Paieška
LIETUVAGIMTASIS KRAŠTASISTORIJAEKONOMIKAKOMENTARAIPASAULISŠEIMA IR SVEIKATATRASA
ŽMONĖSKULTŪRASPORTASGAMTA IR AUGINTINIAIĮDOMYBĖSMOKSLAS IR ITROŽIŲ KARAIMULTIMEDIJA
LIETUVA

Kodėl grįžai į Lietuvą? Arba iššūkiai, kurie laukia sugrįžusių emigrantų

 
Romo Jurgaičio (LŽ) nuotrauka

Parsivilioti į Lietuvą emigrantus – graži svajonė, tačiau grįžusieji ne tik patiria kultūrinį šoką, jų vaikai mokyklose yra priversti kartoti kursą, darbdaviai įtariai vertina gyvenimo aprašymą, bet kasdien ir gana ilgą laiką, jie priversti atsakinėti į vieną ir tą patį klausimą – kodėl jie čia sugrįžo?

Lietuviai masiškai palieka savo šalį. Vieni į užsienį traukia mokytis, kiti – dirbti, trečius žavi mintis pagyventi kitoje valstybėje, kitokioje aplinkoje. Lietuviai taip noriai išvažiuoja ir taip nenoriai grįžta, kad susirūpino net Seimo valdantieji, siekiantys, jog visos partijos pasirašytų nacionalinį susitarimą dėl emigracijos. Susitarimus, pasak specialistų, galima pasirašinėti, kad ir kiekvieną savaitę – žmonių tai nesugrąžins. Pernai iš Lietuvos išvažiavo 50 tūkst. žmonių, grįžo – 14 tūkst. Grįžusiųjų skaičius jau porą metų – mažėja.

Emigravę tautiečiai turi daug ir įvairių paaiškinimų, kodėl nenori arba negali grįžti į tėvynę, na, o likusieji gyventi Lietuvoje – įtarų požiūrį į tuos, kurie ryžtasi grįžti. Emigracija Lietuvoje yra jautrus klausimas, o grįžimas – sunkus psichologinis ir kultūrinis išbandymas. Grįžusieji ne tik patiria kultūrinį šoką, jų vaikai mokyklose yra priversti kartoti kursą, darbdaviai įtariai vertina gyvenimo aprašymą, bet kasdien ir gana ilgą laiką, jie priversti atsakinėti į vieną ir tą patį klausimą – kodėl jie čia sugrįžo?

Išankstinės nuostatos – gajus ginklas

Sprendžiant išvykti ar likti, pagrindinį vaidmenį vaidina finansiniai motyvai, rečiau – galimos psichologinės emigracijos pasekmės. Be artimųjų ir įprastos socialinės aplinkos likę žmonės suserga depresija. Visgi, sprendimas grįžti į tėvynę neretai tampa tokiu pačiu emociniu sukrėtimu. Sugrįžus iš užsienio prisitaikyti namuose gali užtrukti tiek pat, kiek truko adaptacija svečioje šalyje.

Iš užsienio grįžę žmonės turi kitokios darbo, bendravimo patirties, jie to tikisi ir Lietuvoje, o to čia dar nėra.

Nedarbas, suvokimas, kad išvykus gyvenimas nesustojo, nesugebėjimas grįžti atgal į prieš keletą metų paliktą sociumą, kultūrinis šokas, baugina tautiečius. Pasak specialistų, iš užsienio grįžę žmonės turi kitokios darbo, bendravimo patirties, jie to tikisi ir Lietuvoje, o to čia dar nėra.

Žlungantys lūkesčiai, visuomenės spaudimas „pasiaiškinti“ kodėl grįžai, darbdavių nenoras priimti į darbą, juos veja atgal, o tokios ir panašios istorijos atgraso tautiečius, svarstančius apie grįžimą. Valstybė siekia prisivilioti jaunus, perspektyvius žmones kurdami „Kurk Lietuvai“ ir panašias programas, bet tai – lašas emigracijos jūroje. Daugelis norinčiųjų grįžti į tėvynę ją aplenkia dėl finansinio nestabilumo ir išankstinio visuomenės nusistatymo, kad grįžta tik tie, kuriems nepavyko įsitvirtinti užsienyje.

