TV programa
 

Horoskopai
 
SEKITE MUS Registruotiems varototojams
Paieška
LIETUVAKOMENTARAIPASAULISKULTŪRAISTORIJALŽ REKOMENDUOJAEKONOMIKASPORTAS
Šeima ir sveikataPrie kavosŽmonėsGimtasis kraštasMokslas ir švietimasTrasaKelionėsKonkursaiNamų pasaulisGamtaAugintiniai
LIETUVA

Kelias į anapus: per žemę, ugnį ar vandenį

2011 10 28 8:59

Kiekvienas žmogus anksčiau ar vėliau susimąsto, kaip iškeliaus anapilin. Vienas pareiškia norintis, kad jo kūnas būtų palaidotas žemėje, net nusako vietą, kitas nori būti sudegintas ir nurodo, kur laikyti urną su pelenais, trečias net pageidauja, kad jo palaikų dulkės būtų išbarstytos vėjyje ar supiltos į vandenį.

Kokią prasmę turi skirtingi keliai į amžinybę? Kas būdinga įvairioms pasaulio kultūroms bei tikėjimams? Kuris kelias artimas lietuviams?

Vėlinių išvakarėse apie tai prie "Lietuvos žinių" apskritojo stalo susirinko pakalbėti Vytauto Didžiojo universiteto Katalikų teologijos fakulteto prof. habil. dr. Alfonsas Motuzas, Vilniaus universiteto Orientalistikos studijų centro direktorius prof. dr. Audrius Beinorius, Lietuvos istorijos instituto Archeologijos skyriaus vyresnysis mokslo darbuotojas doc. dr. Valdemaras Šimėnas ir politikos apžvalgininkas Alvydas Medalinskas.

Žemė

A.Medalinskas. Netrukus Vėlinės ir Visų šventųjų diena - metas, kai visi lanko mirusių artimųjų kapus. Iš kur kildinama Lietuvoje dar vyraujanti tradicija po žmogaus mirties jo kūną laidoti žemėje, nes yra ir kitų laidojimo būdų?

A.Motuzas. Ši nuostata atsirado kartu su judaizmu nuo Abraomo laikų. Krikščionybė perėmė Senojo Testamento šviesą, teiginius, dogminę pasaulėžiūrą ir tikėjimą, kad ateis Paskutiniojo teismo diena. Visose krikščionybės evangelijose, katekizme ir dokumentuose, beje, ne tik krikščionybės, bet ir islamo, teigiama, kad po mirties žmogus kelsis kartu su kūnu. Krikščioniškoji tradicija sako: "Žmogau, dulke buvai, dulke ir virsi, Paskutiniojo teismo dieną prieš Dievo teismą stosi kūniškas - toks, koks išėjai." Katalikų bažnyčioje tokia teologinė, pasaulėžiūrinė mintis išliko iki II Vatikano susirinkimo. Islame ši tradicija likusi iki šių dienų.

A.Beinorius. Prisikėlimo su kūnu į anapusybę, naują gyvenimą koncepcija pirmiausia susiformavo senovės Egipte. Apie 2500 metus pr. Kr. atsirado faraonų balzamavimo praktika. O iš senovės Egipto prisikėlimo Paskutiniojo teismo koncepciją per judaizmą perėmė ir krikščionybė.

A.Medalinskas. Bet Egipto valdovai nebuvo užkasami į žemę. Juos laidojo piramidėse.

A.Motuzas. Ir judėjų šeimos, gentys artimųjų kūnų šiems mirus neužkasdavo į žemę, o laidodavo uolose, apdėdami mirusiojo kūną akmenimis. Laidojimo ypatybės priklausė ne tik nuo pasaulėžiūros, bet ir nuo gamtos, aplinkos, kurioje žmonės gyveno, ypatybių.

