TV programa
 

Horoskopai
 
SEKITE MUS Registruotiems varototojams
Paieška
LIETUVAKOMENTARAIPASAULISKULTŪRAISTORIJALŽ REKOMENDUOJAEKONOMIKASPORTAS
Šeima ir sveikataPrie kavosŽmonėsGimtasis kraštasMokslas ir švietimasTrasaKelionėsKonkursaiNamų pasaulisGamtaAugintiniai
LIETUVA

Kodėl buvo nutylėtas trečios mergaitės likimas

2006 11 24 0:00
Sandra, Vitalija, Luiza augo ir mokėsi JAV.
Asmeninio archyvo nuotrauka

Pernai iš JAV parvežtos Sandra ir Vitalija Rymanovos niekaip Lietuvoje negali rasti drauge su jomis į tėvynę parskraidintos draugės Luizos Rinkevičiūtės. Ji, kaip ir Rymanovos, devynerius metus praleidusi JAV, buvo parskraidinta į Vilnių ir... atiduota į vaikų globos namus. Tik vėliau ją esą pasiėmė mama, ir jos abi dingo iš akiračio.

Kaip dukros galėjo atsidurti amerikiečių Hughesų šeimoje, jei Lietuvoje tos šeimos net nebuvo įvaikintojų sąrašuose? Kodėl amerikiečiai sakė už jas mokėję pinigus? Kur dingo iš Amerikos parskraidinta trečia mergaitė?

Į šiuos ir daugelį kitų klausimų akmeniškė Gražina Kareivienė atsakymų negauna. Įvairūs nutylėjimai, neatsakyti klausimai moterį verčia manyti, kad jos dukros buvo tapusios vaikų prekybos aukomis.

Devynerius metus Jungtinėse Amerikos Valstijose praleidusios Sandra ir Vitalija Rymanovos Lietuvai pateikė milijoninį ieškinį dėl sumaitoto savo gyvenimo. Ši didelį rezonansą visuomenėje sukėlusi byla neseniai turėjo būti toliau nagrinėjama Šiaulių apygardos teisme, bet paaiškėjo, kad ji perduota narplioti Vilniaus apygardos teismui.

Dingę pėdsakai

Kaip teisme kalbėjo dukroms atstovaujanti Kareivienė, bent jau materialiai už sulaužytus dukrų likimus turi būti atlyginta, nes moralinei žalai atlyginti tokios sumos nesą.

Sandra ir Vitalija iš Šiaulių vaikų globos namų "Šaltinis" į JAV išvežtos 1996 metais. Su jomis užjūrin išvežti dar aštuoni vaikai iš įvairių Lietuvos globos įstaigų. Su viena jų, Luiza Rinkevičiūte iš Vilniaus, sesėms kurį laiką teko gyventi net vienoje šeimoje.

Vaikai išvežti pagal JAV Konektikuto valstijoje įsteigto Lietuvos našlaičių fondo direktorės Dalios Povilauskaitės-Sellei projektą "Širdis į širdį". Jų viešnagė Amerikoje turėjo trukti dvejus metus. Projekto tikslai skelbė, kad vaikai vežami mokytis ir gydytis.

Kad dukros atsidūrė užsienyje, Kareivienė sakė sužinojusi tik iš spaudos. Jos niekas dėl to neatsiklausė, net neinformavo. Motina tvirtino tik iš spaudos sužinojusi, kad dukras priglaudė Patricios ir Jameso Hughesų šeima, kuri net buvo pareiškusi norą jas įsivaikinti.

Motina teigė tam neprieštaravusi, nes nebuvusi tikra dėl savo ateities. Tuo metu Kareivienė sėdėjo kalėjime, tačiau ir ten būdama vaikams laimės linkėjo, manė, kad taip būsią geriau. Deja, mergaitės dėl nežinomų priežasčių nebuvo įvaikintos, nors motina ir buvo davusi sutikimą.

Nuo to laiko, kai seserys jau turėjo būti grąžintos į Lietuvą, jų pėdsakai dingo: Hughesų advokatas liovėsi atsakinėti į Vaiko teisių apsaugos tarnybos (VTAT) darbuotojų laiškus, o kiek vėliau Lietuvą pasiekė Konektikuto valstijos šeimos ir vaikų departamento pranešimas, jog Hughesų šeima iš šios valstijos išsikraustė, o jų gyvenamoji vieta nežinoma.

Ilgos paieškos

Kareivienės teigimu, ilgai neturėdama žinių apie dukras pradėjo griežtai jų reikalauti.

