TV programa
 

Horoskopai
 
SEKITE MUS Registruotiems varototojams
Paieška
LIETUVAKOMENTARAIPASAULISKULTŪRAISTORIJALŽ REKOMENDUOJAEKONOMIKASPORTAS
Šeima ir sveikataPrie kavosŽmonėsGimtasis kraštasMokslas ir švietimasTrasaKelionėsKonkursaiNamų pasaulisGamtaAugintiniai
LIETUVA

Kas yra ta dalyvaujamoji demokratija?

2011 09 30 0:00
Corbis/Scanpix nuotrauka

Lietuvoje žmonės vis labiau jaučiasi bejėgiai daryti įtaką procesams savo krašte. Gal padėtį galėtų pagerinti dalyvaujamosios demokratijos įgyvendinimas? Kas turėtų būti padaryta, kad pasitikėjimo savo valstybe būtų daugiau, ir kodėl pas mus nekalbama apie šią demokratijos formą, nors ji yra dėmesio centre net tose šalyse, kur pasitikima valdžia, demokratija ir teisingumu.

Apie tai prie "Lietuvos žinių" apskritojo stalo susirinko pakalbėti Vytauto Didžiojo universiteto doc. Antanas Kulakauskas, Mykolo Romerio universiteto doc. Saulius Spurga, visuomeninės organizacijos Lietuvos kultūros kongreso tarybos pirmininkas, Vilniaus edukologijos universiteto prof. Krescencijus Stoškus ir politikos apžvalgininkas Alvydas Medalinskas.

Atstovaujamoji ir dalyvaujamoji demokratija

A.Medalinskas. Ar viena Lietuvos bėdų yra ir tai, kad pas mus trūksta dalyvaujamosios demokratijos. Ką reiškia ši demokratijos forma?

A.Kulakauskas. Ją geriausia suvokti lyginant su dabar Lietuvoje egzistuojančia atstovaujamąja demokratija. Kitas klausimas, kaip ši demokratija Lietuvoje veikia, kiek adekvačiai laisvuose konkurenciniuose rinkimuose išrinkti tautos atstovai, taip pat valstybės galva - prezidentas, o vietos valdžios lygmeniu - ir savivaldybių tarybos, išreiškia ir artikuliuoja tautos bei lokalių teritorinių bendruomenių interesus. Bet, deja, demokratijos principus atitinka tik valdžios sudarymo, o ne politikos turinio formavimo ir įgyvendinimo mechanizmas.

A.Medalinskas. Ne vienam Lietuvoje kyla klausimas, koks vėliau yra mūsų, piliečių, santykis su šia išrinkta valdžia. Kaip padaryti, kad ši valdžia nesijaustų galinti daryti ką nori ir būtų įgyvendinta tautos suvereno teisė, t. y. tautos teisė būti savo valstybės šeiminike, kaip parašyta Konstitucijoje.

A.Kulakauskas. Tautos suverenumas tarytum ir išreiškiamas (formalia teisine prasme) šiais rinkimais. Tačiau kas yra tauta? Ją sudaro daugybė žmonių, turinčių įvairių interesų. XIX amžiuje ir XX amžiaus pirmojoje pusėje atstovaujamoji demokratija buvo susijusi su socialinėmis interesų grupėmis ir skirtingomis idėjinėmis-kultūrinėmis nuostatomis. Socialdemokratai atstovavo samdomai darbo jėgai. Žinoma, ne visi darbininkai už juos balsuodavo. Kartais rinkėjai pasiskirstydavo pagal idėjinius-kultūrinius požiūrius, religijas. Daug ką lėmė žmogaus vieta socialinėje struktūroje, kultūrinės vertybės. Bet dabar atstovaujamoji demokratija visame pasaulyje patiria krizę. Socialinės interesų grupės yra labai mobilios, idėjinės kultūrinės nuostatos dažniausiai sumišusios, ir to atstovavimo beveik nebelieka. Nelieka stabilumo, kultūrinės tradicijos. O pokomunistiniuose kraštuose ši atstovaujamosios demokratijos krizė jaučiama dar labiau.

