONOMIKASPORTAS
Šeima ir sveikataPrie kavosŽmonėsGimtasis kraštasMokslas ir švietimasTrasaKelionėsKonkursaiNamų pasaulisGamtaAugintiniai
LIETUVA

Kas įjungs valstybėje šviesoforą?

2010 05 14 0:00
Nuotrauka: ©"Lietuvos žinios"

Visuomenė Lietuvoje vis aktyvesnė, bet dar nėra tiek susitelkusi, kad galėtų daryti įtaką sprendžiant svarbius valstybei klausimus. Valdžią dažnai kompromituoja savivalė ir korupcija, todėl į ją dauguma aktyvių visuomenininkų nenori eiti.

Pasitikėjimas Seimu, Vyriausybe, savivaldybėmis, partijomis yra menkas, bet tik ten priimami svarbiausi valstybei sprendimai. Ką tauta ir piliečiai gali padaryti krašto ir savo pačių labui? Kokios idėjos gali sutelkti taip, kad ir valdžia išgirstų šį balsą?

Apie tai prie "Lietuvos žinių" apskritojo stalo redakcijos biure Nepriklausomybės aikštėje susirinko pakalbėti Kultūros kongreso pirmininkas prof. Krescencijus STOŠKUS, Jungtinio demokratinio judėjimo pirmininkas Kęstutis ČILINSKAS, Piliečių santalkos pirmininko pavaduotojas, Pilietinės visuomenės instituto direktorius Darius KUOLYS, Lietuvos Sąjūdžio pirmininko pavaduotojas Justas DVARIONAS, Aplinkosauginių nevyriausybinių organizacijų koalicijos narys, ekologijos klubo "Atgaja" pirmininkas Saulius PIKŠRYS, Alternatyvios kultūros paveldo komisijos narys Tomas BAKUČIONIS ir Sąjūdžio iniciatyvinės grupės nariai Lietuvos mokslo premijos laureatas, Vytauto Didžiojo universiteto garbės prof. Bronius GENZELIS bei politikos apžvalgininkas Alvydas MEDALINSKAS.

Ar yra visuomenę vienijančių idėjų?

A.Medalinskas. Sąjūdžio metais išgyvenome milžinišką visuomenės pakilimą ir susitelkimą. Ar šiandien, kai juntame ne tik ekonominę, bet ir politinę, dvasinę krizę valstybėje, yra idėjų, kurios galėtų visuomenę sutelkti? Ne už ar prieš vieną ar kitą valdžią, partiją, bet už valstybę. Nebūtinai panašiomis formomis kaip Sąjūdžio metais, bet taip, kad žmonės pasijustų savo likimo ir savo valstybės šeimininkais?

K.Čilinskas. Sąjūdžio tikslas buvo išsivadavimas iš okupacijos, totalitarinio režimo, kuriam pasiekti didelė dalis visuomenės susivienijo. Gerėjo moralė, sumažėjo nusižengimų, nusikaltimų. Tai veikė etiką ir teisę. Geriausi įstatymai, taip pat ir teismų, parengti Sąjūdžio metais, nors niekas vėliau jų nebenorėjo įgyvendinti. Prasidėjo atoslūgis ir taip bus tol, kol atsiras didelis bendras tikslas.

B.Genzelis. Po kiekvieno didelio judėjimo įvyksta atoslūgis. Dabar žmones šokiruoja didžiulė socialinė atskirtis. Nedidelės įmonės, kurios darbuotojai gauna minimalų atlyginimą, savininkas pats turi vilą Ispanijoje ar Kipre. Ta jo gerovė pasiekta kitų žmonių darbu. Vieni nepelnytai tampa milijonieriais, o kiti skursta, nors dirba nemažai. Tai ardo visuomenę. Tokia situacija yra ne tik privačiose, bet ir valstybinėse įmonėse. Elektros tinklų regioninėje kontoroje, kurioje dirba vos šimtas žmonių, direktoriaus alga yra 15 tūkst., o paprasti darbuotojai gauna vos po tūkstantį litų.

