TV programa
 

Horoskopai
 
SEKITE MUS Registruotiems varototojams
Paieška
LIETUVAKOMENTARAIPASAULISKULTŪRAISTORIJALŽ REKOMENDUOJAEKONOMIKASPORTAS
Šeima ir sveikataPrie kavosŽmonėsGimtasis kraštasMokslas ir švietimasTrasaKelionėsKonkursaiNamų pasaulisGamtaAugintiniai
LIETUVA

Kodėl paminklosaugininkai tapo donkichotais?

2010 04 23 0:00
Nuotrauka: ©"Lietuvos žinios"

Paminklosauga buvo vienas didžiausių visuomenės rūpesčių Sąjūdžio priešaušryje. Kas nutiko šiam tautos interesui? Kodėl jis tapo daug mažiau svarbus?

Galbūt savo indėlį įnešė ir valdžia, įstatymai, teismai, kai paminklosaugininkai, ypač per pastarąjį dešimtmetį, dažnai būdavo paverčiami arba donkichotais, kovojančiais su vėjo malūnais, arba net piktavaliais kenkėjais, tarnaujančiais neaiškiems interesams?

Apie tai prie "Lietuvos žinių" apskritojo stalo susirinko pakalbėti Seimo narys Gintaras SONGAILA, Lietuvos nepriklausomos valstybės atstatymo akto signataras Kultūros paveldo centro direktorius Virgilijus KAČINSKAS, Valstybinės kultūros paveldo komisijos pirmininkė Gražina DRĖMAITĖ, Lietuvos nacionalinės UNESCO komisijos pirmininkas Romas PAKALNIS, teisininkas Tomas BAKUČIONIS ir politikos apžvalgininkas Alvydas MEDALINSKAS.

Ar paminklosaugininkų gyvenimas sunkesnis?

A.Medalinskas. Paminklosauga buvo vienas iš šaltinių, suteikusių gyvybę Sąjūdžiui. O kas įvyko vėliau? Ar žmonių, kuriems rūpi Lietuvos paveldas, gyvenimas nėra sunkesnis nei Sąjūdžio priešaušryje? Turiu omenyje visų pirma visuomenininkus, o ne valdžią.

G.Songaila. Kai Lietuva atsikūrė, buvo viltis, kad dabar jau valstybės pareiga bus rūpintis paminklosauga, o piliečiai galės tik pagelbėti. Iš pradžių krašto paminklosaugos institucijos buvo ganėtinai veiksmingos, jų statusas aukštas, todėl šios viltys turėjo pagrindo. Viskas ilgą laiką buvo ne taip blogai, nors būta to, ką aš pavadinčiau provincialaus modernizmo tvanu. Tačiau ilgainiui tos valstybinės institucijos tapo nebeveiksmingos. Dingo vertybinis pagrindas, visuomenės poreikis, suvokimas, kad paminklosauga yra ne tik svarbus kultūros, bet ir nacionalinio saugumo klausimas.

A.Medalinskas. Gintarai, tau teko vadovauti paminklosaugos klubui "Talka", kurio daug narių įsijungė į Sąjūdį. Koks dabar paminklosauginis judėjimas?

G.Songaila. Dabar visuomeninės paminklosaugos institucijos buksuoja, o ir visuomenėje išplautas tas interesas, kuris buvo tada. Sąjūdžio laikais per vieną savaitę įvykdavo mažiausiai viena talka Vilniuje ir viena už Vilniaus ribų. Vyko talkos kultūros paveldo, apsaugos objektuose, piliakalniuose, parkuose ar senamiestyje. Per mėnesį įvykdavo viena ar dvi visuomeniniu būdu organizuojamos konferencijos, kokia nors svarbia tema. Tomis temomis, kurios ir dabar yra aktualios, pavyzdžiui, Vilniaus senamiesčio. Viso to svarbą suvokė patys žmonės.

A.Medalinskas. Tokią iniciatyvą tik patys žmonės ir gali rodyti. Įsivaizduokite, jeigu iš milicininko milijonieriumi tapęs Vilniaus meras imtų organizuoti talką. Kas į ją eitų? O štai kai kilo visuomeninė iniciatyva "Darom", žmonės palaikė.

