TV programa
 

Horoskopai
 
SEKITE MUS Registruotiems varototojams
Paieška
LIETUVAKOMENTARAIPASAULISKULTŪRAISTORIJALŽ REKOMENDUOJAEKONOMIKASPORTAS
Šeima ir sveikataPrie kavosŽmonėsGimtasis kraštasMokslas ir švietimasTrasaKelionėsKonkursaiNamų pasaulisGamtaAugintiniai
LIETUVA

Kodėl vaikai tampa recidyvistais

2013 01 23 4:50
Sauliaus Venckaus nuotrauka

Lietuvoje fiksuojama pavojinga tendencija - daugiausia nusikaltimų padaro trylikamečiai, kurie dėl jauno amžiaus negali būti baudžiami. Tačiau keturiolikmečių, kurie jau turi už tai atsakyti, nusikalstamumo kreivė staiga krinta žemyn.

Su šiomis iškalbingomis "žirklėmis" susijęs ir statistinis paauglių nusikalstamumo mažėjimas. Tačiau jų nusikaltimai žiaurėja. Šiuos nerimą keliančius reiškinius stebintis Kauno miesto savivaldybės administracijos Vaiko teisių apsaugos skyriaus vyriausiasis specialistas Vygintas Aukštuolis sieja tai su įstatymų trūkumais. "Juos būtina skubiai taisyti", - LŽ tvirtino pašnekovas, jau 13 metų dalyvaujantis nepilnamečių teismų procesuose, kurių dauguma - uždari.

Lemtinga klaida

V.Aukštuolis įsitikinęs, kad efektyviai veikusi nepilnamečių nusikalstamumo užkardinimo sistema sugriauta. Anksčiau pavojų aplinkiniams keliantys vaikai buvo siunčiami į specialiąsias mokyklas, suskirstytas pagal amžių. Viena jų - Gruzdžiuose - buvo skirta probleminiams pradinių klasių moksleiviams. Anot specialisto, tai padėjo išgelbėti daugumą tokių vaikų, vos pasireiškus pirmiesiems jų polinkiams daryti nusikaltimus.

Dabar nepilnametį iš nusikalstamą elgesį formuojančios aplinkos galima paimti tik tada, kai jam sukanka 14 metų. Tačiau dažnai būna per vėlu, nes paauglys jau būna pradėjęs recidyvisto "karjerą", pagrįstą nebaudžiamumo iliuzija. Akivaizdžiausias to įrodymas - žmones nužudę 12-13 metų vaikai.

Socializacijos centrų pakanka

Buvusios specialiosios mokyklos Europos pavyzdžiu reorganizuotos į socializacijos centrus. Dabar jų yra daugiau negu anksčiau - šeši. Keturi skirti į nusikaltimus linkusiems berniukams, du - mergaitėms. Nors tokiems vaikams padedančių institucijų Lietuvoje pakanka, meškos paslaugą, anot V.Aukštuolio, daro pernelyg liberalūs mūsų įstatymai. Vienas jų - 2008-aisiais Seimo priimtas Vaiko minimalios ir vidutinės priežiūros įstatymas. Didžiausias jo trūkumas yra tai, kad taikyti vidutinės priežiūros priemonę - išsiųsti nusikaltimus darantį vaiką į socializacijos centrą - galima tik tada, kai neklaužadai sukanka 14 metų. Iki tol tokiam mažamečiui, neretai keliančiam problemų jau nuo pradinių klasių, leidžiama skirti vien minimalios priežiūros priemones - įvairius įpareigojimus, draudimus ir panašiai.

V.Aukštuolio nuomone, skubių priemonių būtina imtis vos pastebėjus pirmas pradinuko sadistinio elgesio, pavyzdžiui, su gyvūnais, apraiškas. /Gretos Čižinauskaitės nuotrauka

Būtina rimtesnė pagalba

Tačiau minėtos savivaldybių vaiko gerovės komisijų turimos poveikio priemonės, taikomos mažamečiams neklaužadoms savivaldybių administracijų direktorių įsakymais, yra veiksmingos tik tiems vaikams, kurie neturi motyvacijos mokytis ir prastai lanko mokyklą, o ne tiems, kurie linkę daryti nusikaltimus. Mat net 99 proc. tokių vaikų diagnozuojami emociniai elgesio sutrikimai, todėl jiems būtina padėti suprasti ir priimti civilizuotos visuomenės normas. Tai ir atlieka socializacijos centrai, o statistika teigia, kad jų programos iki 40 proc. vaikų padeda išvengti pataisos namų. Taigi, anot Vaiko teisių apsaugos skyriaus vyriausiojo specialisto, lieka tik svajoti, kiek būsimų nepilnamečių nusikaltėlių pavyktų išgelbėti, jei būtų pataisytas įstatymas ir leista kaip galima anksčiau paimti tokį vaiką iš jam neigiamą poveikį darančios aplinkos.

