TV programa
 

Horoskopai
 
SEKITE MUS Registruotiems varototojams
Paieška
LIETUVAKOMENTARAIPASAULISKULTŪRAISTORIJALŽ REKOMENDUOJAEKONOMIKASPORTAS
Šeima ir sveikataPrie kavosŽmonėsGimtasis kraštasMokslas ir švietimasTrasaKelionėsKonkursaiNamų pasaulisGamtaAugintiniai
LIETUVA

Kęstutis Eidukonis: Pasaulio lietuvių bendruomenei daugiau narių nereikia

2014 09 29 6:00
Kęstutis Eidukonis. Alinos Ožič (LŽ) nuotrauka

Vos Lietuvai atgavus Nepriklausomybę, Panamoje karinę tarnybą baigęs JAV lietuvis Kęstutis Eidukonis ėmė susirašinėti su tuometine valdžia, siūlė sukurti laivų registrą pagal Panamos pavyzdį. Pirmą kartą atvažiavus į laisvą Lietuvą, JAV atsargos pulkininkui leitenantui teko susidurti su biurokratijos korupcija. 

„Tokių dalykų nebuvau pasiryžęs daryti“, – sakė K. Eidukonis apie užuominą susimokėti. Nors ir nusivylęs jis nenustojo domėtis Lietuva, šiuo metu jis gyvena tarp dviejų šalių, yra Seimo ir Pasaulio lietuvių bendruomenės (PLB) komisijos narys.Pasak jo, išeiviai raginami užsiimti vien kultūriniais ar švietimo reikalais, tuo tarpu į pastabas apie Lietuvos politinę ar ekonominę situaciją reaguojama labai jautriai.

K. Eidukonis teigia, kad daugiau narių PLB nebereikia, emigraciją iš Lietuvos būtina stabdyti, o tam reikia politinės valios. Taip pat portalui lzinios.lt JAV lietuvis, Kazimiero Simonavičiaus universiteto Akademinės tarybos narys pasakojo apie lyderystę bei žiniasklaidą Lietuvoje. K. Eidukonis manė, jog propagandos analizės įgūdžiai, lavinti Panamoje, nebereikalingi, tačiau pasirodė priešingai.

- Ar kaip PLB narys esate patenkintas tuo, kaip ji sąveikauja su Lietuvos valdžia?

- Pasaulio lietuvių bendruomenė turi savo darbotvarkę, joje labai daug dalykų, tačiau ji galėtų būti gilesnė. Reikia kelti klausimą, kaip pastatyti Lietuvą, kad ji būtų galinga valstybė. Dabar mes turime tokią problemą: bandome būti kaip skandinavai, norime tokios pat socialinės sistemos. Tačiau kitaip nei jie nepradėjome tvarkyti savo infrastruktūros prieš šimtą metų. Viskas, ką šiandien Lietuvoje darome, priešinga tokios infrastruktūros sukūrimui. Atlyginimai čia – vieni žemiausių Europos Sąjungoje, o mokesčiai – gan aukšti. Kaip turime sukaupti lėšų, kad galėtume kurti infrastruktūrą?

Įdomu tai, kad Seimo nariai galvoja, jog mes atstovaujame vien tik išeiviją. Juk tie žmonės išvyko ne dėl gerų sąlygų Lietuvoje, o nusivylę. Mūsų, PLB, tikslas turėtų būti sumažinti emigraciją – daugiau narių iš tikrųjų nereikia. Norime jų kuo mažiau ir kad jie grįžtų į Lietuvą. Valdžia mus „stumia“ prie saugių temų – kalba, švietimas, studijos. Tai svarbu, tačiau valstybė bėdoje, negi tokiu laiku turėtume kalbėti apie rožytes? Norint išgelbėti valstybę, reikia keisti požiūri į ekonomiką. Situacija apsunkina ne tik maži atlyginimai ir dideli mokesčiai, bet ir nuo senų laikų užsilikusi galvosena, kai nevertinami darbininkai. Dėl to jie Lietuvoje nesijaučia saugiai, trūksta teisingumo. Matome, kaip pinigų turintys žmonės moka sistemą vilkinti, o „biednas“ už vištos vagystę sodinamas į kalėjimą. Nemėgstu kritikuoti Vyriausybės, ypač šiais laikais reikia vieningai laikytis, kai pasaulyje dedasi tokie dalykai. Tačiau daugelis jų nesupranta, kas dedasi ekonomikoje.

