TV programa
 

Horoskopai
 
SEKITE MUS Registruotiems varototojams
Paieška
LIETUVAKOMENTARAIPASAULISKULTŪRAISTORIJALŽ REKOMENDUOJAEKONOMIKASPORTAS
Šeima ir sveikataPrie kavosŽmonėsGimtasis kraštasMokslas ir švietimasTrasaKelionėsKonkursaiNamų pasaulisGamtaAugintiniai
LIETUVA

Kodėl už šildymą mokame tiek daug?

2010 04 16 0:00
LŽ archyvo nuotrauka

Nors už lango jau pavasaris, daugeliui Lietuvos žmonių vis dar neduoda ramybės neapmokėtos šildymo sąskaitos. Vieni nebeišgali jų apmokėti, kiti svarsto, ar reikia mokėti tokius pinigus už pernelyg brangų, jų nuomone, šildymą.

Kas atsakingas mūsų valstybėje, kad kainos už šildymą būtų adekvačios sąnaudoms? Ar Lietuvoje yra sukurta kainodara ir teisinė bazė, skatinanti ir žmones, ir šilumos bendroves taupyti? Kas gina Lietuvos piliečius, jeigu šilumą tiekiančios įmonės piktnaudžiauja savo monopoline padėtimi?

Apie tai prie "Lietuvos žinių" apskritojo stalo susitiko pakalbėti Seimo narys, buvęs ūkio ministras Kęstutis DAUKŠYS, Valstybinės kainų ir energetikos kontrolės komisijos pirmininko pavaduotojas Danas JANULIONIS, UAB "Vilniaus energija" komercijos direktorius Rimantas GERMANAS, nepriklausomas ekspertas, buvęs Nacionalinės vartotojų konfederacijos viceprezidentas Vygintas SIDZIKAUSKAS ir politikos apžvalgininkas Alvydas MEDALINSKAS.

Lietuvoje šilumos kainos didžiausios

A.Medalinskas. Šilumos kainos Lietuvoje ypač pradėjo kandžiotis po sausio pirmosios. Susiję, žinoma, su tuo, kad uždaryta atominė elektrinė ir pakilo išteklių kainos. Bet ar nėra ir kitų veiksnių, dėl kurių šilumos kainos Lietuvoje yra tikrai per didelės. Ar dabar šildymo kainos mūsų krašte yra panašios kaip ir kitose Baltijos šalyse?

V.Sidzikauskas. Nuo sausio pirmos dienos Rygoje, atmetus visus pridėtinės vertės mokesčius, šiluma kainavo trečdaliu pigiau, o Taline 10 proc. pigiau.

A.Medalinskas. Kodėl?

D.Janulionis. Dabar tenka ir mums šia tema konsultuotis. Kainų ir energetikos kontrolės komisija turi rūpintis, kad kainos būtų pagrįstos. O šilumos vartotojai dažnai kelia klausimą, ar didelės šilumos kainos nėra prasto kainų reguliavimo pasekmė. Mums reikia pasitikrinti, ar jų priekaištai yra teisingi, o tai galime padaryti tik palyginę su aplinkinėmis, visų pirma Baltijos šalimis, kurių kuro sunaudojimo struktūra yra panaši į Lietuvos. Rygoje kaina tikrai yra gerokai mažesnė: apie 14 centų už kWh, bet ten ir dujų kaina yra 30 proc. mažesnė.

V.Sidzikauskas. Dujų kaina Taline yra 34 proc. mažesnė negu Lietuvoje. Latvijoje gyventojai moka 10 proc. mažiau. Vilniuje dar prieš išnuomojant šilumos tinklus privačiai bendrovei komisija padarė didelę išlygą: leido šilumos tinklams prisijungti prie magistralinio dujotiekio ir taip išvengti skirstomojo mokesčio. Mes sumokame ne tik už dujas, bet ir jų transportavimą iki vartotojo. Jeigu perpus sumažinsite pirkimus, transportavimo kaina išaugs dvigubai. Bet ne Vilniuje, nes čia prisijungta prie magistralinės sistemos.