A.Beinorius. Piramidės Egipte turėjo ypatingą prasmę. Tai žemėje esantis darinys, veikiantis su dangiškosiomis struktūromis. 500 metų Egipto nelaisvėje judėjai ne tik kentėjo, bet ir mokėsi. Iš čia ir tas krikščionybės sąryšis su senuoju Egiptu. Prisikėlimo su kūnu koncepcija per judaizmą pasiekė ne tik krikščionybę, bet ir islamą. Kitos pasaulio kultūros neturi prisikėlimo su kūnu koncepcijos. Indijoje, nepaisant visų religinių tradicijų įvairovės: hinduizmo, budizmo, džainizmo, žmogaus buvimas kūne suvokiamas kaip jo įkalinimas šiapusybės erdvėje. Todėl kūniško prisikėlimo samprata ten neegzistuoja, o kalbama apie nuolatinę gimties ir mirties grandinę, kuri siejama su persikūnijimu, atgimimu naujame kūne. Ir siekiama sustabdyti sugrįžimo į kūną procesą.

A.Medalinskas. Lietuviškieji pilkapiai, aišku, nėra piramidės, bet, matyt, tie kalnai laidojant išėjusiuosius tokie aukšti pilti dėl to, kad šių vėlės galėtų būti kuo arčiau dangaus? Ar tokie pilkapiai yra tik baltiškos kultūros reiškinys?

V.Šimėnas. Pilkapių kultūra pas mus atėjo iš klajokliškojo pasaulio. Ten irgi buvo supilamas didžiulis iš toli matomas kauburys, vietai, kur ilsisi artimųjų vėlės, pažymėti. Tarsi sakoma: čia yra mūsų protėvių palikimas, nelįskite į mūsų žemę. Tai būdinga Mongolijai, Kinijai. Prie pilkapio buvo sudaromos taikos sutartys, susitarimai. Pilkapis buvo tų susitarimų liudininkas. Prie protėvių kapo duota priesaika laikyta šventa.

A.Beinorius. Senojoje baltų pasaulėjautoje itin stiprus ryšys su vėlėmis, protėviais, todėl tokios gyvos Vėlinių tradicijos. Net žodis "vėliava" reiškia mūsų ryšį su vėlėmis. Kartu su vėlėmis einame į žygį. Mus veda ir palaiko protėviai. Rytų Azijos kultūros - Japonija, Kinija, Korėja irgi tebeturi išplėtotą protėvių kultą. Kinų hieroglifas "mirti" turi antrą reikšmę - užmiršti. Nors fizinis žmogaus kūnas miršta, pats žmogus pagal jų tikėjimą miršta tik tada, kai jį užmiršta kiti. Todėl šios tautos atmintyje stengiasi išsaugoti savo protėvius. Namie laikomas altorėlis, primenantis išėjusius artimuosius, kaip Lietuvoje, lankomos kapinės. Tik tai vyksta balandžio 5 dieną. Ši tradicija Kinijoje gyvuoja 5000 metų. Rytų Azijos kultūrose nekalbama apie tai, kas vyksta po mirties: nėra rojaus, pragaro vaizdinių.

A.Medalinskas. Panašiai kaip ateizme, kai sakoma, kad po mirties nėra nieko.

A.Beinorius. Pavadinkime tai empiriniu realizmu. Suvokiant šį žmogaus būvio laikinumą ėmė formuotis nuostata, kad būdami šiame pasaulyje išsemkime jo pilnatvę. Šios nuostatos nederėtų painioti su šiuolaikiniu kredo: imkime iš gyvenimo viską. Gyvenimo pilnatvės potyris yra santykio su anapusybe sprendimas, pasiruošimas jai. Visos be išimties pasaulio religinės tradicijos vienaip arba kitaip kalba apie anapusybę. Išimtis buvo tik senovės Babilono kultūra. Gilgamešo epe apie jokią pomirtinio gyvenimo viziją nekalbama. Mirtis buvo suvokiama kaip visa ko pabaiga.

