TV programa
 

Horoskopai
 
SEKITE MUS Registruotiems varototojams
Paieška
LIETUVAKOMENTARAIPASAULISKULTŪRAISTORIJALŽ REKOMENDUOJAEKONOMIKASPORTAS
Šeima ir sveikataPrie kavosŽmonėsGimtasis kraštasMokslas ir švietimasTrasaKelionėsKonkursaiNamų pasaulisGamtaAugintiniai
LIETUVA

Kodėl skriaudžiame savo istoriją?

2011 07 05 0:00
Algirdo pergalė prie Mėlynųjų vandenų. Giedrius Kazimėrėnas.

Minėdami Valstybės (Mindaugo karūnavimo) dieną, dar kartą perverčiame mūsų garbingos daugiau nei tūkstantį metų siekiančios istorijos puslapius. Tačiau vis dažniau girdime, kad pasaulis į Lietuvos istoriją žvelgia kitomis akimis, nei mes patys ją suprantame. Mūsų istorija neretai traktuojama ne Lietuvos naudai, o tų valstybių, kurios užsako ir istorikų darbus.

Apie tai prie "Lietuvos žinių" apskritojo stalo susirinko pakalbėti Lietuvos istorijos instituto direktorius dr. Rimantas Miknys, Vilniaus universiteto Istorijos fakulteto dekanas prof. dr. Zenonas Butkus, Mykolo Romerio universiteto prof. dr. Antanas Kulakauskas, Vytauto Didžiojo universiteto prof. Bronislovas Genzelis ir politikos apžvalgininkas Alvydas Medalinskas.

Negailestinga konkurencinė kova

A.Medalinskas. Ar sutinkate, kad ne tik ekonomika, bet ir istorija susiduria su kitų valstybių konkurencija. Šią kovą laimi tas, kuris skiria daugiau dėmesio savo interesams apginti. O tautos, kurios ne itin domisi savo istorija, rizikuoja net savo garbingus praeities puslapius atiduoti kitoms tautoms ir likti be savo šaknų.

A.Kulakauskas. Tai nėra tik istorinė problema, bet ir politinė taip pat. Valstybės, formuodamos tapatybę, paprastai savo ideologiniams tikslams naudoja istoriją. Didžiosios valstybės, kurios pretenduoja į kaimynių tautų teritoriją, ypač jeigu ta teritorija kada nors buvo valstybiškai susijusi su didelės tautos sukurtos valstybės teritorija, dažnai linkusios interpretuoti ją kaip savą. Mes Lenkijos ir Lietuvos valstybės istoriją nuo XVI a. - Liublino unijos - iki XVIII a. pabaigos rašome kaip Lietuvos istoriją, o Lenkija ją aprašo kaip Lenkijos istoriją.

R.Miknys. Akademinis diskursas kuria pagrindą tam istorijos variantui, kuris dominuoja atminties kultūros aplinkoje. Istorijos tyrimų perspektyvos tikrai gali priklausyti nuo visuomenės raidos strateginių dalykų. Juos turėtų išryškinti kultūros, mokslo, užsienio politika, kurianti santykius su kitomis valstybėmis, lemianti politinės sistemos konstrukciją. Suvokimas, kiek istorija yra reikalinga atminties kultūros diskurse, yra svarbus. Turiu pripažinti, kad šiandien akademinio diskurso situacija yra prasta. Tie, kurie turėtų tam skirti lėšų, dažnai labai skeptiškai būna nusiteikę tų tyrimų atžvilgiu, kurių poreikis kyla grynai iš mokslinių tyrimų raidos. Tai esą tik istorikų problemos ir į jas investuoti neverta.

Z.Butkus. Suprantama, kad istorijos mokslo finansavimas negali būti svarbiausiu prioritetu valstybės politikoje, tačiau prieš istorijos mokslą nukreiptos politikos taip pat negalime nepastebėti. Nors esama ir gerų poslinkių. Mokslų taryboje humanitariniai projektai yra remiami. Ministerijoje taip pat skiriama krepšelių. Nors humanitariniams mokslams jie yra patys mažiausi. Tai atsiliepia ir istorijos mokslo finansavimui, dėstytojų algoms. Nukenčia ir archeologija, kuriai reikia didelių investicijų.

A.Medalinskas. O Lietuvos politinis elitas, ar suvokia istorijos mokslo svarbą?