A.Medalinskas. Bet neteisingas yra ir valdžios požiūris į verslą, ypač į smulkųjį. Juk dabar norintis išgyventi verslininkas dėl neprotingos valdžios politikos turi arba likti sąžiningas ir bankrutuoti, arba priverstas apgauti valdžią ir slėpti pajamas.

T.Bakučionis. Per 20 metų, kaip blogame sapne, mes lyg ir ne į tą laiko juostą pataikėme ar ne ant tų bėgių užvažiavome. 1992 metais buvo priimta Konstitucija ir klojami šiuolaikinės demokratinės valstybės pamatai. Bet ne ji mums davė blogą pagrindą, o 1993-1994 metai, bankų griūtis, pirmas ekonominių pokyčių paskatintas visuomenės nusivylimas valstybe, kurio ji taip ir nebeišsigydė.

A.Medalinskas. Pridurkime dar prichvatizacijos procesus LDDP viešpatavimo metais ir visišką nebaudžiamumą už jos darbus. Tuo naudojosi ir vėlesnė valdžia.

T.Bakučionis. Per 1996-2000 metų Seimo kadenciją, kai Tėvynės sąjunga per rinkimus buvo gavusi beveik absoliučią parlamentinę daugumą, buvo galima atsitiesti. Bet taip neatsitiko. Ir toliau buvo kuriamos teisinės prielaidos tam, ką vadiname politine korupcija. Žmonės emigruoja, nes nemato gero pavyzdžio. Elitas turėtų parodyti tautai tam tikrą elgsenos pavyzdį, būti moraliniu autoritetu. Bet tokiu autoritetu Lietuvos politikai netapo ir pirmieji nuvažiavo ant kreivų bėgių.

S.Pikšrys. Šiandien vienijančios idėjos, pribrendusios visuomenėje, nėra. Per 20 metų ne kartą bandžiau telkti žmones įvairioms pilietinėms iniciatyvoms. Tačiau tos pastangos nedavė brandžių vaisių ir dažniausiai baigdavosi aiškinimusi, kas bus lyderis. Net jeigu ir atsiranda kokia nors vienijanti idėja, tarkime, susitelkti prieš Baltarusijos atominės elektrinės statybą Vilniaus pašonėje, reikia nemažai paplušėti, kad bent 80 žmonių ateitų į mitingą. O virtualiojoje erdvėje tiesiog verda antibranduolinės aistros ir, atrodytų, visa Lietuva susivienys vieningam protestui.

A.Medalinskas. Gal tada laikas buvo dar nepalankus susitelkti? Gal dabar žmonės labiau suvokia to susitelkimo poreikį, nes krizės sąlygomis visi nori jausti atramą, savo šaknis gimtajame krašte, nori matyti čia ką nors pozityvaus, žadinančio viltį. Galbūt jie patys norėtų prisidėti prie savo valstybės ateities kūrimo?

D.Kuolys. Konstitucija turėtų mus burti į respubliką, į laisvų piliečių sąjungą, o respublikos vertybės ir principai galėtų mus telkti. Tai pagarba asmens teisėms ir laisvėms, visų lygybė prieš įstatymą ir įstatymo viršenybė, bendrojo gėrio idėja, solidarumas ir ištikimybė savo kraštui, teisė ir pareiga rūpintis bendrais reikalais. Referendumu pasitvirtinę Konstituciją, mes įsipareigojome demokratinės Lietuvos valstybės projektui. Taigi lietuvius galėtų vienyti pamatinės idėjos, kuriomis Sąjūdžio metais siekėme grįsti atkuriamą respubliką. Tik vėliau, atrodo, pamiršome, kokiais principais tos laisvos respublikos gyvenimas turėtų remtis. Jeigu netikime bendros gerovės idėja, įstatymo viršenybe, piliečių solidarumu, respublika tiesiog išnyksta.

