TV programa
 

Horoskopai
 
SEKITE MUS Registruotiems varototojams
Paieška
LIETUVAKOMENTARAIPASAULISKULTŪRAISTORIJALŽ REKOMENDUOJAEKONOMIKASPORTAS
Šeima ir sveikataPrie kavosŽmonėsGimtasis kraštasMokslas ir švietimasTrasaKelionėsKonkursaiNamų pasaulisGamtaAugintiniai
LIETUVA

Kodėl Sąjūdžio neliko po Kovo 11-osios?

2011 03 10 0:00

Politologas Rytis Bulota, savo disertacijoje pateikęs jaunosios kartos mokslininkų požiūrį į Sąjūdį, teigia, jog natūralu, kad tikslą pasiekę socialiniai judėjimai išnyksta. "Tik apmaudu, kai dabar visiems trūksta suvokimo, kad valstybė - bendras projektas", - sako mokslininkas.

Kauno Vytauto Didžiojo universiteto (VDU) Politikos mokslų ir diplomatijos fakulteto docentas dr. R.Bulota, disertacijoje "Lietuvos persitvarkymo sąjūdis: teorinė masinio judėjimo analizė" nagrinėjęs šio unikalaus reiškinio esmę, džiaugiasi, kad jam neteko susidurti su dokumentų trūkumu, kaip kartais nutinka istorikams: "Rašiau ne istorinę, o politikos mokslų disertaciją. Mane domino ne konkretūs dokumentai, susiję su Sąjūdžio veikla, bet viešasis socialinio judėjimo poveikis."

Vieno tikslo judėjimas

- Kuo jus, kaip politologą, nustebino Sąjūdis?

- Dabar mums jau sunku įsivaizduoti, kad į kokį nors renginį ar mitingą ateitų gerokai daugiau kaip 10 tūkst. žmonių, kaip būdavo Sąjūdžio laikais. Panašus skaičius susirenka nebent tada, kai grįžta laimėję krepšininkai, o dėl socialinių ar politinių idėjų tiek jau nesueina.

Kai tęsdamas studijas Norvegijoje 1995 metais pradėjau domėtis Sąjūdžiu moksliniu požiūriu, užsienyje jis daug kam buvo įdomus. Ir Norvegijoje, ir Danijoje, kur mokiausi 1992 metais, žmonės į mus žiūrėjo pozityviau, nei žiūrėjome patys į save. Man tada buvo keista, kodėl taip greitai nuslopo buvęs patriotizmas, pasididžiavimas savimi, Lietuva, kodėl žmonės valstybės ir savo tautos atžvilgiu pasidarė kraštutinai kritiški. Į akis kritęs norvegiškas kontrastas - ten vos ne prie kiekvieno namo plevėsavo jų vėliava - pastūmėjo pasidomėti, kokios yra mūsų tautinio pasididžiavimo proveržio šaknys, kodėl ta masinio pakilimo banga buvo tokia trumpalaikė. Sąjūdis (turimas galvoje pirmasis Sąjūdis, nes paskui buvo ir antrasis, ir trečiasis, ir dabartinis, - aut.), kaip masinis reiškinys, gyvavo palyginti trumpai - ne visus dvejus metus (nuo 1998 m. birželio iki 1990 m. kovo 11-osios).

- Tai gerai ar blogai? Ir apskritai, kaip apibūdintumėte Sąjūdį?

- Teoriškai Sąjūdį galima laikyti vieno tikslo judėjimu. Tuo socialinis judėjimas aiškiai skiriasi nuo politinės partijos, kuri nuolat turi daug įvairių tikslų, ištikimų rėmėjų. Partijos gali gyvuoti šimtus metų, o judėjimai išnyksta pasiekus norimą tikslą. Po steigiamojo Sąjūdžio suvažiavimo jo tikslas jau buvo aiškiai suformuluotas - nepriklausomybės atkūrimas. Šis siekis vienijo Lietuvą iki nepriklausomybės atkūrimo. O paskui paaiškėjo, kad žmonės skirtingi - vieni konservatyvesnių pažiūrų, kiti liberalesni, treti nusiteikę demokratiškiau, kitų politika atkūrus nepriklausomybę išvis ėmė nebedominti. Nebeliko tų klijų, kurie anksčiau visus lipdė. Šiuo atveju tik patvirtinama teorija, kad socialiniai judėjimai, pasiekę tikslą, išnyksta, miršta. Judėjimas, kuris gyvuoja ilgai, yra nesėkmingas, vis dar neįgyvendinęs savo siekių. Jei jis išnyksta greitai, vadinasi, tikslą pasiekė.