B.Genzelis. Šio suvokimo trūksta. Tam reikia, kad žmogus būtų kilęs iš kultūrinės aplinkos. Kaip tarpukario Lietuvoje, kai mūsų aukščiausieji politikai, net valstybės vadovai, tokie kaip Aleksandras Stulginskis, Antanas Smetona ir kiti atėjo iš kultūrinio sluoksnio, suvokė humanitarinių mokslų svarbą. Tai padėjo kloti pamatus Lietuvos valstybei.

Lenkų ir baltarusių istorikų darbų šešėlyje

A.Medalinskas. Jau minėjote, kad lenkų istorikų darbuose bendra Lenkijos ir Lietuvos valstybė, Abiejų Tautų Respublika (ATR), vadinama Lenkijos valstybe. Toks traktavimas, matyt, persimeta ir į kitų kraštų istorikų darbus. Baltarusių politikai, istorikai teigia, kad Lietuvos Didžioji Kunigaikštystė (LDK) buvo visų pirma baltarusių valstybė. Net ir moderniųjų laikų istorija gali būti žalingai Lietuvai interpretuojama, jei mes patys neakcentuosime pokario rezistencinių kovų, Sąjūdžio istorijos. Ar įžvelgiate problemą, kad kitų valstybių bei tautų istoriografija, jų požiūris gali užgožti ir mūsų istorijos matymą?

Z.Butkus. Visų pirma, XIX a., kai formavosi istorijos mokslas ir istorizmas, nei Lietuvos, nei Baltijos valstybių dar nebuvo. Todėl jau tada mums buvo uždėtas toks antspaudas. O Lenkijos karalystė buvo net carinėje Rusijoje. Pripažinkime, skirtingos šalys turi skirtingas istoriografijas ir galbūt nereikėtų dėl to sielotis. Anglijos ir Prancūzijos požiūris į Šimtametį karą radikaliai skiriasi. Mes remiamės prancūziška versija, kur Žana d'Ark įkūnija patriotinį prancūzų išsivadavimą iš Anglijos jungo, o Anglijos istorikai traktuoja šį karą kaip prancūzų karalių Kapetingų dinastijos susirėmimą su Anglijos valdovais Plantagenetais, kurių valdos buvo dabartinės Prancūzijos teritorijoje.

A.Medalinskas. Bet ir angliška, ir prancūziška istoriografija yra vienodai stiprios, todėl jiems nėra ko sielotis. Be to, tai yra tik vienas, nors ir labai svarbus epizodas iš jų šimtmetinės istorijos. Lietuvos istorikų balsas negali būti toks pat garsus ir stiprus kaip anglų bei prancūzų, bet kyla klausimas, ar jis gali konkuruoti su lenkiškąja ar bent jau baltarusiškąja Lietuvos istorijos interpretacija? Nors svarbiausiais mums klausimais.

R.Miknys. Mūsų padėtis gana sunki. Viduje aiškinti savo istoriją dar sugebame, o europinėje erdvėje pristinga galimybių. Svarbu yra Vidurio ir Rytų Europos - Ukrainos, Baltarusijos, Lenkijos, Lietuvos istoriją pristatyti ir Briuselyje. Lenkijos Senatas tokią idėją palaikė, mūsų Seimas taip pat. Bet lėšų klausimas iki galo dar neišspręstas.

A.Medalinskas. Nenorėčiau sutikti, kad ir pačioje Lietuvoje, ypač mokyklose, pakanka dėmesio mūsų istorijai. Tačiau tai yra kito pokalbio tema. Ar Jūs norite pasakyti, kad Lietuvos ir Lenkijos istorikai dabar į ATR žiūri kaip į dviejų tautų ir dviejų valstybių sąjungą, o ne tik Lietuvą, kaip Lenkijos priedėlį.

R.Miknys. Jau net ir Lenkijoje randasi tokių centrų kaip Vidurio ir Rytų Europos tyrimų centras, vadovaujamas profesoriaus Jerzy Kloczowskio, kur suprantama, kad vien tik lenkiškas istorijos aiškinimas gali kenkti pačiai Lenkijai. Bet net ir pateikiant bendrą darbą nebūtina visais klausimais sutarti dėl bendro istorijos vertinimo. Galima apsibrėžti, dėl ko yra sutariama, o dėl ko kyla prieštaravimų. Ir Liublino centras orientuojasi į panašų požiūrį. Taip atsiranda galimybių paveikti Lenkijos istoriografijos požiūrį. Nemaža problema yra baltarusiška istoriografija, o ukrainiečių požiūris su mūsiškiu tiesiogiai nedisonuoja.