Kaip ekonomikos mokytojas esu suformulavęs porą taisyklių. Pirma – nėra vakarienės už dyką, kas nors turi už ją sumokėti. Antra – verslas mokesčių nemoka. Tai žmonėms sunku suprasti. Didinama minimali alga, o iš kur darbdaviams gauti pinigų jas sumokėti? Valstybei nuo to tik geriau, didesnis užmokestis – didesni mokesčiai. Kitas dalykas – valstybė kovoja prieš šešėlinę ekonomiką. Jos nebūtų, protingai sutvarkius mokesčius. Pagal oficialius duomenis, trečdalis žmonių Lietuvoje yra šešėlinėje ekonomikoje. Vietoje to, kad kovotume prieš jos priežastis, kovojame prieš žmones.

- Tačiau esame įpratę daug ką gauti „už dyką“, t. y. iš surinktų mokesčių finansuojama sveikatos apsauga, švietimas ir t. t.

- Čia klausimas, ar tauta tai žino, ar žmonėms paaiškinama. O gal partijų nariai sako, kad duos viską už dyką. Kokia tikroji valstybės funkciją – nemokamai teikti mokslą, kad jį pabaigę išvažiuotų į užsienį? Tai neteisinga. „Už dyką“ gautų dalykų žmonės neįvertina. Kaip buvęs verslo konsultantas galiu pasakyti, kad susimokėję 250 dolerių už valandą, įmonių savininkai klausydavo manęs labai atidžiai. Turime spręsti kokios valstybės norime, kiek valdžia nori žmonėms dalinti ir kiek jie patys nori, kad būtų dalinama. Paradoksas, bet ta valstybė, kuri gali duoti viską, ko nori, tuo pačiu gali ir viską atimti.

Romo Jurgaičio (LŽ) nuotrauka

Pirmas dalykas, kurį siūlyčiau Lietuvai, yra dėl Rusijos įvestų sankcijų lietuviškiems maisto produktams. Kodėl Vyriausybė nesumažina jiems pridėtinės vertės mokesčio? Žmonės daugiau pirktų, valstybei nereikėtų sandėliuoti, padengti nuostolių. Antras dalykas – kovai su šešėline ekonomika pasitelkti akcizo mažinimą tokioms prekėms kaip cigaretės, benzinas. Pastarųjų nelegaliai įsigyti labai lengva, gal sumažinus mokesčius būtų lengviau kovoti su kontrabanda? Paradoksas, bet kuo mažesni mokesčiai, tuo daugiau jų surenkama.

- Birželio mėnesį Seime pristatėte įžvalgas iš pokalbių su trečiabangiais emigrantais. Įdomu, kad apibedrinus jų išvykimo priežastis paaiškėjo, jog ekonominės problemos – ne pirmoje vietoje. Svarbiausios susijusios su pagarbos stoka.

- Pinigai tikrai nėra svarbiausia priežastis. Dirbant verslo konsultantu Amerikoje teko matyti firmų, kur žmonėms mokamai mažai, tačiau jie džiaugiasi tuo, ką daro, nes geri darbo santykiai. Lietuvoje to labai trūksta ir žmonės to nesupranta, nemoka kurti darboviečių, kur būtų dirbama komandoje. Dabar sistema hierarchinė: aš vadovauju, o jie vykdo. Dešimt metų dirbau, diegdamas kitokį būdą firmose – darbuotojams pradėjus dirbti kartu kaip komandai įvykdavo didelis pasikeitimas. Žmogus nedirbs daugiau, kad jo savininkas iš to pasipelnytų. Tačiau jei ir jam finansiškai nuo to bus geriau, augs pasididžiavimas darbu firmoje, ateity atsiras galimybė nusipirkti jos akcijų – kitaip bus galvojama. Kitas dalykas – darbuotojų skatinimas. Jei gerai padarė – paplok per petį, žmonėms tai niekada nenusibosta. Lietuvių darbdaviai to jau mokosi, matau, kaip po truputį situacija keičiasi.