S.Spurga. Vos atsiradusi demokratija suvokta kaip atstovaujamoji arba rinkimų demokratija. Kalbu, žinoma, apie modernios demokratijos sąvoką, nors demokratija kildinama iš antikinių laikų. Apie Graikijos demokratiją reikėtų kalbėti su didelėmis išlygomis, nes žmonių teisės nebuvo visuotinės ir lygios. O moderniame Vakarų pasaulyje svarbiausiu demokratijos įgyvendinimo įrankiu tapo rinkimai. Tačiau pastaruoju metu ir brandžiose, ir jaunose demokratijose pastebėta, kad ši atstovaujamosios, rinkimų demokratijos koncepcija išsikvėpė. Imta ieškoti būdų, kaip papildyti demokratiją, suteikti jai daugiau turinio.

A.Medalinskas. Kodėl, Jūsų nuomone, išsikvėpė?

S.Spurga. Priežasčių buvo daug: pasikeitus socialinių grupių padėčiai jos nebegalėjo tapatintis su tradicinėmis ideologijomis, atsirado nuomonė, kad sudėtingas valdymo problemas geriausiai gali išspręsti technokratinės vyriausybės, įsigalėjo tarptautinės korporacijos. Todėl atsigręžta į dalyvaujamąją demokratiją, kaip tiesioginės demokratijos atmainą. Pasitelkta ir pilietinės visuomenės sąvoka, kuri reiškia organizuotą visuomenę. Žmonės buriasi į grupes ir taip reiškia savo interesus, siekdami daryti įtaką valstybės sprendimams. Demokratija atsiremia į sprendimų priėmimą. Nuo to, koks jis yra, priklauso ir valstybių demokratijos kokybė. Ir kokybiškoje demokratijoje sprendimai yra veikiami interesų, kurie išreiškiami ir atstovaujami organizuotai bei skaidriai. Sprendimus priimantys asmenys ir institucijos gauna išsamią informaciją apie tuos interesus. Kiekvienoje demokratinėje valstybėje svarbu suderinti interesus taip, kad nebūtų akivaizdžių pralaimėtojų.

K.Stoškus. Manau, kad demokratija prasideda ne nuo interesų derinimo, o nuo sugebėjimo atsižvelgti į bendrus interesus. Įsitikinimas, kad visuomenės santykius galima sutvarkyti per derybas, rinką, yra neoliberalus. Aristokratai ir kitos grupės visada derindavo interesus. Tik demokratijoje, ateinančioje iš antikos laikų, ima galioti demos, t. y. daugumos, balsas. Ir Periklis nusileido iš aristokratų aukštumų, kad galėtų užtikrinti to balso veikimo teisę. Ne visi turėjo pilietines teises, tačiau tie, kurie turėjo, galėjo balsuoti. Graikams atstovavimo nereikėjo - jie tiesiog dalyvavo demokratijoje. Naujausiais laikais tiesioginė ir atstovaujamoji demokratija įgavo kitą prasmę. Anglų ir prancūzų parlamentarizmas įdiegė atstovaujamąją demokratiją, o revoliucijos paprastai naudojo tiesioginę. Ryškiausias bandymas įveikti atstovaujamąją demokratiją ir realizuoti tiesioginę demokratiją buvo Paryžiaus komuna.

A.Medalinskas. Ne Anglija buvo pirmoji? Ir net ne Prancūzijos revoliucija?

K.Stoškus. Čia buvo radikaliausiai susidorota su parlamentu. Įvesta masių valdžia be teisingumo normų, atsakomybės. Kiekviena komuna reiškė savo valią ir galią, ir taip formuota politika.