Ydinga praktika

Dar vienas didelis, anot V.Aukštuolio, šio įstatymo trūkumas - principinė nuostata, kad socialinė pagalba nusikalsti linkusiam nepilnamečiui turi būti taikoma kuo arčiau jo gyvenamosios vietos. Kad ši nuostata klaidinga, įrodo dažnas bėgimas iš socializacijos centrų, nes nuo neigiamos aplinkos neva izoliuotam vaikui - tik ranka paduoti iki buvusių draugų. Be to, jokių bausmių už tai nenumatyta, galima nebent pratęsti surasto bėglio buvimo socializacijos centre laiką.

Tokių problemų nekyla tik dėl užsienyje sulaikytų mūsų paauglių. Ten bausmę už padarytus nusikaltimus socializacijos ar jaunimo centruose atliekantys vaikai nebėga, nes neturi kur prisiglausti. V.Aukštuolis siūlo labiau bendradarbiauti su kolegomis Latvijoje ir Estijoje. Pavyzdžiui, siekiant išvežti probleminį nepilnametį kuo toliau nuo neigiamą įtaką jam darančios aplinkos, būtų galima keistis tokiais vaikais su giminingomis kaimynų institucijomis. Tačiau tai turėtų būti sprendžiama vyriausybiniu lygiu, nes ateityje, jeigu nieko bus nedaroma, mūsų valstybei ši problema kainuos dar daugiau.

Trūkumais naudojamasi

Vaiko teisių apsaugos specialistas primena, kad minėtais įstatymų trūkumais ypač naudojasi nepilnamečius į nusikaltimus įtraukiantys asmenys, susiję su organizuotu nusikalstamumu. Pavyzdžiui, Lietuvoje už vagystes iš prekybos centrų atsakomybė gresia nuo 14-os, todėl kėsindamiesi grobti prabangos prekes nusikaltėliai į pagalbą pasitelkia mažamečius. Ne vienas vaikas, įgijęs tokių įgūdžių Lietuvoje, išvyksta tęsti "karjeros" į užsienį. Remiantis Lietuvą pasiekiančiais nuosprendžiais, Vakarų Europoje dėl vagiliavimo prekybos centruose dažniausiai sulaikomi mūsų 15-17 metų paaugliai. Paprastai jie ten būna išvykę su tėvų žinia, bet apie tikruosius tokios viešnagės tikslus sužinoma tik vaikui įkliuvus.

Paklaustas, kodėl nepilnamečiai tampa žudikais ir žagintojais, pašnekovas pabrėžia, kad dažnas jų nužudo iš neatsargumo. "Paprastai vaikai to nenori, - įsitikinęs V.Aukštuolis. - Nepilnamečių tikslas dažniau būna auką sumušti, pakankinti, iš jos pasityčioti. Tačiau neapskaičiuojama jėga, neįvertinamos priemonės." O žagintojais, pasak specialisto, paaugliai tampa iš smalsumo. "Jų amžiui būdinga ir tai, kad tokius nusikaltimus paprastai daro grupė nepilnamečių", - vadovaudamasis ilgamete patirtimi aiškino pašnekovas.

Teismai liberalūs

"Seniai nemačiau vaikų, vagiliaujančių iš skurdo", - LŽ tvirtino V.Aukštuolis. Anot jo, nepilnamečiai vagia norėdami prasimanyti papildomų pinigų ir tapti nepriklausomi nuo tėvų. Tačiau lengvą grobį, atimtą iš silpnesnio bendraamžio ar močiutės gatvėje, jie taip pat lengvai ir išleidžia. Ir ne dėl socialinių įgūdžių stokos, o mėgdžiodami vyresnius paauglius, kurie taip elgiasi jau seniai ir lieka nenubausti.

Nusikalsti linkusiam nepilnamečiui pagaliau sulaukus 14 metų susiduriama su ydinga mūsų teismų praktika, kai jį vengiama siųsti į pataisos namus. O tai - maksimali priežiūros priemonė, numatyta nepilnamečiams, net tiems, kurie nusikaltimus daro sistemingai nuo pat vaikystės. Be to, V.Aukštuolio įsitikinimu, teismai pernelyg retai taiko griežčiausią auklėjamojo poveikio priemonę, numatytą teisiamiems nepilnamečiams, - ir Baudžiamajame kodekse numatytą jų nukreipimą į socializacijos centrus.

Tokia teismų praktika formuoja nebaudžiamumo iliuziją, nes bausme vaikai laiko tik prievartinį paėmimą iš įprastinės aplinkos. Akivaizdus to įrodymas - šūsnys teikimų, kuriuos teismams rašo probacijos tarnybos, prižiūrinčios lygtinai nuteistus nepilnamečius. Dažnas jų savo elgesiu tiesiog prašyte prašosi būti pasiųstas už grotų. Tačiau kol šie teikimai pasiekia teismą, kol yra išnagrinėjami, tokie paaugliai ir toliau daro nusikaltimus. Net intensyviau, nes žino, kad jų dienos laisvėje vis tiek suskaičiuotos.