K.Daukšys. Katilai yra apskaičiuoti tam tikram šilumos kiekiui pagaminti. Vamzdynai taip pat. Jeigu mes parduodame mažiau šilumos, tai vanduo turi lėčiau tekėti, vadinasi, teks daugiau pumpuoti. Taigi nuostoliai trasose iš karto padidės. Bet tai iki šiol niekam nerūpėjo, nes visi kainos padidėjimą suversdavo dujų pabrangimui. Dabar visi sako: šiltinkite namus. Bet ar nebus tas pats, nes pašiltinę namus pakelsite ir šilumos kainą. Mokėjome 23 centus arba 21, o dabar mokėsime 25 centus. Ir nors turėtų būti, kaip atrodo, mažesnė suma, ji bus tik didesnė. Paradoksalus dalykas: kuo daugiau namai bus apšiltinti ir mažiau šilumos suvartos, tuo namo gyventojams bus blogiau.

A.Medalinskas. Tad kokia išeitis?

V.Sidzikauskas. Politikas teisingai sako, bet tai tinka tik dabartinei kainodarai Lietuvoje.

A.Medalinskas. Mes apie Lietuvą juk ir kalbame.

V.Sidzikauskas. Tokios kainodaros nėra nei Šiaurės Amerikoje, nei Skandinavijoje.

A.Medalinskas. Kodėl Lietuvoje neveikia tokia pat šilumos kainodaros sistema?

D.Janulionis. Mūsų komisijos uždavinys yra teisingai sureguliuoti energetikos ir šilumos kainas. Bet tai, kas buvo pasakyta, yra nevisiškai tiesa. Siekiant neskatinti neefektyvaus šilumos naudojimo, yra sukurtas mechanizmas, kad šilumos tiekėjai, padidinę šilumos pardavimą, naudos neturėtų gauti. Jei pardavė daugiau, kitais metais tokiomis pačiomis sąlygomis kaina bus mažinama. Jie iš to neuždirba.

V.Sidzikauskas. Mes kalbame apie šiuos metus. Daug vartotojų nesulauks kitų metų.

D.Janulionis. Padidėjus šilumos pardavimo kiekiui šiais metais, tarkime, dėl šaltesnės žiemos, kitais metais šilumos tiekimo įmonės bus priverstos mažinti šilumos kainas, ir dėl šios priežasties daug vartotojų kitais metais sulauks palankesnių kainų. Taigi šilumininkai daugiau pelno negauna. Grąža skaičiuojama nuo investicijų. Jei nedarai investicijų, daugiau pelno negausi. Jei yra force majeure aplinkybės ir padidėja elektros ar kitos sąnaudos, viskas vyksta šilumininkų pelno sąskaita ir pagal mūsų metodiką jie didesnio pelno gauti negali. Bet gali uždirbti kuro pardavėjai.

V.Sidzikauskas. Kalbėdami apie pastarojo laikotarpio šilumos kainą neužmirškime, kad šiemet turėjome išskirtinai šaltą žiemą. Vidurkis buvo apie -15 laipsnių, o gal ir žemiau. O tai reiškia, kad padidėjo ir kuro sunaudojimas.

A.Medalinskas. Bet tokią pačią žiemą turėjo ir latviai bei estai.

V.Sidzikauskas. Taip. Jeigu temperatūros namo viduje ir lauke skirtumas pakilo daugiau nei vienu laipsniu, tai šilumos sunaudojimas padidėja nuo 5,5 iki 6 procentų. Čia tik atrodo, kad šilumos tiekėjas nieko neišlošia, nes turi daugiau kuro sudeginti, o viskas yra įskaičiuojama į vartotojo tarifą. Yra kita problema: tiekėjas papildomai iš vartotojo uždirba per pastovių sąnaudų santykinį sumažėjimą.

R.Germanas. Bet kaip tai siejasi su mūsų interesu? Visos pajamos yra išdalijamos vienai kilovatvalandei ir tai, ko mes per daug gauname, iš mūsų atima.

