TV programa
 

Horoskopai
 
SEKITE MUS Registruotiems varototojams
Paieška
LIETUVAKOMENTARAIPASAULISKULTŪRAISTORIJALŽ REKOMENDUOJAEKONOMIKASPORTAS
Šeima ir sveikataPrie kavosŽmonėsGimtasis kraštasMokslas ir švietimasTrasaKelionėsKonkursaiNamų pasaulisGamtaAugintiniai
LIETUVA

Kelias iš namų - į tautos mirtį

2012 04 27 6:04

Emigracija - didžiulė nedidelės valstybės ir tautos problema. Ar suvokiamos Lietuvoje yra jos priežastys ir pasekmės, ar bandoma ją stabdyti? O gal emigracija iš Lietuvos yra tik objektyvus reiškinys, kuriam neverta nieko daryti, nes viskas ir taip sugrįš į savo vagą?

Ką apie dabartinę emigraciją iš Lietuvos sako jos palyginimas su emigracija iš kitų pasaulio valstybių ir pačios Lietuvos tarpukario laikotarpiu? Ką dabartiniai emigracijos mastai byloja apie mūsų šalį?

Prie "Lietuvos žinių" apskritojo stalo susirinko pakalbėti visuomenės nuomonės ir rinkos tyrimų centro "Vilmorus" direktorius Vladas Gaidys, Kultūros kongreso tarybos pirmininkas prof. Krescencijus Stoškus, Darbo ir socialinių tyrimų instituto direktorius doc. dr. Boguslavas Gruževskis, buvęs LR Migracijos departamento direktoriaus pavaduotojas, nepriklausomas migracijos klausimų ekspertas Dainius Paukštė, Vilniaus jaunimo organizacijų sąjungos "Apskritojo stalo" valdybos narys Karolis Grigaliūnas ir politikos apžvalgininkas Alvydas Medalinskas.

Priežastys žinomos...

A.Medalinskas. Ar žinome tikrąsias emigracijos iš Lietuvos priežastis?

V.Gaidys. Jos visų pirma yra ekonominės ir materialinės. Į Airijos ar Jungtinės Karalystės fabrikus žmonės važiuoja ne dėl to, kad nori pakeliauti, o kad gautų darbo. Neturėdamas darbo žmogus neturi iš ko susitaupyti būstui, negali padėti į bėdą patekusiems artimiesiems. Jeigu sumokėjus už šildymą lieka pusantro šimto litų, tai juk yra sunku. Ir ką vaikams pasakysi?

Be to, Lietuvoje yra labai nepalankios sąlygos smulkiajam verslui, kurios irgi skatina emigraciją. Kai žmogus turi bandelių kepyklėlę, yra jos savininkas, jis ir tampa savo likimo kalviu. O jeigu dirba "Maximoje", ten bandeles nešioja, tai samdomas darbuotojas. O tada juo būti geriau ten, kur moka didesnį atlyginimą. Didieji prekybos centrai sunaikina šimtus smulkiųjų verslininkų ir prekybininkų, o tai yra rimta emigracijos priežastis.

Nulemia ir noras gyventi socialiai palankesnėje aplinkoje. Norvegijoje net ir valytoja yra socialiai apsaugota. Ji toks pat žmogus kaip ir kiti. Jauni žmonės dažniausiai išvyksta į užsienį mokytis. Ir kaip ten nevyks, jeigu daugelyje Europos šalių mokslas yra nemokamas, o pas mus gali tekti už tai ir mokėti.

K.Grigaliūnas. Be to, palyginti su Vakarų Europos valstybėmis, skiriasi ir Lietuvos švietimo kokybė, ir dėstytojų požiūris. Žinoma, pažįstu ir ne vieną vakarietiškai mąstantį dėstytoją, puikų savo srities specialistą, vakarietiško požiūrio, taikantį naujus metodus, o ne siūlantį kalti iš pasenusių vadovėlių.

A.Medalinskas. Tačiau dėstytojai sutinka ne vieną studentą, kuris nenori vaikščioti į paskaitas, nes jam reikalingas tik formalus popierius - baigimo diplomas, o ne pačios žinios.