A.Medalinskas. Ir visa tai gali išvirsti į minios demokratiją, kai bet kokie siūlymai laikytis demokratijos ir teisingumo nebegalioja. Gražias idėjas išstumia įniršis ir neapykanta tiems, kurie prisikimšo kišenes, o ir revoliucijos autorių likimas dažnai būna gana liūdnas. Juos sunaikina radikalai.

K.Stoškus. Visos revoliucijos ilgai netveria, ilgainiui jos išsižudo. Tai nutiko ir Rusijos bolševikų, revoliucijos, atveju. Viskas prasidėjo nuo revoliucinių komitetų, o paskui teko simuliuoti buržuazinę demokratiją, parlamentarizmą, iš kurio Leninas juokėsi. Iš šiuolaikinės demokratijos tikimasi, esą ji gali subalansuoti daugumos ir grupių interesus.

S.Spurga. Ši demokratijos forma gerai atspindima Europos Sąjungoje (ES). Tačiau kadangi ES neturi veiksmingos atstovaujamosios demokratijos (Europos Parlamentas neatlieka tokių funkcijų, kokias atlieka nacionaliniai parlamentai), tai ES akcentuoja dalyvaujamąją demokratiją. ES Konstitucijos projekte buvo net ši sąvoka, bet Lisabonos sutartyje jos jau nebeliko, nors visos priemonės paminėtos. Jos ir taikomos, tiesa, tik iš dalies sėkmingai.

A.Medalinskas. Kaip dalyvaujamoji demokratija gali įsiterpti į atstovaujamąją demokratiją?

A.Kulakauskas. Žinomi yra bent keli modeliai. Čia jau minėtas pliuralistinis modelis, įsitvirtinęs Amerikoje ir būdingas anglosaksų šalims, jis remiasi lobistine konkurencija. Kitas modelis - korparatyvinis, kai politikai, priimdami konkrečius politinius sprendimus, tariasi su pagal veiklos sritį nacionaliniu mastu organizuotomis ir institucionalizuotomis interesų grupėmis. Beje, ši modelį tam tikru būdu ir mastu naudoja ne tik demokratijos. Ir kai kurios diktatūros nerizikuoja valdyti be minimalaus visuomenės pritarimo.

S.Spurga. Pilietinė visuomenė, pilietinės organizacijos gali iškelti problemas. Politikai turėtų jas atvirai spręsti. Idealus modelis - įsiklausymas į visas nuomones, argumentuoti atsakymai į kiekvieną pasiūlymą, atvirai ir skaidriai priimami sprendimai, atsiskaitymas toms pačioms organizacijoms. Jeigu valdžia sprendimus priima už uždarų durų, nesikalba, galima imtis ir rimtesnių akcijų.

K.Stoškus. Bet Lietuvoje dalyvaujamoji demokratija kol kas atrodo neįmanoma. Vos tik atgavus nepriklausomybę, visas gražias idėjas sugniuždė turtų dalybos, savivalė, grobimas, demoralizacija, reketas. Reikėjo stabilizuoti, disciplinuoti valstybę. Tačiau sutelktinės valios nebuvo. Valdžia, rūpindamasi tik savo interesais, atsiskyrė nuo savo tautos. Ji suprato, kad tautos galima nepaisyti. Tik rinkimų metu truputį pažaidžia. O inteligentai į gatves neina.

S.Spurga. Eiti į gatves - tik vienas iš galimų būdų. Visų pirma reikėtų siekti pilietinės visuomenės ir valdžios susitarimo, bendradarbiavimo, sąlygų aptarimo. Tai apimtų daugelį dalykų: informacijos gavimą, pilietinės visuomenės finansavimą, tam tikrų funkcijų jai perdavimą, jos savivaldą.

A.Medalinskas. Visi šie ir, matyt, daugybė kitų dalyvaujamosios demokratijos elementų, kaip suprantu, negresia jokiam valstybės stabilumui, kaip kad kai kas bando aiškinti. Tačiau Lietuvos valdžia, atrodo, nori žengti kitu keliu. Turėti kai kurias organizacijas kaip kišeninę visuomenę ir su ja imituoti dialogą, pasirašinėti susitarimus, o už paklusnumą ir paremti.