K.Stoškus. Mes per daug prisirišome prie Sąjūdžio, norime jį kartoti ir manome, kad tai padės. Tada buvo kita situacija. Reikėjo sugriauti imperinę struktūrą, ir tai Sąjūdis gerai atliko. Bet griauti - ne statyti. Sunkiai sekėsi kuriamasis darbas. Užuot pradėjus viešus svarstymus, kaip kurti geresnę valstybę, prasidėjo visuomenę supriešinusios valstybės turtų dalybos. Ir nebuvo nei kam, nei kaip pasipriešinti.

A.Medalinskas. Apie tai mes ir kalbame. Visuomenės susitelkimas pozityviam tikslui kažin ar gali tapti Sąjūdžio laikų atkartojimu. Kiti laikai ir kitos aplinkybės. Bet Sąjūdis, nuėjęs į valdžią, neįgyvendino vieno svarbiausių teisinės demokratinės valstybės uždavinių: nepaliko visuomenės kontrolės valdžiai, o nekontroliuojama valdžia išsigimė, ėmė rūpintis savimi.

K.Stoškus. Kūrėme valstybę improvizuodami, mėgdžiodami, neturėdami aiškaus pamato, strateginės krypties, nežinodami, kas yra tos valstybės teisingumas. Tik dabar pradėjome apie tai daugiau kalbėti. Susitelkimas reikalingas, bet kitoks, paremtas asociavimosi principu. Ir ne griaunantis, o kuriantis. Juk valstybė vos laikosi. Suardyti būtų nesunku: keletas piketų, grasinimų, o kas tada? Sako: renkime naujus rinkimus. Ir kas pasikeis? Ant griuvėsių naujus griuvėsius paskleisime.

K.Čilinskas. Oponavimas valdžiai, nepasitikėjimas ja dabar sustiprėjęs iki maksimumo. Bet nėra ir idealo, aplink kurį galėtume susiburti. Ir kai kas netiki, kad iš viso gali egzistuoti toks dalykas, idėja arba žmonių grupė, aplink kurią visi vienytųsi. Daug kas nebetiki idėjomis ir apskritai niekuo.

Viskas tapo prekybos, viešųjų ryšių objektu. Net idėjos ir komentarai. Net jeigu sugalvosime visuomenę sutelkiantį mechanizmą, žmonės nežinos, ar čia yra tikrovė, ar tik prekyba. Ar norime sau vietas valdžioje nusipirkti, ar tautai gera padaryti.

A.Medalinskas. Tai pasakykime labai aiškiai, kad visuomenės susitelkimas būtų ne politinis, o visuomeninis veiksmas. Jeigu būtų suformuotas kolektyvinis tautos protas ir sąžinė, kur dalyvautų ir visuomenės autoritetai, nereikšdami simpatijų ar antipatijų vienai ar kitai valdžiai, partijai, jeigu žmones, nesančius politikoje, išgirstų valdžia bei tauta ir piliečiai įgytų teisę kontroliuoti valdžios sprendimus, ar tai nebūtų tas kuriantis veiksmas valstybės, tautos ir piliečių labui, o ne tenkinant atskirus interesus?

K.Stoškus. Patiko mintis, skatinanti visuomenės telkimąsi, vienijančio proto kūrimą, o ne mitingų rengimą. Nesakau, kad jų nereikia. Bet visuomenės kontrolė turėtų būti racionalesnė. Juk dabar yra tiek judėjimų, bet dauguma jų yra partikuliariški, monotoniški, mechaniški.

A.Medalinskas. Tad pabandykime čia susirinkę patys susivokti, dėl ko visuomenė gali susitelkti. Juk bent kol kas nedažnai prie bendro stalo susirenka visų pagrindinių Lietuvos visuomeninių, pilietinių, tautinių organizacijų vadovai bei atstovai ir kalba apie valstybės gyvenimą. Pasvarstykime, ką galime padaryti. Ar vienijanti negalėtų būti idėja - sukurti valstybę, kur būtų gerbiamas žmogus ir jo teisės, mokslas, kultūra, tautos protas, kur korupcija, nebaudžiamumas būtų pažaboti realiai veikiančiais įstatymais, o valdžios savivalė - piliečių ir tautos kontrole? Visa tai buvo Sąjūdžio idėjos. Tik jos liko neįgyvendintos. Gal todėl žmonės ir palieka savo kraštą?