Prieš dvidešimt metų teko tarnauti Panamoje, atstatyti ant kojų valstybę. Neseniai atlikta apklausa rodo, kad jos gyventojai yra laimingiausi pasaulyje. Nepriklausomybę nuo diktatoriaus jie atgavo panašiu metu, kai Lietuva išsivadavo iš Sovietų Sąjungos, gyventojų taip pat apie tris milijonus. Kai palygini matai daug panašumų, tik tiek, kad pas mus užsiliko tarybinis mentalitetas: jei žmogus uždirba – jis vagis, spekuliantas.

- Kazimiero Simonavičiaus universitete dėstote lyderystę, pats esate prityręs daugelio įmonių vadovas, gavęs „Metų verslininko“ apdovanojimą. Kaip jums atrodo, ar Lietuva turi gerų lyderių?

- Šiuo metu prezidentė daro tai, ką turėtų daryti geras lyderis. Ir dėl Ukrainos, ir dėl sugyvenimo su tautinėmis mažumomis Lietuvoje. Man atrodo, kad mes gana neblogai mokame sugyventi ir su broliais lenkais, ir su rusais, tačiau reikia griežtumo iš Rytų kurstomos politikos atžvilgiu. Kitas dalykas – reikia sugebėti save apginti. Kaip buvęs karininkas puikiai suprantu, kad mūsų kariuomenė tam nepasiruošusi. Ji gali tik pristabdyti priešą, o ne kaip reikiant apginti. Ar atsilaikytume, kol pasirodytų NATO pajėgos? Rimtas klausimas. Nepatogu apie tai kalbėti, tačiau nesu girdėjęs apie jokį strateginį planą Lietuvai ginti. Nereikia per daug pasikliauti NATO, tik keturios iš dvidešimt aštuonių valstybių gynybai išleidžia daugiau nei du procentus savo bendrojo vidaus produkto. Kitas dalykas – svarbūs ne tik tie du procentai, bet ir eilinių žmonių pasirengimas ginti savo kraštą. JAV veikia Nacionalinė gvardija – rezervo kariuomenė, kurios nariai pratyboms susirenka kartą į mėnesį savaitgaliui ir dviem savaitėms vasaros metu. Tai vienas pigiausių būdų pastiprinti kraštą, panaši gvardija dabar suburta ir Ukrainoje. Būtent tie piliečiai eitų prieš jų kaime atsiradusius žaliūkus, žinotų, kaip su jais elgtis ir kas jie tokie. Juk nepasiųsi reguliariosios armijos į Alytų ar Elektrėnus kovoti prieš žaliuosius žmogeliukus. Tokiu būdu stiprinamas ir vietinių patriotizmas, vienijama tauta. Pačiam teko tarnauti šauktiniu, nepatariu turėti tokią kariuomenę, verčiau apmokyti kovoti motyvuotus savanorius.

Tęsiant apie lyderystę, politikų tarpe jos nematau. Vienas svarbiausių dalykų, kurio reikia lyderiui – drąsa. O mūsų politinė sistema taip sukurta, kad rodyti drąsą yra pavojinga. Jei seimūnas priešinsis partijos pozicijai – karjera baigta, atsidurs sąrašo pabaigoje ir nebeturėsi įtakos nei Seime, nei tautai. Tai pakeisti būtina. Beje, Seimo narių Lietuvoje yra per daug, PLB apie tai kalbėjo jau prieš ketverius metus. Jei ir yra politikoje lyderių, tai jie veda Lietuvą bloga kryptimi.