R.Pakalnis. Dabar tik po truputį grįžtame prie to, kas buvo svarbu Sąjūdžio metais, nors vertybės smarkiai išsiplovė. Tokia pati padėtis ir aplinkosaugoje, ne tik paminklosaugoje, kur, tiesa, per dvidešimt metų įvyko ir gražių dalykų, pavyzdžiui, tvarkomi piliakalniai ir jų aplinka saugomose teritorijose. Piliakalniai buvo apaugę želdiniais, kurie ardė kultūrinį sluoksnį, tad patys piliakalniai buvo beveik nematomi. Dabar Medvėgalis, kai kurie Panemunės piliakalniai yra taip sutvarkyti, kad miela ir gražu.

A.Medalinskas. Nes šalia piliakalnių niekam nereikėjo statyti stiklinių milžinų.

R.Pakalnis. Kartais ir šalia piliakalnių yra interesų. Pavyzdžiui, Europos centre. Ten pirmas etapas buvo be galo gražus. O vėliau atsirado skelbimas "Parduodama"... Bet šis idealizmas anksčiau ir vedė visuomenę.

A.Medalinskas. Aš ne atsitiktinai pradėjau nuo Sąjūdžio laikų. Tada, Sąjūdžio pradžioje, visi gynė vieną Tilto gatvės namą. Tai buvo visuomeninis judėjimas ir sovietų valdžia nieko negalėjo padaryti tiems visuomenininkams, kultūros žmonėms, mokslininkams, kurie pajuto savo jėgą ir galią. Dabar įsivaizduokime visuomenininkus, ginančius kokį nors svarbų Lietuvos kultūros paveldui objektą. Kas nutiks tiems gynėjams?

V.Kačinskas. Visuomenės iniciatyvos yra svarbios ir būtinos, tačiau jų tikrai nepakaks. Kultūros paveldo išsaugojimas yra valstybės pareiga ir valstybės institucijos, ne tik tos, kurios konkrečiai atsakingos, bet ir prokuratūra privalo užtikrinti viešojo intereso gynimą.

A.Medalinskas. Jeigu valdžia negina kultūros vertybių, o valdžioje esantys atskiri idealistai negali pasiekti rezultatų, tai ar nereikėtų perrašyti įstatymų taip, kad valstybė gintų tų piliečių teises, kurie atstovauja kultūros paveldo išsaugojimo idėjoms, įtvirtintoms Nacionalinio saugumo įstatyme.

G.Drėmaitė. Drambliuko svajonė.

G.Songaila. Tai yra utopija.

A.Medalinskas. Prisiminkite, juk ir Sąjūdis tuo metu atrodė kai kam utopija. Bet grįžkime prie mažesnių dalykų, vietinių iniciatyvų, kai vieno ar kito rajono žmonės, vietos bendruomenė ima ginti kokį nors svarbų paminklosaugos objektą; kas nutinka tada ir koks yra valstybės bei likusios visuomenės požiūris į šiuos gynėjus?

G.Songaila. Yra susibūrę žmonės, pavyzdžiui, už Baublių kultūros paminklo išsaugojimą, bet ši iniciatyva nesulaukia valstybės institucijų paramos.

Valstybės prioritetai: Baubliai ar žaidimų aikštelės?

A.Medalinskas. Baubliai yra labai geras pavyzdys. Dar mokyklos suole sužinojau, kad Dionizas Poška ir Baubliai yra labai svarbi lietuvių tautos paveldo dalis. Kodėl nėra tos paramos? Ar kas nors kliudo šiems žmonėms veikti?

G.Drėmaitė. Niekas nekliudo. Bet ar visi vienodai supranta pačių Baublių reikšmę. Tokie klausimai atsidūrė ne tik Kultūros ministerijos, bet, svarbiausia, ir Ūkio ministerijos dėmesio lauke. Šie projektai vyksta ne kaip paminklosaugos išsaugojimo, restauravimo, bet kaip renovacijos projektai, o koordinavimo su

Kultūros ministerija nėra.

A.Medalinskas. Visai nėra?

G.Drėmaitė. Buvo vienas posėdis kartu su Ūkio ministerija, kur dalyvavo abiejų ministerijų viceministrai. Svarstė Europos pinigų panaudojimo klausimą. Ir ką mes šiandien turime? Į Šv. Jono bažnyčios varpinę yra įkeliamas liftas už 6 mln. litų. D.Poškos išgarsinti Baubliai gauna milijonus, bet jie ten ėmė projektuoti vaikų žaidimų aikštelę su sūpynėmis, suoliukus, o Baubliai tiek laiko stovėjo sunykę. Dabar, atrodo, yra ir ten teigiamų poslinkių.

