TV programa
 

Horoskopai
 
SEKITE MUS Registruotiems varototojams
Paieška
LIETUVAKOMENTARAIPASAULISKULTŪRAISTORIJALŽ REKOMENDUOJAEKONOMIKASPORTAS
Šeima ir sveikataPrie kavosŽmonėsGimtasis kraštasMokslas ir švietimasTrasaKelionėsKonkursaiNamų pasaulisGamtaAugintiniai
LIETUVA

Kodėl iš Lietuvos emigruoja studentai?

2010 09 17 0:00
Corbis/Scanpix nuotrauka

Per amžius jaunuoliai vykdavo pasisemti žinių į prestižinius universitetus užsienyje, bet paskui grįždavo į savo kraštą. Dabar vis daugiau svetur studijuojančių ar mokslinį darbą dirbančių lietuvaičių ten ir pasilieka. Kas jų netenkina Lietuvoje?

Apie tai prie "Lietuvos žinių" apskritojo stalo susitiko pakalbėti Lietuvos studentų atstovybių sąjungos prezidentas Arūnas MARK, Vilniaus universiteto (VU) studentų atstovybės prezidentas Liutauras GUDŽINSKAS, VU Filosofijos fakulteto Švietimo politikos centro jaunesnioji mokslo darbuotoja bei judėjimo "Solidarūs Lietuvos studentai" iniciatyvinės grupės narė Olga SUPRUN, VU Filosofijos fakulteto studentas Simas ČELUTKA, Kauno Vytauto Didžiojo universiteto studentė Diana RAUDONYTĖ, Mykolo Romerio universiteto bendradarbis Martynas GIRČYS-SHETTY ir politikos apžvalgininkas Alvydas MEDALINSKAS.

Kas yra Vakaruose, ko nėra Lietuvoje?

A.Medalinskas. Ko reikia, kad studentai būtų suinteresuoti likti mokytis Lietuvoje?

A.Mark. Reikia dviejų dalykų: užtikrinti mūsų aukštojo mokslo kokybę ir spręsti aukštojo mokslo prieinamumo problemas, nes šiuo metu veikianti bankų paskolų sistema neskatina siekti mokslo, jeigu nepatekai į valstybės finansuojamą vietą. Tai yra svarbiausi veiksniai, lemiantys pasirinkimą studijuoti užsienyje. Paskolų studijoms sąlygos, studijų kokybė ir net studijų kainos Lietuvoje yra nepalankesnės nei svetur.

L.Gudžinskas. Bet šiais metais net 80 proc. "šimtukininkų", mokinių, surinkusių maksimalų abitūros egzaminų balų skaičių, studijuos Lietuvoje.

A.Mark. Iki spalio dar daugelis gali pasirašyti sutartis su užsienio universitetais.

L.Gudžinskas. Net ir tai, kad išvažiuoja, nėra blogai. Mūsų valstybei tapus Europos Sąjungos (ES) nare, jauni piliečiai turi visas galimybes pasirinkti, kur jie nori studijuoti. To prieš 20 metų nebuvo. Mano manymu, o aš kalbu iš liberalių pozicijų, galimybė pačiam žmogui suformuoti savo kelią yra didžiulis turtas.

O.Suprun. Studentų migraciją Lietuvoje lemia ir kur kas didesnės problemos nei mokslas. Daugumai kyla klausimas dėl ateities pabaigus studijas. Jeigu tada neturėsi darbo, tai gal geriau iš karto išvažiuoti. Aš pati gyvenau Long Ailende ketverius metus ir galėjau ten pasilikti. Turėjau visas galimybes ir sąlygas, bet nusprendžiau grįžti į Lietuvą ir čia studijuoti. Nemokamas mokslas buvo vienas rimčiausių argumentų sugrįžti. Žinojau, kad sugebėsiu gerai mokytis ir galėsiu gauti stipendiją. Tačiau dabar nemokamas mokslas Lietuvoje laiduojamas tik daliai studentų, o kiti turi mokėti nebe dalines įmokas, o visą mokestį: nuo 3 iki 19 tūkst. litų per metus.

