TV programa
 

Horoskopai
 
SEKITE MUS Registruotiems varototojams
Paieška
LIETUVAKOMENTARAIPASAULISKULTŪRAISTORIJALŽ REKOMENDUOJAEKONOMIKASPORTAS
Šeima ir sveikataPrie kavosŽmonėsGimtasis kraštasMokslas ir švietimasTrasaKelionėsKonkursaiNamų pasaulisGamtaAugintiniai
LIETUVA

Kleptokratinių režimų ginklas – korupcijos eksportas

2016 09 19 12:36
thekharkivtimes.ua nuotrauka

Kokį poveikį demokratinėms valstybėms gali daryti kleptokratinių režimų valdomos šalys? Variantų įvairovė gali nustebinti. Pasirinkdamos korupciją kaip poveikio priemonę ir politinį ginklą, jos gali skleisti savo įtaką demokratinėje valstybėje, pradedant pastarosios verslu ir baigiant vidaus bei užsienio politikos kontrole.

Apie tai, kad korupcija gali būti ne tik teisėsaugos, bet ir nacionalinio saugumo problema „Lietuvos žinios“ kalbasi su politologu Vyčiu Jurkoniu.

Vagių valdžia

– Kleptokratija – labai baisus terminas, apibūdinantis aukščiausią korupcijos formą, tai „vagių valdžia“. Kur yra riba, kai nustojame naudoti įprastą ausiai žodį korupcija ir imame sakyti – kleptokratija?

– Kleptokratija atsiranda tuomet, kai korupcija virsta sistema. Kalbėdami apie korupciją, turime omenyje individus, kurie siekia neteisėtai praturtėti ar savanaudiškai pasinaudoti spragomis sistemoje. Kleptokratija atsiranda tuomet, kai korupcija tampa sistema, veikimo ir mąstymo pagrindu. Kai ji tampa taisykle, o ne išimtimi, su kuria kovojama.

Pasaulio istorijoje žinome ne vieną tokį pavyzdį. Šiandien galime įvardinti Rusiją ir Kremlių – mums geografiškai artimiausią ir didžiausią grėsmę keliantį atvejį. Tai pavyzdys, kai korupcija persmelkia visus lygmenis: nuo valdžios institucijų iki verslo ir pačių piliečių. Kuomet kitokios sistemos niekas net neįsivaizduoja, o šalies valdžia yra absoliučiai neatskaitinga. Tai „idealus“ korupcinės sistemos kokteilio variantas, kuomet aukščiausio lygmens korupcija derinama su represiniu valdžios aparatu.

– Rusijos pavyzdys nenustebino. Tokių valstybių pasaulyje yra ir daugiau. Ar galime paminėti daugiau pavyzdžių mūsų regione?

– Arti kleptokratijos ribos yra Azerbaidžanas: matome garsiąją „ikrų diplomatiją“, valdžios atskaitomybės šioje šalyje taip pat nėra.

Moldovoje ir Ukrainoje stebime lūžio laikotarpį, parodysiantį, ar šios šalys padarys pažangą, ar visą šių valstybių sistemą apims korupcija ir jos taip pat taps kleptokratiniais režimais. Šiuo metu korupcijos šiose valstybėse yra tikrai daug ir visuose lygmenyse. Visgi ten taip pat matome ir pilietinės visuomenės pasipriešinimą visiškam korupcijos įsigalėjimui. Šis pasipriešinimas ne visada yra sėkmingas, bet svarbu, kad jis vis dar matomas.

Tuo metu Baltarusijos situacija yra išskirtinė dėl to, kad nors ten ir matome kleptokratijos apraiškų, sunku jas apibrėžti konkrečiau, nes Baltarusijos vadovas yra praktiškai „susiliejęs“ su valstybe. Privatus sektorius Baltarusijoje yra labai menkas, privatizacijos procesai nuolat vilkinami, atsvarų sistemos nėra, parlamentas nieko nesprendžia, o visą šalies gyvenseną diktuoja tik aukščiausia valdžia.

Vytis Jurkonis/Alinos Ožič (LŽ) nuotrauka

Trūksta politinės valios

– Lietuvos, kaip ir kitų Baltijos šalių, korupcijos indeksas yra tikrai ne prasčiausias regione, bet vos ne kas antrą girdime nuolat kalbant apie tai, kad valdžioje vagys. Kiek gajus mūsų visuomenėje nusiteikimas, jog korupcija yra kažkas kasdieniško ir neišvengiamo?

– Tenka kalbėti apie keleto veiksnių kombinaciją. Vis dar tęsiasi sovietinis šleifas, kuomet nepasitikima valstybės institucijomis, gajus supratimas, kad valstybė mums viską turi duoti, o bet kokios problemos sprendžiamos per pažintis. Manau, kad sovietmečio pasekmės šiuo atžvilgiu vis dar juntamos. Be to, korupcija ir dabar yra rimtas faktorius, tempiantis žemyn mūsų bendrą demokratijos rodiklį. Esame pasiekę gerų rezultatų tokiose srityse kaip rinkimų ir žiniasklaidos laisvė, pilietinės visuomenės formavimas, tačiau korupcijos rodiklis kenkia mūsų demokratijai apskritai.