A.Medalinskas. Baubliai stovėjo netvarkomi, nors buvo pinigų? Bet tai yra skandalas.

G.Drėmaitė. Renovacija nėra restauravimas.

A.Medalinskas. Argi jų nebuvo galima iš karto įtraukti į tas programas?

G.Drėmaitė. Ūkio ministerija iš pradžių nesutiko.

V.Kačinskas. Ten yra pritaikymo turizmui programos.

A.Medalinskas. Pasakykite, ar tai Lietuva neduoda paraiškos, kad būtų galima tuos Baublius sutvarkyti, ar Europos Sąjunga (ES) nurodo, kad už tuos pinigus galima statyti tik vaikų žaidimų aikšteles.

V.Kačinskas. Tiesioginio nurodymo nėra.

G.Songaila. Yra investicinės programos, pinigai, kuriuos valdo Ūkio ministerija. Iš viso 200 mln. litų. O visas kultūros srities biudžetas - 120 mln. litų. Štai ir turime rezultatą. Ūkio ministerija, tai ne Kultūros ministerija. Tvarko, kaip išmano.

A.Medalinskas. Bet ar Lietuva pagal ES taisykles gali įtraukti Baublių restauraciją vietoj aikštelės statymo?

G.Songaila. Gali, jeigu Ūkio ministerija norės.

G.Drėmaitė. Tai ir yra problema, kad mes visų klausome. Pripratome klausyti. Ką pasakė, tą ir darome, savo nuomonės ir iniciatyvos nereikia.

A.Medalinskas. Nemanau, kad čia kuo nors dėta ES, jeigu mes patys darome tokius cirkus: Baubliai nyko ir griuvo, o kažkas, galbūt su vietos savivaldybe susijusi statybos bendrovė, norėjo betonuoti aikštelę.

T.Bakučionis. Manau, kad esminis klausimas - kas yra tų asignavimų valdytojas. Valdytojas turėtų protingai elgtis su tomis ES lėšomis ir naudoti jas pagal paskirtį. Jeigu, pavyzdžiui, pinigai skirti baldams restauruoti yra atiduodami valytojai, tai ji ne tuos baldus tvarkys, o valymo priemonių prisipirks. Taip yra ir su Baubliais. Lietuva pati turėtų sukurti tokį reglamentą, kad būtų paskirtas teisingas pinigų valdytojas.

V.Kačinskas. O pagal dabartinę sistemą Ūkio ministerija pasidaro gera ir apie pusę tų pinigų atiduoda paveldui.

A.Medalinskas. Tai dar nėra taip blogai.

V.Kačinskas. Bet ar žinome, ką toliau su tais pinigais daryti, kaip juos panaudoti? Ar vėl "euroremontui"? Iš pradžių reikia susitvarkyti su turimais pinigais, juos efektyviai panaudoti paveldo restauravimui, konservavimui, pritaikymui, o ne statybai.

G.Drėmaitė. Problema ta, kad niekam niekas nerūpi, o tiems, kurie priima sprendimus, trūksta profesionalumo. Neseniai skambino telefonu senukas ir sakė: "Seirijuose pjauna medžius kapinėse, didžiuliai medžiai užgriuvo ir sulaužė paminklą. Ką daryti?" Nesiunčiau jo į departamentą, tik padėkojau, kad pranešė. Nuvažiavome, pasižiūrėjome, kas ten vyksta. Pasirodo, savivaldybė liepė pjauti. Niekaip negaliu nutylėti ir dėl bažnyčių restauravimo, kur eina pusė departamento pinigų. Šventojo Sosto sutarčiai, piligrimų keliui. Milijonai. Ar šiandien mes senąsias Vytauto laikų bažnyčias taip turime tvarkyti? Visų pirma atsiranda pinigų, kurie skiriami tualetams, tik po to restauravimui. Niekas nepagalvojo, kad senų laikų bažnyčiose paklojus šildomas grindis pasirodys ir vabaliukų, kurie pradės ėsti medieną ir paveikslus. Trakų senojoje bažnyčioje apšildė grindis, langus padarė sandarius, bet neužteko pinigų ventiliacijai ir dabar ten viskas rasoja. Kas tai: neprofesionalumas ar nuolankumas pinigams?

