TV programa
 

Horoskopai
 
SEKITE MUS Registruotiems varototojams
Paieška
LIETUVAKOMENTARAIPASAULISKULTŪRAISTORIJALŽ REKOMENDUOJAEKONOMIKASPORTAS
Šeima ir sveikataPrie kavosŽmonėsGimtasis kraštasMokslas ir švietimasTrasaKelionėsKonkursaiNamų pasaulisGamtaAugintiniai
LIETUVA

Kiekvienas gali pelnyti nuodėmių atleidimą

2007 01 10 0:00
Vilniaus arkivyskupas metropolitas, kardinolas Audrys Juozas Bačkis
Nuotrauka: © "Lietuvos žinios"

Lenkijos Bažnyčią sukrėtė skandalas, paaiškėjus, kad Varšuvos arkivyskupu paskirtas Stanislawas Wielgusas šnipinėjo buvusiam Lenkijos komunistiniam režimui, bendradarbiavo su slaptosiomis tarnybomis. Kaip šis skandalas gali būti vertinamas Lietuvoje, kur bendradarbiavimo su KGB žaizdos tebėra atviros?

Įtarimų banga Lenkijoje kilo sužinojus, kad popiežius Benediktas XVI nusprendė Plocko vyskupą Wielgusą paskirti į garbingas Varšuvos arkivyskupo pareigas. Tvirtinama, kad Vatikanas nieko nežinojo apie jo bendradarbiavimą su slaptosiomis tarnybomis. Kaip šis įvykis komentuojamas Lietuvoje? Į "Lietuvos žinių" klausimus atsakė Vilniaus arkivyskupas metropolitas, kardinolas Audrys Juozas BAČKIS.

Vertina atsargiai

- Ar Lenkijoje kilęs skandalas nepaskatins panašios situacijos importo į Lietuvą? Juk regėjome ne vieną analogą, kai įvykiai kartojasi, juo labiau panašaus likimo valstybėse.

- Apie kokias analogijas kalbate? Esu tikras, kad skandalo importo nebus, nes turime pakankamai savų problemų. O rimtai kalbant, Lietuvos episkopatas yra radikaliai pasikeitęs po sovietinės epochos, jo viršūnėje - dvasininkai, okupacijos metais aktyviausiai besipriešinę ateistiniam režimui. Todėl tokio lygio problemų - užverbuotų vyskupų - mūsų krašte tikrai neturėtų iškilti. Kitas dalykas, kad buvo dvasininkų, kurie bendradarbiavo su okupantų struktūromis. Tik manyčiau, kad didžioji jų dalis yra mirę ar seniai nebeeina jokių atsakingų pareigų.

- Kaip vertinate kunigus, kurie bendradarbiavo su KGB? Ar buvo kunigų, priverstų pasitraukti iš kunigystės dėl to?

- Esu ne kartą sakęs, kad atsargiai vertinu tų žmonių veiksmus ir sprendimus, nes sovietmečiu negyvenau Lietuvoje, man neteko patirti priespaudos, psichologinio šantažo, žaidimo su žmonių silpnybėmis, įsipareigojimais artimiesiems. Kita vertus, tai sąžinės reikalas, negalima įsiskverbti į kito sąžinę, iki galo suvokti žmogaus motyvų, pasirinkimo vienaip ar kitaip pasielgti. Ne vienas dvasininkas yra prisipažinęs savo vyskupui, suvokia savo padėtį atlikęs ar atliekantis atgailą - kaip suprantate, tokių prisipažinimų detalių negalime atskleisti. O liustracijos principai vienodai taikomi nepaisant luomo - tai jau ne Bažnyčios, o valstybės reikalas, tačiau vyskupai yra raginę savo kunigus kreiptis į Liustracijos komisiją ir įveikti savo praeitį. Mano įsitikinimu, istorinę dėmę turintis dvasininkas negali eiti aukštų pareigų, turėti atsakingų postų, tačiau gali dirbti sielovados srityje. Bažnyčia smerkdama nuodėmę atleidžia nusidėjėliui, skelbia Dievo Gailestingumą - kiekvienas gali pelnyti Viešpaties ir žmonių atleidimą. Nebūtinai to siekiama viešai mušantis į krūtinę. Vilniaus arkivyskupijoje nebuvo atvejo, kai asmuo atsisakytų kunigystės ar būtų suspenduotas vien dėl bendradarbiavimo su KGB.