J.Dvarionas. Tie, kurie išvyksta, dažnai patenka į jau susikūrusią visuomenę. Lietuviai važiuoja į kraštus, kur kultūriškai jaučiasi patogiausiai. Jie yra pasiryžę išmokti tos šalies kalbą, stengtis, bandydami ten prisitaikyti, nes daugelis savo valstybėje jaučiasi neįvertinti. Jie praradę viltį, kad gali dalyvauti Lietuvos bendrame gyvenime. Tačiau žmonėms, kurie čia gimė ir išaugo lietuviškoje kultūroje, kalba lietuviškai, Lietuva turėtų būti kraštas, kur patogiausia gyventi, kartu jaučiant didžiulę atsakomybę ir džiaugsmą kurti savo valstybės ateitį. Bet viso to mechanizmų kol kas nėra.

Kur turėtų krypti bendras žvilgsnis?

A.Medalinskas. Visuomenės kontrolės valdžiai ir žmonių dalyvavimo valstybės gyvenime mechanizmus galima sukurti. Pagaliau yra ir demokratinių Europos valstybių patirtis. Svarbu tik suvokti, kur visų pirma turi krypti mūsų bendras žvilgsnis.

J.Dvarionas. Labai svarbus yra švietimas. Nuo mažų dienų, net nuo darželio, reikėtų vaikus mokyti bendruomeniškumo, atsakomybės, atjautos kitam ir meilės savo kraštui. Ir mokinių parlamentas galėtų įgyti realią jėgą. Taip pat ir studentai. Kol kas jie kalba tik apie tai, kas jiems yra svarbu jų mokymosi procese, bet neretai būtent studentai, mūsų valstybės ateitis, praranda viltį, išvažiuoja kitur ir ten lieka.

D.Kuolys. Mokykla, regis, nutolo nuo įsipareigojimų laisvai tautai, laisvai valstybei. Išties laisva mokykla turėtų auginti jaunimą, pajėgų laisvei, pajėgų rūpintis bendrais reikalais. Tačiau ir mūsų politikai, mūsų partijos iki šiol nerodo jokio suinteresuotumo kurti laisvą visuomenę, laisvą respubliką, kurioje piliečiai dalyvautų tvarkant bendruosius reikalus.

S.Pikšrys. Karta, augusi sovietmečiu, o dabar jau subrendusi, yra užkrėsta komercializacijos. Jiems pinigas yra Dievas. Kaip ir Amerikoje. Jaunimo požiūris į gyvenimą yra maždaug toks: "Man reikia darbo, kuriame mažai dirbčiau, bet gaučiau gerą algą. Jeigu tokio darbo niekas neparūpina, tada išvažiuoju nesvarbu kur. Kad ir aukštąjį mokslą baigęs sumuštinius tepsiu, bet pajamos bus tokios, kad galėsiu įsigyti visus transnacionalinių korporacijų siūlomus madingus daiktus." 6-uoju, 7-uoju dešimtmečiais griaudėjo revoliucingi jaunimo socialiniai judėjimai, kaip hipiai ar pankai. Dabar išaugo jupių karta, kuriems tik karjera ir pinigai galvoje. Norint pakeisti tokį "modernų" jaunosios kartos požiūrį, vienijančių idėjų maža. Reikia daug darbo, kad visuomenė evoliucionuotų, suvoktų vienybės idėją, savo teises, pajustų, jog gali dalyvauti valstybės gyvenime, kurti savo valstybę.