Moteris teigė apie kitų vaikų likimus buvo pakankamai skaičiusi spaudoje, dėl to dar neramiau jai buvę. "Man sakydavo, kad jos - sveikos ir laimingos, nors patys visus pėdsakus buvo pametę ir jų net neieškojo", - LŽ sakė Kareivienė.

Reikalai pajudėjo, kai motina kreipėsi į tuometinę vaiko teisių kontrolierę Gražiną Imbrasienę. Ši 2000-ųjų gruodį pradėjo rimtą paiešką. Tuomet mergaičių ieškoti ėmėsi ne tik Lietuvos generalinė prokuratūra, JAV ambasada Lietuvoje, Interpolas, bet ir Amerikos centrinės žvalgybos valdyba. Paieška truko pustrečių metų. Tik 2003 metais mergaitės aptiktos Mičigano valstijoje, toje pačioje Hughesų šeimoje.

Tuomet sužinota: trys lietuvaitės Sandra ir Vitalija Rymanovos bei Luiza Rinkevičiūtė lanko Blisfyldo pagrindinę mokyklą; Sandra pateko į geriausių mokinių sąrašą; mergaitės gerai prisitaikė prie amerikiečių gyvenimo būdo, o Hughesai yra reiklūs jų mokslams. Paaiškėjo, kad net po tiek metų mergaitės neįvaikintos. Tai reiškė, kad jos Amerikoje galės gyventi tik tol, kol baigs mokslus.

Svetimos tėvynėje

Radusi mergaites Imbrasienė buvo pasiryžusi padaryti viską, kad jų buvimas amerikiečių šeimoje būtų įteisintas. Kontrolierės įsitikinimu, per septynerius metus mergaitės prisitaikė prie naujų aplinkybių, joms ten gerai, tad dar kartą laužyti vaikų likimus dėl kažkokių valdininkų klaidų būtų tiesiog nedovanotina.

Juoba ir mergaičių motina nereikalavo, kad dukros būtų grąžintos į Lietuvą, jei naujoje šeimoje jos jautėsi laimingos. Kareivienė abejojo, ar ji galės užtikrinti mergaičių išlaikymą, ypač kad nežinojo, ar pati turės iš ko gyventi. Moteris sakė tik norinti būti tikra, kad dukros - gyvos ir sveikos. Tuo ji galėjo įsitikinti pradėjusi susirašinėti su Sandra ir Vitalija. Iš pradžių - per VTAT, paskui - ir asmeniškai.

Vis dėlto Sandra ir Vitalija buvo grąžintos į Lietuvą. Grįžo į gimtąją šalį nemokėdamos kalbos, nebaigusios vidurinės mokyklos. Iš prabangaus gyvenimo - į skurdžius jas pagimdžiusios moters namus Naujojoje Akmenėje, net nežinodamos tikrosios motinos biografijos. Tiesa, iš pradžių seserims buvo pasakyta, kad parvyko tik atostogų. Didelis smūgis joms buvo žinia, kad čia liks visam laikui.

Kaltina motiną

Kaip atsiliepime teismui rašė Įvaikinimo tarnybos vadovė Odeta Tarvydienė, tik motina esanti kalta, kad mergaitės pateko į tokią nepavydėtiną situaciją.

Lemiamu momentu esą ji kategoriškai pareiškė nesutiksianti, kad mergaitės būtų įvaikintos. Mat pasikeitus įstatymams ankstesnis motinos sutikimas nebegaliojo, o kito rašyti ji nesutiko ir pareiškė norą mergaites auginti pati, prisiimti visišką atsakomybę. Anot Tarvydienės, motina dėl savo gyvenimo būdo dukroms padarė daugiau žalos negu kuris nors valdininkas ar netobulas įstatymas.

Nerado gero žodžio Kareivienei ir vaikų globos namų "Šaltinis" darbuotojai. Girdi, net laisvėje būdama moteris tik keletą kartų tėra aplankiusi globos įstaigoje augusias dukreles, ką jau kalbėti apie tai, kad ne kartą sėdėjo kalėjime už sunkius nusikaltimus. Daug karčių žodžių apie motiną pasakė ir Šiaulių VTAT. Girdi, ji pati buvo davusi sutikimą įvaikinti, niekas varu pas notarą nevaręs. O ir iš viso dar nė vieno vaiko iš motinos niekas neatėmė, jei pati to nenorėjo, jei elgėsi kaip tikra motina.