D.Raudonytė. Mes skundžiamės emigracijos procesais. Taip, valstybė savo reformomis iš dalies juos paskatino, tačiau nederėtų pamiršti ir tokių paprastų dalykų kaip globalizacijos procesas, poreikis pažinti, pakeliauti, pamatyti. Dažnai studentai išvyksta ne dėl studijų, o dėl avantiūros, dėl noro daugiau patirti. Ar žmogus ten pasilieka, ar ne, priklauso nuo individo.

A.Medalinskas. Išvykti pastudijuoti yra gerai. Naujos žinios, nauji patyrimai. Man pačiam teko mokytis pagal tarptautinių santykių magistro programą Londone. Bet dabar Lietuvoje dažnai studijos užsienyje vertinamos visų pirma kaip laiptelis išvažiuoti visam laikui iš Lietuvos. Ir tai jau tampa labai didele problema mažai valstybei ir mažai tautai.

O.Suprun. Yra studijų mainų ERASMUS programa, pagal kurią studentai gali išvažiuoti studijuoti į užsienio universitetus semestrui, o paskui grįžti į gimtinę. Tačiau klausimas, ar išvykęs studijuoti į užsienį visam studijų laikotarpiui dažnas studentas grįžta?

M.Girčys. O mano avantiūra buvo sugrįžti į Lietuvą. Į Ameriką išvažiavau dar vaikystėje, būdamas dešimties metų. Ten baigiau vidurinę mokyklą ir bakalauro studijas. Mokiausi valstijos universitete, kuris buvo iš dalies finansuojamas valstijos rezidentams. Vėliau kilo idėja grįžti į Lietuvą. Baigiau magistro studijas Vytauto Didžiojo universitete, o dabar dirbu Mykolo Romerio universitete. Tai buvo geras sprendimas. Man buvo labai įdomu pažinti du pasaulius. Lietuvoje yra lengviau integruotis. Čia tavo pažįstami, draugai. Labai greitai randi savo nišą ir gali prisitaikyti. Tu čia randi užtarimą, tampi savas, nes visa mūsų tauta yra labai nedidelė. Užsienyje tai galbūt sunkiau padaryti, bet kai ten atrandi savo vietą, tai objektyviau vertinama, nes ne per pažįstamus susirandi.

O.Suprun. JAV į žmogų žiūrima tik pagal jo asmeninius sugebėjimus ir kompetenciją. Jei užsirekomenduoji kaip geras darbuotojas, tu kyli karjeros laiptais. Žmonės iš karto mato, kad tu gerai dirbi. O Lietuvoje yra viskas kitaip. Jaunimas galvoja, kas jo laukia savam krašte. Mes kalbame apie jaunimą, jo poreikius. Baigusiam studijas žmogui reikia būsto, jis mąsto apie šeimos kūrimą. Kokios yra būsto pirkimo sąlygos? Kokios paskolų sąlygos? Kokios sąlygos yra gyventi? O dabar dar neretam prisideda bankinė studijų paskolos našta, kurią reikės grąžinti už tai, kad gavo aukštąjį išsilavinimą Lietuvoje...

A.Medalinskas. Taigi, kokios yra tos sąlygos Lietuvoje? Ką galime pasakyti apie aukštojo mokslo reformą? Ar ji demonstruoja valdžios rūpinimąsi studentais?

S.Čelutka. Dar prieš keletą metų labai palaikiau šią reformą, nes man patiko jos idėja. Buvau įtikintas, kad gabūs studentai savo motyvacija pastūmės ir dėstytojus kokybiškiau dėstyti, nes tik tokio dėstymo reikalaus studentai. Taip bus kuriama ir konkurencija tarp dėstytojų. O dabar požiūryje į aukštąjį mokslą mane domina vertybiniai dalykai. JAV filosofas Leo Strauss'as sako, kad jeigu orientuojamės į demokratinį švietimą, tai tenkiname masių poreikius, nes suteikiame tik vidutinį išsilavinimą. Žmonės, baigę tokias studijas, išeina turėdami tik vidutinius intelektualinius sugebėjimus, todėl daugiausia rūpinasi savo asmeniniais interesais. Tuo tarpu klasikinis universitetų modelis buvo orientuotas į Aristotelio priesaką, kad viešųjų institucijų, tarp jų ir universitetų, tikslas yra auklėti piliečius, kad šie gerai ir kilniai elgtųsi. Jie buvo orientuojami rūpintis bendruoju gėriu. O mes šiais laikais šią dimensiją prarandame.