A.Medalinskas. Ar Baltarusijos istorikus, kurių darbus valdžia stipriai finansuoja, Vakaruose girdi? Jų interpretacijas, kad LDK nebuvo Lietuvos valstybė? Matyt, lenkų istorikus, teigiančius, kad po Liublino unijos buvo tik Lenkijos valstybė, girdi?

A.Kulakauskas. Vakarų istoriografija, kuri domisi Rytų Europos istorija, yra visų pirma Rusijos ir Lenkijos istorija. Šie požiūriai ir dominuoja. Nors situacija skiriasi nuo tos, kuri buvo nacionalizmo laikais. Su Lenkijos istorikais pastaruoju metu bendrauti buvo tapę lyg ir šiek tiek lengviau. Tiesa, dabar vėl aiškėja, kad viešajame diskurse nacionalistinis diskursas niekur nedingo. Jis ima net dominuoti, o jam pasiduoda ir liberalas Lenkijos premjeras Donaldas Tuskas, kuris pagal išsilavinimą yra istorikas.

R.Miknys. Lenkijos prezidentas Bronislavas Komorowskis irgi yra istorikas.

A.Kulakauskas. Kalbant apie baltarusių istorikų interpretacijas, situacija yra kitokia. Vakarai, ko gero, ir Rusija į tas knygas, kurių prirašyta Baltarusijoje, žiūri su šypsenėle. Nors ir Baltarusijoje yra įvairių istorikų - ir prorusiškų, ir provakarietiškų.

Z.Butkus. Pripažinkime, kad Minskas skiria daug dėmesio LDK istorijai. Padarinius netrukus pajusime. Baltarusijos valstybiniame universitete yra specializacija - LDK tyrimai, kur mokosi net 20 studentų.

B.Genzelis. Matau, kad dabar net ir anksčiau labai prolietuviški buvę baltarusių politikai, tokie kaip Stanislavas Šuškevičius, ima keisti savo poziciją dėl LDK.

A.Medalinskas. Prieš keletą savaičių S.Šuškevičių girdėjau kalbantį užsienyje apie Rytų Europą. Jis iš pat pradžių pareiškė, kad LDK buvo baltarusių valstybė, o paskui lyg niekur nieko paprašė Lietuvos pagalbos plėtojant demokratiją Baltarusijoje.

A.Kulakauskas. Baltarusijos kai kurių politikų ir istorikų mentalitetas primena mūsų "Aušros" laikus. "Aušroje" irgi būta straipsnių, teigiančių, kad lietuviai - indoeuropiečių ištakos ir net rojuje kalbėta lietuviškai...

Ar Normanas Daviesas negalėtų parašyti ir Lietuvos istorijos?

A.Medalinskas. Mūsų istoriją pasauliui galėtų pateikti ir užsienio valstybių istorikai. Tik juos reikia sudominti. Paskatinti. Kokiomis aplinkybėmis britų istorikas N.Daviesas parašė garsią visame pasaulyje Lenkijos istoriją, kur yra vietos ir Lietuvai, tik vėl pažvelgta labiau per Lenkijos istorijos prizmę.

A.Kulakauskas. Lenkija yra vienas svarbiausių tyrimo objektų, kai kalbame apie Rytų Europos regioną. N.Daviesas įstojo į doktorantūrą ir atvažiavo į Lenkiją dar komunistiniais laikais. Ten susirado lenkaitę, ją vedė, o Lenkija liko jo tolesnių darbų prioritetas. Jis kelis kartus buvo Lietuvoje, skaitė paskaitas. Kvietėme jį rašyti ir Lietuvos istoriją. Vyko derybos. N.Daviesas sakė: "Aš dar užsiėmęs", tačiau neatsisakė kategoriškai. Bet reikia finansavimo. Jis yra pasaulyje garsus mokslininkas, jo paslaugos mums brangiai kainuotų.

A.Medalinskas. Palyginkime prioritetus: fejerverkas per VEKS ar Lietuvos istorija, parašyta aukšto lygio Vakarų istoriko ir išleista užsienio kalbomis, kur atsispindėtų ir lietuvių savos valstybės ir tautos vietos šio regiono istorijoje suvokimas?