Dingo ir globėja

"Buvau nusiritusi į patį dugną. Nelaimė nelaimę vijo, žuvo dukrelė, ir aš palūžau. Ne tuos žmones rinkausi draugais, ne taip elgiausi, - savo praeities nė nemėgino slėpti Kareivienė. - Ir už tai buvau nubausta. Bausme laikau ne kalėjimą, o tai, ką per tą laiką praradau. Kaltė manęs niekada neapleis. Bet ir kitiems teks savo kaltę pripažinti. Už tai šiandien savo dukroms esu pasiryžusi atiduoti viską".

Kareivienė dievagojosi tikrai nesiekusi susigrąžinti mergaičių. Ji esą mačiusi, kad ten niekas nė neketina jų įvaikinti. "Per tiek metų, jei būtų norėję, būtų ir įvaikinę. Įvaikinti trukdė Lietuva. Ji nenusiuntė reikiamų dokumentų. Žinau, kad mergaitės išvežtos be sveikatos pažymėjimų, gimimo liudijimų. Dukros išvežtos kaip Rymanovos, o ten jau egzistavo kaip Hughes, - pasakojo Kareivienė. - Kaip dukros galėjo atsidurti Hughesų šeimoje, jei Lietuvoje tos šeimos net nebuvo įvaikintojų sąrašuose? Dukros pasakojo, kad Hughesai už jas kažkam turėjo sumokėti daug tūkstančių dolerių. Kodėl? Mano galva, pinigai mokami tik už prekę. Vadinasi, mergaitės buvo parduotos".

Kareivienė atkreipė dėmesį į tai, kad dar neišnagrinėta tema yra Lietuvos našlaičių globos fondo vaidmuo. Kodėl jo vadovės Sellei turėjo ieškoti Amerikos teisėtvarkininkai? "Net jei iš tiesų esu tokia baisi, kokią dabar mane paišo, jei pati galutinai suėdžiau dukroms gyvenimą partempdama jas čia, tai kodėl kartu buvo parvežta ir jų draugė Luiza?" - įtarimais dalijosi moteris.

Nuslėptoji

Jau metus Lietuvos žurnalistams domintis iš JAV parvežtų seserų gyvenimo istorija nė vienas šalies pareigūnas nė puse lūpų neprasitarė, kad iš tiesų tuomet į tėvynę parvyko ne dvi, o trys merginos.

Trečiosios - Luizos Rinkevičiūtės, kaip teigia Kareivienė, niekas Lietuvoje nebuvo pasigedęs. "Niekas jos neieškojo, nereikalavo. Oro uoste ją pasitiko tik globos namų darbuotoja, - tvirtino moteris. - Buvau ten, mačiau, net ir su ta moterimi, atėjusia pasitikti Luizos, kalbėjau. Kodėl reikėjo ją parvežti su mano mergaitėmis? Kai dukros panoro gauti Luizos telefoną, joms davė tik globos įstaigos numerį, o Luizos ten nebėra. Sako, jinai gyvenanti su motina. Bet ji į Lietuvą grįžo savo motinos dar nepažinodama. Mano dukros nori su ja bendrauti, juk jos beveik kaip seserys, šitiek metų kartu išgyveno, bet ji slepiama nuo jų. Kodėl? Gal todėl, kad Luiza gali daug papasakoti ne tik apie amerikietišką rojų, bet ir apie pragarą. Kodėl nubaudė ją už mano, kaip sako, kaprizus?"

Parskraidinta iš JAV Rinkevičiūtė buvo apgyvendinta Vilniaus 1-uosiuose vaikų globos namuose. Jų darbuotojai LŽ paaiškino, kad vėliau merginą pasiėmė mama. Kur šiuo metu gyvena Luiza, globos namų vadovai nežinojo, tik pasakė, kad motina tarytum buvo iš Varėnos rajono. Tačiau nei Varėnoje, nei Alytuje LŽ tokios merginos rasti nepavyko.

Įvaikinimo tarnybos vadovė Tarvydienė taip pat nieko daugiau negalėjo pasakyti apie Rinkevičiūtę. Be to, mergina tarnybą nelabai ir domina, nes jau tapo pilnametė. "Kiek žinome, ji su motina pakeitė adresą, - tvirtino Tarvydienė. - Kur gyvena, nežinome".

Paklausta, kodėl Luiza buvo parvežta į Lietuvą, jeigu jos niekas neieškojo, Įvaikinimo tarnybos vadovė aiškino, kad likti JAV merginai galimybių nebebuvę. "Ji prastai mokėsi, grėsė būti išmestai iš mokyklos, todėl nebebuvo pagrindo jai likti Amerikoje. Reikėjo spręsti, ką daryti", - sakė Tarvydienė.

Kabinasi į gyvenimą

Kas Sandros, Vitalijos ir Luizos laukia Lietuvoje, nežinia. Prisitaikyti nėra lengva. Juoba kad grįžo tikrai ne į pavyzdingas šeimas.