Mokėsi vieni iš kitų

- Ar Sąjūdis buvo kuo nors unikalus?

- Žinoma, ne. Tuo metu byrėjo Sovietų Sąjunga ir visa komunistinė sistema Europoje. Visų demokratinių judėjimų strategija Europoje buvo panaši. Reikėjo kovoti su tuo pačiu ideologiniu oponentu, kuris jėga buvo pranašesnis.

Sąjūdis - vienas iš tų judėjimų, kurie tuo metu veikė. Negalima apie jį kalbėti ištraukus iš konteksto. Nepamirškime, kad Sovietų Sąjungos komunistų partijos lyderiui Michailui Gorbačiovui pradėjus reformas praktiškai nebeliko cenzūros. Tai, apie ką žmonės iki tol kalbėjo savo virtuvėse, išsiveržė į viešąją erdvę. Pasirodė, jog daugelyje tų visuomenių egzistavo gana stiprios opozicinės nuostatos sovietiniam gyvenimui.

Tie judėjimai mokėsi vieni iš kitų, vieni kitus pastūmėdavo. Kai Sovietų Sąjungoje atsirado pirmieji liaudies frontai, ypač Baltijos kraštuose, panašūs įvykiai prasidėjo ir Varšuvos sutarties valstybėse. Čekoslovakijoje, Rytų Vokietijoje, Lenkijoje jau viskas vyko daug greičiau, nes šios šalys nebuvo Sovietų Sąjungos dalis. Mums buvo sudėtingiau, reikėjo laviruoti, kad Maskva neprispaustų. Tačiau tai, kad Maskva paleido savo satelitines šalis, buvo dar vienas stuktelėjimas Baltijos valstybių tautiniams demokratiniams judėjimams. Visi įvykiai turėjo reikšmės vienas kitam, tad Sąjūdžio negalima išimti iš bendro konteksto.

Rizika buvo didelė

- Šiandien daug kam atrodo, kad nepriklausomybė pasiekta gana lengvai.

- Nepamirškime, jog Sąjūdis veikė gana nepalankiomis politinėmis ir visai nedemokratinėmis sąlygomis. Dabar mums atrodo, kad nepriklausomybę atgavome labai greitai, tad daug kas linkęs jau nuvertinti ir Sąjūdį. Bet nepamirškime, kas buvo Sovietų Sąjunga, kaip buvo nuverstas Nikita Chruščiovas. Lygiai tas pats galėjo laukti ir reformas pradėjusio tuometinio komunistų partijos vadovo M.Gorbačiovo. Galų gale pagalvokime: jei 1991 metų rugpjūtį būtų pavykęs pučas, kaip tada viskas būtų baigęsi. Rizika buvo labai didelė. Tik dabar atrodo, kad viskas pasiekta lengvai. Tai, ką viešai deklaravo Sąjūdis, buvo labai teisingi, apgalvoti žingsniai, be reikalo neerzinantys Maskvos. Net savo susirinkimuose sąjūdininkai negalėjo viešai skelbti tikrųjų siekių, nes buvo aišku, kad juose sėdi slaptųjų sovietinių struktūrų atstovai.

- Kodėl šiandien vis girdėti balsų, pasišaipančių iš sąjūdininkų, esą jie nori jaustis kaip didvyriai, šildytis šlovės spinduliuose, kad neaišku, ar nuo pirmųjų žingsnių mąstyta apie nepriklausomybę?