V.Šimėnas. Tačiau senovės lietuviai tikėjo pomirtiniu gyvenimu. Mes, archeologai, to laiko visuomenę tik ir galime pažinti iš laidojimo papročių. Sakoma, kad Lietuvos archeologija - mokslas apie mirusiuosius. Net kultūras dažniausiai vadiname pagal laidojimo būdą - Vakarų Lietuvos pilkapių kultūra, Vakarų baltų pilkapių kultūra. Kiekviename kape randame kartu su palaidotu žmogumi ir įdėtų gėrybių, kurių jam gali prireikti aname pasaulyje. Vadinasi, buvo tikėta, kad po mirties yra kitas gyvenimas.

A.Beinorius. Ir semitai, senovės žydai, arabai, klajojančios beduinų gentys laidojo žmogų su ginklais, daiktais, įdėdavo maisto. Nors, pavyzdžiui, senovės semitai iki Egipto nelaisvės neturėjo aiškaus anapusinio gyvenimo vaizdinio. Vis dėlto ir jie kūnui suteikdavo viską, ko žmogui galėtų prireikti anapusybėje. Žemiška stichija - kūnas - po mirties grąžinama žemei.

Ugnis

A.Medalinskas. Yra tautų, tikinčių, kad po mirties žmogaus kūną reikia sudeginti.

A.Beinorius. Taip, pavyzdžiui, Indijoje iki šių dienų vyrauja mirusiųjų kūnų deginimas arba kremavimas. Ugnis atlieka kelias funkcijas: ji apvalo ir kartu yra laidininkas tarp žemiškojo ir dangiškojo pasaulių. Vedų religijoje ugnis yra dievas Agnis ir vadinama dievų burna. Per ją vyksta sąveika su dangiškais, transcendentiniais lygmenimis. Ugnis siejama ir su pragaro, kentėjimo vaizdiniais. Jie egzistuoja įvairiose kultūrose.

Kremavimo pagrindimo mechanizmas yra toks: deginant įvyksta apvalymas ir tai veikia kaip savotiškas eskalatorius, pagreitinantis virsminį perėjimą į anapusybę. Be to, nepaliekama gyviesiems prie ko prisirišti. Žemėje ar vandenyje irimo procesas vyksta nepalyginamai ilgiau, o ugnis kūną sunaikina iš karto. Aišku, yra ir dar viena dimensija: dažnai laidojimo formas nulemia ir klimato sąlygos. Indijoje numesta banano žievė dvokia jau po valandos ir mirusio žmogaus kūno ten keletą dienų, kaip pas mus, neišlaikytų. Dėl to semitai kūną laidodavo tą pačią dieną, kad spėtų iki saulės laidos.

A.Medalinskas. Pilkapiai baltų kraštuose - ar tai žmogaus kūno laidojimo vieta, ar ten paprastai buvo laidojami kremuoti palaikai?

V.Šimėnas. Yra atskiri laikotarpiai. Prie Biržulio ežero - Mezolito epochos kapai, juose buvo rasti ant šono paguldyti mirusiųjų kūnai. Galbūt manyta, kad žmogus tiesiog užmigo. Bronzos amžiuje atsirado pirmieji pilkapiai. Ten randami žmogaus griautiniai kapai, laidota irgi miego poza. Vėliau įsigalėjo Vakarų baltų pilkapių kultūra kartu su deginimu. Prūsai, Vakarų baltai mirusiųjų palaikus degino. Tačiau iš gotų vėl buvo perimtas griautinis laidojimo būdas. Tuo metu tame pačiame kapinyne laidota ir taip, ir taip.

Turtingesni bendruomenės nariai laidoti vienaip, vargingesni - kitaip. Erų sandūroje Vakarų baltų kultūrose griautiniai kapai buvo turtingųjų bendruomenės narių. Aišku, deginant daug kas sudegdavo, o griautiniame kape - išlikdavo.

A.Medalinskas. Bet kunigaikščiai, pagoniški Lietuvos valdovai buvo deginami?

V.Šimėnas. Taip. Užsieniečiai sako: Lietuva labai maža. Kaip vienu metu galėjo taip skirtis laidojimo papročiai? Europos kontekste atrodome keistai: tarkime, germanų pasaulyje didelių genčių laidojimo papročiai buvo aiškiai apibrėžti.