K.Grigaliūnas. Taip, yra ir tokia problema. Į Europos universitetus stoja mažuma, daugiau jaunimo eina mokytis į kolegijas, o didžiausia masė - į profesinės mokyklas. Mūsų krašte yra priešingai: dauguma stoja į universitetus, mažiau - į kolegijas, o profesinės mokyklos nuvertinamos dėl stereotipo, kad į jas eina tik daugiau nieko nesugebantys jaunuoliai. Mano bendraklasiai, kurie baigė profesines mokyklas, jau steigia įmones, užsidirba pragyvenimui, o kiti tokios galimybės dar turės laukti ne vienus metus.

V.Gaidys. Kito tipo emigrantai - saviraiškos siekiantys aukštos kvalifikacijos žmonės, kurie vieną dieną dirba Niujorke, kitą - Dubajuje. Kaip pavadino juos profesorius K.Stoškus, tai šių dienų nomadai. Šio proceso nesustabdysi. Toks yra civilizacijos poveikis. Taigi kai ką emigracijos srautuose galima kontroliuoti, o kai ko ir ne.

K.Grigaliūnas. Gabūs jauni žmonės nemato perspektyvos, kaip išreikšti save Lietuvoje. Pavyzdžiui, versle jie tikrai galėtų tai padaryti. "Swedbank" vyriausiasis ekonomistas Nerijus Mačiulis per vieną diskusiją pasakė, kad Lietuvos verslininkai turi rinką, kuri jau nesiekia 3 mln., ir tampo ją kaip paklodę. Mes pašonėje turime puikius importo ir eksporto partnerius: lenkus, latvius, baltarusius. Jie neužpildo savo nišų. Galima paminėti ir Rusiją. Lietuvos verslas galėtų būti geras tarpininkas tarp šių rinkų, bet jeigu verslo sąlygos yra blogos pačioje Lietuvoje, kaip tai padarysi.

A.Medalinskas. Ar tikrai prasidėjo jau ir vyresnio amžiaus žmonių išvykimas, likus keletui metų iki pensijos, kad jie galėtų ten užsitikrinti kur kas aukštesnio lygio pensiją nei galėtų gauti Lietuvoje?

V.Gaidys. Dabar visi įgalūs žmonės gali išvažiuoti iš Lietuvos. Pensininkas taip pat gali išvykti ir tam, kad prižiūrėtų ten, užsienyje, gyvenančius su tėvais anūkus, ar aptarnautų kitą pensininką.

A.Medalinskas. O teisingumo stoka, korupcija irgi skatina palikti žmones savo kraštą?

V.Gaidys. Jeigu gyveni neblogai, turi butą, darbą, ar išvažiuotum vien dėl to, kad Seimas ar kas nors kitas nepatinka? Vargu ar tai realu. Teisingumo klausimas prisideda, bet tikrai nėra svarbiausias. Juk čia - tavo socialinė aplinka, giminės, artimieji.

A.Medalinskas. Kai kurių giminės ir artimieji jau yra ten, Vakaruose. Juk išvažiuoja ištisi kaimai ir miesteliai. Tik tokių žmonių, mūsų tautiečių, artimųjų kapinės čia Lietuvoje pasilikusios.

D.Paukštė. Bet neteisybės yra daug. Koks Lietuvoje yra pajamų skirtumas? Aukštos kvalifikacijos darbuotojas verčiamas dirbti už aštuonis šimtus ar tūkstantį litų per mėnesį, o vadovas už tą patį laiką gauna dvidešimt tūkstančių. Ar tai nėra teisingumo klausimas? Tai yra socialinio teisingumo, orumo klausimas. Kalbant apie pensijas, jos Lietuvoje yra tokios mažos, kad negali užtikrinti žmogui pragyvenimo, todėl pensininkai ir važiuoja į ES valstybes dirbti sezoninių darbų. Kad gautų Vakarų valstybių pensiją, jie turėtų dirbti ilgai: penkerius ar net dešimt metų.