S.Spurga. Dalyvaujamoji demokratija nėra jokia grėsmė valstybei ir demokratijai. Jeigu tai būtų sukurta Lietuvoje, pilietinė visuomenė taptų vadinamuoju trečiuoju sektoriumi, šalia viešojo ir privataus. Bet, deja, tikrai galimi ir piktnaudžiavimo atvejai, kai valdžia bendrauja tik su dirbtinėmis organizacijomis, kurios neretai skirtos tik tam, kad būtų paimti pinigai. To sunku išvengti. Tik gyvybinga pilietinė visuomenė gali nustelbti šiuos piktybinius auglius.

Ar turime tokios demokratijos pavyzdžių Lietuvoje?

A.Medalinskas. Sakėte, kad dalyvaujamoji demokratija neperspektyvi Lietuvoje. Ar turime šio tipo demokratijos pavyzdžių, ar ją bandyta kurti?

S.Spurga. Tipiškas pavyzdys - profsąjungų susitarimas su darbdaviais, kai Vyriausybė tik deda parašą. Toks modelis sėkmingai veikia Skandinavijoje, kontinentinėje Europoje. Lietuvoje šias funkcijas atlieka Trišalė taryba. Pliuralistinis interesų atstovavimo modelis reiškia, kad daugelis interesų grupių, pilietinės visuomenės organizacijų veikia konkurencijos būdu. Korporatyvinis - visuomenės tam tikras susitarimas arba susiklosčiusi padėtis, kai veikia kelios stambios interesų grupės.

A.Kulakauskas. Dalyvaujamojoje demokratijoje svarbus yra proceso institucionalizavimas, įteisinimas. Remiantis liberaliu pliuralistiniu modeliu, gali veikti ir atskiros organizacijos, niekieno neinstitucionalizuotos, galinčios spausti valdžią konkurencijos sąlygomis, kaip Amerikoje. Bet dabar ir ten tuo pliuralistiniu modeliu vis labiau nusiviliama. Manau, kad Lietuvai, jeigu siekiame stiprinti demokratiją ir pilietinę visuomenę, būtų palankesnis korporatyvinis modelis. Einant amerikietišku, pliuralistiniu politikos formavimo keliu jau prasidėjęs Lietuvos tirpimo procesas tik stiprės.

K.Stoškus. Bet susitarimai tarp valdžios institucijų ir visuomenės organizacijų įmanomi tik tada, kai yra jėgų pusiausvyra ir lygios galimybės.

A.Kulakauskas. Dabartinėje Lietuvoje pusiau korporatyvinio dalyvavimo modelis institucionalizuotas žemės ūkio politikoje, kurioje veikia Žemės ūkio rūmai. Juos atkūrė kaip tarpukario politinės sistemos elementą. Tada veikė gerokai daugiau įvairiausių tokių rūmų: kultūros, švietimo, miškų ir kitokių.

A.Medalinskas. Juk Žemės ūkio rūmai yra lyg visuomeninis parlamentas žemės ūkio klausimams spręsti?

A.Kulakauskas. Taip. Ir tai įtvirtinta įstatymu. Žemės ūkio ministerija be jų negali priimti sprendimų. Kitas klausimas - kiek Žemės ūkio rūmuose įsigalėjusi demokratija, kiek jie išreiškia dirbančiųjų žemės ūkyje interesus. Buvo norų kurti tokią ir mokslo bei studijų politikos instituciją (siūlė Lietuvos mokslininkų sąjunga), nes akademinės sritys, universitetų autonomija yra sena tradicija dar nuo Viduramžių. Bet ir šią sritį biurokratiškai reguliuoja valstybė. Nors mokslo politika realizuojama per Mokslo tarybą, bet ši taryba nėra mokslo sritimi susijusioms interesų grupėms demokratiškai atstovaujanti institucija. Ji yra valdžios biurokratinio aparato institucija, formuojama iš viršaus.