- Jūs kitokio likimo dvasininkas, matęs daug pasaulio, augęs itin intelektualioje šeimoje. Ar nejutote mėginimų verbuoti Jus?

- Manęs verbuoti nebandė - kad ir kokios ilgos buvo sovietų rankos, Vatikanas nebuvo jiems lengvai prieinamas. Kitas dalykas, kad sovietinių kraštų ambasadų darbuotojai, į Romą atvykę dvasininkai mėgindavo išgauti informacijos, paveikti mūsų nuomonę apie bendrąją padėtį ir vienus ar kitus asmenis.

Sąžinė, tikėjimas, atsakomybė

- Kaip, Jūsų manymu, turėjo elgtis kunigas, susidūręs su siūlymu bendradarbiauti su slaptosiomis tarnybomis? Ar gali šiandien kunigas, bendradarbiavęs su KGB, užsiimti ganytojiška sielovada? Ką Jūs patartumėte jam?

- Jau minėjau, kad turėjo elgtis pagal sąžinę, tikėjimą, atsakomybę prieš Dievą ir Bažnyčią. O taktinių sprendimų buvo visokių. Ne taip daug, bet ir Lietuvoje žinome istorijų, kai kelis sykius valdžiai uždraudus kandidatą priimti į seminariją, šis pasirašė bendradarbiavimo popierius, bet niekada neteikė KGB informacijos, o įšventintas kunigu pareiškė atsisakąs savo pažado paklusti saugumo nurodymams. Mūsų visuomenėje vis dar reikia aiškintis, ką reiškia bendradarbiavimo sąvoka. Būtų svarbu, kad tiriant konkrečių žmonių, taip pat ir dvasininkų, biografijas būtų paisoma, kokio pobūdžio kontaktai ir konkretūs veiksmai buvo atlikti. Reikėtų nebijoti sąvokų išdavystė, įskundimas, pataikavimas dėl geresnės vietos ar karjeros - tai leistų aiškiau suvokti mūsų bendrą praeitį. Popiežius Benediktas XVI, pernai kalbėdamas Lenkijos dvasininkams Varšuvoje, kvietė juos neneigti praeities kaltės, "išmokti gyventi tiesoje ir krikščioniškoje atgailoje", tačiau "išvengti pretenzijos su arogancija dėtis teisėjais buvusiųjų kartų, kurios gyveno visiškai kitu laiku ir kitomis sąlygomis".

- Kiek Lietuvoje kunigų bendradarbiavo su KGB?

- Esu tikras, kad niekas neturi ir niekada neturės visos šios informacijos. Vargu ar buvo bent vienas okupuotos Lietuvos dvasininkas, kurio nebandyta verbuoti - tai leidžia suvokti pasišventimo mastą tų, kurie atsilaikė ir ištikimai atliko ganytojiškas pareigas.

Skausmingas skandalas

Lenkijos bažnyčios skandalo peripetijas "Lietuvos žinioms" pakomentavo Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos departamento direktorius Arvydas ANUŠAUSKAS.

- Lenkijos bažnyčios skandalas - didžiausias nuo Sovietų Sąjungos žlugimo. Kokias potekstes jis išryškino? Kodėl tik dabar nudengta paslapčių skraistė?

- Tikriausiai geriausiai atsakytų Lenkijos specialistai, tačiau kodėl jis iškilo tik dabar, aišku. Daugiau nei dešimtmetį Lenkijoje nebuvo vykdoma liustracija. Nors lenkai šias savo problemas galėjo išspręsti kur kas geriau negu mes Lietuvoje. Jie turėjo archyvus ir visą komunistinių tarnybų dokumentaciją. Šis skandalas rodo, kaip giliai specialiosios tarnybos buvo įsiskverbusios į pačias įvairiausias profesines ir socialines visuomenės grupes Lenkijoje, žinoma, ir Lietuvoje.