L.Gudžinskas. Apie reformą galime diskutuoti ilgai, tačiau, matyt, šis traukinys jau nuvažiavo. Jeigu trumpai, tai pasakyčiau, kad pastangos reformuoti aukštąjį mokslą ir rodo valstybės dėmesį Lietuvoje studentams bei aukštajam mokslui.

D.Raudonytė. Bet yra klausimas, ar valstybei labiau rūpi studentai, ar valstybės biudžeto deficitas ir paieškos, kur čia dar būtų galima sutaupyti. Abejonių kelia tai, kad pradėta taupyti nuo tokių socialiai jautresnių grupių kaip studentai ir pensininkai.

O.Suprun. Nesutinku su teiginiu, kad jeigu valstybei nerūpėtų studentai, nebūtų ir reformos. Svarbu yra ne reforma pati savaime, o pasirinktas reformos modelis - turinys ir principai. Jeigu kalbėsime apie aukštojo mokslo finansavimo modelį, suprantu, kad Lietuva nėra turtinga valstybė ir turi ribotą biudžetą. Bet kas trukdo turimus finansinius išteklius proporcingai paskirstyti tarp visų gebančiųjų studijuoti, o tai šiuo metu nėra daroma. Valstybės biudžetas - tai pinigai, surenkami iš mokesčių mokėtojų. Visi dirbantys piliečiai moka mokesčius, tai kodėl mes surenkame mokesčius iš visų, o atiduodame tik daliai studentų? Vieniems - dangus, o kitiems banko paskolos kilpa ant kaklo?

Mokestis už mokslą ir studijų krepšeliai

A.Medalinskas. Tad kodėl susidarė tokia situacija, kai vieniems dangus, o kitiems - kilpa, nors gerai besimokantiesiems Konstitucija garantuoja teisę į nemokamą mokslą?

O.Suprun. Garantuoja. Ir taip turėtų būti. Jeigu be mokesčio už studijas visai neįmanoma apsieiti, visi studentai solidariai galėtų mokėti nors tam tikrą pinigų sumą, studijų mokestį. Pasaulio banko analizė rodo, kad užtektų pinigų esamam studentui skaičiui Lietuvoje, jeigu visi susimokėtų po pusantro tūkstančio litų per metus, o likusią dalį subsidijuotų valstybė.

A.Mark. Tačiau svarbiausia, kad visi įstojusieji pirmąjį pusmetį galėtų studijuoti nemokamai, o tik po pirmojo akademinio žinių patikrinimo būtų suskirstyti į mokančius ir nemokančius už mokslą studentus.

L.Gudžinskas. Tokiu atveju dalykai, kurių mokomasi pirmąjį semestrą, taptų be galo svarbūs. Būtų sukurtas didžiulis spaudimas. Manau, kad dabartinė sistema yra geresnė. Valstybinių egzaminų sistema, kuri suskirsto visus studentus ir pagal kurią yra stojama, objektyvesnė nei būtų tas vienas semestras. Bet valstybė, žinoma, galėtų pasilikti kokias nors kvotas pagal savo prioritetus.

A.Mark. Tiesiog reikia vadovautis Konstitucija ir neužmiršti, kad Konstitucinis Teismas siūlo sudaryti galimybę iš pradžių visiems parodyti savo žinias, o tada pagal jas vertinti visa kita. Tai, manau, objektyviausias modelis. Žinoma, galima įvesti ir simbolinį registracijos mokestį už mokslą, kaip yra Vokietijoje, Austrijoje ar Prancūzijoje.

O.Suprun. Ir vėl būtų kvotos - fiksuotas valstybės finansuojamų vietų skaičius kiekvienoje studijų programoje. Jei 100 studentų išsirikiuoja į eilę, įvyksta rotacija, o valstybės finansuojamų vietų tik 30. Tie, kas turės geriausius rezultatus, užims šias vietas. O kas laukia likusiųjų? Jiems reikės sumokėti visą studijų kainą. Daugelis nerizikuos ir iškart išvažiuos, pavyzdžiui, į Skandinavijos šalis, kur mokslas yra nemokamas.