R.Miknys. Ir Timothy Snyderis prieš parašydamas savo garsią studiją, išleistą ir lietuvių kalba, iš pradžių atvažiavo į Lenkiją. Bet leidinyje, kuris iš pradžių pasirodė Rusijoje, vyraujantis naratyvas yra lenkiškas. Mes šiam istorikui neprieinami, nors su juo daug kalbėta. Ir aš kalbėjau. Neseniai institute susitikome su kitu istoriku Theodore'u Weeksu, žinomu XIX a. Rusijos imperijos tyrinėtoju. Jis daugybę metų lankosi Lietuvoje, nes rašo Vilniaus istoriją. Tai yra aukšto lygio reprezentatyvus istorikas, kuris dar ir skaito lietuviškai, todėl gali mus išvesti į anglakalbę auditoriją. Bet ar to užtenka?

A.Medalinskas. Aišku, kad neužtenka. Visų pirma, reikia lietuvių autorių darbų, bet jei siekiame didelių tikslų, kodėl negalime jų užsakyti ir žinomiems užsienio istorikams?

R.Miknys. Mokslo taryboje suformuotas toks teisinis mechanizmas, kuris panašiam užsakymui užkerta duris. Jeigu norime tokį projektą įgyvendinti, turime visu etatu įdarbinti užsienio mokslininką, bet tokios autorinės sutartys yra negalimos. Ir projekto užsakyti negalime. Jei kviestume žinomus pasaulyje istorikus, privalėtume jiems ir gerai sumokėti.

Negalime išversti net savo istorikų darbų?

A.Medalinskas. Galime pasidžiaugti, kad užsienyje yra išleisti kai kurių mūsų išeivijos istorikų darbai. O kaip yra su Lietuvos istorikų darbų vertimais? Ar suvokiama jų svarba?

B.Genzelis. Tarpukariu daug dėmesio skirta mūsų istorikų darbų publikavimui užsienio kalbomis. O dabar tik Zigmanto Kiaupos "Lietuvos istorija" išėjo anglų kalba.

A.Medalinskas. Nėra parašyta gerų įdomių darbų?

B.Genzelis: Yra. Istorijos institute dirba visas būrys labai rimtų istorikų, bet į viešą aplinką Lietuvoje ir už jos ribų išeina tik tokie autoriai kaip Alfredas Bumblauskas.

A.Medalinskas. Apie A.Bumblausko fenomeną Lietuvos istoriografijoje dabar nekalbėkime, nors jį patį kviečiau į mūsų diskusiją, apibrėžęs ir temą: ką daryti, kad Lietuva neprarastų savo istorijos. Bet jis pasakė, kad tokia tema diskusija jam yra neįdomi.

B.Genzelis. Galbūt būsiu subjektyvus, bet pasakysiu, kad A.Bumblausko ir kitų panašių istorikų istorijos matymas toli gražu neatspindi to, kaip galėtų būti vertinama Lietuvos istorija.

R.Miknys. Kalbant apie vertimus, jeigu Mokslų taryba turėtų aiškią kryptį ir supratimą, kam pinigus skirti, galbūt ir matytume teigiamų poslinkių. Kol kas to nėra. Suma net pagrindinių lituanistinių tyrimų vertimams skirta labai nedidelė. Bet visada yra ir subjektyvaus požiūrio problema, nusprendžiant, kuriems darbams skirti pagrindinį dėmesį.

Z.Butkus. Tačiau būtina atsverti Lenkijos istorikų legionus. Galima būtų ieškoti ir bendros kalbos su latviais bei estais. Jų požiūris į išorės veiksnį yra radikalesnis, aiškesnis. Mes vis kalbame apie Baltarusijos, Lenkijos istoriją. O ką rašo Latvijos, Estijos istorikai? Mes dubliuojame jų darbus ir neturime kontaktų. Rudenį bus pirmasis Latvijos istorikų kongresas, bet nedaug kas iš mūsų istorikų juo domisi. 1937 metais įvyko pirmasis Baltijos šalių istorikų kongresas, tačiau jis buvo ir paskutinis.

B.Genzelis. Latviai ir estai, kiek žinau, yra daug daugiau darbų išleidę apie Liaudies frontus ir nepriklausomybės atgavimą, ir net trimis, keturiomis kalbomis.