A.Medalinskas. Kodėl nesuveikė atstovaujamosios demokratijos bandymai net institucijoje, kuri turi įgyvendinti mokslo žmonių, inteligentijos savivaldą?

A.Kulakauskas. Atstovavimas įmanomas tik per rinkimus. Pagal pirmąjį Mokslo ir studijų įstatymą didžioji dalis Mokslo tarybos buvo renkama. Po trečiojo šio įstatymo pataisymo taryba jau tik skiriama, o ne renkama. Ji parenkama. Sakoma, esą šis modelis kaip Danijos, bet nutylima, kad Danijoje taryba atstovauja mokslininkams ir gali vesti dialogą su Vyriausybe. Pas mus dialogas, deja, dabar vyksta tarp dviejų biurokratinių institucijų. Ir nesvarbu, kad Mokslo tarybos viršūnėje dauguma yra mokslininkai. Taip formuojama taryba mokslo bendruomenei neatstovauja ir atstovauti negali.

A.Medalinskas. O kultūros srityje ar kurioje nors kitoje? Jei koks nors ministras sukuria visuomeninę ekspertų tarybą prie savęs, ar tokia taryba jaus savo artumą su likusia visuomene, o gal taps tik ministro įrankiu?

A.Kulakauskas. Europoje veikia dalyvaujamosios demokratijos modelis ir kultūros srityje. Kultūros politika finansuojama per vadinamąjį ištiestos rankos atstumą ir veikia institucionalizuota kultūros darbuotojų savivalda. Jeigu ministras kokius nors žmones paskirs ar parinks į kultūros ar meno tarybą, nieko nebus. Tokias tarybas turėtų išrinkti menininkų ir kultūros darbuotojų bendruomenė. Deja, pačios menininkų organizacijos dažnai tarpusavyje nesutaria, o valdininkai tuo naudojasi. Už galutinius politikos rezultatus nėra aiškiai atsakingos institucijos, atsakomybė išskaidyta ir "išplaukusi". Jei Kultūros taryba skirstys pinigus, kas dėl biudžeto tarsis Seime? Kultūros taryba ar Kultūros ministerija? Aišku, Kultūros ministerija. Bet ministerija sakys: ne mes atsakom už galutinį rezultatą, o taryba sakys: ne mes derėjomės. Daina be galo. Tai dalyvaujamosios demokratijos imitacija.

Kodėl valdžia delsia kurti ekonominę socialinę tarybą?

A.Medalinskas. Labai svarbus dalyvaujamosios demokratijos pavyzdys ES yra ekonominės socialinės tarybos, kurios veikia visur, išskyrus Lietuvą. Kas trukdo tokią tarybą įkurti Lietuvoje?

K.Stoškus. Ekonominės ir visuomenės reikalų tarybos sukūrimas buvo įrašytas į konservatorių partijos programą. Šią idėją anksčiau aktyviai propagavo šiais metais staiga miręs akademikas Zenonas Rudzikas. Jo vadovaujama grupė 2009 metais buvo parengusi įstatymo projektą, o šis Vyriausybėje pragulėjo ištisus metus. Z.Rudzikas paprašė Kultūros kongreso tarybos paramos. Mes kreipėmės į Vyriausybę, Seimo pirmininkę ir prezidentę. Irena Degutienė ir Dalia Grybauskaitė paragino Vyriausybę spręsti problemą. Tačiau Vyriausybė tylėjo. Tik po pirmojo jūsų organizuoto Visuomeninio diskusijų forumo renginio Mokslų akademijoje, kur buvo kalbėta apie šios tarybos kūrimo sabotavimą, projektas buvo nusiųstas į Socialinės apsaugos ir darbo ministeriją - suderinti su suinteresuotomis šalimis. Po trijų mėnesių be jokių derinimų su visuomene projektas buvo grąžintas atgal į Vyriausybės kanceliariją. Vėl gūdi tyla. Vėl buvo kreiptasi į Seimo pirmininkę ir prezidentę. Vėl vyksta svarstymas Vyriausybėje, vėl projektas perduodamas tai pačiai ministerijai. Galų gale - atsakymas: tarybos įsteigimo klausimas įtrauktas "į 2012 metų prioritetinių priemonių planą". Žodžiu, grįžome į 2009-ųjų padėtį.