Kodėl visuomenininkai tapo donkichotais?

A.Medalinskas. Apie didelių pinigų interesus pakalbėsime per kitą pokalbį. Tačiau pratęskime diskusiją apie piliečių iniciatyvą. Jeigu Baubliuose ima veikti visuomeninė grupė, kuo juos laiko valdžia ir kiti žmonės? Tais, kurie daro gerą darbą valstybei, tautai ir visiems žmonėms, ar donkichotais, kovojančiais su vėjo malūnais? Ko reikia, kad visuomeninė veikla turėtų tvirtą pagrindą paminklosaugoje ir kultūroje?

G.Songaila. Visuomeninis veiksmas nebeturi autoriteto. Yra nihilistinė aplinka, kuri griauna visus autoritetus, pagarbą kompetencijai, profesionalumui, patirčiai, vertybėms. Ir jeigu tokioje aplinkoje atsiranda koks kitoks, jis iš karto sunaikinamas. Arba padaromas marginalu. Arba sutrinamas. Visuomenėje be autoritetų pagarba žmonių pasiekimams negali egzistuoti. Žmonės daug pasiekę tarptautiniu mastu, menininkai, kurie 16 konkursų yra laimėję, kas jie yra Lietuvoje? Jų žodis nieko nereiškia.

G.Drėmaitė. Inteligento mokytojo šiandien meras neklauso.

V.Kačinskas. Tada paveldosaugininkai visuomenėje buvo vertinami kaip šviesuliai, didvyriai, pasipriešinę Maskvos režimui. Šiandien šitie paveldosaugininkai yra tik keistuoliai, kurie trukdo laisvai rinkai ir verslininkams. Trukdo subalansuotai plėtrai. Yra toks terminas.

A.Medalinskas. Matau, kaip įvairiose Lietuvos vietose aktyvėja žmonės, kurie suvokia, kad kultūros paveldą reikia išsaugoti. Tačiau ką reikėtų Lietuvoje padaryti, kad tie žmonės jaustųsi teisiškai apsaugoti, jeigu pakils už šitų vertybių išsaugojimą?

G.Songaila. Reikia autoritetų visuomeninėje veikloje, kurių bijotų valdžia ir juos išgirstų.

T.Bakučionis. "Lietuvos" kino teatro gynėjus išgirdo.

A.Medalinskas. Dabar svarbu suvokti, ko reikia, kad ir paminklosaugininkai taptų aktyvesni arba, tiksliau sakant, kad į šį veiksmą įsijungtų kuo daugiau žmonių. Ko reikia, kad visuomenė, kuri suvokia kultūros, istorijos, meilės Tėvynei svarbą, įgautų daugiau galios valstybės klausimuose, įskaitant paveldosaugą?

R.Pakalnis. Visos paveldosaugos institucijos šalia visų kitų pareigų turi užsiimti visuomenės švietimu. Jeigu aš dabar paklausčiau paprasto vilniečio, kodėl Vilniaus senamiestis yra vertas būti pasaulio paveldo sąraše? Kodėl Kuršių nerija verta būti pasaulio paveldo sąraše? Gal vieną kitą frazę žmogus ir pasakytų. Bet daugumos atsakymai, matyt, būtų kaip laidoje "Klausimėlis". Dabar premjero pavedimu yra sudaryta darbo grupė ir mes ruošiame Kuršių nerijos išskirtinės, visuotinės vertės studiją, kad valdininkas, gyventojas, atvykėlis žinotų, kas čia yra svarbaus žmogui, visuomenei, pasauliui. Kas konkrečiai yra svarbu ir saugotina. O žinojimo trūksta. Į valdžią ateina neraštingi žmonės ir nesupranta elementarių dalykų.

G.Songaila. Kad tik nebūtų taip: biurokratiškai tas sąrašas bus, paskui jį dar sugalvos patrumpinti. Švietimo tikslas - kad vertės supratimas būtų gyvas.