K.Stoškus. Iš švietimo daug nesitikiu. Sovietiniais laikais ta sistema buvo totalinė, ir tai ne kažin ką išauklėjo: buvo spontaniškai priešinamasi. O dabar žmogų auklėja labai daug veiksnių. Pirmiausia žiniasklaida. Mokyklos bejėgės prieš televizorių. Jos nežino, kaip atsverti masinės kontrkultūros diegimą. Vakaruose yra specialios pamokos, aiškinančios, kaip suprasti televiziją, įžvelgti jos apgaules, klastas, manipuliacijas. Kitas veiksnys - reklama, trečias - ekonominiai sunkumai, ketvirtas - bendraamžių spaudimas... Ir visur klanai. Jie viešpatauja visoje valstybėje.

K.Čilinskas. Visa sistema dabar yra paremta rinkos teise. O laisvojoje rinkoje laimi tas, kas daugiau moka. Pinigai formuoja prioritetus. Mes galime pasakyti, kad tu būk sąmoningas, nevažiuok į užsienį, rūpinkis kultūra, mokykis, bet ten daugiau pinigų pasiūlo ir žmonės renkasi pinigus, nes yra rinkos visuomenė. Bet jeigu žmonių idealu taps ne pinigai, o teisė ir moralė, kur pinigai atliks tik valstybės palaikymo funkciją, tai ir valstybė taps vieninga, ir piliečiai norės atlikti savo pareigas valstybei.

J.Dvarionas. Sąjūdis, iškovodamas Lietuvos nepriklausomybę, kartu iškovojo ir lietuvybę, ir lietuvišką kultūrą. Jeigu žmonės galvoja tik apie pinigus, turi suvokti, kad Lietuva išsibarstys, išskys ir nutekės kitur, o čia atitekės kiti vandenys. Bet tik lietuviškoji kultūra gali išsaugoti valstybę. Net ne kariuomenė.

B.Genzelis. Teisinės valstybės mechanizmas Lietuvoje taip pat visiškai užstrigo.

D.Kuolys. Keičiasi politinės jėgos, bet teisėkūra lieka atribota nuo piliečių. Be viešų diskusijų, forumų per kelias dienas Lietuvoje gali būti priimti kontroversiškiausi sprendimai, visuomenės likimą ilgam lemiantys įstatymai. Tai nesuderinama su laisvos valstybės, suverenios tautos principais. Ir nemaloniai primena sovietmečio būvį, kurį taikliai nusakė Justinas Marcinkevičius: "Čia nieko mūsų nėra, / Bet viskas mūsų vardu."

K.Čilinskas. Visiems reikia suprasti, kad vienintelis būdas užtikrinti pažangą yra teisėtai ir moraliai elgtis. Dabartinė situacija yra panaši į sankryžą, kur išsijungia šviesoforas, o reguliuotojo nėra. Teisė neveikia, ir visi bando kaip nors važiuoti, bet niekas nesilaiko taisyklių. Į priekį išsiveržia stipresnieji, kurie garsiau rėkia, turi asmens sargybinius ir gali jėgos teise prasivalyti kelią. Svarbu, kad ir žmonės susivoktų, ar jie patys nori kitaip gyventi, ar nori, kad kiti kitaip gyventų. Gyvenimas pagal teisę reikš, kad visi nebegalės užsiimti korupcija, net kai tai bus naudinga ir neliks lengvų kelių praturtėti.

A.Medalinskas. Bet kas nors turi pradėti siekti, kad būtų gyvenama pagal tokius principus. Kad būtų kuriami teisingi įstatymai, kad visuomenė kontroliuotų tų procesų eigą ir galėtų tapti atsakinga už savo valstybę. Bent jau kol kas Lietuvoje nėra antikorupcinių įstatymų, pagal kuriuos nusikaltę valstybei ir piliečiams asmenys atlygintų visą padarytą žalą ir atsakytų, nėra ir Viešojo intereso gynimo įstatymo, kad pati visuomenė galėtų kreiptis į teismus ir jai nereikėtų laukti metų metus, kol teiksis pajudėti kuri nors valstybės institucija. Viso to nepasieksime be bendrų pastangų.

B.Genzelis. Į politiką ir partijas iš tikrųjų žmonės žiūri skeptiškai, nes į jas yra stojama tik siekiant gauti tarnystę. Ir dažnai geresnę vietą gauna tik tas, kuris įtinka partijos lyderiui.

