Paieška
LIETUVAGIMTASIS KRAŠTASISTORIJAEKONOMIKAKOMENTARAIPASAULISŠEIMA IR SVEIKATATRASA
ŽMONĖSKULTŪRASPORTASGAMTA IR AUGINTINIAIĮDOMYBĖSMOKSLAS IR ITMULTIMEDIA
LIETUVA

Kodėl Joninių laužai „nugalėjo“ istorinį religinį įvykį?

 
2017 06 28 10:20
Šarūno Mičiulio nuotrauka

Kai į Vilnių rinkosi rekordinis skaičius dvasininkų dalyvauti pirmą kartą Lietuvoje vykstančiame istoriniame renginyje – arkivyskupo Teofiliaus Matulionio beatifikacijos iškilmėse, dauguma save katalikais vadinančių Lietuvos gyventojų būrėsi prie Joninių laužų arba televizorių. Į beatifikacijos iškilmes organizatoriai tikėjosi pritraukti iki pusšimto tūkstančių tikinčiųjų, bet mišiose dalyvavo maždaug tris kartus mažiau žmonių. Miesto gatvės buvo tuščios. 

Ar šie skaičiai ir faktas, kad lietuviams didžiosios religinės šventės vis dažniau asocijuojasi su puošniu stalu ir dovanomis, o ne tikėjimu, reiškia, kad Bažnyčios įtaka Lietuvoje mažėja? Apie tai, kaip keitėsi lietuvių požiūris į religiją, kalbamės su sociologe, religiotyrininke Vytauto Didžiojo universiteto Sociologijos katedros vedėja dr. Milda Ališauskiene.

– Netrukus po nepriklausomybės atgavimo Lietuvoje lankėsi popiežius Jonas Paulius II ir šis renginys sulaukė nežmoniško susidomėjimo – mišiose Kryžių kalne dalyvavo net 300 tūkst. žmonių, o dabar beatifikacijos iškilmėse susirinko iki 15 tūkst. maldininkų. Kaip kito lietuvių religingumas nuo nepriklausomybės atgavimo iki dabar?

– Popiežius yra žmogus, kuris dažnai rodomas televizijoje, kuris gali būti įdomus. Jis ne tik bažnytinis, bet ir vienas pripažintų pasaulio lyderių. Be to, reikia prisiminti, kad tuo metu visuomenė išgyveno tokį religinio pakilimo laiką. Jo vizitas atliepė daugumos tikinčių visuomenės narių lūkesčius – keitėsi politinis režimas, atsirado sąžinės, religijos laisvė, o atvyko žmogus, kuris yra ir religinis, ir politinis lyderis. Dabar, ką mes matome, praėjus daugiau nei dvidešimčiai metų, yra grynai tik religinis įvykis. Tai tikrai turi kur kas mažesnę politinę prasmę nei popiežiaus vizitas. Tai religinis veiksmas, skirtas pažymėti vieno iš Lietuvos dvasininkų tapsmą palaimintųjų gretų dalyviu, tai religinis aktas. Jis paliečia tik tikinčiuosius.

Aš negalėčiau pasakyti, kad lietuviai labai religingi.

Jei kalbėtume apie religingumo pokyčius, nuo popiežiaus vizito iki beatifikacijos, tai tie pokyčiai tikrai yra įvykę. Religingumas turi įvairias dimensijas. Tai yra ir vertybinės pasekmės ir ideologinis matmuo – kiek žmogus pats suvokia tikėjimą. Lietuvoje religingumas nėra vienalytis, jis yra įvairus. Šalyje praktikuojančių katalikų yra apie penktadalis katalikų bendruomenės. Jie praktikuoja nuosekliai,t.y. kiekvieną savaitgalį eina į bažnyčia.

O tokių, kurie taiko katalikiškas vertybes savo gyvenime – jų yra daugiau, tačiau jie nepraktikuoja. Aš negalėčiau pasakyti, kad lietuviai labai religingi.

– Į arkivyskupo Teofiliaus Matulionio beatifikacijos iškilmes laukta didelio antplūdžio žmonių, net viešai svarstyta ar Katedros aikštėje tilps daugiau nei 50 tūkst. tikinčių, tačiau žmonių atėjo mažiau. Ar galima iš to spręsti, kad religijos įtaka Lietuvoje palaipsniui mažėja, jei jau į tokį istorinį renginį nesusirenka minios?

– Negalime sakyti, kad žmonės nesusirinko, tik lūkesčiai organizatorių galbūt buvo didesni. Dar vienas momentas – tiesioginė televizijos transliacija, manau, kad dalis neatėjusių į Katedros aikštę tiesiog rinkosi stebėti iškilmes prie TV ekranų.

Dar ką stebime, tai yra privataus, individualaus gyvenimo populiarėjimas. Žmonėms yra svarbiau praleisti laiką su artimaisiais, vykdant patrauklią ir malonią veiklą, užuot dalyvavus viešose akcijose. Žmonės renkasi privatų gyvenimą. Joninės šiuo atveju švenčiamos artimų žmonių rate, tad viena priežasčių kodėl žmonės nesirinko tokio masinio renginio mieste, gali būti tai, kad jie buvo išvažiavę. Lietuvius traukia prie gamtos, prie kaimo, ypač vasarą – įprastas dalykas.

– Vienas iš beatifikacijos iškilmių išskirtinumų – labai aktyvi media kampanija. Visoje sostinėje kabėjo plakatai, buvo įtraukti ir kiti media kanalai, nupirkti dideli reklaminiai plotai. Bažnyčiai dabar jau tenka reklamuotis?