- Įrodymų, jog Sąjūdis siekė nepriklausomybės nuo pirmųjų žingsnių, mes nerasime. Dabar galima tik įvairiai svarstyti, spekuliuoti, išvedžioti, ar buvo tas tikslas, ar ne. Iš tikrųjų tai nėra labai svarbu. Svarbiausia - nepriklausomybė pasiekta. Vis dėlto Sąjūdį galime laikyti lokomotyvu, kuris į priekį tempė mūsų politinius siekius. Jį reikia vertinti pozityviai. Visiškai nesvarbu, ar stovėjo sovietinės slaptosios tarnybos už Sąjūdžio, ar nestovėjo. Man atrodo, turėtume žvelgti į Sąjūdį kaip į judėjimą, kuris atvedė prie Lietuvos nepriklausomybės atkūrimo. Ir to pakanka. O kaip ten viskas buvo iš tikrųjų, greičiausiai niekada nesužinosime. Aplinkybės lėmė, kad ne viskas Sąjūdžio veikloje dokumentuota.

Be abejo, daug ką galime sužinoti iš Sąjūdžio dalyvių prisiminimų. Mes VDU kartu su kolegomis iš Vilniaus universiteto analizuojame judėjimą remdamiesi prisiminimais, amžininkų liudijimais. Pasirodys monografija. Liudijimais galima remtis, tačiau nereikia pamiršti, kad dabartimi nusivylę žmonės negali blaiviai vertinti praeities. Jie sako: dokumentais įrodykite, kad nuo pat pradžių buvote dideli patriotai. Jei leisimės į tokias diskusijas, pateksime į užburtą ratą ir atsakymo vis tiek nerasime.

Atsakykime sau, ar norime kuo nors didžiuotis, ar visur bandysime ieškoti tik blogo. Esu linkęs žvelgti optimistiškai. Baigsis krizė, pakils gyvenimo lygis, žmonės taps ne tokie pikti, gal ir Sąjūdį ims vertinti kitaip. Dabar šiuo požiūriu ne pats geriausias laikotarpis. Daugelis gyventojų viską, kas susiję su lietuvišku elitu, vertina neigiamai, ypač politikoje esančius žmones.

Istorikai, politologai, tyrinėjantys istorinius procesus, sugeba atsiriboti nuo to, kas yra dabar, ir žvelgia iš platesnės perspektyvos.

Neišvengiama strategija

- Sąjūdžio vadovybei kartais metami kaltinimai, kad ji nebuvo pakankamai radikali, kad per daug taikstėsi prie Maskvos.

- Supraskime, tai buvo neišvengiama politinė strategija. Jei Sovietų Sąjunga nebūtų atsidūrusi krizinėje situacijoje, Maskva gal būtų panaudojusi griežtesnes priemones. Sąjūdis, pateikdamas save kaip neradikalų, nuosaikų judėjimą, parodydamas, kad Lietuvos žmonės jį remia, užsitikrino Vakarų paramą. Žvelgiant iš tarptautinės arenos, Sąjūdžio strategija buvo nepaprastai sėkminga.

Mums, manau, trukdo noras viską gauti iš karto. Negerai, kad dabar iš politinių partijų nemokame reikalauti to, ką jos turėtų daryti. Tik nuolat bambame, kaip viskas yra blogai. Tačiau prisiminkime Lietuvą 1988 metais ir palyginkime su dabartimi. Jei tada kas nors būtų pasakęs, kad būsime ES ir NATO nariai, ar būtume patikėję? Atrodė, tai fantastinė svajonė, kurios išsipildymo neįmanoma susapnuoti net gražiausiame sapne. Tad į Lietuvą galime žiūrėti ir kaip į labai sėkmingą valstybę.

- Ką manote apie žmonių nusivylimą valdžia? Kaip paaiškinti šį masinį reiškinį?