A.Medalinskas. O kokia ugnies reikšmė krikščioniškajame tikėjime, be to, kad tai yra pragaro ugnies simbolis? Ar tie žmonės, kuriuos Bažnyčia laikė eretikais, raganomis ir degino ant laužo, patirdavo tokį likimą, kad niekada negalės prisikelti? Tai jiems buvo ne tik kančios suteikimas, bet ir laidojimas bei bausmė, netenkant kūno?

A.Motuzas. Yra trys svarbūs niuansai, susiję su žmogaus mirtimi: laidojimas, auka ir bausmė. Laidojama buvo dažniausiai žemėje, o deginimas jau buvo auka. Auka - tai ne laidojimo ritualas. O inkvizicijos laužas jau buvo bausmė. Bet ir tokio likimo žmonėms pagal krikščionių tikėjimą nebuvo užkirstas kelias į pomirtinį gyvenimą ir prisikėlimą. Liaudies pamaldumą propaguojantis, nuodėmingai gyvenantis žmogus negali keltis su kūnu.

A.Medalinskas. Giljotinuoti žmonės po bausmės buvo laidojami, o inkvizicijos aukos?

A.Motuzas. Jų pelenai buvo išbarstomi mieste. Geriausiu atveju - už miesto. 1985 metais man, kaip giesmininkui ir muzikantui, teko dalyvauti dviejose laidotuvėse Železnodorožno miestelyje (buv. Gerduva) Kaliningrado srityje, netoli Lenkijos sienos, kur mirusiųjų kūnai buvo deginami. Nežinau, kokiai religinei pasaulėžiūrai tie mirusieji priklausė, bet įdomu, kad mirusiojo deginimas prasidėdavo prieš saulės laidą ir buvo taip apskaičiuotas, kad visas procesas buvo baigiamas saulei nusileidus.

A.Medalinskas. Krikščioniškajame tikėjime sudeginimas, pelenų išbarstymas yra bausmė. O ikikrikščioniškajame, nekrikščioniškajame - kelias į naują gyvenimą? Kodėl reikėjo atsikratyti kūno šiuose tikėjimuose?

A.Beinorius. Visos Indijos religinės tradicijos vienareikšmiškai teigia, kad mirusiajam reikia padėti atsikratyti kūno. Indiškas mąstymas sako, kad ten yra mūsų namai, o čia - tremtis. Kūnas tik įkalina žmogų, tad jam reikia padėti atsikratyti kiauto, kuris tėra vienas iš daugelio kiautelių. Tokio požiūrio nesupranta tie, kurie laikosi prisikėlimo su kūnu vaizdinių. Indiškos tradicijos kalba apie prisikėlimą po mirties, bet mirtis yra gimtis į anapusybę. Nors mirusio žmogaus gedima, mirti reiškia grįžimą namo. Indai per laidotuves rengiasi baltai. Tai savotiškos šventės spalva: žmogus išėjo iš kalėjimo ir grįžta namo.

V.Šimėnas. O mūsų krašte Katalikų bažnyčia suformavo graudų požiūrį į mirusįjį. Gedime, verkiame, bet anksčiau, matyt, ir mūsų protėviai džiaugdavosi, kad žmogus baigė šio gyvenimo kančias ir išėjo į laimingą aną pasaulį. Iš to džiaugsmo, matyt, kilo kitų tautų švenčiamas Helovinas, kuris mums, lietuviams, atrodo, nelabai priimtinas.

Vanduo

A.Medalinskas. Tas kelias namo į kitą - laimingą - pasaulį gali būti ne tik per žemę ar ugnį, bet ir per ugnį ir vandenį. Holivudo filmuose į jūrą ar ežerą išplukdomas laivas su mirusio vikingo vado kūnu ir ten sudeginamas. Ar toks laidojimas buvo žinomas ir Lietuvoje?

