TV programa
 

Horoskopai
 
SEKITE MUS Registruotiems varototojams
Paieška
LIETUVAKOMENTARAIPASAULISKULTŪRAISTORIJALŽ REKOMENDUOJAEKONOMIKASPORTAS
Šeima ir sveikataPrie kavosŽmonėsGimtasis kraštasMokslas ir švietimasTrasaKelionėsKonkursaiNamų pasaulisGamtaAugintiniai
LIETUVA

Kaunas, 1972-jų gegužės 14-ji. Laisvė, liepsna, deguonis...

2012 05 15 8:42

Gegužės 14-ji, 1972-ji. Kaune pasklinda gandas, kad miesto sode susidegino jaunuolis. Kodėl – nežinia... Po kurio laiko pradeda aiškėti, kad jo motyvai – panašūs, kaip Jano Palacho, jauno istoriko, prieš trejetą metų susideginusio Prahoje. Tai – laisvė, laisvė bet kuria kaina....

Gegužės 15-ji, rytas. Miesto sode tuščia ir tylu, jokių pėdsakų, nei vieno žmogaus, tarsi nieko nebūtų įvykę. Apmaudi mintis – taip, nieko čia niekada nebus, pražudė save vaikinas veltui, nes mes tokie, va tokie, apspangę ir apkurtę duslioje tvankoje... Dar apžiūrėjau knygyno vitriną, bet akys nors matė, bet nekliuvo už knygų pavadinimų, ir išvažiavau į Vilnių.

Praėjo pora dienų, lygai tokių pat beprasmių, ir štai lyg perkūnas iš giedro dangaus – Kaune kažkas vyksta, Kaunas verda... Nebeprisimenu, kaip ir kuo, bet atsiduriu Laisvės alėjos prieigose, minioje, nebeatpažįstamoje, įelektrintoje, niauriai žvalioje. Kelią užtveria milicininkų grandinė, bet keista – norinčių patekti į Laisvės alėją, arba kaip kauniečiai sako, į Laisvę - nestabdo, praleidžia. Kodėl neinate – klausiu pirmo pasitaikiusio, tas niūriai burbtelia – eik, pats pamatysi... Ryžtuosi, einu – turiu viską pamatyti ir patirti pats, kaip tie airių žurnalistai, kurie Olsteryje lindo į patį pragarą, nes norėjo liudyti, patirti smurtą, patys būti smurto aukomis, o ne stebėtojais iš pašalies.

Laisvė apytuštė, tik iš priekio atžygiuoja kareivių ‚rota“. Pirmą kartą teko išvysti sovietinius kareivukus su šalmais ir ginklais, pilna ekipiruote. Šiaip jie tais, jau nutolusiais nuo pokario metais, nebekėlė atgrasos, buvo greičiau komiški su savo nudryžusia „XБ“ („chlopčato bumažnaja“, nublukusio medvilninio audinio uniforma) ir klyvais kerziniais „čebatais“. Bet dabar jie atrodė jau kitaip – šalmai slėpė veidų bruožus, o atkišti, paruošti šūviams kalašnikovai nebuvo panašūs į žaislinius. Dar nieko nepadarius ir neištarus – užteko, matyt, atžaraus žvilgsnio, pasijutau užlaužtomis rankomis vedamas į kiemelį prie miesto sodo. Tai buvo egzekucijų vieta – suimtieji išrikiuoti į vieną „šerengą“, visaip buvo provokuojami – patyčiomis, keiksmais, žeminimu – parodyti protestą ar bent jo užuominą, o tada į darbą buvo paleidžiami savo darbo bananai, padaryti iš gabalais supjaustyto kabelio su sunkiu metaliniu įdaru - tokiu buvo galima ir kaukolę pralaužti. Atsimenu - jų rankenos buvo kruopščiai apvyniotos izoliacija, kad neslystų smūgiuojant. Vienas toks atsirado prieš mane – žvilgsnių žaibai susidūrė kaip geležtės. Smogsiu atgal, kas bebūtų – žybtelėjo smegenyse, tai truko gal tik sekundės dalį. Nesmogė, atsitraukė, atitoko...