Vis matome tokius reiškinius, kaip „Vijūnėlės“ skandalas arba istorija su liberalais. Vadinasi korupcijos veiksnys yra gajus, nepriklausomai nuo to apie kokias politines jėgas kalbėtume.

– Skandalai yra nemalonus reiškinys, bet mes apie juos bent jau išgirstame.Tai juk teigiamas dalykas?

– Žinoma, nes korupcija labiausiai tarpsta ten, kur nėra skaidrumo ir viešumo. Tai, kad tokie atvejai tampa vieši yra skausmingas, bet teigiamas procesas, ugdantis skaidrumą ir problemos masto suvokimą.

Bet kuris toks į viešumą iškilęs atvejis yra perspėjimas kitiems politikams ir valstybės institucijoms. Kita vertus, šie skandalai mažina visuomenės pasitikėjimą politinėmis jėgomis ir skatina tokius šūkius, kaip „visi jie vagys“, o tokias mūsų vidines bėdas siekia išnaudoti ir kitos valstybės.

Šiuo atveju svarbiausia, kad atsirastų sisteminis požiūris į korupcijos naikinimą, kuris pakeistų dabar gajų nusistatymą, kad svarbiausia apginti savo partiją ir kaskart vis „sukaišioti galus“. Tuo pačiu metu didžiausią grėsmę kelia tai, kad visuomenė gali galutinai nusivilti valstybės institucijomis ir dabar stebimus korupcijos skandalus ims vertinti ne kaip kovą su korupcija, o išskirtinai kaip politinių jėgų tarpusavio batalijas, užsiundant teisėsaugą tai ant vienų, tai ant kitų.

– Apie neskaidrius darbelius mes vis girdime, tai tiesa. Tačiau kada paskutinį sykį girdėjome, kad kas nors iš tiesų patirtų teisines pasekmes? Sunkoka prisiminti, kada teko girdėti apie nuteistus politikus. Ar tai reiškia, kad apie kovą su korupcija yra tik garsiai kalbama, o iš tiesų ji tik imituojama?

– Kiekviena nauja valdžia deklaruoja, kad kova su korupcija yra vienas svarbiausių uždavinių. Turime su korupcija vienaip ar kitaip kovojančias institucija, tačiau mums trūksta politinės valios. Tokio įvairių politinių jėgų sutarimo, koks buvo pasiektas dėl narystės NATO, arba visai neseniai – dėl gynybos stiprinimo. Įvairios politinės jėgos turi kartu imtis kovos su korupcija.

Manau, kad tai nėra itin sunkiai įgyvendinamas dalykas. Visos politinės jėgos galėtų sutarti dėl būtinybės išviešinti nekilnojamo turto registrus, įmonių registrus... Kiekvienas galėtų matyti, kiek tūlas pilietis ir jo žmona turi nekilnojamo turto ar verslų. Nebekiltų klausimų dėl politikų deklaracijų patikimumo. Būtų iškart pasiekta pažanga. To turi reikalauti kiekvienas rinkėjas.

Grėsmė nacionaliniam saugumui

– Esate ne kartą kalbėjęs apie tai, kad Rusija naudoja korupciją, kaip ginklą prieš mūsų valstybę. Pačiu reiškiniu netenka abejoti, tačiau kiek ši grėsmė yra rimta?

– Pažvelkime į kitas regiono valstybes. Pavyzdžiui, Moldovoje jau įsitvirtino pinigų plovimo mašinos sąvoka. Tiesiogiai mums ši grėsmė nėra tokia rimta, tačiau prisiminkime, kad Moldovoje kilusiame skandale dėl išplautų milijardų figūravo lietuvių pavardės, Latvijos bankų pavadinimai. Į viešumą buvo iškilusi informaciją apie tai, kad ir „Magnickio byloje“ figūravę pinigai buvo plaunami per Lietuvą. Ar tai kelia grėsmę visai mūsų politinei sistemai? Į tai turėtų atsakyti atitinkamos žinybos.

– O kaip tie politikai, kurie nuolat akcentuoja, kad viskas Lietuvoje blogai – nuo pradžios iki galo?

– Kritika ir kritikos laisvė yra labai geras dalykas, tačiau taip pat akivaizdu, kad kai kurių politikos veikėjų pasisakymai skamba taip, lyg būtų Kremliaus padiktuoti. Valstybės ir valdžios kritika yra ne tas pats, kas faktų iškraipymas ir kryptingas valstybės juodinimas. Kaip minėta, ten kur nėra skaidrumo, tarpsta korupcija ir Kremlius suras galimybių pasinaudoti pavieniais politikais ir net partijomis.