Bandoma parodyti, kad paminklosaugininkai eina prieš srovę, bet iš tikrųjų tai sutampantys interesai. Mes suprantame, kad vertės išsaugojimas yra visų interesas. Tie patys žmonės nesupranta, kad jie sau daro žalą. Nes juk nebūdinga žmogui būti vandalu. Kiekvienas širdyje turi poreikį eiti į šviesą ir išsaugoti vertę.

G.Drėmaitė. Puikus paveldo saugojimo pavyzdys yra Seimo nario Armino Lydekos elgesys su savo palėpėmis Senamiestyje. Ir jam "dzin". Nes jis sėdi Seime, todėl gali mus mokyti, kaip reikia kultūringai elgtis ir kuria ranka šakutę laikyti.

A.Medalinskas. Anksčiau buvo daug diskusijų klubų, kur kalbėta apie paminklosaugos svarbą, istoriją, kultūrą. Apie Vilniaus, Kauno, kitas Lietuvos pilis, Senamiesčio svarbą, Rotušę, Trakus. O šiandien? Buvo graži iniciatyva rengti tokias diskusijas Nacionaliniame muziejuje, bet ir ji, atrodo, užgeso.

T.Bakučionis. Trūksta sklaidos dalykų.

G.Drėmaitė. Kalbame apie Vilnių. Visame pasaulyje Vilniaus etiketė yra Gedimino pilis ir Aušros vartai. Kiekvienas įvairiomis kalbomis pasakys, kur yra Aušros vartai. Ir įėjimas į Aušros vartus, kur visi ėjo keliais per laiptus iki šv. Marijos, įskaitant popiežių. Ta aura, energetika, sakralumas šiandien uždengti marmurinėmis plytomis ir tuo didžiuojamasi, sakoma, kad labai gražu. Bet ar tikrai gražu? Kaip tai atspindi mūsų požiūrį į kultūros paveldą bei palikimą?

A.Medalinskas. O kas trukdo apie tai kalbėti? Juk ir pas jus institucijose yra saliukės, kur galėtų susirinkti visuomenės atstovai.

G.Drėmaitė. Pas mus kas antrą trečiadienį renkasi Kultūros kongresas.

R.Pakalnis. Bet nėra klausytojų.

A.Medalinskas. Nes per mažai ryšių tarp visų visuomeninių organizacijų.

G.Songaila. Alvydai, tau teko atlikti ryšininko vaidmenį gimstant Sąjūdžiui. Atsimenu, sutikdavau tave, o tu žinojai viską, kur bus koks labai svarbus renginys. Taip žmonės ir susibūrė. Net į Sąjūdį. Dabar to nebėra.

A.Medalinskas. Yra. Jau yra. Atsirado dialogas tarp skirtingų visuomeninių grupių, tik reikia kuo daugiau tokių susitikimų ir rasti vietų, kur tie vieši susitikimai galėtų vykti. Anksčiau jų buvo tikrai daug: "Žinijos" draugija, Menininkų rūmai. Dabar visa tai jau tarnauja kitiems tikslams. Liko, tiesa, dar Mokslų akademijos salė, kuri suteikiama ir viešiems renginiams.

G.Drėmaitė. Tokių diskusijų iš tikrųjų reikia šiandien. Pavyzdžiui, visuomenei reikėtų atkreipti dėmesį ir į prasidėjusią Sereikiškių parko pertvarką. Kad jis netaptų toks pat kompiuterinis kaip Gedimino prospektas ir Katedros aikštė.

Ar saugo paminklosaugininkus įstatymai?

A.Medalinskas. Pasakykite, ar įstatymai ir teismai yra visuomenės, paminklosaugininkų pusėje?

T.Bakučionis. Visų pirma pacituosiu įstatymą, kuris pagal savo esmę ir logiką yra toliau nuo kultūros paveldo. Tai Nacionalinio saugumo pagrindų įstatymas, priimtas 1996 metais, tuo mūsų valstybės raidos tarpsniu, kai buvo daugiau idealizmo. Bet jis ir dabar yra galiojantis. Bent jau ta nuostata, kurioje įrašyta tai, kas liečia kultūros politiką. Ji labai gražiai skamba: "Valstybės pareiga yra išsaugoti ir puoselėti nacionalinės kultūros tapatumą, užtikrinant lietuvių kalbos apsaugą ir tęstinumą, globojant etninę kultūrą ir vietos tradicijas, saugant kultūros paveldą."