Tarp studentų taip pat matau lyderių, tačiau labai nedaug. Lietuviai nenori išsiskirti, yra tykūs, mandagūs. Tuo tarpu lyderis turi gebėti kitus įtikinti, motyvuoti. Pastebėjau, kad geriausi lyderiai, kuriuos sutikau Lietuvoje – moterys. Tai ne tuščias komplimentas, jos šiek tiek drąsesnės, laisvesnės, kitaip auklėtos šeimoje. Apskritai labai pasitikiu jaunąja karta. Jie matę pasaulio, nebijantys dirbti, patriotiški. Raginčiau juos susirasti partiją, atitinkančią ideologiją, ir perimti ją. Nuo ko nors reikia pradėti. Neužtenka sėdint lauke kalbėti apie tai, kas dedasi viduje.

- Pasakojote, jog dirbant Panamoje, tam, kad sužinotumėte, kas vyksta Lotynų Amerikos valstybėse, analizuodavote žiniasklaidą. Ką šiandien galvojate apie Lietuvos žiniasklaidą?

- Šią sritį studijavau ir studijuoju, mane ypač domina kaimynų valdoma žiniasklaida, kuri plauna žmonių smegenis. Aiškiai matosi, iš kur ateina įsakymai, ką nors daryti. Kai kritikuoju valdžią, sąžinė šiek tiek graužia, ar nepadedu tiems blogiems žmonėms veikti prieš Lietuvą. Bet kritika su konkrečiais pasiūlymais yra kas kita. Nežinau kada, bet tikiu, kad Lietuvos valstybė vieną dieną susitvarkys. Tauta ir valdžia – du atskiri dalykai. Valdžia turi užsidirbti tautos pasitikėjimą, tačiau Lietuvoje taip nėra. Nepatarčiau čia surengti Maidano, geriau pakeisti sistemą ir joje dirbti. Reikia kovoti su žodžiais, idėjomis, žiniasklaida, o ne su šakėmis ar kalašnikovais. Svarbu, kad žmonėms atsivertų akys, kad jie imtų suprasti ekonomiką, be kurios augimo valstybės neapginkluosi. O tam, kad valstybė praturtėtų reikia sistemos, kurioje žmonės galėtų dirbti, uždirbti ir gerai gyventi.

Rusiškoje televizijoje aiškiai matosi, kad rodoma propaganda, bet tam tikra žiniasklaidos ją transliuoja švelniai. Į dalį teisybės įvyniojamas melas ir sunku atskirti, kur kas. Blogiausia, kad tai daroma labai gerai, dažnai juoko forma. Kaip buvęs propagandos analitikas suprantu, kaip ta sistema veikia. Blogiausia, kad dalis Lietuvos žmonių naujienas sužino tik iš rusiškos žiniasklaidos. Lietuvos valdžiai savo poziciją reikėtų reikšti ir rusų, lenkų kalbomis. Suprantama, kad jiems lengviau skaityti ar klausyti savo gimtąja kalba, o ja informacijos šaltinių pasirinkimo jie neturi. Josephas Goebbelsas sakė: meluok garsiai ir dažnai – žmonės pradės tikėti. Taip ir vyksta, todėl jiems reikia suteikti pasirinkimą. Diskutuojama, ar reikėtų uždrausti kai kurių rusiškų televizijos kanalų rodymą, aš prieš. Rodykime, tačiau apačioje turėtų būti užrašas, kad tai propaganda. Uždraustas vaisius saldesnis, apeiti draudimus nėra sudėtinga.

DALINKIS:
0
0
SPAUSDINTI
LIETUVA
Rubrikos: Informacija:
AugintiniaiEkonomikaFutbolasGamtaĮkainiai
Gimtasis kraštasIstorijaJurgos virtuvėKelionėsInfoblokai
KomentaraiKonkursaiKovos menaiKrepšinisReklaminiai priedai
KultūraLengvoji atletikaLietuvaLŽ rekomenduojaPrenumerata
Mokslas ir švietimasNamų pasaulisPasaulisPrie kavosKontaktai
SportasŠeima ir sveikataTrasaŽmonėsKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2016 UAB "Lietuvos žinios"