A.Medalinskas. Tai vyresni žmonės ir skaičiuoja, kada jiems verta išvažiuoti. Ir tai daro kaip tik tada, kad dar darbingo amžiaus spėtų išsivysčiusių ES valstybių dydžio pensiją užsidirbti.

B.Gruževskis. Jeigu jau išvažiuoja ir pensinio amžiaus žmonės ar arti to, reikia kalbėti apie egzodą. Juk pirmiausia išvyksta labiausiai kvalifikuoti žmonės. Dažniausiai - vyrai. Antras etapas - moterys. Jų emigruoja net daugiau, o juk būtent moterys gimdo, neša gyvybę. Trečias etapas - vaikai iki dešimties metų ir jie nebenori grįžti. Paskutinis etapas - vyresni žmonės, kurie čia turi viską, - sodą su savo gėlytėmis, draugus, artimuosius, o visa tai turi aukoti dėl stabilumo. Mus išgelbės tik dorovė. Reikia imti gyventi remiantis padorumo principu, nes valstybėje to padorumo kaip tik ir trūksta. Iš visur viską pavogs, prasuks. Žmonės tai mato ir išvažiuoja, nes nujaučia valstybės neištikimybę, kaip vaikas nujaučia savo tėvų neištikimybę.

K.Stoškus. Nepriklausomybė, kurią atgavome daugiau nei prieš dvidešimt metų, buvo viltingiausias būdas mūsų tautai išsaugoti savo identitetą. Tačiau dabar vykstantis procesas atrodo net pavojingesnis už priklausymą totalitarinei valstybei. Negi išsilaisvinome tam, kad išnyktume? Tiesiog glumina, kad emigracijos problema iki šiol nesulaukia rimtos politikų reakcijos. Padėtis tokia, kad ji turėtų būti pati svarbiausia valstybėje. Jos sprendimas turėtų tapti pagrindiniu valstybės ir visų partijų uždaviniu. Žmonių bėgimas iš savo krašto iškalbingiausiai rodo absoliutų visos valstybės politikos bankrotą.

D.Paukštė. Per trejus su puse šios Vyriausybės darbo metų nematome nė vieno ekonominio, socialinio ar politinio situacijos emigracijos klausimu vertinimo. To nepadarė nei Vyriausybė, nei Seimas, nei prezidentė, nors kasmet rengiami prezidentės pranešimai, Vyriausybės ataskaita Seime. Nėra jokio problemos vertinimo. Atrodo, kad visiems gerai taip, kaip yra. Profesoriai, intelektualai šią problemą mato ir Lietuvoje, ir už jos ribų. Štai dr. Gintautas Mažeikis teigia, kad emigracija - politinio pareiškimo forma, pati radikaliausia nepritarimo vykdomai politikai forma. Antanas Mockus, Bogotos meras ir kandidatas į prezidentus, sako, kad emigracija - kaip savižudybė, nes su kiekvienu emigruojančiu žmogumi tauta praranda pajėgumą. O valdžia to, deja, nemato.

Šiurpinantys emigracijos mastai

A.Medalinskas. Kada išaiškėjo emigracijos problemos grėsmė Lietuvai ir jos mastai? Juk apie galimą Lietuvos išsivaikščiojimą su nerimu prabilta jau senokai, bet nieko iki šiol nedaroma.

K.Stoškus. Akcijas, raginančias stabdyti tą tautos išsivaikščiojimą, pradėjome nuo 2003 metų. Apie galimą grėsmę prabilome dar 1995-aisiais. Žinoma, buvo žmonių, kurie laukė nepriklausomybės, kad galėtų išvažiuoti. Tokių žmonių nebuvo daug. Bet greitai skaičiai pradėjo augti. Nereikėjo daug proto apskaičiuoti, kas nutiks, jeigu toks kilimas laikysis visą dešimtmetį.