V.Šimėnas. Taip, žinomas. Ugnis, žemė, vanduo - mums būdingi laidojimo papročiai. Archeologas Vytautas Urbonavičius prieš keliasdešimt metų Obelių ežere po vandeniu rado urnų. Jis tyrė kapinyną ir atrado keliuką, vedantį į vandenį. Urnos buvo sumestos tiesiog į vandenį.

A.Medalinskas. O ar randame sudegintų laivų su kilmingais vadais pėdsakų?

V.Šimėnas. Klaipėdos universitetas jūroje vykdo povandeninius tyrimus. Jie turi visą įrangą, bet kol kas degintų laivų liekanų nerado. Žinome, kad taip mirusiuosius laidojo kuršiai. Yra periodų, kai ir Lietuvoje galėjo būti laidojama vandenyje. Kai kurių protėvių, pavyzdžiui, jotvingių, kapų po VI amžiaus visiškai nerandame. Jie pasirinko archeologams neatsekamą laidojimo būdą. Lyg ir yra duomenų, kad jotvingiai kauliukus laikė savo trobose, taip išlaikydami ryšį su protėviais.

A.Medalinskas. Kokią prasmę kūną laidojantieji vandenyje teikė šiam keliui į amžinybę? Su jūreiviais galbūt aiškiau: jie laidojami sava stichija.

A.Motuzas. Vanduo yra žemės dalis. Krikščioniškojoje pasaulėžiūroje vanduo pirmiausia siejamas su krikštu, tikėjimo išpažinimo pradžia. Todėl manau, kad laidojimas vandenyje krikščionybėje leistinas. Žemė - moters motinos, motinystės simbolis. Toks suvokimas buvo tiek ikikrikščioniškajame, tiek ir krikščioniškajame tikėjime. Judaizme negimdanti moteris buvo vertinama kaip ne bendruomenės narys. Moteris privalėjo pagimdyti. Šis požiūris buvo žinomas ir krikščioniškajame liaudies pamaldume.

A.Beinorius. Vandens pradas įvairiose pasaulio kultūrose siejamas su vidiniu žmogaus gyvenimu: perplaukti Letos upę, pereiti į kitą samsaros (kintamybės) krantą. Mirtis visose kultūrose siejama su perėjimu. Kai Holivudo filmuose matome, kad laivas su vikingo vado kūnu nustumiamas į vandenį ir ten sudeginamas, vidinė, dvasinė esmė grąžinama į kitą dimensiją. Vanduo iš esmės yra sielos pasaulio laidininkas ir jo simbolis.

A.Motuzas. Anksčiau ir Lietuvoje tikėta, kad vandenys yra šventi, nes žmogus ateina iš motinos vandenų. Buvo manyta, kad ir grįžti jis turi į Motinos vandenis. Ne vienas rašytinis liudijimas teigia, kad Lietuvoje buvo laidojama kūną leidžiant į vandenį.

A.Beinorius. Kai kuriose kultūrose tai išliko. Indijoje mirusiųjų kūnai iki šiol kartais plukdomi upe. Tiesa, ta upė vadinama ne Gangu, kaip klaidingai sakoma Lietuvoje, o Ganga. Motina Ganga. Tibete taip pat kūnas atiduodamas vandeniui. Ir kremavus žmogų pelenai atiduodami vandeniui: Gangai ar kitai šventai upei. Vanduo - tai tiltas į anapusybę. Indų pasaulėžiūroje sugrįžtama į motinos žemės įsčias per vandenį. Tibete iki šiol mirusieji šarvojami gimusio kūdikio poza. Teko pačiam tai matyti. Tai poza, kuria būnama moters vandenyse. Taip šarvojant jiems norima padėti gimti atgal į aną pasaulį. Indijoje maži vaikai dažnai laidojami vandenyje, nes jie dar tyri, nesusiteršę.

Oras

A.Medalinskas. Yra kultūrų, kur žmogaus pelenus paleidžia vėjais. Kokia čia prasmė?