G.Drėmaitė. Ir parašyta, kad kultūros paveldas yra vienas iš valstybės saugumo garantų.

A.Medalinskas. Ir ką daro valdžia, kad tai apsaugotų?

R.Pakalnis. Mes visi iš valdžios. Esame piliečiai, todėl iš valdžios.

A.Medalinskas. Labai abejoju, ar po Sąjūdžio laikotarpio Lietuvoje per tuos 20 metų piliečiai ir tauta buvo valdžia. Klausimas, kaip piliečiams susigrąžinti valdžią, kaip buvo per tuos keletą metų, kai Sąjūdis ir Lietuvos žmonės nurodė valdžiai, ką reikia daryti. Sovietinei valdžiai. Ir ši klausė. Nejaugi negali žmonės nepriklausomoje Lietuvoje po dvidešimt metų nuo Kovo 11-osios tapti šios valstybės šeimininkais? Ką apie tai sako mūsų įstatymai?

G.Drėmaitė. Patys įstatymai yra visai neblogi. Kalbu apie kilnojamojo ir nekilnojamojo paveldo įstatymus, bibliotekų ir kitus. Geri ir pakankami, kad būdamas doras gerai dirbtum.

V.Kačinskas. Įstatymai surašyti gerai, bet kai jie pritaikomi, viskas tampa nebe taip gerai.

R.Pakalnis. Negeras yra nekilnojamojo paveldo įstatymas, numatantis, kad paveldo apsaugos reikalais, apskaita, tvarkyba ir kontrole užsiima ta pati institucija.

G.Drėmaitė. Lietuva pasirašė ir tarptautines konvencijas: Europos ir pasaulines konvencijas, ir prisiėmė ten surašytus įsipareigojimus. Svarbi yra Archeologijos paveldo apsaugos konvencija, Architektūrinio paveldo apsaugos konvencija, Kultūros paveldo apsaugos konvencija. Tačiau neseniai patikrinome ir pažiūrėjome, kaip kiekvieną iš tų konvencijų Lietuva vykdo. Ką jūs manote? Rezultatas liūdnas.

A.Medalinskas. Yra dar UNESCO reikalavimai. Prisimenu, kaip sujudo pareigūnai, kai buvo pagrasinta atimti UNESCO statusą Vilniaus senamiesčiui dėl tų stiklinių milžinų arba Kuršių nerijai. Negi tik šis argumentas veikia Lietuvoje?

R.Pakalnis. Tai buvo labiau moralinė, o ne teisinė nuostata. Teisinė praktika, kas gali būti pažeidus UNESCO reikalavimus, Lietuvoje nėra nuosekli.

A.Medalinskas. Kalbant apie visuomenės teisę ginti savo interesą, paminklosaugoje yra tokia labai svarbi Orhuso konvencija, bet ji iki šiol kaip ir negyva pas mus, nes nėra priimta teisinių aktų, kurie padėtų teisinį pagrindą jai veikti Lietuvoje.

T.Bakučionis. Taip. Pagaliau ją bent teisingai išvertė į lietuvių kalbą.

A.Medalinskas. Bet tik tada, kai statybų bumas baigėsi. Vis dėlto, krizei pasibaigus, statybos vėl prasidės, bet svarbu, kad tada jau būtų įstatymai užtikrinti paminklosaugą.

T.Bakučionis. Visuomenininkai šia tema net karčiai pajuokauja: kai statybos prasidės, vėl ims plaukti nešvarūs pinigai į teismus.

A.Medalinskas. Todėl teisinius pagrindus reikia padėti dabar.

T.Bakučionis. Bet yra ne tik įstatymų problema. Konkretūs pareigūnai ir teisėjai taip pat daug ką lemia.

G.Drėmaitė. Vakar buvo teismas dėl kotedžų prie Lentvario rūmų. Kai maniškiai iš jo grįžo, sakė, kad teisėjas, matyt, papirktas. Į vieną dūdą pučia. Bet teismus dėl Trakų ežero, kur norėjo visur kur papuola statyti prieplaukas, kavines, laimėjo paveldosauga.