Dar prisimenu tokį Kauno gatvių Gavrošą – kokių trylikos metų paauglį, garbanotą, kaip ir jo prototipas, kuris kažkodėl čiulpė gal užgautą pirštą. Ko čia išsidarinėji, kas pirštui? ...“Nusideginau...“ Šito, liepsnos priminimo, užteko – užsimota buvo bananu, bet šalia stovėjęs tvirtas vaikinas užstojo – ko čia daužai vaikus, duok man... Davė – tasai susmuko, bet nepargriuvo, atlaikė...

Toliau viskas skendėja rūke – tvankūs, tamsūs begaliniai ilgi KGB pastato koridoriai, prigrūsti areštuotųjų...Stojatj, sienų neliesti... ja tebe, litovskii ubliudok – ir keiksmai, keiksmai, keiksmai...Prisimenu, kokį trejetą metų negalėdavau pakęsti žmonių su uniforminėmis sagomis – jei toks atsisėsdavo šalia, pereidavau į kitą vietą...

*

O viskas klostėsi taip – valdžia darė viską, kad šitai įvyktų. Visų pirma, spaudoje pasirodė straipsniai, tiksliau keletas eilučių su šlykščiomis užuominomis, kad Romas Kalanta yra psichinis ligonis. Jos buvo pasirašytos žinomų psichiatrų, šitaip visiems laikams įrašiusių save į „baudžiamosios psichiatrijos“, šito grynai sovietinio išradimo, istoriją. O laidotuvių dieną, vietoj paskelbtosios valandos milicija porą valandų anksčiau atėmė iš artimųjų karstą ir, nepaisydama protestų, privertė laidoti, neprileisdama nieko prie kapo. Į laidotuves susirinkusi minia, sužinojusi, kad yra apgauta, kad laidotuvės jau įvyko, savaime siūbtelėjo iš Vilijampolės į miesto centrą. Priekyje jos buvo daugiausia jauni žmonės, hipiuojantys, Romo draugai ir bičiuliai, susikibę rankomis. Jau nebe minia, o susilydęs į vieną kūną gyvas tvarinys įžengė į Laisvės alėją. Šaukdami „Laisvę Lietuvai“, jie vieningomis gretomis tarsi potvynio banga, viską nušluojanti, pasiekė miesto sodą, kur ir įvyko Romo Kalantos aukos pašventinimo mitingas. Stukačių darytose nuotraukose matyti jauni gražūs įkvėpti veidai, tokiais ir likę istorijai – istorijai miesto, vardu Kaunas, kur kiekvienas žmonių susibūrimas – žmonių, staiga pajutusių savo jėgą , pavirtusių iš minios į dvasinį kūną - tegul tai bus bokso ar kitos varžybos, nieko bendro su politika neturinčios – visada baigdavosi vienodai ir visada netikėtai – laisvę Lietuvai, laisvę Lietuvai!!!

O paskui buvo naktis, svaigi laisvės naktis. Prasivėrė dangūs, ir laisvės liepsnos liežuviai nors akimirkai, nors trumpam nudegino mūsų sielas. Taip penktojo-šeštojo XX amžiaus dešimtmečio karta įprasmino savo buvimą, savo ištikimybę Lietuvos istorijos tradicijai, kai kas dvidešimt – trisdešimt metų nenumaldoma seka kildavo sukilimai, maištai, sąjūdžiai. Ir nors dauguma jų baigdavosi pralaimėjimais, bet tas, kuris įkvėpdavo laisvės, jos deguonies, jos liepsnos, tas visam gyvenimui žinojo (bet nemokėjo kitiems, to nepatyrusiems, papasakoti...), kas yra laisvė, kas yra liepsna ir kas yra tas deguonis, kuriuo ši liepsna yra gyva...

DALINKIS:
0
0
SPAUSDINTI
LIETUVA
Rubrikos: Informacija:
AugintiniaiEkonomikaFutbolasGamtaĮkainiai
Gimtasis kraštasIstorijaJurgos virtuvėKelionėsInfoblokai
KomentaraiKonkursaiKovos menaiKrepšinisReklaminiai priedai
KultūraLengvoji atletikaLietuvaLŽ rekomenduojaPrenumerata
Mokslas ir švietimasNamų pasaulisPasaulisPrie kavosKontaktai
SportasŠeima ir sveikataTrasaŽmonėsKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2016 UAB "Lietuvos žinios"