A.Mark. Skirstant studentus į mokančius už mokslą ir nemokančius turėtų būti labai svarbus valstybės užsakymas, paremtas specialistų ir ūkio poreikio analize.

O.Suprun. Taip yra daroma, pavyzdžiui, Anglijoje. Prieš keletą metų ten trūko slaugių. Ir valstybė visiškai finansavo būsimų slaugių studijas, nustačiusi studijų vietų skaičių pagal specialistų poreikį. Visi norintieji galėjo pretenduoti į šias valstybės finansuojamas studijas. Šį mokslą studentai gavo nemokamai, nors visi kiti moka dalines įmokas. Būsimosios slaugės ne tik nemokėjo už mokslą, bet vieną mėnesį mokėsi, o kitą - atliko praktiką ligoninėje ir už tai gavo atlyginimą.

D.Raudonytė. Visiems turėtų būti vienodos starto pozicijos ir reikėtų akcentuoti mokslą ne kaip prekę. Reitingavimas neturėtų būti skirstymas studentų į dvi rūšis. O pagal šią reformą taip ir išeina, kad arba už mane moka valstybė, arba tėvai. Kaip galima kalbėti apie kokybišką mokslą, kai visų pirma galvoji, ar galėsi patenkinti savo elementarius fiziologinius poreikius: susimokėti už komunalines paslaugas, gauti pinigų maistui ir dar susimokėti paskolą už mokslą.

O.Suprun. Aukštosios mokyklos galėtų atleisti nuo mokesčio gerai besimokančius studentus ir tuos, kurie prisidėjo prie mokslo plėtros. Didžiosios Britanijos studijų finansavimo sistemą parengė žinomas ekonomistas prof. Nicholas Barr. Studentai Anglijoje moka už studijas iki 3 000 svarų per metus ir visos aukštosios mokyklos, tiek valstybinės, tiek privačios, taip pat ir Oksfordas ar Kembridžas, gali nusistatyti studijų kainą nuo 0 iki apytikriai 3 000 svarų. Kiekvienos aukštosios mokyklos studentams studijų kaina yra vienoda visoms studijų programoms. Šiame intervale ir vyksta konkurencija tarp aukštųjų mokyklų. Likusią studijų kainos dalį subsidijuoja valstybė.

A.Medalinskas. Anglijoje yra tiksliai veikiančios taisyklės. Lietuvoje, įvedus studijų krepšelį, aiškinta, kad parama pasieks geriausiai besimokančius studentus. O kaip atsitiko šią vasarą su stojančiaisiais į muzikos, menų ir sporto specialybes ir ar ši keista situacija nepaskatino gabiausių tos srities žmonių išvykti į užsienį studijuoti?

A.Mark. Krepšelio mechanizmas susietas su abitūros egzaminais, o tai savaime yra nelogiška. Negalima lyginti studijų rezultatų su abitūros egzaminais. Bet šis krepšelis šiemet jau parodė savo "geriausius" veikimo principus, kai net studentai, kurių stojamasis balas buvo vos 2,2, o bendras įstojusiųjų į kolegijas vidurkis - 5-6 balai, gavo valstybės finansavimą. Tuo tarpu menus ir sportą studijuoti pasirinkusieji, net turėdami 18,5-19 balų, jo negavo. Todėl, kas žino, gal ir išvyko kitur. Švietimo ir mokslo ministerijos atstovai sakė, kad studentai yra patys kalti, nes galėjo antrajame ture išsidalyti likusius krepšelius ir nebūtų buvę jokių problemų. Bet tai netiesa. Tie žmonės, kurie pirmajame ture nepateko į valstybės finansuojamą vietą, bet gavo pasiūlymą studijuoti mokamoje vietoje, kad galėtų dalyvauti antrajame ture, turėjo atsisakyti tos mokamos vietos ir taip rizikuoti likti be nieko.