A.Medalinskas. Kainų ir energetikos komisijos atstovas užsiminė, jog didėjant kuro sunaudojimo kiekiui, auga ir kuro pardavėjų pelnas. Tai yra suprantama. O jeigu šilumos tiekimo įmonė turi susijusį verslą kuro tiekimo srityje, tai ji bus labai suinteresuota didinti kuro sunaudojimo kiekį. Ar šilumos įmonės turi ir kuro tiekimo verslą?

K.Daukšys. Galima sakyti, visos.

A.Medalinskas. Tada daug kas darosi aišku.

K.Daukšys. Bet yra ir kita problema. Atmetus tą ryšį tarp šilumos tiekėjų ir kuro pardavėjų verslo, reikia pasakyti, kad šilumos tiekėjams šiaip jau tas pats, ar jie daugiau, ar mažiau parduos, nes jie vis tiek pasiims tuos pinigus, kuriuos jiems priskaičiuos ir kitais metais grąžins Kainų ir energetikos komisija per pastovias išlaidas. Jeigu jie parduos daugiau, jiems sumažins pinigų kitais metais, bet duos už pastovias išlaidas. Ir niekas, deja, neskaičiavo, kiek reikia tų pastovių išlaidų.

Šilumos įmonės gauna valdžios garantuotą pelną?

A.Medalinskas. Ar tai reiškia, kad nesvarbu, kokia jų darbo kokybė ir apimtis, šilumininkai vis tiek pasiims garantuotą pelną iš valstybės ir iš visų mūsų, mokesčių mokėtojų?

R.Germanas. Mums, energetikams, per daug prikaitinti butų techniškai neįmanoma, nes mūsų darbai baigiasi ties namo šilumos įvadu. Gyvenamieji namai turi šilumos punktus, kurių dauguma yra automatizuoti. Juos reguliuoja gyventojų paskirtas prižiūrėtojas. Kur nėra automatikos, padaryta sklendė. Turi ateiti santechnikas ir ją pasukioti. Kad praktika yra kitokia, mes irgi girdime, bet tai yra butų ūkio, o ne energetikos klausimai.

A.Medalinskas. Ar yra Lietuvoje sistema, skatinanti energetikus taupyti energiją, o ne atsiimti vėliau jos gamybos ir tiekimo sąnaudas iš vartotojų, galbūt išpūtus kainą?

R.Germanas. Gal komisija galėtų į šį klausimą atsakyti. Mūsų uždarbis yra 25 mln. litų per metus. Neatsižvelgiant į tai, kiek mes apšildome.

K.Daukšys. Šilumos tinklai teikia paslaugą ir turi vien tik Vilniuje 25 mln. litų pajamų per metus. Turi garantuotai. Ir jiems nėra didelio skirtumo, ar dujos kainuos daugiau, ar mažiau. Kiek kainuos šiluma, svarbu mums, galutiniams vartotojams.

A.Medalinskas. Tai kam jiems energiją taupyti, jeigu sakėte, kad kaina yra nesvarbi?

K.Daukšys. Šilumos kaina susideda iš dviejų dalių. Yra kuro kainos dalis, kuri šilumos tiekėjams didelio skirtumo nesudaro. Ar ji bus tokia, ar kitokia, tiekėjai vis tiek gaus tuos savo pinigus, kaip nustatyta. Kitas dalykas yra pastovios sąnaudos, kurios reikalingos šilumos tinklui išlaikyti, šilumai pumpuoti ir t. t. Ir iš to jie daugiausia uždirba savo versle. Gal Kainų ir energetikos kontrolės komisija atsakys, kiek tos jų sąnaudos sudaro. Kaip jūs galite patikrinti, ar jie pirko ką nors už milijoną, ar už pusę milijono litų?

D.Janulionis. Šis klausimas yra keliamas derinant investicijas. Netgi jeigu būna viešieji pirkimai ir tų pirkimų kaina lyg ir nediskutuotina, nes neva ten vyko konkurencija, vis vien komisija gali įsikišti. Tarkime, Lietuvos elektrinės atveju. Taip, tie blokai buvo pirkti per viešą konkursą, bet komisija negalėjo šio pirkimo pripažinti, nes kaina buvo 10-20 proc. padidinta. Deklaruoti sumas pirkėjai gali, kokias nori, bet yra prekių katalogai. Mes irgi turime sistemų katalogus ir pagal juos tikriname, kaip sudarytos sutartys ir ar jos atitinka tikrąją vertę. Jeigu ne, toks pirkimas nepripažįstamas.

