TV programa
 

Horoskopai
 
SEKITE MUS Registruotiems varototojams
Paieška
LIETUVAKOMENTARAIPASAULISKULTŪRAISTORIJALŽ REKOMENDUOJAEKONOMIKASPORTAS
Šeima ir sveikataPrie kavosŽmonėsGimtasis kraštasMokslas ir švietimasTrasaKelionėsKonkursaiNamų pasaulisGamtaAugintiniai
LIETUVA

Kinų virtuvės pamokos mūsų skrandžiams

2011 09 27 0:00
Ritos Stankevičiūtės nuotrauka

Kinų medicinos žinovas Vitalijus Naumavičius giria lietuviškos mitybos tradicijas, kritikuoja vakarietišką vadinamąją kalėjimo dietologiją, pavyzdžiu rodo kinų gebėjimą maistą vertinti pagal jo poveikį.

V.Naumavičiaus teigimu, tradicinėje lietuviškoje mityboje buvo visa, ką geriausiai galime pasisavinti ir kas labiausiai padeda gyventi mūsų klimato sąlygomis. Gydytojas nemano, kad turėtume perimti kiniškąją mitybą, bet mums praverstų tūkstantmečiais šiame krašte kauptos žinios, kaip maistas veikia organizmą. Prieš daugelį amžių kinai dar negalėjo ištirti cheminių junginių sudėties, tačiau mokėjo stebėti organizmą, fiksuoti jo pojūčius, analizuoti ir sisteminti žinias. Taip pagal savo savybes maisto produktai buvo suskirstyti į tam tikras kategorijas.

Keičiasi orai - keičiasi maistas

Viena tokių išskirtinių maisto savybių - gebėjimas šildyti ar šaldyti. Keičiantis sezonams būtina į tai atsižvelgti. Pagal kinus mėtos, jazminai ar pomidorai yra vėsinantys produktai, todėl šąlant orams netinka mėtų arbata, nepatartina gerti žaliosios arbatos su jazminaičiais, netraukia karštą dieną viliojusios agurkų ir pomidorų salotos. O štai česnakai, svogūnai, raudonėliai arba, tarkim, imbierai yra šildantys, todėl šiuo metų laiku tinkamesni. Laikantis kinų tradicijų, keičiantis orams turėtų kisti ir pats maisto gaminimas - atšalus geriausia jį troškinti.

Tradicinėje lietuviškoje virtuvėje matome tų pačių dėsningumų - štai rudenį ir žiemą būdavo pereinama prie vėdarų ar kugelio, o šaltibarščių nebesimatydavo ant stalo.

"Kas yra sveika, o kas - ne? Jei valgysite riebiai vasarą - tai bus nesveika, jei valgysite daržoves žiemą - tai irgi nesveika", - tvirtina V.Naumavičius.

Jis įspėja: jei maistą ragausite vos tik ištraukę iš šaldytuvo, juolab - žiemą, tai nebus naudinga sveikatai, o tik dar vienas būdas tukti. Šitaip slopiname virškinamojo trakto darbą, mat šaltis sutraukia kapiliarus, dalyvaujančius virškinant maistą.

Pirmas požymis - skonis

"Bėda, kad pas mus viskas skirstoma pagal chemijos mokslo principus: tiek yra angliavandenių, tiek riebalų ar baltymų. Arba vien kalorijas skaičiuojame. Kiek jų reikia darbininkui, kad galėtų gaminti ginklus? Kiek reikia maisto kaliniui, kad nemirtų iš bado? Juk toks skaičiavimas - tikra kalėjimo dietologija", - sako V.Naumavičius.

"Norėdami būti sveiki, maistą turėtume rinktis pagal pojūčius, organizmas pats pasakys, kas jam skanu, o kas - ne. Ir jei skanu, vadinasi, šiame produkte yra konkrečiam žmogui reikalingų mikroelementų. Linkusiesiems tukti sakau, kad pirmiausia jie turėtų ne badauti, o valgyti lėčiau, geriau kramtyti bei stebėti, ar skanu. Jei pajuntama, kad maistas tampa nei skanus, nei neskanus, vadinasi, viskas, jau pasisotinta", - teigia gydytojas.