Tai šiurpino, bet vienakryptė idiotiška propaganda ir toliau nesiliovė. Nacionalinės televizijos eteryje reguliariai rodėsi graži panelė ar ponia vaizduodama, koks rojus su palmėmis Vakaruose laukia Lietuvos emigrantų. Tai buvo daroma net tuo metu, kai prie užsienio ambasadų jau stovėjo didžiulės jaunų žmonių eilės. Jau tada reikėjo pradėti tuos procesus kontroliuoti. Bent jau vienkryptę reklamą.

Užuot skatinę patriotizmą, dalis "liberalių intelektualų" labiau iš jo tyčiojosi. Lenkiu galvą prieš tragiško likimo poetą ir kunigą Ričardą Mikutavičių, nepriklausomybės išvakarėse išleidusį knygelę "Kad Lietuva neišsivaikščiotų". Tai buvo ryžtingas pranašo perspėjimas. Pavadinimas skambėjo taip aktualiai, kad mes jį pavertėme šūkiu. Dabar jis paplito. Turbūt jau nedaug kas ir žino jo autorių.

A.Medalinskas. Kai kas tvirtina, kad nereikia kelti panikos, nes emigracijos mastai tarpukario Lietuvoje taip pat buvo dideli, bet vėliau žmonės ėmė grįžti į savo kraštą.

D.Paukštė. Per tarpukario dvidešimtmetį iš Lietuvos išvyko apie 100 tūkst. žmonių, o per metus emigracija vidutiniškai sudarė 5000 asmenų. 2010 metais ji pasiekė 83 tūkst. žmonių. Jungtinės Tautos XXI a. išvakarėse atliko pasaulinį migracijos tyrimą. Nustatyta, kad migracijos srautai pasaulyje sudaro apie 3 procentus. Šiandien pasaulyje gyvena per 7 mlrd. žmonių.

Tai reiškia, kad daugiau nei 210 mln. žmonių migruoja. Tie 3 proc. visų gyventojų yra pasaulinis migracijos vidurkis. Vadinasi, nebūtų didelė problema, jeigu per 22 metus iš Lietuvos būtų išvykę apie 110 tūkst. žmonių. Tačiau mūsų gimtąjį kraštą paliko apie 700 tūkst., arba 17,5 ar 18 proc. gyventojų. Migracija iš Lietuvos šiandien jau peržengia visas proto ribas.

Jei Lietuvos atlyginimai ir toliau skirsis nuo ES šalių, emigracija tik didės. Kitose Baltijos valstybėse emigracijos mastai iš savo šalies yra daug mažesni. Estijoje skirtumas tarp atlyginimų, mokamų kitose ES valstybėse, mažėja, todėl žmonės taip masiškai neemigruoja.

K.Stoškus. Nemanau, kad tie 3 proc. emigrantų, kurie čia buvo paminėti, yra koks etalonas. Vienu metu jis vienoks, kitu bus kitoks. Aš klausčiau, kur veda unifikacija, ir kokios strategijos mažoms tautoms reikėtų laikytis? Deja, apie tautos išlikimą kol kas nedaug kas susimąsto. Tiesiog plaukiama pasroviui. Juk nepriklausomybės pirmiausia siekta tam, kad tauta išsaugotų save ir savo kultūrą.

A.Medalinskas. O dabar jau tų pastangų nebereikia, kai žmonės masiškai palieka savo valstybę? Ar emigracijos mastai išaugo Lietuvai tik tapus ES dalimi, kai nebeliko jokių kliūčių dirbti užsienyje, ar vis dėlto emigracijos mastai suintensyvėjo pastaraisiais metais?

B.Gruževskis. 2010 ir 2011 metų skaičiai rodo, kad pastaruoju metu padėtis labai suprastėjo. Procesai, prasidėję įstojus į ES ir atgavus laisvę, - emigracija, laisvas darbo jėgos judėjimas, - buvo demokratinių procesų pasekmė. Džiaugėmės, kad žmogus gali be kliūčių išvykti į užsienį. Tai rodė, kad jis laisvas. Bet, įstojus į ES, išvykimo procesas taip paspartėjo, kad jau akivaizdžiai matome: sparčiai prarandame savo gyventojus. Krizė dar labiau pagilino šią problemą. Nuo 2007 metų vis labiau ima skųstis darbdaviai, kad jiems trūksta darbo jėgos. 30-40 proc. darbdavių susidūrė su panašiomis problemomis. 2008 metų krizės paskatinta emigracija pradėjo augti: tada sakėme, kad žmonės taip nori apsaugoti savo gerovę, gyvenimo lygį, todėl išvyksta.