- Galima neremti konkrečios vyriausybės ar valdžioje esančios partijos, bet ne svarstyti, ar valstybė apskritai verta egzistuoti. Pasirodo, Lietuvoje girdėti net tokių nuomonių. Mane stebina statistiniai duomenys, kad pasitikėjimas politinėmis partijomis - vos 3 procentai. Tai protu nesuvokiama. Galbūt čia mūsų mentaliteto bruožas.

Protestantai ne tokie korumpuoti

- Dažnai pavydžiai žvelgiame į estus. Gal skirtumus lemia skirtingos kultūros, tikėjimas?

- Sociologas Maxas Weberis (parašęs garsųjį veikalą "Protestantiškoji etika ir kapitalizmo dvasia" - aut.) pasakytų, kad protestantiška darbo etika pažangesnė. Žvelgdami į Europą negalime nepastebėti, jog protestantiškose šalyse korupcijos lygis gerokai mažesnis. Ir jos labiau išsivysčiusios. Nepalyginsi Italijos su Švedija. Gal Vokietija, kurios didelė dalis yra katalikiška, būtų išimtis. Arba Austrija. Tačiau kitur M.Weberio mintys pasitvirtina. Žvelgdami šiuo kampu suprasime, kodėl Lietuva skiriasi nuo Estijos.

Bet gal nereikėtų visko aiškinti vien skirtinga religine kultūra. Manau, lietuviams trūksta individualizmo. Nemokame gerbti žmogaus vien už tai, kad jis yra kitas žmogus, kita protaujanti būtybė. Jei abu laikomės tos pačios valstybės įstatymų, kokių nors bendrų tikslų galime ir neturėti. Man turi būti visiškai nesvarbu, kodėl, pavyzdžiui, kitas žmogus yra laisvamanis ar labai praktikuojantis katalikas, liberalas arba pagonis. Tokia nuostata - europietiškos sekuliarios valstybės esmė. Lietuvoje to pasigendu.

Atskaitos taškas turi būti individas, kuris privalo gerbti save ir savo bendrapiliečius. Jų priklausomybė kam nors, orientacija - antraeiliai dalykai. Valstybei šiuo atveju nederėtų išskirtinai gerai traktuoti vienos kurios nors grupės. Ji turi vienodai gerai traktuoti visus piliečius ir visiems suteikti vienodas teises. Pavyzdžiui, katalikai gali steigti katalikiškas mokyklas ir jose auklėti vaikus katalikiška dvasia. Lygiai tą patį turi teisę daryti liuteronai ar pagoniško tikėjimo atstovai. Esminis išsivysčiusios pilietinės visuomenės bruožas - žiūrint į skirtumus galima ginčytis, bet nereikia stengtis pasmaugti savo oponento.

- Sąjūdžio laikais galbūt taip nesižvalgėme į vieni kitų skirtumus?

- Sąjūdžio patirtis ir parodė, kad visiškai skirtingi žmonės gali susivienyti bendram tikslui. Prisiminkime, kokia įvairovė susirinkdavo į mitingus - nuo ekstravagantiškų pankų iki katalikų senukų. Ir nekreipdami dėmesio nei į vienas kito išvaizdą, nei į pažiūras kartu giedodavo patriotines giesmes. Sąjūdis visiems buvo svarbus dėl tautinio intereso. Tačiau baigėsi Sąjūdis, baigėsi ir ta vienybė. Gerai, kad žmonės pasidarė skirtingi, bet mes praradome supratimą, kas yra tolerancija. O tai visų pirma reiškia pagarbą. Gerbdami žmogų kartu gerbiame ir jo įsitikinimus, net jei šie mums nepatinka. Tai ir yra demokratijos esmė.

Kas ir kur "nuvarė" lėktuvą?

- Kaip šiuo atveju žvelgti į skirtingus žmonių interesus, įsitikinimus?