L.Gudžinskas. Tai yra kraštutiniai pavyzdžiai ir tam tikros sistemos klaidos. Aš suprantu, kad nuo to kenčia konkretūs žmonės, kuriems skauda, bet mes negalime pasmerkti visos sistemos ir pasakyti, jog viskas yra blogai. Ir aukštųjų mokyklų yra visokių.

A.Mark. O ar tie "keli konkretūs žmonės", nukentėję dėl "tam tikrų sistemos klaidų", neturi būti svarbūs valstybei?

Ar bankų vergovės baimė neveja studentų iš Lietuvos?

A.Medalinskas. O kaip siūlote spręsti bankų palūkanų problemą, kai reikia imti paskolą mokslui? Beje, bankų iš Skandinavijos šalių, kur studijos yra nemokamos. Ar tokių paskolų perspektyva nevaro studentų iš Lietuvos?

O.Suprun. Manau, neteisinga, kad vieniems studentams iš visų mūsų mokesčių užtikrinamas nemokamas mokslas, o kiti turi susimokėti visą kainą ir dar pasiimti banko paskolą bei mokėti palūkanas. Visa tai labai demoralizuoja.

S.Čelutka. O aš manyčiau, kad aukštasis mokslas turi būti mažumos privilegija, nors ir neįsivaizduoju, kas šiandien galėtų rimtai agituoti už tokią idėją, nes mes esame egalitaristai. Bet, jeigu to negalime padaryti, tai iki minimumo sumažinkime valstybės finansuojamų vietų skaičių, o kiti, kurie tikrai nori mokytis, tegu patys už tai susimoka.

A.Medalinskas. O ką daryti jauniems žmonėms, kurie neturi lėšų mokėti už mokslą aukštojoje mokykloje, nors yra tikrai gabūs?

S.Čelutka. Vis tiek visą mokymosi procesą reikia orientuoti tik į labai gerus studentus. Tada visi studentai gaus labai gerą išsilavinimą ir mokysis aplinkoje, kur visi motyvuoti mokslui. Taip būtų kuriamas visuomenės elitas, kuris rūpinsis ne vien asmeniniais interesais, bet, kaip ir viduramžių universitetuose, bendruoju gėriu.

D.Raudonytė. Aš būčiau prieš mokamas studijas, bet sutinku, kad starto pozicijoje visi turėtų turėti lygias galimybes. Vėliau galėtų atsirasti rotacijos principas. Labai svarbu, kad motyvuotas ir iniciatyvus būtų pats studentas, nederėtų visos atsakomybės permesti valstybei ar dėstytojams.

L.Gudžinskas. Teiginiu dėl prieinamumo ir nemokamo mokslo galima rimtai suabejoti ir dėl to, kad vienaip ar kitaip tai yra paslauga. Už kokybišką paslaugą turi būti kokybiškai mokama. Kai mokama nepakankamai, nėra motyvacijos dėstyti. Kitas klausimas, kas moka? Ar valstybė, ar studentas? Idėja, kai studentas pats susimoka nors dalį arba yra motyvuotas gerai mokytis, kad jam nereiktų prisidėti, iš esmės yra nebloga. Motyvacija ir mokėjimas yra susieti.

A.Medalinskas. Mokestis už mokslą nebūtų tokia didelė problema ir tam studentui, kuriam kažkas nepasisekė, jeigu tokių baisių pasekmių jaunam žmogui nesukeltų paskola mokslui, kuri gali vilktis per jo gyvenimą kaip labai sunki našta.

L.Gudžinskas. Dėl paskolų tikrai daug neaiškumų. Iškyla klausimų, kodėl tai buvo daryta per bankus, kodėl to negalima buvo to padaryti valstybiniu lygmeniu?

A.Mark. Lietuvoje daug svarstyta, kas turi teikti paskolas už studijas: valstybinis paskolų fondas ar bankai. Buvo atlikti skaičiavimai, kurie parodė, kad jeigu paskolas teiktų valstybinis fondas, pirmais metais tai pareikalautų investicijų, bet per 8 metus visa tai atsipirktų. Tos lėšos "suktųsi" valstybės viduje ir nebūtų jokių privačių interesų. Tačiau buvo pasirinktas bankinis modelis. Pavyzdžiui, JAV prezidentas Barackas Obama pasakė "stop bankinių paskolų studentams sistemai", kaip nepasiteisinusiai ir gilinančiai krizę.