A.Medalinskas. Todėl yra teigiančiųjų, kad krizė baigsis ir išvykusieji sugrįš namo.

B.Gruževskis. 2010 ir 2011 metų makroekonominiai rodikliai mūsų valstybėje buvo teigiami. Pagal juos neblogai atrodėme ir ES kontekste (BVP prieaugis, darbo užmokesčio stabilizavimasis, net nedarbo sumažėjimas). Tačiau būtent 2010 metais emigracija iš Lietuvos pasiekė rekordą. Todėl drįstu teigti: vyksta nekontroliuojamas procesas, kuris juda mums nenorima linkme.

O vyksta dėl to, kad mūsų krašto ekonominė ir socialinė sistema nėra socialiai orientuota. Žmogus bet kurioje šalyje su valstybe komunikuoja per savo poreikių patenkinimą: pajamas šiems poreikiams tenkinti, orumą darbo srityje. Kiek žmogus patenkintas savo darbo vieta, tiek patenkintas ir valstybe. O materialus pagrindas lemia šių nuostatų ir santykių multiplikavimą kitais lygiais.

Tačiau šiandien Lietuvoje net ir tam tikras ekonomikos atsigavimas nepasiekia kiekvieno žmogaus, o žmonės neina į gatves protestuoti, nes yra žemas pilietiškumo lygis. Migracijos procesai parodo giluminę, tikrąją žmogaus padėtį valstybėje. Nepasitenkinimas, kuris prieštarauja makroekonominiams rodikliams, rodo neigiamas krašto perspektyvas ir sistemos nepatrauklumą paprastam piliečiui. O emigracija yra didelis praradimas.

Kas Lietuvoje yra kitaip?

A.Medalinskas. Jeigu emigracijos iš savo gimtinės mastu lenkiame daugybę kitų ES valstybių, taip pat ir savo kaimynes, atsakykime, kas Lietuvoje yra kitaip nei tose kitose šalyse, kuo lietuviai skiriasi nuo kitų tautų, kad iš pradžių sunkiai atkuria valstybę, o po to iš jos emigruoja?

K.Stoškus. Įspūdis toks, tarytum jau nieko nebemokame ir pasaulį pradedame kurti nuo pačių pamatų. Nemokame sveikintis, žmoniškai kalbėtis. Rusiškai dabar keikiamasi daug daugiau negu sovietmečiu. Lietuviškai keiktis jau, atrodo, visai užmiršta. Išlaisvinome žvėrišką konkurenciją. Ėmė galioti džiunglių įstatymai. Tokie santykiai persikėlė į visas gyvenimo sferas.

K.Grigaliūnas. Iš tikrųjų įžvelgiu ir žmonių mentaliteto problemą. Visi surūgę. Neatsimenu, kada mačiau, kaip lietuvis besišypsodamas kalbina pardavėją. Net Lietuvos lenkai tai daro, o lietuviai - ne. Anglijoje žmonės taip pat šypsosi. Tai irgi kuria tam tikrą atmosferą. Taip žmonės negerbia ne tik kitų, bet ir savo valstybės. Beje, Lietuvoje žmonės netausoja ir valstybinio turto.

V.Gaidys. Ir yra ta didžiulė nepagarba kitam žmogui.

A.Medalinskas. Iš kur ji? Kalbama, kad mokyklose išplito patyčių atmosfera, todėl skiriama pinigų įvairiems projektams su tuo kovoti, bet ar patyčių neskatina ir televizija? Būtų blogai, jeigu imtų augti karta, kuri rūpinasi tik savo gerove ir negalvoja apie bendrą valstybės, tautos gėrį, be skrupulų dėl savo naudos lipa kitiems per galvą. Ar dabartinis jaunas žmogus, užaugęs ir tapęs verslininku, viršininku, taip pat elgsis su kitu žmogumi, kaip elgiamasi dabar?