A.Medalinskas. Vadinasi, pasaulis manys, kad ir prie Sovietų Sąjungos žlugimo lietuviai nedaug prisidėjo. Negi sunku buvo trijų tautų knygą bent apie Baltijos kelią išleisti?

B.Genzelis. Finansavimo nėra.

A.Medalinskas. Kodėl negalima buvo to įtraukti į Mokslo tarybos planus?

R.Miknys. Mokslo taryba finansuoja tik akademinius tyrimus, kuriems dar nepakankamai pribrendusios istorinės sąlygos, o kitos institucijos, komisijos nebeturi biudžeto. Lituanistinio paveldo komisija šiais metais dar turėjo mažą biudžetėlį, tai jį ir paskyrė Mikalojui Konstantinui Čiurlioniui.

A.Medalinskas. Ar mes nepralošiame skirtingų istoriografijų konkurencinėje kovoje?

B.Genzelis. Pralaimime. Buvo konferencija apie Berlyno sienos griuvimą. Išleidome medžiagą lietuvių kalba. Bandėme ieškoti lėšų, kad galėtume išleisti ir užsienio kalbomis. Bet mūsų Vyriausybė jų tokiam darbui nerado. Aišku, ir kitų valstybių pasiūlymais parašyti kokį nors straipsnį į jų leidinius galime pasinaudoti, skleisdami savo istorijos matymą pasaulyje.

A.Medalinskas. Bet ar šiose knygose pasirodę Lietuvos istorikų, filosofų tekstai nepradingsta kitų šalių autorių masėje?

B.Genzelis. Pradingsta. Iš tikrųjų pradingsta.

R.Miknys. Nedaug mūsų istorikų darbų paskelbta net lenkiškai, o tai reiškia, kad net ten dažnai yra nežinomi mūsų darbai. O kalbėdami apie Vakarų istorikus, tokius, kaip jau minėtą T.Snyderį, turime pripažinti, kad juos ne tik lenkų, bet ir baltarusių, ukrainiečių darbai pasiekia. Slavų kalbą šie istorikai moka. Viename pokalbyje T.Snyderis prisipažino: "Esu kaltas, kad neišmokau lietuvių kalbos ir negaliu perprasti jūsų požiūrio." Bet galbūt kalti ir mes, kad nesugebame pateikti to požiūrio, nors pastangų tikrai dedame nemažai.

Ar mūsų istorikai dirba pagal kitų šalių užsakymus?

A.Medalinskas. Ar gali mūsų istorikas, dalyvaujantis kitų valstybių projektuose, būti įstatytas į tam tikrus rėmus ir skatinamas parašyti istoriją tokia linkme? Daug mūsų istorikų dirba lenkų ir kitų valstybių projektuose. Ar rašant tokį darbą būna siūlymų pažvelgti į istoriją ir per valstybės užsakovės prizmę? R.Miknys. Dabar yra vokiečių iniciatyva, bet dalyvauja ir švedai, estai, latviai ir lietuviai. Kai organizatoriai atsiuntė pasiūlymą, ten atsispindėjo ne tik laisvė pateikti atsakymus, kaip mums Lietuvoje atrodo, bet suformuluoti ir tam tikri pageidavimai. Buvo užsakymas ir iš Lenkijos. Iš Varšuvos istorijos muziejaus. Šiame projekte dalyvauju ir aš. Prieš trejus metus gimė didelis projektas - parašyti Lenkijos istoriją. Jie nori ir kitokio žvilgsnio. Ne tik lenkiško. Projekto organizatorius yra žymus mokslininkas, dešinioji Jaroslawo Kaczynskio ranka Andrzejus Nowakas. Tai aukšto akademinio lygio tyrinėtojas.

A.Medalinskas. Ir Jūs norite pasakyti, kad su vienu įtakingiausių lenkų politikų J.Kaczynskiu dirbančiam istorikui, jo patarėjui, įgyvendinant tokį projektą rūpi tik akademinė laisvė?

R.Miknys. Temą realizuosiu be kieno nors kontrolės, bet žinau kontekstą. Turiu parašyti apie lietuvių, baltarusių, ukrainiečių tautinius sąjūdžius santykyje su modernios Lenkijos idėja. Viena vertus, esu laisvas. Kita vertus, ir nelaisvas, nes aplink mane yra ir kiti.