Griežtų nuosprendžių efektas

Visai kitokį efektą, anot V.Aukštuolio, turi griežti teismo nuosprendžiai nusikaltusiems nepilnamečiams. Taip pat baiminamasi paviešinimo žiniasklaidoje. Štai Kaune prieš kurį laiką tarp paauglių buvo "madinga" tyčiotis iš benamių ar neįgalių asmenų. Visus nusikaltimus (nužudymus) pareigūnai atskleidė. Juos padariusiems paaugliams, neatsižvelgiant į jauną amžių, buvo skirtos beveik maksimalios nepilnamečiams laisvės atėmimo bausmės. V.Aukštuolio įsitikinimu, šių nuosprendžių paviešinimas pristabdė galimus nuteistųjų sekėjus, tad pastaruoju metu tokių nusikaltimų beveik neregistruojama.

Vis dėlto, anot pašnekovo, draudimas skelbti net prieš teismą stojančių nepilnamečių nusikaltėlių pavardes ir nuotraukas yra motyvuotas. Juk remiamasi psichologais, teigiančiais, kad toks viešinimas tradiciškai gali padidinti sekėjų būrį, o teisiamą nepilnametį - suerzinti ir pastūmėti daryti naujus, dar sunkesnius nusikaltimus.

Praktikas pritaria

Kauno vaikų socializacijos centro - vienintelės Kauno apskrityje tokios paskirties įstaigos berniukams - direktorius Adolfas Skališius mano, kad į nusikaltimus linkę paaugliai pas juos atsiduria per vėlai. "Į mūsų įstaigą tokie berniukai patenka tik tada, kai niekas su jais nebegali rasti kalbos", - V.Aukštuoliui pritarė A.Skališius, Kauno vaikų socializacijos centrui vadovaujantis 15 metų. Įstaigos direktoriaus įsitikinimu, su nepilnamečiais, linkusiais į nusikaltimus, socializacijos centruose reikėtų pradėti dirbti anksčiau. "Manau, tikslinga juos būtų siųsti čia nuo 12 metų", - LŽ teigė A.Skališius ir pridūrė, kad šiuo metu apie 70 proc. jo vadovaujamo centro auklėtinių - 15-16 metų paaugliai. Dabar čia gyvena 20 vaikinų (dar aštuonių laukiama atvykstant), ir tik vienas iš jų - penkiolikmetis - pateko į centrą teismo nuosprendžiu už vagystes.

Bėgimai pristabdyti

Pernai iš Kauno vaikų socializacijos centro buvo pasprukę devyni paaugliai. Bet dabar ši problema jau nebėra tokia opi kaip prieš kelerius metus - savavališkai pasišalinusieji paprastai paklajoja po miestą ir sugrįžta patys. Pastaruoju metu nepasitaikė ir atvejų, kad tokius bėgimus vainikuotų baudžiamosios bylos už centro gyventojų padarytus nusikaltimus.

Anot A.Skališiaus, galbūt pasitvirtino prieš porą metų įsigaliojęs Vaiko minimalios ir vidutinės priežiūros įstatymo pakeitimas, sutrumpinęs nepilnamečių buvimo jų įstaigoje laiką iki vienų metų. Anksčiau nusikalsti linkusį paauglį į socializacijos centrą buvo galima siųsti 1-3 metams.

A.Skališius užsiminė apie panašių Lenkijos įstaigų praktiką, kai po kiekvieno pasišalinimo iš vietinio vaikų socializacijos centro surastas nepilnametis paprastai siunčiamas į kitą centrą, esantį kuo toliau nuo jo namų. Taip nuolatiniai bėgliai gali atsidurti ir už 900 kilometrų nuo tėvų bei draugų.

Mūsų šalyje tokios galimybės nėra, bet ir Kauno vaikų socializacijos centre šiuo metu esama vaikų iš Žemaitijos.

DALINKIS:
0
0
SPAUSDINTI
LIETUVA
Rubrikos: Informacija:
AugintiniaiEkonomikaFutbolasGamtaĮkainiai
Gimtasis kraštasIstorijaJurgos virtuvėKelionėsInfoblokai
KomentaraiKonkursaiKovos menaiKrepšinisReklaminiai priedai
KultūraLengvoji atletikaLietuvaLŽ rekomenduojaPrenumerata
Mokslas ir švietimasNamų pasaulisPasaulisPrie kavosKontaktai
SportasŠeima ir sveikataTrasaŽmonėsKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2016 UAB "Lietuvos žinios"