K.Grigaliūnas. Septynmetis vaikas drįsta penkiasdešimtmetės moters paprašyti cigaretės ir pasiųsti "ant trijų raidžių" jos negavęs. Mokykloje mokytojai pasakytų, kad nieko negali padaryti, ir pasiūlytų kreiptis į policiją. Žmonės ima neigiamai žiūrėti į biurokratinį aparatą.

A.Medalinskas. Ar jauni žmonės irgi vadovaujasi nuostata, kad vogti patekus į valdžią nieko blogo? Svarbiausia - nepakliūti? Ar tokie veikėjai, kurie, kaip pripažįsta jų šalininkai, ne tik vagia, bet dar ir kažką gero miestui daro, jaunimui patinka, nes užsitikrina savo asmeninę gerovę?

K.Grigaliūnas. Prieš metus su vienu bendraamžiu diskutavau, ką šis darytų, jeigu taptų ministru ir turėtų tris laisvas darbo vietas. Klausiau, ką į jas sodintų - draugus ar specialistus, kurie to verti? Jo atsakymas buvo - draugus. Gaila, bet toks požiūris "prie lovio" gajus ir stiprėja.

D.Paukštė. Neseniai skaičiau, kad jaunimas, baigęs užsienyje mokslus ir negavęs darbo pagal specialybę, renkasi geriau plauti indus ten, negu grįžti atgal į Lietuvą.

A.Medalinskas. Gal bijo čia grįžę sulaukti patyčių, kad jiems nepavyko ten, Vakaruose?

D.Paukštė. Gal. Tačiau aišku ir kita. Ten nėra blogo darbo, nes plaudamas indus užsidirbi oriam pragyvenimui visam mėnesiui.

B.Gruževskis. Bet ten yra ir pagarba. Net plaunantiesiems indus. Dėl sunkios padėties išvažiavo dirbti į restoraną mano brolio sūnus. Jis nedirba salėje, bet gauna procentą nuo kitų arbatpinigių. Taip yra palaikomas ir jo orumas, o jam dėl pinigų nereikia peštis su kolegomis.

K.Grigaliūnas. Vakarų Europoje ir žmonių atlyginimas kasmet kyla vidutiniškai tiek, kiek bendra infliacija, o pas mus tokios praktikos nėra.

D.Paukštė. Norvegijoje kiekvieną vasarį darbdavys kviečiasi darbuotoją, padėkoja už darbą, įvertina ir pasako, kad nuo kovo atlyginimas didinamas tiek ir tiek procentų, nesvarbu, ar tu esi aukštos kvalifikacijos specialistas. Požiūris į žmogų, santykiai garantuoja lojalumo atsiradimą. Šiandien mes neturime jokio lojalumo: jeigu darbdavys į tave spjauna, tu spjauni į jį. Visi meldžiasi pinigui, neliko kitų vertybių, nors, mano galva, didžiausia vertybė yra žmogus.

B.Gruževskis. Mūsų vertybės - asmeninė nauda ir malonumas. Tačiau tai nėra vertybės. Tik neseniai Kultūros diena buvo įtraukta į švenčiamų dienų sąrašą. Žmogus nejaučia valstybės rūpesčio. Valstybė kaip sistema turi fiksuoti du dalykus: atsakomybę ir dorovines normas. Čekija, Slovėnija - puikūs pavyzdžiai. Ten yra atlyginimai, užimtumas. Pas mus skirtumai didžiuliai, jeigu lygintume vadovo ir sekretorės atlyginimus. Verslininkus dar galima pateisinti.

Jie yra darbdaviai, jų tokia prigimtis. Bet valstybė turi tapatintis su žmonių poreikiais. O mes matome mažiausiai kontroliuojamą monopolinę elgseną ir labiausiai liberalizuotą atlyginimų sistemą. Iš 139 valstybių esame devinta šalis pagal darbo apmokėjimo nustatymo liberalizavimo lygį. Estai - penktoje vietoje, bet ten, didėjant nedarbui, pašalpa nemažėjo ir augo jų skaičius, o pas mus - priešingai.