Z.Butkus. Užsienio žurnalai taip pat turi savo politiką. "Baltic Studies" rašiau vieną straipsnį, tai manęs prašė pastraipą išbraukti. Apie Sovietų Sąjungos agresyvią politiką: recenzentas teigė, kad visos didžiosios valstybės vykdo agresyvią politiką.

R.Miknys. Nepaisant visų tų aspektų, tarptautiniuose projektuose dalyvauti reikia.

A.Kulakauskas. Reikia, nes, palyginti su Lenkija ir netgi Baltarusija, mūsų istoriografijos pajėgos yra kur kas menkesnės. Projektų daug: visi pajėgesni žmonės yra išskaidomi po atskirus projektus ir jie turi savo specifinių tikslų. Bet privalome aiškiai suprasti: Varšuva ar kitos sostinės niekada nesieks išryškinti Lietuvos požiūrio.

Ar valstybė turi formuluoti tyrimo kryptis istorikams?

A.Medalinskas. Gal reikia tiesiog mūsų pačių istorikams sudaryti geresnes sąlygas atlikti savo tyrimus, o vėliau publikuoti užsienyje jų darbus. Aišku, visų šių darbų valstybė negali tinkamai finansuoti ir juo labiau užtikrinti jų vertimo, todėl galėtų būti atrinkti tik tie, kurie tinkamai reprezentuoja Lietuvą, o kiti spausdinami jau pagal rinkos dėsnius.

Z.Butkus. Žinoma, reikia daugiau pastangų dėti į tai, ką galima padaryti pačioje Lietuvoje. Pavyzdžiui, į bendrą mūsų Istorijos fakulteto doktorantūrą su mūsų Istorijos institutu. Mes čia galime išsiugdyti savo mokslininkų ir leisti jų darbus užsienio kalbomis.

A.Medalinskas. Jeigu kitos valstybės gali formuluoti užduotis, užsakymus savo finansuojamiems projektams, kodėl to negalėtų padaryti ir Lietuva?

A.Kulakauskas. Jeigu manome, kad valstybė turi kažkaip dalyvauti spręsdama istorijos mokslo problemas, kyla klausimas, kaip formuoti valstybės politiką ir koks turi būti valstybės požiūris? Valstybė yra žmonės. Jeigu jie turi menką supratimą apie istoriją, atitinkami bus ir užsakymai. Mūsų politinis elitas nuo Lenkijos skiriasi tuo, kad čia istorijos matymas neužima svarbios vietos. Pas mus vyrauja technokratinis požiūris.

Z.Butkus. Lietuvos tūkstantmečio komisija buvo didelė paspirtis. Išėjo daug istorinių darbų. Dabar komisijos neliko ir atsivėrė didžiulė spraga finansuojant istorijos darbus.

R.Miknys. Politikos lauke yra noro matyti įvairių istorijos aiškinimų. Socialdemokratas nori socialinės pusės išryškinimo, konservatorius - tautiškumo, krikdemas - Bažnyčios. Jeigu tokie norai išlįstų ir pasiektų struktūras, kurios gali formuluoti tą valstybės ar visuomenės užsakymą ir Mokslų tarybos rankomis nuleisti kaip nacionalinę programą, irgi būtų labai negerai. Gali būti tik bendresnio pavadinimo programa, kaip dabar, pavyzdžiui, Valstybė ir tauta. Arba lituanistikos programa. Bet kartais nauji dalykai atsiranda, o kiti tyčia nustumiami į šoną. Kad to išvengtume, reikalinga strategija. Ar ji yra mūsų valstybėje? Ne tik istorijos tyrimų. Ar yra lituanistinių tyrimų strategija? Humanitarinių, socialinių mokslų strategija? Kai Andriaus Kubiliaus Vyriausybė suformulavo jos projektą, ten apie lituanistiką, humanitarinius mokslus net nekalbama.

A.Medalinskas. Gal būtų galima suformuluoti temas pagal svarbius Lietuvai istorinius įvykius, o artėjant šioms datoms parengti knygas apie Saulės, Durbės mūšius, Liublino uniją, Žalgirio mūšį, Birželio sukilimą ir išleisti jas užsienio kalbomis?

Z.Butkus. Tai gal ir būtų išeitis.