- Todėl ir kuriamos skirtingos partijos, turinčios atstovauti skirtingiems interesams. Tik bėda, kad Lietuvoje partijos neatstovauja skirtingiems interesams. Pavyzdžiui, socialdemokratai. Iš esmės tai yra stambiojo kapitalo partija. Didelė dalis nomenklatūros atstovų, kurie sovietmečiu priklausė valdžios elitui, pasikeitus valdžiai turėjo kur kas geresnes starto galimybes. Kadangi pasikeitimas buvo taikus, jie galėjo ir toliau dalyvauti politikoje, beje, tas pats vyko ir Rytų Europoje. Lietuvoje kalbėti apie laisvąją rinką labai sudėtinga, nes tokioje rinkoje akcentuojamas žaidimas pagal sąžiningas taisykles. Mūsų valstybėje taip nebuvo žaidžiama. Tie, kurie sėdėjo valdžioje, klestėjo okupacinio režimo metais, atkūrus Nepriklausomybę vėl turėjo geriausias sąlygas startuoti verslo ir politikos sritys. Todėl žmones ir piktina nelygybė Lietuvoje - nesąžiningas pasiskirstymas. Nenuostabu, kad ir buvę komunistai, paskui LDDP nariai, vaizdžiai tariant, sėkmingai "nuvarė" socialdemokratų lėktuvą savo kursu. Tai, be abejo, stambiojo kapitalo partija, kurią su kairiųjų idėjomis mažai kas sieja. Lietuvos socialdemokratai ne kartą turėjo Seime reikiamas pozicijas, kad būtų įvesti progresiniai mokesčiai, bet nepadarė to. Ir vien todėl negalime jų traktuoti kaip Socialdemokratų partijos. Tad Lietuvoje dirbančių žmonių interesams iš esmės niekas neatstovauja. Apskritai nėra normalios partinės sistemos. Taip ir sukamės lyg užburtame rate. O norėtųsi, kad visos partijos būtų tikros, kad atstovautų visam politinių pažiūrų spektrui.

Kai niekas negina dirbančių žmonių interesų, tada jie balsuoja už įvairius populistus, įvairias partijas, judėjimus, asmenybes, už kurių dažnai neaišku, kas stovi. Bet kurioje normalioje demokratinėje valstybėje socialdemokratinė jėga gana stipri. Kai ši jėga yra, piliečiai netampa labai radikalūs. Nesižvalgo į šonus, nes jų interesams pakankamai gerai atstovaujama. Lietuvoje taip nėra. Dėl to didėja žmonių nusivylimas.

Praktiškai papriekaištauti galima visoms Lietuvos partijoms, kad jos nesilaiko savo ideologinių vertybių, kurių turėtų laikytis.

Apie lojalumą valstybei

- Ar visos partijos gali būti patriotinės?

- Sąjūdis parodė, kad įmanoma dirbti bendram labui. Tačiau tai nereiškia, jog visi turime pasidaryti vienodi. Juk patriotu gali būti ir laikydamasis kraštutinių nacionalistinių pažiūrų, ir nebūdamas nacionalistu. Patriotizmas yra įvairių atmainų. Bet visus patriotus vienija tai, kad gyvename šiame krašte, jaučiame jam lojalumą, visi kartu bandome sukurti valstybę, kurioje būtų gera gyventi.

Krikščioniška demokratija puikiai suvokia socialinio solidarumo svarbą. Tačiau Lietuvoje buvo formuojama nuomonė, kad jei esi dešinysis, turi kryptingai palaikyti darbdavius, o jei pasisakysi už profesines sąjungas, būsi apkaltintas dairymusi į sovietmetį, apšauktas vos ne komunistu.

Pažvelkime į Europą. Kai buvo kuriamos vadinamosios gerovės valstybės, daugelyje šalių raudonieji ir juodieji, kitaip tariant, socialdemokratinės partijos ir krikščionys demokratai, sudarė sąjungas. Labai blogai, kad Lietuvoje skirstymas į kairiuosius ir dešiniuosius vyko pagal tai, ar teigiamai, ar neigiamai žiūrima į sovietmetį. Jei vertini jį teigiamai, vadinasi, esi kairysis, jei kraštutinai neigiamai - jau dešinysis. LDDP, paskui socialdemokratai į sovietmetį žiūrėjo teigiamai, nes tuo laikotarpiu jie susikrovė gerovės pagrindus. Kas į sovietmetį nežvelgia labai neigiamai, tuos esą galima vadinti kairiaisiais, nors iš tiesų, kalbant iš ekonominių pozicijų, su kairumu tai neturi nieko bendro. Krikdemai į sovietmetį žiūri griežtai neigiamai, nes katalikybė buvo persekiojama, vadinasi, jie automatiškai yra dešinieji. Tokiu atveju krikdemai turėtų vadovautis neoliberaliu supratimu apie ekonomiką, nors gerovės valstybės kūrimas, stiprios profsąjungos labai svarbūs dalykai krikščionims demokratams.