Tačiau žmonės turi matyti šviesą tunelio gale. Reikia ginti žmogaus teises. Kad žmonės suprastų, jog valstybė yra ir jų saugos garantas.

D.Kuolys. Taigi per 20 metų taip ir nesukūrėme žemutinės savivaldos grandies, kad lietuviai, išsirinkę savo vietovės valdžią, jaustųsi jos tikraisiais šeimininkais, kaip jaučiasi vengrai, lenkai, čekai. Estai didžiuojasi pirmaisiais laisvės metais sukūrę stiprią savivaldą, atidavę valdžią žmonėms, o mes per dvidešimt metų neįgijome teisės patys išsirinkti artimiausią valdžią - vietos seniūną ar seniūnijos tarybą. Vietoj to steigėme apskritis ir stengėmės vietos žmones iš centro kontroliuoti.

T.Bakučionis. Patriotizmas, meilė valstybei nebus gyvi be praktinio veikimo. Reikia žadinti pilietinę savimonę vietiniu lygmeniu per bendruomeninį sąjūdį, kuris iš vidinių visuomenės išteklių bando kompensuoti tikros savivaldos praradimą.

J.Dvarionas. Neturėkime iliuzijų, kad kitose valstybėse visi žmonės aktyviai dalyvauja visuomenės gyvenime, bet skiriasi bendruomenės lygis žemutinėje grandyje. Net gatvėse, mažose apylinkėse kuriasi bendruomenės. Viską apibendrindamas, sakyčiau: yra trys pagrindiniai dalykai. Pirmiausia žmonės turi jausti, kad gyvena Lietuvoje, kuri yra kultūriškai artimiausia. Antra, visi galime kurti šitą kraštą, kuriame gyvename. Ir trečia, savaime aišku, kad tai turėtų būti skatinama nuo vaikystės.

D.Kuolys. Kiekvienas žmogus turėtų pagalvoti apie savo vaikus ir vaikaičius. Ar nori, kad čia, Lietuvoje, būtų padorios erdvės gyventi laisvą, orų, garbingą gyvenimą, ar jau susitaikė su mintimi, kad kursis Airijoje, JAV ar kitur. Konstitucija skelbia mūsų teises ir laisves, teisinę lygybę. Bet gyvename pagal galios grupių principus. Mus vienyti gali įsipareigojimas kurti Lietuvos viešąją gerovę ir puoselėti laisvę, kuri yra didžiulė našta. Kažkada J. J.Rousseau lietuvius ir lenkus perspėjo, kad daug tautų kalba apie laisvę, bet mažai suvokia, kas ji yra. Daug lengviau esą ištverti vergovės naštą nei laisvę. Jai būtina pasirengti: laisvam gyvenimui reikia tvirto charakterio, pilietinės drąsos, įsipareigojimo bendriems reikalams, atsakingo dalyvavimo viešajame gyvenime. Laisvė - didelis iššūkis, į kurį dar neišmokome atsakyti. Regis, mes dar nesuprantame, kaip smarkiai Lietuvos gerovė priklauso nuo mūsų politinio dalyvavimo. Mus visus galėtų telkti siekis priešintis valstybės korumpavimui, pastangos įgyvendinti įstatymo viršenybę bei tautos laisvę.

Ar reikia susitelkti?

A.Medalinskas. Tai ar esame už visuomenės susitelkimą? Juk jeigu kurios nors organizacijos veiksmus paremtų visuomenėje gerbiami kultūros, mokslo žmonės, matyt, ir valdžia tokio bendro visuomenės veiksmo negalėtų ignoruoti.

S.Pikšrys. Manau, kad tai seniai reikėjo padaryti. Aišku, niekada nevėlu. Turi būti pažanga, evoliucija, lūžio taškas.