A.Beinorius. Dažniausiai kalbame apie tris būties pradus, stichijas: žemę, ugnį, vandenį, bet yra ir ketvirtoji - oras. Laidojimo papročiuose ketvirtasis elementas taip pat egzistuoja. Ne tik paleidžiant pelenus pavėjui, bet ir, pavyzdžiui, pakabinant kūną aukštai medyje.

A.Motuzas. Tokį laidojimo paprotį aprašo Jonas Basanavičius knygoje "Iš vėlių gyvenimo". Jis teigia, kad anapus Nemuno, Ilguvoje, kūnai buvo paliekami medžiuose.

A.Beinorius. Kažkas panašaus yra zoroastrizmo, senovės persų tradicija, statant mirusiųjų bokštus, kuri iki šiol gyva Indijoje ir Irane.

A.Medalinskas. Ir grifai bei kiti paukščiai atlieka tą darbą, kurį kitur padaro ugnis?

A.Beinorius. Kaip ir po mūšio. Grifai supuola ir sanitariškai švariai sunaikina kūną.

A.Motuzas. 1972 metais ėjome į pėsčiųjų žygį per Karakumus. Papuolėme į olą, kur vyko laidotuvės. Žmogaus kūno neužkasė į smėlį, jį tiesiog paliko dykumoje. Kai grįžome po kelių dienų, ta vieta buvo visiškai tuščia.

A.Beinorius. Kūnas tarsi atiduodamas kitoms gyvoms būtybėms. Miręs žmogus pamaitina kitus gyvius. Tai rodo grifų pavyzdys.

A.Medalinskas. Ir žemės gyvių, kai kalbame apie kūno laidojimą žemėje, ir žuvų, kai laidojama jūroje. Ar pelenų išbarstymas iš lėktuvo yra sietinas su oro pradu?

A.Beinorius. Taip buvo pasielgta su Mahatmos Mohando Gandhi palaikais. Dalis jo pelenų buvo palikta šventykloje Pietų Indijoje, kita dalis išberta į Gangą, trečia - išbarstyta iš lėktuvo. Toks pelenų išbarstymas - tarsi grįžimas per orą į žemę.

A.Motuzas. Iš lėktuvo barstant žmogaus pelenų sklaida, teritorija, kur jie išbarstomi, yra didesnė. Tai, matyt, sietina su XX amžiaus religine geopolitine psichologija.

A.Beinorius. Visose pasaulio tradicinėse kultūrose žmogus suvokiamas kaip kosminių pradų (ugnies, oro, žemės, vandens) darinys, todėl tokie įvairūs ir laidojimo būdai. Skirtingos pasaulio religijos įvairiai aiškina, kas vyksta po mirties. Manoma, kad už kūniško lygmens yra ir siela, dvasia. Egiptiečiai irgi įžvelgė subtilųjį žmogaus elementą - Ra arba Ka, - slypintį už kūno. Po žmogaus mirties šis elementas pradeda naują gyvenimą. Indijoje tai dieviškoji kibirkštis - patybė, savastis, atmanas.

Šių dienų pasirinkimas

A.Medalinskas. Šiandien tradicinė pastaraisiais amžiais mirusiojo kūno laidojimo žemėje kultūra Lietuvoje susiduria su kita tradicija: deginti kūną. Grįžtame prie to, kas buvo užmiršta? Kada baigėsi mirusiųjų deginimas Lietuvoje? Kai atėjo krikščionybė?

V.Šimėnas. Taip. To reikalavo Bažnyčia. Bet kurį laiką, matyt, liko tradicija, tiesa, ne visur, palaidoti mirusįjį kartu su turtu. Pagonybės laikais į turtingo žmogaus kapą dėdavo monetų, jei kilminga moteris, - papuošalų. Arnavoje, prie Karaliaučiaus, bažnyčios šventoriuje rasti mirusieji palaidoti su papuošalais - ordino monetomis, diržais - viskas jau turi krikščioniškąją simboliką.