O.Suprun. O Anglijoje visi norintieji gali gauti beprocentinę valstybės paskolą, nes ten valstybė kompensuoja palūkanas. Tokiu būdu studentai realiai nieko nemoka, už juos sumoka valstybė. Jie baigia studijas ir tik tuomet, kai jų gaunamas atlyginimas pasiekia 15 tūkst. svarų per metus ir viršija šią sumą, jie pradeda grąžinti skolą valstybei. Ir šis grąžinimas vyksta per 9% pajamų mokestį. Jeigu pajamos krinta, skolos išmokėjimas valstybei už mokslą stabdomas. Jeigu pajamos kyla, paskola vėl pradedama grąžinti.

Studijų kokybė

A.Medalinskas. Kokios dar problemos skatina studentus išvykti?

L.Gudžinskas. Viena pagrindinių problemų - studijų kokybė. Bet tuo rūpintis turėtų ne valstybė, o patys universitetai.

A.Mark. Nemanau, kad studijų kokybė daugiau priklauso nuo aukštųjų mokyklų, o ne nuo valstybės. Ir vienų, ir kitų vaidmuo yra svarbus. Aišku, nuo aukštųjų mokyklų priklauso studentams suteikto išsilavinimo kokybė. Kai kurios jų diegia kokybės užtikrinimo sistemas, bet valstybė privalo reguliuoti aukštąjį mokslą bent jau valstybiniame sektoriuje. Ir blogai, jeigu ji nekreipia dėmesio, kaip veikia Studijų kokybės kokybės vertinimo centras (SKVC), kuris turi atlikti visus vertinimo, akreditavimo ir kokybės užtikrinimo sistemų diegimo darbus.

A.Medalinskas. Ar ES šalyse studijų kokybė užtikrinama pagal vienodus kriterijus.

A.Mark. Panašiems centrams ES Bolonijos proceso valstybėse yra nustatytos Europos studijų kokybės užtikrinimo standartinės gairės. Dokumentas patvirtintas 2006 metais ir juo vadovaujasi dauguma Europos valstybių. Taip siekta suvienodinti studijų kokybės sampratą ES šalyse. Čia didelę atsakomybę turėtų prisiimti valstybė, nes nėra politinės valios suvienodinti kokybės standartus. Šių klausimų sprendimas Lietuvoje, deja, nėra prioritetinis.

O.Suprun. Daugelis studentų sako, kad jų netenkina studijų kokybė Lietuvoje. Pasaulyje šiam klausimui skiriamas ypač didelis dėmesys. Neseniai žurnale "The Economist" pasirodė straipsnis, kurio autorius siūlo ypač kreipti dėmesį į turimų išteklių efektyvų panaudojimą ir jų koncentravimą. Lietuvoje aukštąjį išsilavinimą siekiama suteikti kuo didesniam žmonių būriui. Taigi priėmus visus norinčiuosius išeina taip, kad krenta studijų kokybė ir neužtenka gerų, kvalifikuotų dėstytojų.

A.Mark. Visos ES valstybės turi sukurti komisijas nacionalinėse kokybės užtikrinimo agentūrose (mūsų atveju - SKVC), kurios turėtų vertinti studijų kokybę. Bet Lietuvoje veikiančios komisijos skiriasi nuo analogų užsienyje. Ten jos sudaromos kuo labiau nepriklausomos ir nesusijusios su politiniu aparatu, kad nebūtų interesų konflikto. Yra rengiami specialūs ekspertai, jie siunčiami į kitas valstybes tobulintis. O Lietuvos SKVC komisijose būtinai būna, pavyzdžiui, kurios nors kitos, nei vertinama, aukštosios mokyklos vadovas. Bet ar jis gali objektyviai vertinti kolegos darbą, jo sudarytas programas žinodamas, kad galbūt kitą kartą tas kolega bus komisijoje ir vertins jį patį?