V.Sidzikauskas. Kai Jūs sakote, kad šilumos tinklams yra nesvarbu, kokios kuro kainos, tai yra netiesa. Centralizuotas šilumos tiekimas konkuruoja su decentralizuotu. Ir jeigu tik yra galimybė gauti šilumą decentralizuotai, kaip, pavyzdžiui, mano atveju, kai aš nepriklausau šilumos tinklams, viskas išeina daug pigiau.

A.Medalinskas. Kodėl pigiau?

V.Sidzikauskas. Kai centralizuotas šilumos tiekimas nekonkuruoja su kuro tiekėjais, jis iškraipo rinką. Per 10 metų dujos pabrango tris, o mediena - keturis kartus. Todėl šilumos tiekėjams yra svarbu, kokios yra kuro kainos, ir nuo to priklauso jų pelnas.

A.Medalinskas. Tai kodėl tuos 25 mln. litų privačiai kompanijai nuolatos turi mokėti valstybė?

K.Daukšys. Todėl, kad jie apskaičiuoja, kiek kainuoja išlaikyti darbuotojus ir katilines, ir už šias išlaidas bei suteiktas paslaugas valstybė turi jiems sumokėti.

Kodėl taip sunku atsijungti nuo šilumos tinklų?

A.Medalinskas. Nežinau, kaip jums pavyko atsijungti nuo centralizuoto šildymo. Kažin ar tai pavyktų padaryti paprastam Lietuvos piliečiui.

K.Daukšys. Tai tikrai nebūtų lengva padaryti.

A.Medalinskas. Kodėl? Dėl to, kad decentralizuotas šildymas pigesnis ir šilumos tiekėjai praranda nemažą savo pelno dalį?

R.Germanas. Pirmiausia noriu atsakyti į klausimą, ar tikrai decentralizuotas šildymas pigesnis. Pavyzdžiui, "Balterma" katilines turi ant stogų.

V.Sidzikauskas. "Balterma" yra atskiras atvejis. Ir ne nuosaviems namams. Decentralizuota, bet visiškai nevykusi investicija.

A.Medalinskas. Kas yra "Balterma"?

R.Germanas. Tai dujinė katilinė ant namo stogo.

V.Sidzikauskas. Geriau pasakykite, kas jos savininkai, kas investavo? Tada bus aišku.

D.Janulionis. Vilniuje, Fabijoniškėse, prie prekybos centro BIG Ukmergės plente yra 10 namų, kuriuos aptarnauja ši bendrovė.

A.Medalinskas. O kas savininkai?

V.Sidzikauskas. Jei pasakytų, suprastume, kokie politikai už jų stovi ir kodėl ten tokios kainos.

A.Medalinskas. Negaliu priversti pasakyti, kas ten savininkai, todėl atsakykite, kodėl eiliniai žmonės negali atsijungti? Net ir bažnyčia. Kilo toks skandalas.

R.Germanas. Nes bandė tai padaryti įžūliai, pažeisdama įstatymus.

A.Medalinskas. O jeigu ne įžūliai darytų, ar galėtų nuo centralizuoto šildymo atsijungti?

D.Janulionis. Žinoma, ne. Tiksliau, atsijungti galimybės sudarytos, tačiau yra dideli reikalavimai.

K.Daukšys. Gali atsijungti, bet dėl to kiti daugiau mokės. O šilumos tiekėjas tuos 25 mln. litų vis tiek užsidirbs. Vamzdis tas pats ir juo tekės ta pati šiluma. Ir amortizacijos išlaidos niekur nedings. Nusipirkęs savo butui katilą, tuo metu moki pigiau, bet jeigu sudėsi katilo ir eksploatacijos kainą, klausimas, ar tai bus pigiau.

A.Medalinskas. O jūsų namuose centralizuotas šildymas?