A.Motuzas. Apie 1982-uosius teko giedoti ir groti Mažeikiuose, kur buvo laidojamas čigonų bendruomenės vadovas. Ten kartu su mirusiu žmogumi buvo palaidotas ir jo mylimas arklys. Gyvulys visų susirinkusiųjų akivaizdoje buvo nušautas. Čia tuo metu buvusi čigonų bendruomenė save laikė katalikais, bet kartu laikėsi ir senųjų savo papročių. Tai sutrikdė ir katalikų kunigą. Iš aplinkos teko išgirsti, kad jei vyriausiąjį laidotų, ir mersedesą įleistų. Kiek man žinoma, čigonų bendruomenė ir šiandien mirusįjį laidoja su geriausiu jo turtu.

A.Medalinskas. Nepaisant krikščionybės įsigalėjimo, ar mirusiųjų deginimo atvejų sutinkame vėlesnio laikotarpio Lietuvoje?

V.Šimėnas. Toks kapas žinomas tik Prūsijoje. Ten yra vienas XV ar XVI amžiaus pilkapis prie Gerduvos. Jame padaryta kamera, kur įdėta urna ir kelios monetos. Galbūt tai jau buvo reformacijos laikai. Tai yra vienas iš paskutinių slapčia supiltų pilkapių.

A.Medalinskas. Vis dėlto kada baigėsi deginimas kaip senoji tradicija?

V.Šimėnas. Nuo XVI iki XX amžiaus pradžios egzistavo tik griautinis laidojimo būdas, o deginimas buvo laikomas pagonybe. Tokį požiūrį suformavo Bažnyčia ir krikščionybė.

A.Medalinskas. Bet šiandien Lietuvos žmogus jau laisvai renkasi kelią anapilin, nes Bažnyčia, kiek suprantu, jau nebežiūri nepakančiai į žmogaus kūno deginimą po mirties.

A.Motuzas. Taip, Bažnyčios požiūris pasikeitė. Dabar yra pavyzdžių, kai ir į amžinybę išėjusius kunigų kūnus sudegina. Štai ir a. a. kunigo dr. Arvydo Žygo pelenus iš Amerikos atgabeno.

A.Beinorius. Bet dar pernai, kai laidojome vieną bičiulį, kunigas atsisakė važiuoti į kapines. Arba buvo kitas atvejis, kai kunigas prie kapo skėlė tokį piktą pamokslą, kad visa giminė nustėro. Viską, matyt, lemia ilgą laiką vyravusi mūsų teologų ir Bažnyčios atstovų nuostata, jų mintys žiniasklaidoje. O tada kyla klausimas, ar esame šiuolaikinė visuomenė, ar šiuo klausimu, kai žmogus išreiškia savo paskutinę valią, paliekame pasirinkimo galimybę. Ne vienas mano artimas žmogus pageidavo būti kremuotas. Lietuvos gėda, kad iki šiol neturėjome krematoriumų.

Turbūt esame vienintelė tokia Europos Sąjungos šalis. Manau, ir su krematoriumų statyba susiję teisiniai mechanizmai buvo ilgai užstrigę dėl šių Bažnyčios ideologinių nuostatų.

A.Motuzas. Dabar Lietuvoje kiekvienas žmogus gali pasirinkti tą laidojimo būdą, kuris artimas jo pasaulėžiūrai. Aš esu konservatyvus katalikas, bet a. a. J. E. Telšių vyskupui Antanui Vaičiui esu pasakęs, kad noriu būti sudegintas, ir man buvo atsakyta: prašau, Alfonsai. Gavau išankstinį žodinį palaiminimą be problemų.

A.Medalinskas. Ir aš, matyt, pasirinkčiau tokį būdą. Bet lieka ir galimybė būti palaidotiems žemėje. Dabar, kai turime pasirinkimą, kaip manote, kas jį lemia?

A.Beinorius. Veikia ideologiniai ir sociopsichologiniai aspektai. Ideologinis aspektas byloja: esame krikščioniškos kultūros žmonės, todėl vis dar dažnai laidojame mirusiųjų kūnus. Tokia buvo mūsų tėvų, prosenelių valia. Ir mums kapinių kalneliai yra šventi.