S.Čelutka. Bet ir studentai gali įvertinti dėstytojo darbą. Gali ateiti pas dekaną ir pasakyti, kad tokio ir tokio dėstytojo lygis mūsų netenkina, tegu pakeičia kitu.

A.Medalinskas. Ir dažnai taip darote? Ar jaučiate pasekmes?

A.Mark. Tokiu bendradarbiavimu su studentais, deja, gali pasigirti vos kelios Lietuvos aukštosios mokyklos.

S.Čelutka. Jeigu ateis vienas ar du studentai, rezultatų nebus. Reformos pradžioje norėta konkurenciją didinti visais trimis lygiais. Pirmiausiai, tarp studentų, nes reikės kovoti dėl studijų krepšelių. Antra, tarp dėstytojų, nes geri studentai reikalaus kokybiško dėstymo. Trečia, tarp universitetų, kurie kovos dėl gerų dėstytojų. Man ši idėja patiko.

Bet dabar, matydamas bendrąją situaciją, aš pradėjau manyti, kad konkurencija, kaip bendro sugyvenimo vertybė, turi ir neigiamą pusę. Ji atskiria, o ne jungia. Rugsėjo pirmąją VU Filosofijos fakultete Arvydas Šliogeris, tardamas sveikinimo žodį pabrėžė, jog mes pamirštame, kad universitetas pirmiausiai yra bendruomenė.

A.Medalinskas. Bet ar tai supranta kiti studentai?

S.Čelutka. Mes turime nuolat akcentuoti tokias sąvokas, kaip bendruomeniškumas, bendrasis gėris, tiesos paieškos. Deja, studijas neretai suvokiame kaip pereinamąjį etapą, trampliną į darbo vietą. Viduramžiais ir klasicizmo laikotarpiu studijų metai buvo suvokiami kaip laikas, per kurį studentas turėjo susipažinti su Vakarų civilizacijos lobynais, prie to prisiliesti, apmąstyti. Tai buvo kontempliacijos laikotarpis. O dabar universitetai tapo gamyklomis, orientuotomis į greitus rezultatus. Ir humanitariniai mokslai liko šio proceso paraštėje.

A.Medalinskas. Bet į universitetus atėję studentai juk tikisi geros kokybės mokslo? Jie irgi, matyt, nenori atsidurti kažkokiame konvejeryje, kepančiame diplomus? O gal priešingai? Gal pagrindinis stimulas stoti į aukštąją mokyklą yra diplomas, kurio reikia pagal įstatymus siekiant užimti atsakingas pareigas, o tada pats mokymosi procesas, jo kokybė lieka paraštėje? Kokie buvo Jūsų, kaip studentų lūkesčiai?

S.Čelutka. Mano aplinka tikrai tikėjosi ne vien tik diplomo. Žodžio "diplomas" mūsų pokalbiuose išvis nebuvo. Studijų metu troškome kokybiškų žinių, prasmingos veiklos, kažkokių bendrų tikslų.

A.Medalinskas. Bet jums dabar tenka būti kartu ir su blogai besimokančiaisiais, nes krepšelių sistema neskatina išmesti iš universiteto tokio studento.

O.Suprun. Taip. Ir netgi skatinami nerašyti studentams mažesnio nei penki balai įvertinimo, nes mažesnis įvertinimas reikš akademinę skolą. Jeigu studentas neišlaikys egzamino antrą kartą, jis turės būti šalinamas iš aukštosios mokyklos, o studento šalinimas kiekvienai aukštajai mokyklai reiškia pinigų praradimą.

L.Gudžinskas. Negalima vieno pavyzdžio primesti visai sistemai. Kiek aš esu susidūręs, tai išmeta. Niekas tokių dalykų nežiūri. O to dėstytojo vietoje, aš nebūčiau konformistas ir išeičiau darbo, jeigu taip žiūrima į mokslą.

Gera mokykla ta, iš kurios daugiausia išvyksta į užsienį?

A.Medalinskas. Kokį vaidmenį vaidina mokykla, nukreipiant abiturientus studijuoti į užsienį?