K.Daukšys. Decentralizuotas. Prieš tai gyvenau bute, kur buvo viskas centralizuota. Praėjusią vasarą pakeičiau katilą, todėl žinau, kiek tai kainuoja ir kaip viskas daroma. Problemos dvi. Yra tam tikra sistema, pavyzdžiui, Vilniuje ar kitame mieste, kur išvedžiotos šilumos trasos, pastatytos katilinės, į namus atvesta šiluma. Šildymo bendrovė, paduodama daugiau ar mažiau šilumos, susirenka tuos pačius pinigus. Juk reikia tą sistemą išlaikyti. Bet kuo mažiau kompanija turės klientų, tuo daugiau reikės jiems mokėti. Atsijungusieji nuo centralizuotos šilumos tiekimo sistemos bus laimingi, bet likusieji toje sistemoje mokės brangiau.

D.Janulionis. Turiu pinigų, pasistatau katilą ir visa kita nesvarbu. Sistema lieka ta pati, o jos daug didesnės išlaidos krinta ant name likusių pensininkų.

A.Medalinskas. Ar buvo taip, kad kurio nors namo ne tik butai, bet ir atskiros laiptinės atsijungtų nuo centralizuoto šildymo?

R.Germanas. Kai pradėjome dirbti 2002 metais, radome labai neefektyvų ir nuostolingą šilumos tiekimą. Buvo ir daugybė atsijungusiųjų nuo centralizuoto šildymo.

Kas moka už šilumos nuostolius vamzdynuose?

A.Medalinskas. Kas moka už šilumos nuostolius vamzdžiuose, jeigu jie nesutvarkyti? Žiemą matome, kad ten, kur po žeme eina šilumos trasos, žolytė žaliuoja.

K.Daukšys. Mes už visa tai mokame. Mokesčių mokėtojai.

V.Sidzikauskas. Ne visada.

A.Medalinskas. Kaip ne visada? Nuo ko priklauso?

D.Janulionis. Yra mechanizmas, kuris veikia tam, kad apsaugotų vartotojų interesus. Yra standartai ir normatyvai, ko į kainą skaičiuoti negalima. Tai tam tikra apsauga. Jeigu yra didžiuliai nuostoliai, jie padengiami iš šilumos įmonės pelno.

V.Sidzikauskas. Anksčiau Ūkio ministerija, o dabar Energetikos ministerija rengia metodiką, kuri remiasi energijos tvermės dėsniu. Metodikoje surašytos vamzdynų charakteristikos, jos yra sertifikuotos. Pagal Europoje patvirtintų laboratorijų tyrimus nustatyta, prie kokių vamzdynų charakteristikų kokie yra šilumos srautai. Viskas aišku. Tiesa, Lietuvoje daugelis vamzdžių dar yra tarybiniai, bet ir čia viskas suskaičiuojama.

A.Medalinskas. Ir ką tie skaičiavimai rodo?

V.Sidzikauskas. Kopenhagoje teko kalbėti su vienos stambiausių Danijos šilumos tiekimo įmonių skyriaus vadybininku. Jo paklausiau, kokie yra šilumos tiekimo nuostoliai. Iš pradžių pamaniau, kad nesusikalbame angliškai, nes jis pradėjo tikinti, kad nuostolių nėra.

A.Medalinskas. Vadinasi, ten vamzdžiai šilumos trasose sandarūs?

V.Sidzikauskas. Pagal energetinės tvermės dėsnį pasiekti visiško sandarumo negalime. Nors tam tikromis aplinkybėmis vamzdžius šildyti galėtume greičiau varydami vandenį ir jį patį dėl trinties įkaitindami, bet papildomai sunaudotume energijos ir nuostolius darytų siurbliai, kurie vandenį varinėja. Nors čia veikia energijos tvermės dėsnis, efektyvumo pagerinimo klausimai išlieka.

A.Medalinskas. Bet ar šilumos tiekėjams ir reguliuotojams naudinga užkamšyti skyles vamzdžiuose? Vartotojai nesupranta, jeigu buvęs Vartotojų konfederacijos viceprezidentas nuostolius šilumos trasose nurašo energijos tvermės dėsniui.