– Mes matome, kaip Bažnyčia siekia atliepti marketingo tendencijas, turi save pristatyti visuomenei. Kai tu suvoki, kad tavęs tiesiog nesimatys tarp visų reklamų, ir tu turi atsistoti su savo reklama. Bažnyčia dalyvauja bendrose stiprėjančiose marketizacijos tendencijose. Bažnyčia yra viešo gyvenimo dalis, o viešas gyvenimas yra marketizuotas.

Yra pasikeitusi ir pačių žmonių nuostata. Jie tikisi, kad Bažnyčia jiems kažką pasiūlys, kad kažkuo patrauks. Žmonės yra vartotojai ir renkasi iš to, kas jiems siūloma – ar važiuoti švęsti Joninių, ar keliauti į prekybos centrą, ar štai, tokį renginį (beatifikaciją – red. past.).

Jei mes, tarkim, prisimintume jau minėtą popiežiaus vizitą 1993 metais, tuo metu buvo žymiai mažiau renginių ir pasirinkimo galimybių žmogui, kur eiti. Jeigu asmuo, kaip vartotojas žiūri į pasirinkimo gamą, tai 1993 metais tas pasirinkimas buvo žymiai mažesnis.

Tai ne tiek krizė, o autoriteto slinktis – nuo išorinio, kurį atstovauja bažnyčia, link personalaus, kai kiekvienas yra autoritetas pats sau.

– Sovietiniais laikais, kai religija buvo draudžiama, o jos skleidėjai, tarp jų ir arkivyskupas Matulionis, persekiojami, žmonės rasdavo būdų pakrikštyti vaikus ar dalyvauti pamaldose. Dabar, kai viskas leidžiama, yra pasirinkimo laisvė, į bažnyčią jau nebetraukia. Žmonės nebenori ir Bažnyčios įtakos visuomeniniams sprendimams. Dėl ko tai vyksta?

– Šiuo metu yra tokios tendencijos, kad žmonės linkę priskirti religiją privataus gyvenimo sričiai. Tai, kuo aš tikiu, ką pasirenku – praktikuoti ar nepraktikuoti tikėjimą, yra kiekvieno individo pasirinkimo reikalas. Tada seka autoriteto krizė, nes tokiam besirenkančiam individui kyla klausimas, kodėl kas nors turi sakyti, kur aš turiu eiti.

Milda Ališauskienė / Tomo Vinicko (delfi.lt) nuotrauka

Tai ne tiek krizė, o autoriteto slinktis – nuo išorinio, kurį atstovauja bažnyčia, link personalaus, kai kiekvienas yra autoritetas pats sau. Bažnyčia atstovauja pasako, kontroliuoja žmogaus gyvenimą, – yra religinis kalendorius, liturginiai metai. Visa tai – gyvenimo taisyklių modelio nustatymas. Šiais laikais, kai įvykusi autoriteto slinktis, žmogus kiekvieną kartą rinkdamasis permąsto: ar tikrai bažnyčia šitoje vietoje yra jam autoritetas? Kiekvienu atveju asmuo sveria – ar jam yra svarbu eiti į bažnyčią, tarkim, per Velykas, ar tikrai reikia dalyvauti tokiame renginyje kaip beatifikacija.

– Kalbant apie pasiūlymus, šiuo metu Vatikanas ima siūlyti liberalesnę retoriką. Popiežius Pranciškus yra viešai sakęs, kad nesmerkia seksualinių mažumų. Kaip Lietuvoje atliepiami religijos „vartotojų“ lūkesčiai?

– Lietuvos katalikų bažnyčia dėl istorinių aplinkybių porą žinginių atsilieka nuo pasaulinės katalikų bažnyčios tendencijų. Lietuvos katalikų bažnyčia rezervuotai priima naujoves bei jas perteikia tikintiesiems, nes ji yra kiek nuosaikesnė bei atsargesnė pokyčių, apie kuriuos kalba popiežius, inicijavimui.

Kalbos apie vienos lyties partnerystes, santuokas, įvaikinimus kelia masinės alergijos priepuolius, kurie sukuria sprogimo efektą.

Daugiau negu penkiasdešimt metų Bažnyčia gyveno totalitarinės valstybės sąlygomis ir tas naujovių priėmimas, tutint omenyje, kokia didžiulė struktūra yra Katalikų bažnyčia ir kiekį jai priklauso žmonių, yra sudėtingas. Įsivaizduokime, kiek yra skirtingų pažiūrų – nuo labai liberalių iki labai konservatyvių. Labai sudėtinga atliepti tokios masės poreikius.

Aš suprantu ir Bažnyčios rezervuotumą, kad jie neskuba priimti to, ką Vatikanas siūlo, nes kiekviena bažnyčia įvertina visuomenę, kurioje ji yra ir kiek ji gali naujoves vienas ar kitas įnešti. Visuomenė Lietuvoje yra pakankamai tradicinė. Kalbos apie vienos lyties partnerystes, santuokas, įvaikinimus kelia masinės alergijos priepuolius, kurie sukuria sprogimo efektą. Šitoms temoms visuomenė turi pribręsti, kalbant to paties marketingo terminais, – paklausa diktuoja pasiūlą. Lietuvoje mes kol kas turime stabilią apie 40 procentų dalį žmonių su tradicinėmis pažiūroms.

DALINTIS:
 
SPAUSDINTI
LIETUVA
Rubrikos: Informacija:
EkonomikaGamta ir augintiniaiGimtasis kraštasĮdomybėsKontaktai
IstorijaJurgos virtuvėKomentaraiKonkursaiReklaminiai priedai
KultūraLietuvaMokslas ir ITPasaulisPrenumerata
SportasŠeima ir sveikataTrasaZapad-2017Karjera
Visos teisės saugomos © 2013-2017 UAB "Lietuvos žinios"