TV programa
 

Horoskopai
 
SEKITE MUS Registruotiems varototojams
Paieška
LIETUVAKOMENTARAIPASAULISKULTŪRAISTORIJALŽ REKOMENDUOJAEKONOMIKASPORTAS
Šeima ir sveikataPrie kavosŽmonėsGimtasis kraštasMokslas ir švietimasTrasaKelionėsKonkursaiNamų pasaulisGamtaAugintiniai
LIETUVA

Kęstutis Čilinskas: tarnystė žmogui svarbiau už aukštą kėdę

2011 05 23 0:00

Kai žmogus nusprendžia atsisakyti siekti aukštos kėdės politikoje dėl tarnystės kitiems žmonėms, jis tampa visai nesuprantamas mūsų valstybėje. Nesuprantamas ne tik politikams, ypač tiems, kurie valdžią mato tik kaip šlovės, įtakos ir asmeninės gerovės didinimo priemonę, bet, deja, ir tiems žmonėms, kuriems šis asmuo pasiryžta tarnauti. Nes gyvename valstybėje, kur aukšta kėdė politikoje ir dideli pinigai yra neretai laikomi aukščiausiu gėriu, užmirštant kitas svarbesnes vertybes: visuomenę, piliečius, tautą ir valstybę.

Kai Kęstutis Čilinskas nusprendė nebesiekti daugiau Seimo nario vietos bei atsisakyti bet kokių politinių planų, jis pasirinko nelengvą Lietuvoje ir labai erškėčiuotą visuomenininko kelią. Su Kęstučiu arčiau suėjome tik per šiuos keletą metų, nors anksčiau, aišku, žinojau, kad jis dirbo kancleriu Gedimino Vagnoriaus Vyriausybėje, apie kurią turiu ne geriausią nuomonę. Ir Kęstutis buvo ne kokios nuomonės apie tai, kad aš dirbau su prezidentu Rolandu Paksu. Pamažu suvokėme, ko vienas kito elgesyje nesupratome. Abu norėjome eiti į valdžią ir joje būti tik tam, kad darytume valstybei gerus darbus, ir naiviai tikėjome, kad būdami ten galime sustabdyti ir blogus.

Mūsų tarpusavio bendravimo barjerai išnyko, kai suvokėme, kad svarbu ne tik pasikliauti ta informacija, kurią vienas apie kitą girdėjome ar skaitėme, bet įsiklausyti į vidinį balsą, sakantį, kad šalia tavęs yra padorus, norintis gero savo valstybei žmogus. Ilgainiui atsirado jausmas, kad Kęstutis yra vienas šviesiausių žmonių, kuriuos teko sutikti šiame gyvenime, ir kad jo netektis šiandien yra ne tik netektis jo šeimai bei artimiesiems, bet ir visai Lietuvai. Tai netektis visiems, kas tiki, kad žmonės Lietuvoje gali vėl tapti savo krašto šeimininkais ir įveikti baimę, kuri vis dar kausto ne vieno iš mūsų širdį.

Tenka pripažinti, kad šiandien Lietuvoje visuomeniškai aktyviam žmogui reikia atlaikyti ne tik darbdavių, bet ir valdžios spaudimą. Nors žodžiais valdžia yra už didesnį žmonių aktyvumą, iš tikrųjų jo labai bijo ir laiko nepatikimu kiekvieną, kuris pasiryžta tuo keliu eiti. Bet blogiausia žmogui, pasirinkusiam visuomenininko kelią, netgi ne tai. Jis nuolat girdi įtarinėjimus: ar visuomeninis gyvenimas nėra tik pakopa sugrįžti į politiką, tikslas, kaip dabar sakoma, prieiti prie lovio, siekiant asmeninės gerovės?

Ypač šis klausimas sustiprėja, likus iki kurių nors rinkimų metams ar šiek tiek daugiau. O kai paaiškėja, kad į tuos rinkimus, galinčius sugrąžinti į valdžią, tu iš tikrųjų nenori eiti, žmonių akyse pamatai jau nebe klausimą, o abejonę: ar tai nereiškia, kad bijai, jog tavęs neišrinks? O jeigu ne tik tu, bet ir kiti žino, kad tave išrinks, kodėl į tuos rinkimus neini? Kokius dar planus puoselėji, siūlydamas visiems įsitraukti į aktyvią veiklą? O netrukus gali sulaukti ir verdikto: jeigu tu gali būti išrinktas į valdžią, bet to atsisakai, tuo pat metu atsisakydamas galimybės kartu su savimi dar atsivesti tam tikrą bendraminčių būrį, ar tai nereiškia, kad išduodi žmonių viltį ir tikėjimą, kad tau atsidūrus valdžioje galėtų daug kas krašte būti kitaip.

Su visais šiais klausimais ne kartą susidūrė ką tik išėjęs į Anapilį Kęstutis. Artėjant prezidento rinkimams, juo tikintys žmonės matė jį ir S.Daukanto aikštės rūmų šeimininku ar bent jau bandančiuoju juo tapti. O kai ne už kalnų buvo rinkimai į savivaldybes, pasigirdo kalbų, neva K.Čilinskas rėmė siūlymą, kad visuomenės jėgos galėtų rinkti savo atstovus į vietos valdžią, tik tam, kad prastumtų ten savo judėjimo kandidatus. Kai Kęstutis garsiai sakė, kad nesiruošia į jokią valdžią eiti, juo nedaug kas tikėjo, o kai tai įvyko, skilo ir jo judėjimas. Mat jame buvo ir tokių, kurie norėjo su K.Čilinsko vardu patekti į savivaldybę. Vis dėlto, ir atsisakius jam dalyvauti rinkimuose, įtarinėjimai nenutilo.