Valdžia negali būti tikslas

- Turite priekaištų visoms Lietuvos partijoms. Ar situacija visiškai beviltiška?

- Vis dėlto geriau neefektyviai veikianti partijų sistema nei visai jokios. Galų gale partijos tarpusavyje kovoja dėl valdžios, bent šiek tiek pristabdo iš oponentų kylančias negeras tendencijas, atskleidžia jų nuodėmes. Jei partijų neliktų, atsidurtume išvis klaikiai blogoje situacijoje.

Lietuvai reikia, kad partijos pradėtų normaliai funkcionuoti. Jei, tarkime, balsuoju už socdemus, tada aš, kaip rinkėjas, turiu būti užtikrintas, kad jie ir elgsis kaip socdemai, kad atstovaus mano, o ne stambiojo kapitalo interesams. Jei balsuoju už liberalų partiją, vadinasi, nenoriu, jog liberalai priimtų visiškai neliberalius sprendimus. Tokiu atveju pageidaučiau, kad būtų atstovaujama individualistiniams interesams. O jei balsuoju už krikščionis demokratus, tuomet noriu, jog būtų atstovaujama mano vertybiniams įsitikinimams.

Apmaudu, kad Lietuvoje plačiausiai naudojamas politinės partijos apibrėžimas, kuris sako: partija yra organizacija, siekianti patekti į valdžią, ir tam tinka bet kokios priemonės. Tačiau kitas klasikinis Edmundo Burke suformuluotas apibrėžimas teigia, jog "partija yra organizacija žmonių, kurie, vienijami nacionalinio intereso, bendromis pastangomis siekia kokio nors konkretaus principo, dėl kurio visi susitarė". Pagal šį apibrėžimą patekti į valdžią - jau nebūtinai pagrindinis tikslas. Šiuo metu Lietuvos ekonominė situacija tokia, kad liberalus individualizmas sunkiai gali patraukti didžiąją dalį rinkėjų. Liberalai turi susitaikyti su tuo. Jei jiems svarbiausia - dirbti valstybės labui, tada kur kas geriau nuosekliai atstovauti savo vertybėms, rodyti visuomenei tų vertybių pliusus ir minusus, o ne bet kokiomis priemonėmis veržtis į valdžią.

Čia kaip pavyzdį pateikiau liberalus, tačiau tą patį galima pasakyti ir apie kitas lietuviškas partijas. Joms stinga suvokimo, kad valstybė - bendras projektas. Jei norime, kad liberali demokratija normaliai funkcionuotų, partijoms reikia riboti savo siaurus interesus ir labiau atsižvelgti į valstybę, į savo ideologines vertybes. Tai padėtų sustabdyti populizmą, o partijomis būtų galima pradėti pasitikėti.

DALINKIS:
0
0
SPAUSDINTI
LIETUVA
Rubrikos: Informacija:
AugintiniaiEkonomikaFutbolasGamtaĮkainiai
Gimtasis kraštasIstorijaJurgos virtuvėKelionėsInfoblokai
KomentaraiKonkursaiKovos menaiKrepšinisReklaminiai priedai
KultūraLengvoji atletikaLietuvaLŽ rekomenduojaPrenumerata
Mokslas ir švietimasNamų pasaulisPasaulisPrie kavosKontaktai
SportasŠeima ir sveikataTrasaŽmonėsKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2016 UAB "Lietuvos žinios"