A.Medalinskas. Kas tai: valdžios baimė, kad bus sukurta nepriklausoma nuo valdžios visuomenė? O gal tokia taryba pažeistų kitų galingų jėgų interesus?

K.Stoškus. Paaiškėjo, kad kol vyko visos šios diskusijos, Trišalė taryba padarė savo nuostatų pakeitimus ir pasiskelbė Ekonomine socialine taryba. O Vyriausybė tai toleruoja. Tai rodo, kad Vyriausybė tėra apgailėtina verslo grupių įkaitė. O tos grupės stengiasi uzurpuoti, t. y. į savo rankas paimti visuomeninę valdžios kontrolę ir ją naudoti tik savo reikalams.

A.Kulakauskas. Beje, toje Trišalėje taryboje dominuoja stambusis verslas. Profsąjungoms atstovauja tik 15 ar 20 proc. visų dirbančiųjų.

A.Medalinskas. Ir, kaip suprantu, ten nėra nepriklausomų profsąjungų, kurių nei valdžia, nei verslas, nei tos pripažintos profsąjungos nenori pastebėti.

K.Stoškus. Taip. Bet paradoksaliausia tai, kad Trišalė taryba be jokios atsakomybės supainioja visai skirtingas minėtų institucijų funkcijas: Trišalė taryba pati turi užtikrinti pagrindinių socialinių jėgų - verslo, valdžios ir profsąjungų - susiklausymą ir užbėgti už akių socialiniams konfliktams, o Ekonominė socialinė taryba - verslininkai, profsąjungos ir kitos socialinės grupės - yra visuomeninė institucija, kuri turi teikti kvalifikuotus patarimus ir siūlymus valdžios institucijoms.

A.Medalinskas. Lietuvoje mėgstama matyti šalia atstovaujamosios demokratijos tik skiriamąją demokratiją, kuri nelabai ką turi bendra su dalyvaujamąja demokratija. Štai ir svarstant Lietuvos strategiją 2030-aisiais numatyta sukurti Lietuvos mokslo pažangos tarybą, kuriai būtų patikėta milžiniška atsakomybė: dvidešimt metų prižiūrėti strategijos įgyvendinimą. Jai bus skiriamos svarbiausios ne tik Lietuvos valstybės lėšos, bet ir tos, kurios bus gaunamos iš ES fondų. Tačiau bent jau kol kas norima ir šią visuomeninę tarybą padaryti tik skiriamą, o ne renkamą, ar bent jau deleguojamą. Todėl ir kyla klausimas, ar nereikėtų visuomeninio gyvenimo stuburą užtikrinančios ir gal renkamos institucijos, nesvarbu, kas ji būtų ir kaip vadintųsi: visuomeninis parlamentas ar visuomeninė taryba, kuri ir turėtų imtis iniciatyvos įgyvendinti dalyvaujamosios demokratijos idėją?

S.Spurga. Pilietinė visuomenė turi būti pripažinta ir atgaivinta. Manau, pirmą žingsnį turėtų žengti valdžia, nes iki šiol visuomenės pastangos buvo nuvertintos. Juk visuomenėje yra daug energijos, žinių, idėjų. Per dešimt metų Lietuvos pilietinė visuomenė pažengė į priekį. Juk kvalifikuoti žmonės palaiko ryšį su panašiomis užsienio organizacijomis. Taip pat yra verslo struktūros, profsąjungos, daugybė smulkių organizacijų, ir visos jos turi sumanymų.