K.Stoškus. Žmones gniuždo nelauktas susvetimėjimas. Visur girdi tą patį: "Aš nereikalingas savo kraštui." Yra daugybė emigracijos formų. Be to, kad išvažiuojama, yra ir vidinė emigracija: cinizmas, marginalizacija. Išvažiavę gal sugrįš, jeigu valstybė pasikeis. Nihilizmą, tyčiojimąsi iš vertybių: patriotizmo, sąžiningumo, atsakomybės, sunkiau įveikti. Lietuvoje jau įsivyravo "surūdijusių vamzdžių kultūra".

A.Medalinskas. Čia ta, kur pagal VEKS-ą?

K.Stoškus. Žinoma. Jeigu išgyvensime, reikės sugrąžinti pagarbą tikroms vertybėms.

J.Dvarionas. Be jokios abejonės, reikia kur kas artimesnio bendravimo visoms visuomeninėms organizacijoms. Ir ne tik Vilniuje. Labai svarbu, kad tos pilietinės iniciatyvos, kurios kyla Lietuvoje, galėtų susivienyti į kontaktinį tinklą ir gyvai bendrauti. Taikant XXI a. technologijas tai yra įmanoma padaryti. Bendravimas tarp pilietinių organizacijų yra labai reikalingas, kad žmonės pajustų, jog nėra vieni ir kad tai yra visą mūsų kraštą apimantis jausmas, kuris galbūt netrukus peraugs ir į veiksmą. Bet turime neužmiršti, kad idėjos gali būti ne tik skaldančios, bet ir jungiančios.

T.Bakučionis: Įvairių pilietinių judėjimų vienijimasis būtų veiksmingas, jeigu kiekvienas savo interesų srityje, kuriai atstovauja, galėtų realiai daryti įtaką priimant sprendimus. Yra ruošiamas Vilniaus strateginis planas ir įsteigtos net visuomeninės komisijos prie savivaldybės tarybos, kurios turėtų konsoliduoti ir jungti visuomenės grupių dalyvavimą priimant sprendimus. Bet jos kuriamos tik tam, kad būtų uždėtas paukščiukas. Vos pavyksta mūsų atstovus įsiūlyti. Yra didžiulis visų lygių valdžios veikėjų, biurokratų pasipriešinimas pilietinėms iniciatyvoms. Kaip tai nugalėti? Kol nepavyks bent kiek įveikti destruktyvių valdininkų struktūrų pasipriešinimo, atskiroms pilietinėms iniciatyvoms bus labai sunku.

A.Medalinskas. Apie tai aš ir kalbu. Tarkime, norime, kad darbo grupėje būtų žmogus, tinkamai prižiūrintis valdžios darbą. Jeigu organizacijos susitelktų ir pasiūlytų bendrą pasitikėjimą turinčius asmenis, kuriuos iš ten galėtų ir atitraukti pačios, jeigu šiuos sugundytų valdžia, tada ir būtų reali kontrolė.

S.Pikšrys. Lietuvoje veikia Aplinkosauginių nevyriausybinių organizacijų koalicija, jungianti devynias organizacijas, kurios suvienija pastangas ir veikia išvien, kai reikia daryti įtaką priimant kokį nors teisės aktą ar sustabdyti destruktyvias valstybinių institucijų iniciatyvas. Tačiau kiekviena organizacija turi savo tikslų, dirba atskirai ir susitelkia tik tada, kai reikia bendrų veiksmų. Būtų naudinga turėti tokį bendrą veiksmą ne tik tarp aplinkosauginių organizacijų, darant piliečių įtaką valdžiai.

D.Kuolys. Jėgas galima ir reikia vienyti. Tai jau mėginta daryti atskirais atvejais, pavyzdžiui, siekiant padaryti skaidrų "Leo LT" projektą. Kai pilietinė visuomenė yra silpna, atsiranda valdžios ir įtakingų verslo grupių sąjunga. Jeigu visuomenė susitelktų, valdžia būtų priversta labiau įsiklausyti į jos lūkesčius. O kol kas Lietuvos valdžia veik negirdi visuomenės.