R.Germanas. 2002 metais nuostoliai mūsų valdomose šilumos trasose buvo 22 proc., o 2010 metais - jau tik 13,5 procento. Mes daug dirbame šalindami šilumos nuostolius transportavimo metu.

A.Medalinskas. Bet neaišku, ar šie nuostoliai nėra kompensuojami mokesčių mokėtojų pinigais, ir koks yra energetikų interesas daryti tokias investicijas.

R.Germanas. 2002 metais Vilniaus šilumos tinklai prarasdavo 150 tonų vandens per valandą, dabar praranda tik 30 tonų. Rezultatas akivaizdus. 1 km vamzdžio sutvarkyti kainuoja 1 mln. litų. Vilniuje yra 570 km vamzdžių. Todėl pakeitę tą kilometrą vamzdžių ir į tai investavę lėšas, šilumos tarifo praktiškai nepakeisime.

Kodėl taupydamas moki šilumininkams tiek pat?

A.Medalinskas. Pasirodo, žmogus, kuris nešildo buto arba šildo jį taupydamas, gal ne visus kambarius, pagal kažin kokias šilumininkų formules privalo mokėti panašius pinigus, net jeigu tą butą šildytų taip, kad žiemą jame galėtų vaikščioti vilkėdamas berankovius marškinius. Kam tada taupyti? Gal kam nors reikia atsisakyti apmokėti sąskaitą ir eiti į teismą, kad parodytų visą tą absurdą?

K.Daukšys. Tai ne absurdas. Jeigu kaimyno siena šilta, tavo bute irgi šilčiau nuo tos sienos.

A.Medalinskas. Bet jeigu vienas žmogus ar laiptinė name šilumos ūkį susitvarkė taip, kad taupytų, o jiems ateis tokios pat sąskaitos už šilumą kaip ir anksčiau, kam tada renovacija ir taupymas?

K.Daukšys. Laimi tas, kuris yra pirmas. Ir renovacijos atveju taip pat. Kai visi padarys renovaciją, iškils klausimas, ar padidės visiems vartotojams šilumos kaina, ar ne, nes šilumos tiekėjams ir toliau reikės išlaikyti sistemas, žmones - kas nors už tai turės mokėti.

V.Sidzikauskas. Daug dabar šnekama apie renovaciją. Vyriausybės atstovai išaiškino, kad Lietuvoje yra apie 30 tūkst. objektų. Geriausiu atveju bus renovuota 2 tūkst. objektų per metus. Visas procesas užtruktų apie 15 metų. Įsivaizduokime, kad mes visi turime išeiti iš kambario per 10 sekundžių. Dviese prasibrausime, o visi kiti liks.

A.Medalinskas. Prasibraus tie, kurie prie valdžios. Ir ankstesnės valdžios metais buvo renovuoti visų pirma tie namai, kur gyvena aukšti valdžios atstovai. O kas kitiems nutiks?

K.Daukšys. Likusieji mokėtų dar dideles sąskaitas už šildymą. Kuo daugiau išeis pro duris, tuo brangiau teks mokėti likusiesiems.

D.Janulionis. Tai ne visai tiesa, reikia patikslinti. Sąskaita priklauso nuo kainos ir suvartojimo. Jei suvartojimo dalį susimažinsi, mokėsi mažiau. Kaina kitiems dėl renovacijos proceso, mūsų manymu, neturi didėti. Taip, procesas užtruks 15-20 metų. Per tą laiką kainų reguliavimo politika duos signalus, kad ir visas ūkis persitvarkytų - atsisakytų perteklinio šilumos gamybos ir perdavimo įrenginių pajėgumo, kad vartotojams šiluma dėl mažėjančio šilumos vartojimo nebrangtų.

A.Medalinskas. Jeigu žmonės renovuoja namą, jie išlošia, kol kiti nepadaro to paties?

D.Janulionis. Kai tai padaro kiti, renovacijos vertė tampa abejotina.

A.Medalinskas. Jei žmogus taupo šilumą, kur yra individualus jos reguliavimas, bet bendras name, jis nieko neišlošia, nes vis tiek finansiškai nukentės, nes šilumininkai savo lentelėmis suskaičiuos, kad kaimyno sienos šąla.