D.Raudonytė. Manyčiau, kad didelį. Lemia jų požiūris į tolesnį savo auklėtinių mokslą bei gyvenimą čia Lietuvoje ir ten, užsienyje, ir, svarbiausia, agitacija, kur stoti. Aišku, santykis tarp mokyklos ir universiteto yra labai svarbus, ir jo nereikia nuvertinti, bet turime mąstyti ir apie tai, kaip mokyklose ugdomas pilietis, ir apskritai ar jis yra ugdomas? Būsimojo studento vertybių sistemą formuoja ne tik mokykla, bet ir šeima.

A.Mark. Kai ieškojome emigracijos statistikos, susidūrėme su fenomenu - nei viena mūsų valstybės institucija jos nerenka. Joms neįdomu, kiek jaunų, tik pabaigusių mokyklas žmonių realiai išvažiuoja, bando stoti užsienyje, o ne Lietuvoje. Mums šie skaičiai labai įdomūs, bet galėjome juos gauti tik iš mokyklų. Šie skaičiai rodo, kad kiekvienais metais auga išvažiuojančių mokytis užsienyje jaunų žmonių skaičius.

A.Medalinskas. Kad išvažiavo, gal ne taip baisu, tik ar įdomu kam, kiek iš jų grįžo?

S.Čelutka. Mano manymu, prie to, kad daugelis išvažiuoja studijuoti į užsienį, labai prisideda viešosios opinijos suformuotas mitas, esą ten a priori geriau. Nemažai mano draugų išvažiavo, kai kurie įstojo į vidutinio lygio universitetus, bet kai palyginau tai, ką aš pats mokiausi, su tuo, ko mokosi jie, negalėčiau pasakyti, kad ten studijos aukštesnio lygio. Jie patys atvažiavę tai sako, kai kurie net gailisi, kad išvažiavo. Mūsų geriausi universitetai nėra prastesni už vidutinio lygio užsienio universitetus. Bet aš nežinau, kaip reikėtų tą mitą naikinti. Galbūt vėl pirmiausia per viešąją opiniją.

O.Suprun. Abejoju, ar prastesnė studijų kokybė Lietuvoje tėra mitas. Juk mūsų universitetų vietą tarp kitų valstybių universitetų parodo pasauliniai reitingai. Geriausia aukštoji mokykla - Vilniaus universitetas - užima paskutines vietas. Kitas dalykas yra aukštųjų mokyklų reitingų kriterijai, kuriais vadovaujantis nustatoma aukštosios mokyklos pozicija reitinguose. Tas pats pasakytina ir apie Lietuvos vidurines mokyklas bei gimnazijas. Kadangi mokyklų reitingavime vienas kriterijų - kiek abiturientų įstojo į universitetą užsienyje, mokyklos skatina moksleivius stoti į užsienio aukštąsias mokyklas.

A.Medalinskas. Bet ar tai ne absurdas, kad dėl reitingų net ir tie, kurie galbūt norėjo mokytis Lietuvoje, skatinami išvykti?

O.Suprun. Kad ir kaip ten būtų, mokytojai tam motyvuoja moksleivius, nes mokykla nori būti aukščiau šiose reitingų lentelėse.

L.Gudžinskas. O po to kyla tokia problema, kaip užsienio fetišizavimas. Tai yra bendras mūsų mentaliteto dalykas - visur gerai, kur manęs nėra. Išeina atvirkštinis provincialumas, kai apie save blogai galvojama. O reikėtų pradėti galvoti - gerai būtent ten, kur esame mes.

Parengė Alvydas MEDALINSKAS

DALINKIS:
0
0
SPAUSDINTI
LIETUVA
Rubrikos: Informacija:
AugintiniaiEkonomikaFutbolasGamtaĮkainiai
Gimtasis kraštasIstorijaJurgos virtuvėKelionėsInfoblokai
KomentaraiKonkursaiKovos menaiKrepšinisReklaminiai priedai
KultūraLengvoji atletikaLietuvaLŽ rekomenduojaPrenumerata
Mokslas ir švietimasNamų pasaulisPasaulisPrie kavosKontaktai
SportasŠeima ir sveikataTrasaŽmonėsKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2016 UAB "Lietuvos žinios"