T.Bakučionis. Nematau pakankamai teisinių prielaidų, kad galėtų įsigalioti pilietinės kontrolės mechanizmas. Bet kurioje srityje pamatytume, kad įstatymais pilietinėms organizacijoms, interesų grupėms uždėtos spynos ir pati valstybė taip sukūrusi situaciją, kad visuomenė lieka be balso, neaktyvi, o valdžioje klesti korupcija.

D.Kuolys. Todėl svarbu sukurti tokias teisėkūros taisykles, kad piliečiai galėtų aktyviai dalyvauti kurdami savo šalies tvarką. Ne tik organizacijos, bet ir kiekvienas laisvas Lietuvos žmogus privalo turėti tokią galimybę. Manau, kad pilietinės organizacijos, suinteresuotos šalies gerove ir jos ateitimi, turėtų ieškoti vis daugiau sąlyčio taškų ir reikalauti, kad valstybėje būtų veikiama remiantis morale, teise ir pagarba tautai kaip šios valstybės suverenui.

A.Medalinskas. Be stipraus visuomenės spaudimo valdžia to, matyt, nepadarys.

K.Čilinskas. Visi čia esantys jau supranta, kad telktis reikia. Dabar lieka tik rasti būdą, kaip tai padaryti. Sutinku, kad reikalingas tam tikras įvairių nevyriausybinių organizacijų vieningas branduolys ir jį reikia kurti. Šiandien daugelis burnoja prieš valdžią, kai kas gal ir į mitingą ateina, bet tai nėra visuomenės pasirengimas veikti susivienijus.

A.Medalinskas. Šio branduolio kūrimas gali tapti bendra paskata tolesniems veiksmams. Iki šiol daugumai atrodė: sukursime valstybę, o ji taps ir demokratiška, ir teisinga. Daug sąjūdininkų paskelbus nepriklausomybę nėjo į politiką, o grįžo prie ankstesnių savo darbų. Dabar matau ir jų valią grįžti prie valstybės reikalų, nors ir nedalyvaujant partijų veikloje, nesiekiant valdžios, tik visuomenine veikla.

D.Kuolys. Ne vienas įsivaizdavome, kad atkursime laisvą respubliką ir galėsime išsivaikščioti. Lietuvai atgavus laisvę Jonas Mekas sakė: "Galėsime dabar gyventi niekuo nesirūpindami kaip paukšteliai." Tai iliuzija, kuria didelė mūsų bendruomenės dalis patikėjo. Ir iš tikrųjų, kaip paukšteliai, pradėjome išsiskraidyti. Bet jei norime, kad Lietuva išliktų, kad mūsų vaikai ir vaikaičiai būtent čia gyventų orų gyvenimą, turime dalį savo laiko ir pastangų skirti bendriems reikalams. Jei nori būti laisvas, rūpinkis viešais reikalais, dalyvauk juos tvarkant. Kai to nedarai, prarandi politinę laisvę, nes tavo gyvenimą lemiančius reikalus tau už nugaros tvarko kiti.

K.Stoškus. Jeigu daug kas jaučiasi nejaukiai šioje valstybėje, nereikalingi, išstumti, vadinasi, valdžia, kuriai patikėta rūpintis valstybe ir jos piliečiais, su savo uždaviniais nesusidoroja. Ji vengia tartis su visuomene ir apsimeta, kad viską žino. Tada kito kelio nelieka: visuomenė turi atlikti dalį darbo, kurį turėtų padaryti valdžia.

DALINKIS:
0
0
SPAUSDINTI
LIETUVA
Rubrikos: Informacija:
AugintiniaiEkonomikaFutbolasGamtaĮkainiai
Gimtasis kraštasIstorijaJurgos virtuvėKelionėsInfoblokai
KomentaraiKonkursaiKovos menaiKrepšinisReklaminiai priedai
KultūraLengvoji atletikaLietuvaLŽ rekomenduojaPrenumerata
Mokslas ir švietimasNamų pasaulisPasaulisPrie kavosKontaktai
SportasŠeima ir sveikataTrasaŽmonėsKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2016 UAB "Lietuvos žinios"