Mūsų nepriklausomos valstybės paradoksas

A.Medalinskas. Kaip galima paaiškint paradoksą, kad ta pati tauta, daugiau nei prieš dvidešimt metų siekusi turėti savo valstybę, dabar šią valstybę arba palieka, arba yra apatiška kažką keisti? Kaip galima paskatinti išvykusius žmones, taip pat ir jaunimą, grįžti atgal?

K.Stoškus. Nėra jokio paradokso. Visi pamename pirmuosius nepriklausomybės metus, kai buvo paleista "prichvatizacija". Thomas Hobbesas anglų klasikinės ekonomikos laikais rašė apie džiunglių "įstatymų" veikimą. Jis džiungles rado tame laikotarpyje, kuris buvęs iki valstybės įkūrimo. O mes su tokia tvarka pradėjome savo valstybės atkūrimą. Ko tada iš jos norėti?

K.Grigaliūnas. Turiu draugų, kurie dėl įvairių priežasčių emigravo į Angliją, Ispaniją, Prancūziją. Vieni sieja savo ateitį su Lietuva baigę mokslus, kiti dar neapsisprendę, treti bandys gyventi tarp Lietuvos ir tos šalies. Visi sako pasiilgstantys Lietuvos, bet prideda, kad grįžę čia neturėtų ką veikti, kaip pragyventi.

A.Medalinskas. Uždaras ratas, lyg nieko negalima pakeisti mūsų valstybėje.

V.Gaidys. Kodėl negalima? Galima. Lietuva yra maža šalis, todėl investicijos ir politinė valia, gyvybingesnis elitas gali greitai pakeisti situaciją. Rusijoje situaciją pakeisti žymiai sunkiau. Ir kiekvieną įstatymą reikėtų vertinti per pagalbos arba kliudymo smulkiajam verslui prizmę: mikroverslui, šeimos verslui. Tarkime, Vyriausybė sugalvos, kad žmonėms, prie kelių prekiaujantiems grybais, irgi reikia kasos aparatų.

Ar tai stabdys, ar skatins emigraciją? Sako, kad tie kasos aparatai skirti šešėliniam verslui sustabdyti. Bet man atrodo, kad čia viskas daroma ginant didžiųjų prekybos tinklų interesus, kurie smulkųjį verslą nori išstumti. 1995 metais, apie kuriuos čia buvo kalbėta, Lietuvoje tvyrojo pusiau kriminalinė atmosfera. Šiuo metu reikalai geresni. Tikiuosi, viskas žingsnis po žingsnio susitvarkys.

Nėra taip, kad žmonės viską parduoda, susikrauna lagaminus ir pradingsta. Bent jau dalis žmonių norėtų investuoti čia, kažką pradėti savo tėvynėje. Jeigu tik būtų palankios sąlygos, ne sunkesnės negu Jungtinėje Karalystėje, grįžtų. Manau, dalis pensininkų čia grįš su savo pensijomis, kurias gaus jau Vakarų valstybėse.

K.Grigaliūnas. Tikrai, visų pirma gerinti smulkiojo verslo sąlygas. Žinau atvejų, kai patyręs specialistas dirba čia už pusantro tūkstančio, nors jam siūloma išvažiuoti. Jis lieka, nes čia jo šeima, šaknys. Bet jeigu žlugdomas smulkusis verslas, užkertamos galimybės ir jaunam žmogui Lietuvoje kurtis... Didžiojoje Britanijoje įsikūrusi lietuviško UAB tipo įmonė metus nemoka mokesčių. Lietuvoje mokesčių reikalaujama pelnui pasiekus 5 tūkst. litų. Mokesčiai dideli, palyginti su tuo, kiek išleidžiama draudimui. Kiekvienas darbuotojas darbdaviui kainuoja dvigubai daugiau, nei jam yra mokama. O kokias pensijas tie žmonės gauna? Šešis, penkis šimtus. Tai nesuvokiama.