- Kokie liustracijos principai taikytini kunigams? Gal dvasininkų luomo išskirtinumas reikalauja išskirtinio požiūrio vertinant jų bendradarbiavimą su slaptomis tarnybomis?

- Manyčiau, kad dvasininkija yra tos pačios visuomenės dalis. Tiesa, Lenkijoje Bažnyčia užėmė išskirtinę poziciją. Ji buvo vienintelė komunistinės valdžios tiesiogiai nevaldoma struktūra, kuri veikė gerokai laisviau nei kitur. Ar reikia išskirtinumo, abejočiau. Manau, kad liustracijos procesas turi būti reguliuojamas įstatymu. Tie paviešinimai, iškilę Lenkijoje, tik liudija, kad šie procesai nesureguliuoti teisiniais aktais. Turėtų būti uždrausta viešinti tokius "bendradarbius", kurie prisipažino. Lietuvoje tai - daugiau ar mažiau - reguliuojama įstatymu.

- Kaip manote, ar turėdamas tokią juodą praeities žymę Stanislawas Wielgusas galėjo tikėtis užkopti į Bažnyčios hierarchijos viršūnę?

- Iš Lietuvos patirties žinome, kad tokių galimybių buvo. Vis dėlto bažnytinė vadovybė tokiems mėginimams laiku užkirsdavo kelią - laiku patikrindavo tiek kunigų lojalumą, tiek jų praeitį. Tokio lygio skandalai Lietuvoje negalėjo net subręsti.

Veikia, trikdo, jaudina

- Kaip šio skandalo atgarsiai gali veikti, trikdyti, jaudinti mūsų dvasininkiją ir tikinčiuosius?

- Bet kuris skandalas, susijęs su Bažnyčia, veikia ir jaudina tikinčiuosius. Prisiminkime tuos skandalus, kilusius Jungtinėse Amerikos Valstijose ir susijusiuose su kunigų seksualine orientacija. Jie veikė visą Bažnyčios organizaciją ir žmonių nuostatas. Bet koks skandalas Bažnyčiai nėra naudingas. Kita vertus, galima pasakyti ir priešingai. Toks išaiškinimas gali būti ir naudingas, nes nepalieka praeities dėmių.

- Lietuvos dvasininkus irgi buvo mėginama įnarplioti į KGB voratinklį. Kiek kunigų prisipažino dėl bendradarbiavimo su KGB?

- Tikrai nepasakysiu, kiek būta tokių prisipažinimų. Apskritai man teko matyti duomenų, kiek kunigų bendradarbiavo su represinėmis struktūromis. Skaičius neįspūdingas - kelios dešimtys bažnyčios tarnų. Tai - nedidelė dalis, daug mažiau negu kaimyninėje Lenkijoje. Ten, sakoma, bendradarbiavo kas septintas dvasininkas. Tai paaiškinama tuo, kad Bažnyčios padėtis Lietuvoje buvo kur kas sunkesnė. Kunigai turėjo atsispirti verbavimui kur kas sunkesnėmis sąlygomis, tad ir verbavimas buvo problemiškesnis. Lietuvoje išskirtines vietas užėmė tie kunigai, kurie aktyviai gynė tikinčiųjų teises, priklausė tikinčiųjų teisių gynimo komitetui. Šioje veikloje dalyvavo didelė dalis dabartinių vyskupų.

DALINKIS:
0
0
SPAUSDINTI
LIETUVA
Rubrikos: Informacija:
AugintiniaiEkonomikaFutbolasGamtaĮkainiai
Gimtasis kraštasIstorijaJurgos virtuvėKelionėsInfoblokai
KomentaraiKonkursaiKovos menaiKrepšinisReklaminiai priedai
KultūraLengvoji atletikaLietuvaLŽ rekomenduojaPrenumerata
Mokslas ir švietimasNamų pasaulisPasaulisPrie kavosKontaktai
SportasŠeima ir sveikataTrasaŽmonėsKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2016 UAB "Lietuvos žinios"