D.Janulionis. Daugiabučiame name taupyti gali tik tiek, kiek nepažeidžiami kaimynų interesai. Daugiau taupyti tu negali - kitaip taupymas bus kitų vartotojų sąskaita.

R.Germanas. Jeigu kas nors nusprendžia išjungti šilumą visame bute ir per žiemą gyventi tik viename kambaryje, turime priminti, kad tas butas buvo suprojektuotas kaip turintis ne vieną kambarį.

A.Medalinskas. Bet ar žmogus neturėtų pats spręsti, kaip jam šildyti savo butą, jeigu tam yra visos sąlygos?

V.Sidzikauskas. Esu individualistas, tačiau mokslininkai, specialistai, sociologai suskaičiuoja, kiek statistiniam vartotojui reikia šilumos, vandens ir elektros. Tai yra higieninės normos. Už tas higienines normas kažkas atsako ir investuoja. Anksčiau investavo valstybė, dabar - ir privatūs investuotojai.

Kas turi ginti Lietuvos piliečių interesus?

A.Medalinskas. Žmogus tik tada gali apmokėti sąskaitas už monopolininkų teikiamas paslaugas, jeigu yra tikras, kad jos racionalios ir pagrįstos. O jeigu ne?

K.Daukšys. Apginti gali Kainų ir energetikos komisija, o pelną šilumos tiekėjams garantuoja galiojanti tvarka valstybėje.

A.Medalinskas. Bet tikriausiai sutiksite, kad ir dėl šitos, matyt, ne be priekaištų tvarkos ne vienas Lietuvos gyventojas negali susimokėti šildymo išlaidų ir turi skolą.

V.Sidzikauskas. Teko bendrauti su Niujorko mero padėjėju. Domėjausi, kaip jiems žmonės atsiskaito už komunalines paslaugas, nes Niujorke yra tų baisiųjų rajonų. Jis man ir sako: "Mes ten tik išjungėme dujas, kad išvengtume sprogimo rizikos. Toliau ir kojos nekeliame." Municipalitetas viską padengia - elektrą, vandentiekį, kanalizaciją. Ar Lietuvoje taip atsitiks, ar jau tokių objektų yra, nežinau. Bet jeigu nebus daroma principinių sprendimų, mūsų gyventojai liks tik stovintys prie langų, nes nebeturės pinigų kitoms išlaidoms, viską atiduos energetikai.

A.Medalinskas. Mokėti savivaldybei už nemokius skolininkus - ne išeitis. Ar nereikėtų verčiau peržiūrėti šilumos kainų skaičiavimo metodikos?

D.Janulionis. Kainų komisijos vardu galiu pasakyti, kad kainos tokiomis pat sąlygomis sulyginus su kitomis Baltijos valstybėmis, skiriasi 2-5 proc. nuo Rygos ar Talino. Tam gali daryti įtaką kuras, valiutos kursas, bet toks skirtumas rodo, kad mes dirbame labai panašiai kaip gretimų kraštų reguliatoriai ir kaina nėra išpūsta.

A.Medalinskas. Gal patys žmonės gali ginti savo teises? Gal reikalingi visuomenės bei piliečių kontrolės institutai ir tokiose valstybės gyvenimo sferose kaip kainos monopoliniai sektoriai?

K.Daukšys. Kiekvienas vartotojas pavieniui nepajėgus šnekėtis ir juo labiau grumtis su tokia galia kaip šilumos bendrovės.

Parengė Alvydas MEDALINSKAS

DALINKIS:
0
0
SPAUSDINTI
LIETUVA
Rubrikos: Informacija:
AugintiniaiEkonomikaFutbolasGamtaĮkainiai
Gimtasis kraštasIstorijaJurgos virtuvėKelionėsInfoblokai
KomentaraiKonkursaiKovos menaiKrepšinisReklaminiai priedai
KultūraLengvoji atletikaLietuvaLŽ rekomenduojaPrenumerata
Mokslas ir švietimasNamų pasaulisPasaulisPrie kavosKontaktai
SportasŠeima ir sveikataTrasaŽmonėsKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2016 UAB "Lietuvos žinios"