Jei buvo be galo skanu ir žmogus suvalgė per daug, kinai, kaip ir prancūzai, pasiūlytų 25-30 ml stipraus alkoholio. Kitas jų siūlomas būdas - po valgio išgerti 100 ml karšto vandens.

Maistą didelėje lėkštėje, kur visko pridėta, kinai patiekia ne veltui. Pagaliukais paimame tik po truputėlį valgio, tad nebereikia priminimo, kad kiekvieną kąsnį dera sukramtyti 33 kartus. Be to, iš didelės maisto krūvos įsidedama tik tiek, kiek norisi. Lietuviški maisto patiekimo įpročiai neleidžia dozuoti maisto kiekio. Kai lėkštėje pūpso mėsos ir bulvių kalnas, nori nenori tenka suvalgyti - juk nepaliksi. V.Naumavičiui priimtinesnės ankstesnės tradicijos, kai per vaišes ir šalti, ir karšti patiekalai būdavo patiekiami didelėse lėkštėse ir kiekvienas įsidėdavo tiek, kiek nori.

Koreguoja organų veiklą

"Mums praverstų kinų patirtis individualiai parenkant maisto produktus. Kiekvieną produktą jie priskiria tam tikrai funkcinei grupei. Tarkim, ankštiniai ar jūros produktai gerai inkstams, imbierai rekomenduojami širdies kraujotakai aktyvinti, avižos, jautiena tinka kasai, vištiena ir antiena padeda kepenims, žvėriena - plaučiams ir panašiai.

Svarbu atsižvelgti ir į produktų termoreguliacines savybes. Mat vištiena yra šilta, o antiena - šalta, grikiai sušildo, o ryžiai gaivina. Žinodami, kurios organizmo sistemos pažeistos, ir atitinkamai parinkdami maisto produktus, galime koreguoti tų organų veiklą, suderinti vidinius procesus.

Ypač Honkonge populiarūs vadinamieji sveikatos restoranai. Juose neužsisakoma pagal valgiaraštį. Klientas prieina prie gydytojo, jis patikrina pulsą, apžiūri liežuvį, pateikia porą klausimų dėl savijautos ir pagal tai parenka meniu. Pavyzdžiui, jei nustatomas išsekimas, rekomenduojama jautienos ar antienos sriuba, šviežias sūris, medus, grybai.

Tinka visi produktai

"Kinai sriubą valgo kaip paskutinį patiekalą. Ją verda sultinyje, prideda šiek tiek žolelių, krakmolo. Kam jo reikia? Kad pateptų skrandį po anksčiau valgyto maisto, išsaugotų sveiką gleivinę. Lietuviai irgi taip darydavo, virdavo kisielius. Šilto kisieliaus siūlydavo turintiesiems skrandžio opą ar kokią nors žaizdelę. Rabarbarų kisielius buvo tikrai labai mėgstamas, bet vėliau nežinia kodėl tapo blogas. Atseit jame labai daug salicilo rūgščių, dėl kurių gali susidaryti inkstų akmenys. Vėliau paaiškėjo, kad nors rabarbarų lapuose šių rūgščių iš tiesų daug, tačiau lapkočiuose - tik pėdsakai, o šaknyse iš viso nėra. Bet juk virtuvėje niekas nenaudoja lapų! Be to, per vieną sezoną gautos rūgštys tikrai nesudarys akmenų inkstuose. Kita vertus, žinomos ir gerosios rabarbarų savybės - jų lapkočiuose ir šaknyse esantys junginiai ramina virškinimo traktą. Jau nuo senovės rabarbarai kinams buvo pirmas vaistas nuo skrandžio ir storosios žarnos spazmų", - aiškino V.Naumavičius.

Medikas skeptiškai vertina įvairias rekomendacijas, ką dera valgyti, o ko - ne. "Šiais laikais ne mokslininkai nustato, kas sveika ir nesveika. Dabar tai daro rinkodaros specialistai, o mokslininkai tėra samdomi darbuotojai vieniems ar kitiems uždaviniams atlikti. Tai juk tikra tragedija. Aš pasakyčiau, kad mūsų mitybai tinka visi produktai, kuriuos galime suvirškinti ir nuo kurių neatsiranda pašalinių reakcijų", - sakė jis.