A.Medalinskas. Bet kapinėse galima laidoti tiek kūną, tiek ir pelenus. Matyt, tie žmonės, kurie išreiškia paskutinę valią būti kremuoti, nėra tik tie, kurie netiki niekuo. Tarp jų, matyt, yra ir tokių, kurie savo lietuvybę, lietuviškumą sieja ne tik su krikščioniškuoju tikėjimu, bet ir ikikrikščioniškąja, baltiškąja pasaulėžiūra.

A.Beinorius. Ką reiškia kalnelis? Tai yra pakėlimas. Vieni argumentuoja: taip darė mano protėviai, aš irgi taip darysiu. Kiti tai grindžia teologiniais aspektais: aš, tikintysis, turiu laikytis prisikėlimo su kūnu doktrinos. Yra ir kita nuostata: krikščionimis save laikantiems žmonėms baisus kremavimo procesas. Suveikia psichologinis emocinis santykis. Žmogus pamano: geriau jau būsiu palaidotas, nes deginimas - baisu.

A.Medalinskas. Bet ar suvokiama, kad kiekvienas kelias į amžinybę turi savo specifiką ir specifinę prasmę? Ar ir anksčiau buvo, kad žmonės Lietuvoje užmiršdavo vieną laidojimo būdą ir prie jo vėl grįždavo?

V.Šimėnas. Būdavo taip ir anksčiau. Sugrįžtama prie senojo laidojimo būdo arba tas laidojimo paprotys kito labai kardinaliai. Galima išskirti net tam tikrus pereinamuosius laikotarpius, kultūros slenksčius, kai galiojo keletas pasirinkimų, kaip šiandien.

A.Beinorius. Bet pripažinkime, kad vis dažnesnis kremavimo pasirinkimas Lietuvoje daug pasako apie žmogaus pasaulėžiūrą. Sąmoningi krikščionys renkasi laidojimo kelią bent dėl ištikimybės tradicijai.

A.Motuzas. Dabar tradicijos suvokimas keičiasi ir krikščionių pasaulyje. Tiesa, savo nuostatas dėl kremavimo sušvelnino katalikai. Ir evangelikai liuteronai bei evangelikai reformatai turi lankstesnę poziciją šiuo klausimu. Kiek man žinoma, stačiatikiai iki šiol kremavimą draudžia.

A.Beinorius. Šios tradicijos atgimimas ateina per protestantišką ir sekuliarią kultūrą iš Vakarų, bet tai galima sieti ir su psichologiniais, estetiniais dalykais. Kremavimo procesas nematomas: karstas įleidžiamas, išeinama su urna. Psichologiškai tai lengviau matyti nei duobėn nuleidžiamą, žemėmis užpilamą karstą. Vis dėlto ir tada vyksta šarvojimas, gedėjimas. Manau, dabar kremavimą Lietuvoje renkasi liberalūs krikščionys, nors, kaip supratome, to siekia ir kai kurie konservatyvūs katalikai. Kremuoti po mirties nori būti ir tie lietuviai, kurie laikosi kito tikėjimo bei pasaulėžiūros nei ta, kurią kelis amžius Lietuvoje skiepijo krikščioniškoji teologija.

DALINKIS:
0
0
SPAUSDINTI
LIETUVA
Rubrikos: Informacija:
AugintiniaiEkonomikaFutbolasGamtaĮkainiai
Gimtasis kraštasIstorijaJurgos virtuvėKelionėsInfoblokai
KomentaraiKonkursaiKovos menaiKrepšinisReklaminiai priedai
KultūraLengvoji atletikaLietuvaLŽ rekomenduojaPrenumerata
Mokslas ir švietimasNamų pasaulisPasaulisPrie kavosKontaktai
SportasŠeima ir sveikataTrasaŽmonėsKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2016 UAB "Lietuvos žinios"