A.Medalinskas. Atgaivinta? O kada ji veikė Lietuvoje? Sąjūdžio metais buvo tautinis atgimimas. Žmonės patys buvo valdžia, o valdžia rėmėsi šių žmonių išmintimi ir valia. O dabar valdžiai žmonių nuomonė nesvarbi.

S.Spurga. Valdyti lengviau, kai neatsiklausi nuomonės. Tačiau vėliau nuolat tenka taisyti klaidas, priimtus įstatymus taisyti šimtus kartų. Diskusijų kelias ilgesnis, bet taip priimami kokybiškesni sprendimai.

Ar galime pradėti kurti dalyvaujamąją demokratiją?

A.Medalinskas. Ar galime sakyti, kad tuo atveju, kai valstybėje nėra dalyvaujamosios demokratijos, žmonės nesijaučia savo valstybės šeimininkais? Ko trūksta Lietuvoje, kad ji taptų gyvybinga valstybe?

S.Spurga. Didelė problema slypi ne tik valdžios veiksmuose, bet ir mumyse. Praradome pasitikėjimą. Ne tik tarp valdžios ir pilietinės visuomenės. Tarpusavio pasitikėjimo nėra ir visuomenėje. Daugybę laiko iššvaistome tam, kad išsklaidytume išankstinį įsitikinimą, esą kiti yra piktavaliai. Geras ekonomistas gali apskaičiuoti, kiek mums kainuoja nepasitikėjimas: kuriame papildomas kontrolės institucijas, kvailus įstatymus, orientuotus ne į normalų žmogų, o į pažeidėją, ir t. t. Ir taip viskas stringa.

K.Stoškus. Pačioje smulkiausioje mūsų valstybės ląstelėje nėra nei žmogiškosios pagarbos, nei demokratizmo. Reikia iš naujo mokytis civilizuotumo abėcėlės: nesiožiuoti, gerbti partnerį, daryti kompromisus.

A.Kulakauskas. Nepasitikėjimas yra dominuojantis politinės kultūros bruožas, bet reikia suprasti, kad tas nepasitikėjimas neatsirado iš nieko. Buvo sukurtos sąlygos, palankios nepasitikėjimui ir korumpuotam pasitikėjimui, kai susitariama pirtelėse, o paskui šiek tiek padirbama ir su žiniasklaida.

S.Spurga. Aš manau, kad valdžioje yra žmonių, kurie nėra valstybės, savo pačių ir savo vaikų ateities priešai. Tai valstybės išlikimo klausimas.

A.Medalinskas. Ir aš taip manau, bet kodėl tada valdžia delsia žengti žingsnius, kurie galėtų suteikti daugiau pasitikėjimo Lietuvos žmonėms ir savo jėgomis, ir savo valstybe. Juk dalyvaujamosios demokratijos elementų sukūrimas Lietuvoje tik padidintų pasitikėjimą.

A.Kulakauskas. Taip, nes kol kas Lietuvoje visuomenės iniciatyvos yra blokuojamos, nėra kur dėl jų tartis ir tos nuomonės atrodo visai nesvarbios.

A.Medalinskas. Tuomet kokiose srityse galėtų Lietuvoje išdygti dalyvaujamosios demokratijos daigai? Be Žemės ūkio rūmų, kuriuos jau turime. Imame kalbėti apie visuomenės dalyvavimą teismuose. Ar visuomeninių tarėjų įtraukimas teismuose, jų, rodos, vienintelė Lietuva iš demokratinių valstybių Europoje neturi, irgi būtų dalyvaujamosios demokratijos daigas mūsų krašte?

A.Kulakauskas. Be jokios abejonės.

A.Medalinskas. O atsisakymas į savivaldos vietos tarybas rinkti pagal partijų sąrašus ir bandymas rinkti tik visuomenės atstovus, visų pirma iš vietos bendruomenių, ar tai irgi būtų dalyvaujamoji demokratija?