T.Bakučionis. Čia iš tiesų dviguba problema. Yra žmonės, kurie vykdo įstatymus. Antra problema - pati mūsų teisėkūra ir teisinė sistema. Pasaulyje egzistuoja dviejų rūšių teisinės sistemos. Kontinentinė ir vadinamoji "common law", arba precedentinė, teisės sistema, galiojanti JAV bei Anglijoje. Lietuva pagal visą savo įstatymų bazę priklauso kontinentinės sistemos šalims, tačiau pastaruoju metu labai ryškus bendrosios teisės įtakos atsiradimas. Tai ypač svarbu kultūros politikai. Tačiau tam, kad ta įtaka nedarytų daug žalos, turi egzistuoti patikima ir skaidri teismų sistema. Teismai turi veikti nepriekaištingai, o teisėjų reputacija - krištolinė. Tai gali veikti tik šalyse, kur demokratija brandi, vadovaujasi aukštomis moralinėmis vertybėmis.

A.Medalinskas. Bet jeigu Orhus konvencija ir su tuo susiję įstatymai pradėtų veikti Lietuvoje, ar tai sustiprintų galimybę aktyviau veikti visuomenininkams paveldosaugos srityje?

T.Bakučionis. Reikalai šiek tiek pajudėjo ir dabar. Nors "Lietuvos" kino teatro gynėjai pralošė bylą Vyriausiajame administraciniame teisme, kuris administracinių teismų sistemoje yra paskutinė instancija, vis dėlto procesas buvo atnaujintas. Ir patys visuomenininkai šiek tiek ciniškai juokauja: baigėsi magnatų pinigai ir teismas nusprendė atnaujinti procesą.

A.Medalinskas. Teismas nesiremia įstatymais?

T.Bakučionis. Paveldas yra tokia sritis, kur ne viską galima smulkiai, detaliai reglamentuoti, nes čia daug lemia bendrieji vertybiniai, moraliniai pagrindai. O pas mus, viena vertus, teisinio reglamento kūrimas labai technokratėja. Bet ir pati teisė negali prarasti vertybinio pagrindo. Štai kur didžioji mūsų tragedija. Sukuriami geri įstatymai: Nacionalinio saugumo pagrindų įstatymas, Nekilnojamojo kultūros paveldo vertybių apsaugos įstatymas, kur daug gražių formuluočių, bet įgyvendinimo mechanizmas suveltas ir labai technokratinis. Teisinio įgyvendinimo mechanizmas atsiejamas nuo pirminės teisinės idėjos, viešųjų vertybių sistemos ir taip didesnę galią įgauna smulkusis techninis reglamentavimas bei teismų praktika.

A.Medalinskas. Kodėl visuomenė vis dar jaučiasi silpnoji teismo proceso pusė, palyginti su valdžios pareigūnais, kuriems nesvarbi paminklosauga?

T.Bakučionis. Viena didžiausių problemų šiandien, kalbant apie visuomenės ir teismų santykį paveldosaugoje, yra administraciniai teismai, nes kultūros paveldo apsaugos klausimai patenka į jų kompetenciją. Dar Mykolas Romeris kalbėjo, kad administraciniai teismai turi būti piliečių teismai prieš valstybę. Tai galbūt skamba ir kontroversiškai, bet turėtų taip būti. Tačiau pas mus yra priešingai. Kai administraciniai teismai pradės ginti piliečius ir visuomenę nuo valstybinių institucijų, tiksliau, nuo jų priimamų žalingų sprendimų viešajam interesui, paveldui, kaip ir yra pagal pirminį užmanymą, tada ir visuomenė galės jaustis stipresnė bei saugesnė. Kol kas administraciniai teismai gina tik tuos, kurie susiję su dideliais pinigais.

Parengė Alvydas MEDALINSKAS

DALINKIS:
0
0
SPAUSDINTI
LIETUVA
Rubrikos: Informacija:
AugintiniaiEkonomikaFutbolasGamtaĮkainiai
Gimtasis kraštasIstorijaJurgos virtuvėKelionėsInfoblokai
KomentaraiKonkursaiKovos menaiKrepšinisReklaminiai priedai
KultūraLengvoji atletikaLietuvaLŽ rekomenduojaPrenumerata
Mokslas ir švietimasNamų pasaulisPasaulisPrie kavosKontaktai
SportasŠeima ir sveikataTrasaŽmonėsKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2016 UAB "Lietuvos žinios"