R.Miknys. Gruodžio mėnesį pas premjerą A.Kubilių buvo posėdis-konferencija, kur užgimė mintis sukurti lituanistikos, kultūros ir akademinių tyrimų grupę. Ji turėtų užsiimti lituanistikos strategija. Dabar prie Mokslų tarybos sukurta Lituanistinių tyrimų strateginė grupė. Lenkai istorijoje strateginį mąstymą turi jau labai seniai, o mes tik šokinėjame nuo lenkiškos versijos prie sovietiškai rusiškos arba neaiškios vakarietiškos.

A.Kulakauskas. Reikia, kad būtų ir finansuojamas organizacinis veiklos centras, kad galėtume dalyvauti projektuose, pritraukdami geriausius specialistus. Deja, tokio suvokimo nėra.

R.Miknys. Nacionalinis istorikų komitetas porą kartų surengė istorikų suvažiavimus. Vis dėlto iki šiol šis komitetas, kuris net yra įtrauktas į Pasaulio istorikų nacionalinių komitetų asociaciją, Lietuvoje nebuvo net užregistruotas.

Ar nekils kitiems klausimas, iš kur ta Lietuva?

A.Medalinskas. Istorikų darbai Lietuvoje yra mažai finansuojami, o mūsų istorikai dalyvauja kitų valstybių projektuose ir galbūt yra priversti rašyti atsižvelgdami į tų valstybių požiūrį. Lietuva per mažai stengiasi, kad mūsų suvokimas apie Lietuvos istoriją ten būtų plačiai skleidžiamas. Tad jeigu mes nesugebame patys suvokti savo valstybės istorinių šaknų ir kitiems tai išaiškinti, ar nekils kam nors klausimas: iš kur 1918 metais išdygo ta Lietuvos valstybė?

A.Kulakauskas. Iš tikrųjų kyla problema, nes likęs pasaulis žino, jog Rusija ir kitos Europos galybės XVIII amžiuje padalijo ne Lietuvos ir Lenkijos valstybę, bet tik Lenkiją, kuri vėliau XX amžiuje ir atkuria savo nepriklausomybę.

A.Medalinskas. Jei patys neatsekame savo šaknų, yra grėsmė, kad panašus požiūris į Lietuvos istoriją ir mūsų valstybingumo ištakas gali kilti ir už Lietuvos ribų.

Z.Butkus. Kai nėra suvokiama ir visuomenei pateikiama istorinė praeitis, istorinės ištakos, kyla ir tokia versija, kad Lietuva po Pirmojo pasaulinio karo buvo tik Vokietijos politikos ar Sanitarinio kordono kūrimo rezultatas, o ne valstybė, kuri labai natūraliai atsikūrė XX amžiuje, klodama jau modernaus valstybingumo pamatus.

B.Genzelis. Dalis žmonių Lietuvoje iš tiesų užmiršta savo šaknis. O dvinarių valstybių, tokių kaip ATR, buvo pasaulyje ir daugiau. Tokia valstybė buvo ir Austrijos-Vengrijos imperija. O vėliau ir Čekoslovakijos Respublika.

Tai priklauso nuo tautos mentaliteto ir noro, sugebėjimo įrodyti, kas ji yra. To už mus nepadarys kiti. Vengrai tai daro, čekai - irgi. O mūsų atveju kai kurie istorikai bando įrodyti, kad Vasario 16-osios Aktas buvo klaida. Lenkai sako: "Mes skaitome jūsų istorikų darbus. Jeigu jūs manote, kad tai buvo klaida, kodėl mes negalime taip manyti?" Nesiskųskime, kad kiti skriaudžia. Visų pirma patys savęs neskriauskime.

 

Parengė ALVYDAS MEDALINSKAS

DALINKIS:
0
0
SPAUSDINTI
LIETUVA
Rubrikos: Informacija:
AugintiniaiEkonomikaFutbolasGamtaĮkainiai
Gimtasis kraštasIstorijaJurgos virtuvėKelionėsInfoblokai
KomentaraiKonkursaiKovos menaiKrepšinisReklaminiai priedai
KultūraLengvoji atletikaLietuvaLŽ rekomenduojaPrenumerata
Mokslas ir švietimasNamų pasaulisPasaulisPrie kavosKontaktai
SportasŠeima ir sveikataTrasaŽmonėsKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2016 UAB "Lietuvos žinios"