A.Kulakauskas. Vietos arba teritorinės bendruomenės yra labai ryškus ir svarbus dalyvaujamosios demokratijos elementas, nors šiuo metu mūsų vietos savivaldoje jos yra tarsi penktas vežimo ratas. Vietos savivalda be visuomenės dalyvavimo - tik fikcija.

A.Medalinskas. Bet ji gali būti, jeigu įgyvendintume dalyvaujamosios demokratijos idėją. Dabar kalbėjome apie Ekonominę socialinę tarybą. Yra pasiūlymas ir dėl visuomeninio parlamento. Ir vienu, ir kitu atveju tai būtų arba deleguojama, arba renkama institucija, atstovaujanti visuomenei ir sudaranti galimybę jai prisidėti prie valstybės klausimų sprendimo. Ar tokių institucijų atsiradimas galėtų tapti tuo dalyvaujamosios demokratijos stuburu?

K.Stoškus. Kuriant dalyvaujamąją demokratiją, ekonominės ir visuomenės reikalų tarybos įkūrimas Lietuvoje būtų šioks toks žingsnelis į priekį.

S.Spurga. Gerai, kad apie dalyvaujamąją demokratiją pradedame diskutuoti, ir keista, jog anksčiau to nedarėme viešojoje erdvėje. Manau, pradėti reikėtų nuo gerai parengto ir įstatymu įforminto pilietinės visuomenės ir valdžios institucijų susitarimo, kuriame būtų nustatytos pilietinės visuomenės ir valdžios bendradarbiavimo formos, pilietinės visuomenės rėmimas, atskaitomybė. Jeigu mes kalbame apie visuomeninių organizacijų, kaip visuomenės dalies dalyvavimą, tai galėtų būti ir visuomeninių organizacijų forumas, kuris derintų pozicijas. Tiesa, ten būtų atstovaujama pilietinės visuomenės organizacijoms, o ne individams.

A.Medalinskas. Būtų gerai pradėti nors nuo vienos iš čia išvardytų dalyvaujamosios demokratijos formų arba nuo dar nepaminėtų, pavyzdžiui, - reali, o ne deklaruojama piliečių teisė surengti referendumą. Tada judėti toliau. Svarbiausia, kad žmogus žinotų: savo valstybėje jo balsas ir nuomonė gali būti girdimi, valdžiai ne vis vien, ką mano žmogus. Kitaip, matyt, apie kokią demokratiją mūsų valstybėje galime kalbėti?

A.Kulakauskas. Formaliai Lietuva pripažįstama demokratine valstybe, bet dauguma žmonių to nejaučia. Demokratijos esmė - išreikšti žmonių siekius. Dabar atrodo, kad ji išreiškia absoliučios mažumos siaurus grupinius ar partinius interesus. Tokiai valstybei, kokia yra Lietuva, tai išlikimo problema. Kadangi demokratijos veikimu nusivilia vis daugiau žmonių, ne tik dėl ekonominių priežasčių, daugėja bėgančiųjų (emigruojančių) iš Lietuvos. Išeitis būtų viena: pradėti daugiau kalbėti apie tai, kas yra dalyvaujamoji demokratija, ir imti ją kurti Lietuvoje.

 

Parengė ALVYDAS MEDALINSKAS

DALINKIS:
0
0
SPAUSDINTI
LIETUVA
Rubrikos: Informacija:
AugintiniaiEkonomikaFutbolasGamtaĮkainiai
Gimtasis kraštasIstorijaJurgos virtuvėKelionėsInfoblokai
KomentaraiKonkursaiKovos menaiKrepšinisReklaminiai priedai
KultūraLengvoji atletikaLietuvaLŽ rekomenduojaPrenumerata
Mokslas ir švietimasNamų pasaulisPasaulisPrie kavosKontaktai
SportasŠeima ir sveikataTrasaŽmonėsKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2016 UAB "Lietuvos žinios"