Kol kas Kareivienė kabinasi į gyvenimą kaip išmanydama. Dirba dažytoja, po darbo bėga uždarbiauti: kam butą, kam laiptinę remontuoja. Sako, ji gražiai kerpanti plaukus, mokanti siūti. Tačiau šeimai išgyventi vis tiek esą labai sunku, nes be dukrų bute dar glaudžiasi sunkiai serganti Kareivienės motina, jos neįgalus vyras.

Į šią šeimą visi žiūri tarsi pro didinamąjį stiklą. Ne kartą į seniūniją buvo atėję kaimynai skųstis tų namų triukšmu, negražiomis iš buto sklindančiomis kalbomis. Tačiau seniūnijos socialinė darbuotoja tvirtino, kad moteris tikrai stengiasi, negirtauja, yra tvarkinga, tik su jos vyriškiu visko pasitaiko. O pakeltas tonas - tokia šeimos bendravimo maniera: teisus yra tas, kuris pajėgia perrėkti.

Be to, sakė, reikia nepamiršti, kad neseniai po vienu stogu susitiko visai kitų žemynų, kitų kultūrų žmonės, ir jiems reikia vieniems prie kitų priprasti. Šiuo metu per viešuosius darbus yra įdarbinta ir vyriausioji dukra, bet tai - laikinas darbas.

Kur dingo Luiza

LŽ mėgino sužinoti, kokia lemtis ištiko Luizą, jai grįžus į Lietuvą. Žinios apie šią mergaitę buvo itin skurdžios. Žinoma, kad kurį laiką ji gyveno 1-uosiuose Vilniaus vaikų globos namuose, nes motinos namuose tikriausiai jos niekas nelaukė, o gal tokių namų iš viso nebuvo. Iš nuogirdų pavyko sužinoti, neva Luizos kelias nuvingiavo iki Varėnos rajono, kur galėjusi gyventi jos motina.

Vėl teko atsimušti į nežinios sieną. Varėnos rajono vaiko teisių apsaugos tarnybos (VTAT) vedėja Vilma Sakalauskaitė teigė, kad į jų tarnybos akiratį Luiza Rinkevičiūtė nebuvo patekusi.

Varėnos socialinės paramos skyriaus vedėja Danutė Mazaliauskienė, 1996 metais dirbusi Globos ir rūpybos skyriaus darbui su vaikais vyresniąja inspektore, irgi neprisiminė mergaitės tokiu vardu ir tokia pavarde.

"Viena Rinkevič gyvena Senojoje Varėnoje, bet ji pati augina savo dukras. Be to, jos gimusios tuomet, kai Luiza jau buvo išvežta į JAV. Geriausiu atveju jos gali būti tolimos giminaitės, net nežinančios apie kitų egzistavimą", - pasakojo Sakalauskaitė.

Mazaliauskienė prisiminė, kad viena Rinkevičiūtė yra registruota Alytaus rajono VTAT. Šios tarnybos vadovė Daiva Žemaitaitytė patvirtino, kad jai žinoma mergaitė tokia pavarde, bet jos kitoks vardas, gimusi 1996 metais ir jau seniai gyvena globėjų šeimoje, o išvažiavusi į užsienį niekada nebuvo.

Tačiau Alytaus rajono VTAT dokumentuose yra užfiksuota, kad globėjų šeimoje gyvenanti mergaitė gali turėti seserį vardu Aloiza, o jų motina gali būti ta pati 1972 metais gimusi Liuba Rinkevičiūtė. "Mėginau ieškoti tos Aloizos, nes mūsų akiratyje esanti mergaitė norėjo susitikti su seserimi, bet jos rasti nepavyko", - teigė Žemaitaitytė.

Ir vis dėlto šiandien jau galime pasakyti, kad Luiza nepradingo. Jos likimo istoriją kviečiame skaityti rytdienos "Lietuvos žiniose".

DALINKIS:
0
0
SPAUSDINTI
LIETUVA
Rubrikos: Informacija:
AugintiniaiEkonomikaFutbolasGamtaĮkainiai
Gimtasis kraštasIstorijaJurgos virtuvėKelionėsInfoblokai
KomentaraiKonkursaiKovos menaiKrepšinisReklaminiai priedai
KultūraLengvoji atletikaLietuvaLŽ rekomenduojaPrenumerata
Mokslas ir švietimasNamų pasaulisPasaulisPrie kavosKontaktai
SportasŠeima ir sveikataTrasaŽmonėsKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2016 UAB "Lietuvos žinios"