Emigracija – sėkmės pasaka

Lietuvos socialinių tyrimų centro mokslo darbuotojas, sociologas Liutauras Labanauskas, komentuodamas emigrantų grįžimo į Lietuvą galimybes, sako, kad pirmiausia reikia kalbėti apie resocializaciją. Grįžę žmonės patiria atvirkštinį kultūrinį šoką, nes turi perimti visuomenės, į kurią grįžta, normas, vertybes, gyvenimo būdą.

Vyravo nuostata, kad jei išvažiavai, esi pranašesnis už tuos, kurie liko. Tai suformavo stereotipą, kad grįžimas yra tavo asmeninė nesėkmė“.

„Jei pažiūrėtume į emigraciją, kaip į reiškinį, suprastume, kad apie tai buvo sukurta pasaka. Emigrantų istorijos, tos, kurias rodo televizija, apie kurias rašo naujienų portalai, ir tos, kurios yra pasakojamos namuose – panašios. Naratyvas yra toks pats: išvažiavo, nes nesisekė, buvo sunku, siekė ir pasiekė – taip kuriama emigracijos pasaka. Mes ta pasaka buvome linkę tikėti. Vyravo nuostata, kad jei išvažiavai, esi pranašesnis už tuos, kurie liko. Tai suformavo stereotipą, kad grįžimas yra tavo asmeninė nesėkmė“, – sako sociologas.

Anot jo, dalis žmonių mintis apie grįžimą nustumia būtent dėl tokių visuomenės vertinimų. Šiuo metu grįžta gana nedaug žmonių, dalis tokių žmonių dalijasi savo sėkmės istorijomis, jie grįžo, nes gavo gerą darbą ar norėjo sukurti verslą. Visgi, daugelio žmonių mes negirdime, nežinome, kaip jie gyvena ir su kokiais iššūkiais susiduria.

„Sunku vertinti, kiek ir kokių žmonių grįžta į tėvynę. Remiantis užsienio tyrimais, namo gali grįžti nuo 30 iki 50 proc. išvykusiųjų (Airijos atvejis). Grįžta patys įvairiausi žmonės, nors žiniasklaidoje dažniau pateikiami tie, kurie yra išsilavinę ir grįžta į gerus darbus, geras pozicijas“, – svarsto L. Labanauskas.

Grįžę žmonės patiria atvirkštinį kultūrinį šoką, nes turi perimti visuomenės, į kurią grįžta, normas, vertybes, gyvenimo būdą.

Migracijos procesai yra sunkiai valdomi ir sunkiai prognozuojami, todėl kalbėti apie grįžimo skatinimo veiksmingumą, sudėtinga. Pasak sociologo, svarbu nepamiršti, kad visos grįžimą skatinančio priemonės yra laikinos.

„Priemonės, programos – laikinos, o vėliau žmogus yra laisvas pats priiminėti sprendimus, nebūtinai gimtinės naudai. Man yra tekę konsultuoti kuriant programą „Kurk Lietuvai“, kuri skatina jaunus žmones grįžti į Lietuvą ir čia dirbti, įgauti patirties. Visgi, liko tikrai ne visi. Kiti pabuvę programoje metus, vėl išvažiavo į užsienį“, – pasakojo L. Labanauskas.

Programos raginančios grįžti yra naudingos ir reikalingos, bet žmonės elgiasi nebūtinai taip, kaip valstybė norėtų. Retas keisdamas darbą galvoja ar tai naudinga valstybei, pirmiausia galvojame apie save.

Diaspora stebi padėtį tėvynėje

„Neseniai pradėjome teikti psichologines konsultacijas tiems, kurie nori grįžti namo arba jau sugrįžo. Grįžę žmonės yra pasikeitę, jų mąstysena ir lūkesčiai – kitokie. Jei grįžtama į didžiuosius miestus, pritapti yra lengviau, bet mažesniuose miesteliuose yra kitaip, nes ten kiekvienas išvažiavęs ir grįžęs žmogus daro nemenką įtaką“, – sako Tarptautinės migracijos organizacijos, Migracijos informacijos centro projektų koordinatorius Justinas Uba.