B.Gruževskis. 2006-2007 metais planavome grįžtančiųjų srautą, bet po to viskas pasisuko kitaip.

D.Paukštė. Jeigu situacija nesikeis, Eurostato duomenimis, Lietuvoje 2060 metais gyvens 2,5 mln. gyventojų. Įvertinus emigraciją, imigraciją, gimimo ir mirimo santykio pasekmes, metinė praradimo norma turėtų būti 17 tūkst. per metus. Tuo tarpu nuo 1990-ųjų metinis praradimo vidurkis yra 34,5 tūkstančio. Dvigubai didesnis. Jeigu išsilaikys toks srautų dydis kaip dabar, 2060 metais Lietuvoje gyvens jau tik 1,4 mln. gyventojų. Tiesioginė politikų atsakomybė - imtis priemonių.

A.Medalinskas. Pirmiausia turbūt reikėtų pradėti vertinti įstatymus, ar jie skatina emigraciją.

D.Paukštė. Taip. Ir reikia paskatinti darbdavius bei profsąjungas susitarti, kad atsirastų normali darbo užmokesčio mokėjimo sistema. Šiandien tokių klausimų nesvarsto net Trišalė taryba. Aukštos kvalifikacijos darbas turi būti vertinamas daug daugiau. Minimalų atlyginimą turi gauti tik patys nekvalifikuočiausi žmonės.

B.Gruževskis. Labai svarbu suprasti, kad emigracija yra tik pasekmė. Svarbiausia - piliečių poreikių patenkinimas. Lietuvoje iki šiol nėra sistemos, kuri išreikštų rūpestį piliečiais ir piliečio galimybėmis patenkinti savo poreikius. Slovakams ir čekams tai pavyko. Todėl emigracijos iš Čekijos mastas daug mažesnis. Pas mus išaugo dideli atlyginimai, o mažesni - ne.

Žmonės išvažiuoja, nes kitaip jie nemato galimybių pasirūpinti savimi, savo šeima, o net ir teigiami ekonominiai pokyčiai mūsų krašte jų nepasiekia dėl prastos darbo apmokėjimo sistemos. Tai, kad pusė išvažiuojančiųjų yra jaunimas iki 26 metų, kai anksčiau buvo iki 35-erių, yra krachas.

D.Paukštė. Bet šio kracho nemato Lietuvos valdžia. Vyriausybės kanclerio pavaduotojas emigraciją siūlė vertinti ne kaip grėsmę, o galimybę. Premjero patarėja Milda Dargužaitė aiškino, kad būdami mažos šalies piliečiai turime galvoti globaliai, suprasti kitas kultūras, būti tolerantiški, nediskriminuoti ir žiūrėti, kaip integruotis į globalų pasaulį, o ne koncentruotis išlaikyti lietuvybę ir savitas mūsų savybes, kurių, jos manymu, nėra.

O premjeras Andrius Kubilius per Amerikos prekybos rūmų organizuotą diskusiją pasakė, kad prieš 22 metus Lietuva iškovojo laisvę tautai ir laisvę emigruoti. Emigracija, jo teigimu, yra įprastas fenomenas visoms laisvoms šalims. Žinote, man plaukai stojosi tai girdint: kol kas juk daugiausia emigruojama ne iš laisvų šalių, o iš trečiojo pasaulio. Bet premjeras to nesupranta, todėl jam ir kitiems Lietuvos politikams ši problema nerūpi.

Parengė ALVYDAS MEDALINSKAS 

DALINKIS:
0
0
SPAUSDINTI
LIETUVA
Rubrikos: Informacija:
AugintiniaiEkonomikaFutbolasGamtaĮkainiai
Gimtasis kraštasIstorijaJurgos virtuvėKelionėsInfoblokai
KomentaraiKonkursaiKovos menaiKrepšinisReklaminiai priedai
KultūraLengvoji atletikaLietuvaLŽ rekomenduojaPrenumerata
Mokslas ir švietimasNamų pasaulisPasaulisPrie kavosKontaktai
SportasŠeima ir sveikataTrasaŽmonėsKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2016 UAB "Lietuvos žinios"