Išardžius "Leo LT", Kęstutis toliau aktyviai kėlė šią problemą, įžvelgdamas grėsmę mūsų valstybei jau naujomis sąlygomis. Todėl kaip atsakas gimė versija, kad K.Čilinskas ir jo judėjimas tarnauja nepatenkintiems kitiems oligarchams, o gal nori įgelti Vyriausybei ir jos premjerui Andriui Kubiliui, su kuriuo anksčiau buvo vienoje partijoje. Kęstučiui pradėjus organizuoti protesto mitingus ir piketus visoje Lietuvoje prieš oligarchinio tipo valdžią (informacija apie juos mūsų viešojoje erdvėje dažnai buvo blokuojama), kai kurie politikai paleido seną plokštelę, kad šie žingsniai gali tarnauti Maskvai, siekiant destabilizuoti situaciją mūsų krašte.

Netrukus jis ėmė jausti sveikatos problemų ir pasitraukė iš judėjimo lyderių į teisinį darbą, susitelkdamas į žmogaus teisių gynimą, kas jam buvo ypač svarbu. Bet tuomet pasigirdo kalbų, kad nieko jam nepavyko pasiekti, todėl, išgarsėjęs kaip visuomenės veikėjas, pasirinko pelningą teisinį darbą, už kurį gali imti ne mažesnius honorarus, nei gautų algą valdiškoje kėdėje. Kas dabar gali pasakyti, kiek tos kalbos, įtarinėjimai atima sveikatos ir jėgų iš žmogaus, pasirinkusio visuomenininko kelią, bet Kęstutis nenuleido rankų.

Visų tų šnekų skleidėjai net nesigilino, kad jis ne vieno žmogaus teises ėmėsi gintis visiškai be honoraro, tik siekdamas padėti teisingumui. Ir kad Kęstutis vengė glaudesnių sąsajų su verslininkais ar juo labiau oligarchais, kad niekas nenusiviltų jo keliamų idėjų nuoširdumu ir nepriklausomumu. Bendraudamas su Kęstučiu kiekvienas galėjo jausti iš jo vidaus sklindantį žmoniškumą, sugebėjimą greitai rasti kalbą su paprastais žmonėmis

Vienas didžiausių Kęstučio, kaip visuomenės veikėjo, paradoksų tai, kad jis nebuvo oratorius. Net ir mitinguose, dideliuose žmonių susirinkimuose jis kalbėjo tyliai, lyg nedrąsiai. Bet šiame balse kiekvienas galėjo išgirsti ryžtą kurti teisingesnę valstybę, o jo tyliai ištartas žodis pasiekdavo žmonių širdis labiau nei garsios politikų kalbos. Tikiu, kad šis žodis yra gyvas ir šiandien.

Ir dar vienas dalykas buvo svarbus Kęstučio gyvenime. Tai, ką vienas iš jo bendražygių, dabartinis Nepartinių judėjimo vadovas Vytautas Bakas, perėmęs iš Kęstučio darbų estafetę, viename iš mūsų pokalbių pavadino sugebėjimu padaryti teisę gyvą ir suprantamą žmonėms. Būtent Kęstučio dėka net ir žmonės, kurie nėra teisės profesionalai, įskaitant ir šių eilučių autorių, ėmė gilintis į teisės netobulumo Lietuvoje problemą, suvokę, kad čia slypi daug mūsų valstybės bėdų. O Kęstutis viename iš mūsų apskritojo stalo pokalbių "Lietuvos žiniose" ragino visus gyventi pagal teisę, kas "reikštų, kad niekas nebegalėtų užsiimti korupcija, net kai tai bus kam nors naudinga".

Šiandien Lietuva atsisveikina su Kęstučiu Čilinsku. Net neabejoju, kad jį išlydėti ateis ir tie, kurie su nepasitikėjimu žvelgė į jo, kaip visuomenininko, veiklą. Sakys daug gražių žodžių apie išėjusįjį į Anapilį. Tačiau daug svarbiau už tas kalbas suvokti, kad mus palieka Žmogus ir Visuomenininkas didžiąja raide. Suvokti nors ir atsisveikinimo dieną. O jei ir nesupras, tai išėjęs į Anapilį šis žmogus pasiliks ir taip mūsų širdyse kaip vienas iš nedaugelio šviesuolių. Žmogus, kuris laikė tarnystę kitiems svarbesne už aukštą politiko kėdę. Pažinojusiųjų atmintyje jis ir liks: mūsų Kęstutis. Tegu ilsisi ramybėje, palikęs nuostabų pėdsaką Lietuvos žemėje.

DALINKIS:
0
0
SPAUSDINTI
LIETUVA
Rubrikos: Informacija:
AugintiniaiEkonomikaFutbolasGamtaĮkainiai
Gimtasis kraštasIstorijaJurgos virtuvėKelionėsInfoblokai
KomentaraiKonkursaiKovos menaiKrepšinisReklaminiai priedai
KultūraLengvoji atletikaLietuvaLŽ rekomenduojaPrenumerata
Mokslas ir švietimasNamų pasaulisPasaulisPrie kavosKontaktai
SportasŠeima ir sveikataTrasaŽmonėsKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2016 UAB "Lietuvos žinios"