Tarpstant vietinio (Lietuvos) masto korupcijai, mes tampame labiau pažeidžiami ir įtakos iš užsienio skleidimui. Todėl korupcija turi tapti nacionalinio saugumo darbotvarkės dalimi. Atsižvelgiant į mūsų regiono specifiką bei Kremliui įprastus poveikio metodus, įtakos skleidimas per korupcinius ryšius atrodo kur kas paprastesnis ir daug mažiau neigiamų pasekmių Rusijai turėsiantis variantas, nei, pavyzdžiui, tiesioginė intervencija.

Tarkime, kam Rusijai fiziškai užimti Baltarusiją, jei absoliuti dauguma jos vadovybės sprendimų yra tokie, kokių reikia Maskvai. Kitas netiesioginio užvaldymo privalumas yra poveikis tarptautinėje arenoje. Juk Jungtinėse Tautose balsuoja ne vien Maskva, dar vieną balsą prideda ir neva nepriklausomas Minskas. Manau, kad ir derybos dėl paliaubų Ukrainoje taip pat ne veltui vyko Minske.

Todėl Kremlius mėgina aplink save kurti „pilkąsias zonas“, kurios būtų persmelktos korupcija. Demokratinių valstybių poveikis jose nunyksta, nes jos nemoka bendrauti siuntinėdamos atstovus su lagaminėliais grynųjų pinigų. Tokiose sąlygose Kremlius įpratęs veikti ir jaučiasi pranašesnis.

– Leiskite tikėtis, kad mes dar nepatenkame į tokią „pilkąją zoną“.

– Nepaisant mūsų pažangos ir pastangų atsiriboti nuo Rusijos per pastaruosius 25 metus, tiek politikoje, tiek ir versle lieka žmonių, prisimenančių sovietinius „reikalų tvarkymo“ būdus ir vis dar manančių, kad tokie būdai yra priimtiniausi. Visgi persvara yra į Vakarų pusę. Jau daug geriau suprantame, kas yra teisiniai principai, atskaitomybė ir panašūs veiksniai.

– Reiškia, kad dabar auganti jaunoji karta bus iš prigimties atsiribojusi nuo tokio mentaliteto ir savaime judės tolyn nuo Rusijos?

– Buvo manančių, kad po Berlyno sienos griūties laisvės ir demokratijos įsigalėjimas turi tapti visuotiniu ir negrįžtamu procesu, deja, taip neįvyko. Ir šiandien visoje Europoje matome, kad kovoti už šias vertybes reikia ne vieną kartą, o kiekvieną dieną. Naivu leisti sau galvoti, kad įsiliejus į euroatlantines struktūras, visos grėsmės iš Rusijos išnyksta savaime. Naujoji karta taip pat yra ir bus pažeidžiama: į Lietuvą iki šiol gali atvykti Kremliaus žmonės, kurie ras „verslo partnerių“, steigs įmones, tyrimų institutus ir pan.

Kuo atsparesni būsime korupcijai, tuo geriau gebėsime gintis nuo kleptokratijos ir įtakos eksporto iš Rusijos. Antikorupcinių iniciatyvų yra, tačiau Lietuvoje vis dar vyrauja deklaracijos, neperaugančios į sisteminius veiksmus. Tuo pat metu Kremlius korupciją eksportuoja kaip tik sistemiškai, konkrečiais veiksmais siekdamas konkrečių tikslų.

– Ar korupcijos skleidimo grėsmė kyla vien iš Rusijos?

– Klaidinga manyti, kad korupcinės grėsmės šaltinis yra tik Rusija. Pavyzdžiui, Baltarusijoje tarp didžiausių investuotojų figūruoja nemažai subjektų iš Kipro. Ar ne keista? Tai rodo, kad Rusijos skleidžiamą poveikį galima pajusti ne tik tiesiogiai, bet net ir per kai kurias ES valstybes.

Galiausiai, pasaulyje yra ir daugiau valstybių, siekiančių savų tikslų per korupcinius mechanizmus. Kitaip nei Kremlius, jos greičiausiai nekelia tiesioginio pavojaus mūsų nacionaliniam saugumui, nesiekia Lietuvoje įtvirtinti savo politinę įtaką. Tačiau ir jos gali sėkmingai griauti mūsų sugebėjimą atsispirti iš užsienio sklindančiai korupcijai apskritai. Bet kokie korupciniai ryšiai skatina tolerantišką požiūrį į visas šio reiškinio apraiškas.

DALINKIS:
0
0
SPAUSDINTI
LIETUVA
Rubrikos: Informacija:
AugintiniaiEkonomikaFutbolasGamtaĮkainiai
Gimtasis kraštasIstorijaJurgos virtuvėKelionėsInfoblokai
KomentaraiKonkursaiKovos menaiKrepšinisReklaminiai priedai
KultūraLengvoji atletikaLietuvaLŽ rekomenduojaPrenumerata
Mokslas ir švietimasNamų pasaulisPasaulisPrie kavosKontaktai
SportasŠeima ir sveikataTrasaŽmonėsKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2016 UAB "Lietuvos žinios"