Kiekvienas grįžęs turi tai pereiti ir paaiškinti, kodėl grįžo į Lietuvą. Tai vienas sudėtingiausių momentų.

Pasak jo, svarbu susiplanuoti grįžimą, turėti aiškią priežastį, kodėl grįžtama. „Socialinės išmokos, vaikų mokslai, ypatingai, jei vaikai vyresni ir silpniau kalba lietuviškai, viską reikia apgalvoti. Sunkiausia grįžti vienišiems tėvams, todėl svarbu žinoti, ką daryti, kaip iš kitos šalies eksportuoti priklausančias socialines išmokas“ – pasakoja J. Uba. Lengviau grįžti tiems, kurie turi Lietuvoje likusių draugų, giminaičių, kurių socialiniai ryšiai nėra nutrūkę. Taip pat svarbu pasiruošti atlaikyti tam tikrą psichologinį spaudimą, klausimus „kodėl grįžai“.

„Kiekvienas grįžęs turi tai pereiti ir paaiškinti, kodėl grįžo į Lietuvą. Tai vienas sudėtingiausių momentų, todėl pradėjome teikti psichologines konsultacijas, mėginti žmonėms padėti“, – sako Migracijos informacijos centro projektų koordinatorius. Daugiau žmonių grįžtų, jei šalyje pagerėtų ekonominė ir socialinė padėtis, sumažėtų socialinė atskirtis ir politiniai skandalai.

„Diasporos atstovai aktyviai stebi tai, kas vyksta Lietuvoje. Dalis jų laukia tinkamo momento grįžti, bet juos atbaido skandalai“, – svarsto J. Uba.

Nėra lengvų kelių

Politikos apžvalgininkas Kęstutis Girnius sako, kad tiek žmonių, kiek išvažiavo – niekada negrįš. Dalis todėl, kad nėra patenkinti ekonomine situacija Lietuvoje, kita dalis, nes jų vaikai silpnai kalba lietuviškai, mišrių šeimų atstovams grįžimą apsunkina darbo paieškos, integracija.

„Politikai nori, kad tautiečiai sugrįžtų, bet nacionaliniai susitarimai nieko neduoda. Problema ta, kad ši vyriausybė nedaro nieko, kad emigracija sumažėtų. Reikia kelti pragyvenimo lygį, kad žmonės nenorėtų išvažiuoti arba norėtų grįžti. Žiūrėkite, kuo rūpinosi naujoji valdžia: embrionais, alkoholiu, universitetais.

Visi žino, kad čia ūkinis klausimas, bet niekas nesiūlo ūkinių priemonių, kaip jį spręsti. Nėra lengvų būdų spręsti tokius klausimus.

Žinoma, tai svarbūs dalykai, bet ne tie, kurie skatina žmonių grįžimą ar sulaiko nuo išvažiavimo. Reikia mėginti pertvarkyti ūkį, didinti atlyginimus. Vyriausybė šito vengia, nes negali nieko padaryti. Jei Lietuvos ūkio augimas bus 2–3 arba tik 1 procentas, nebus sąlygų kelti atlyginimus. Taigi, susitarimus galima pasirašinėti, kad ir kas pusmetį, bet niekas nesikeis“, – sako K. Girnius.

Emigracija nemažėja, bet vilties yra. „Viliuosi, kad žmonės nutars, jog emigracija Lietuvai kenksminga, bus valstybiškai nusiteikę ir grįš. Galima tikėtis, kad sumažės užsienio vilionės. Visi žino, kad čia ūkinis klausimas, bet niekas nesiūlo ūkinių priemonių, kaip jį spręsti. Nėra lengvų būdų spręsti tokius klausimus“, – svarsto politikos apžvalgininkas.

DALINTIS:
 
SPAUSDINTI
LIETUVA
Rubrikos: Informacija:
EkonomikaGamta ir augintiniaiGimtasis kraštasĮdomybėsKontaktai
IstorijaJurgos virtuvėKomentaraiKonkursaiReklaminiai priedai
KultūraLietuvaMokslas ir ITPasaulisPrenumerata
Rožių karaiSportasŠeima ir sveikataTrasaKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2017 UAB "Lietuvos žinios"