Cheminės išmonės

"Girdėjote pasakymų, esą vaikas alergiškas viskam. Bet taip nėra. Tiesiog jo valgomi produktai tiek chemiškai apdoroti, kad įprastu būdu, be pašalinių reakcijų organizmas jau nesugeba jų suvirškinti. Dabar chemijos pramonė puikiai moka iš normalaus produkto padaryti nevalgomą. Juk ir margarinas atsirado ne dėl to, kad jis - sveikas, o todėl, kad yra gaminamas iš hidrolizuoto aliejaus, tad jį galima ilgai laikyti. Mūsų vakarietiška maisto produktų gamyba remiasi principu - ką dar įmanoma padaryti iš cheminių medžiagų. Amerikiečių mokyklos principas - kaip priversti nevartoti žalių natūralių produktų: natūralaus kumpio, kiaušinių, tikro sviesto, o vartoti viską, kas perdirbta pramonės. Vienintelė paguoda, kad Lietuvoje toks požiūris neprigijo. Kinijoje parduodami produktai geri būtent todėl, kad šalyje nėra perdirbėjų monopolijos", - teigia V.Naumavičius.

Tik keletas taisyklių

Pašnekovo įsitikinimu, mums pakanka laikytis vos keleto bendrų mitybos dėsningumų. Pirmiausia - valgyti, antra - tai daryti reguliariai, trečia, maitintis kuo natūralesniais, švaresniais ir atsižvelgiant į klimatą bei organizmo būklę paruoštais produktais. Jei laikysimės šių taisyklių, maistą rinksimės pagal individualius savo pojūčius - bus gerai. Aišku, galima bandyti valgyti taip, kaip kaimynas. Bet tada dera stebėti, ar kito žmogaus metodas tau tinka, ar geriau jautiesi.

Prieš pietus V.Naumavičius pataria išgerti puodelį žaliosios arbatos. Joje esantys kartumynai aktyvuoja virškinimo traktą, parengia jį priimti maistą, subalansuoja kasos ir skrandžio veiklą. Tada maistas virškinamas geriau, pasisavinama daugiau medžiagų, jis naudingesnis organizmui.

Pašnekovas mėgsta štai tokį tonizuojantį arbatos gėrimą. Šiek tiek juodosios arba žaliosios arbatos (juodosios reikia 3 kartus daugiau nei žaliosios) užplikoma vandeniu (kad apsemtų arbatlapius), tada užpilama karšto, beveik iki virimo pakaitinto pieno, įdedama geras šaukštas medaus. Jei gaminama žalioji arbata, dar galima pridėti ant šaukštuko krašto sviesto, įberti žiupsniuką druskos, - dėl jos arbata tampa saldesnė.

"Su arbatžolėmis gauname aktyvuojančių taninų, su sviestu - riebalų, su pienu - baltymų, druska mūsų organizmui taip pat reikalinga. Taigi nedideliais kiekiais gauname visų elementų, reikalingų organizmui. Jei tenka intensyviai dirbti, jums reikės jėgų ir nebus kada valgyti ar gerti, gurkšnodami tokią arbatą galite gerai pasistiprinti", - patarė V.Naumavičius.

Žaliosios arbatos į puodelį reikia dėti labai mažai, - pakaks ir keleto lapelių, o užpilti ją galima iki 12 kartų.

Kinų medicinos žinovas nemenkina ir lietuviškų žolelių. Tik primena, kad vienos rūšies vaistažolių arbatos negalima be paliovos gerti keletą savaičių. Įdomu tai, kad net 90 proc. mūsų vaistinėse parduodamų lietuviškų vaistinių augalų rūšių naudojama ir kinų medicinoje.

DALINKIS:
0
0
SPAUSDINTI
LIETUVA
Rubrikos: Informacija:
AugintiniaiEkonomikaFutbolasGamtaĮkainiai
Gimtasis kraštasIstorijaJurgos virtuvėKelionėsInfoblokai
KomentaraiKonkursaiKovos menaiKrepšinisReklaminiai priedai
KultūraLengvoji atletikaLietuvaLŽ rekomenduojaPrenumerata
Mokslas ir švietimasNamų pasaulisPasaulisPrie kavosKontaktai
SportasŠeima ir sveikataTrasaŽmonėsKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2016 UAB "Lietuvos žinios"