TV programa
 

Horoskopai
 
SEKITE MUS Registruotiems varototojams
Paieška
LIETUVAKOMENTARAIPASAULISKULTŪRAISTORIJALŽ REKOMENDUOJAEKONOMIKASPORTAS
Šeima ir sveikataPrie kavosŽmonėsGimtasis kraštasMokslas ir švietimasTrasaKelionėsKonkursaiNamų pasaulisGamtaAugintiniai
LIETUVA

Kodėl žemė Lietuvoje "skraidė"

2012 06 29 7:44

Žemės nacionalizavimas buvo didžiulė sovietmečio neteisybė ir nusikaltimas. Tačiau atkūrus nepriklausomybę nekilnojamojo turto grąžinimo procesas, turėjęs tapti teisingumo aktu, virto viena įžūliausių aferų. Kodėl žemės sklypų kilnojimas išsigimė į nelygiaverčius mainus ir kas dėl to kaltas?

Apie tai prie "Lietuvos žinių" apskritojo stalo susirinko pakalbėti Seimo nariai konservatorius Saulius Pečeliūnas, socialdemokratas Bronius Bradauskas, teisininkas, buvęs Seimo kontrolierius Kęstutis Milkeraitis ir politikos apžvalgininkas Alvydas Medalinskas.

Aferos pradžia

A.Medalinskas. Nuo ko viskas prasidėjo?

S.Pečeliūnas. Pradžia buvo padaryta 1990 metais Seime. Visada pirmiausia atsiranda idėja, principai, o iš jų - įstatymai.

A.Medalinskas. Bet pirminė Sąjūdžio idėja buvo graži - kurti ne tik nepriklausomą, bet ir teisinę valstybę. Tačiau žemės sklypų restitucija Lietuvoje virto tikra teisingumo parodija.

S.Pečeliūnas. Sąjūdžio idėja buvo graži, bet mums reikėjo ištaisyti tai, ko buvo privelta dar iki mūsų atėjimo. Tada, dar LTSR laikais, prieš pat Sąjūdžio atėjimą į valdžią, buvo priimtas Valstiečių ūkio įstatymas - "kolchozų" bazėje norėta pradėti ūkininkavimą, iš kurio pirmiausia pralobtų jų pirmininkai ir kiti buvusios nomenklatūros atstovai. Ne paprasti žmonės. Tačiau pagal tą įstatymą ir tam tikra dalis paprastų žmonių išėjo iš kolūkių ir ėmė ūkininkauti. Jiems buvo skirti žemės sklypai. Mums, gavusiems valdžią, kilo dilema, ką daryti - vykdyti tokią pačią restituciją, kokios ėmėsi latviai ir estai, ar elgtis kitaip, turint galvoje Valstiečių ūkio įstatymo įgyvendinimą.

A.Medalinskas. Kur slypėjo esminė problema?

S.Pečeliūnas. Restitucija reikalavo perduoti visus sklypus buvusiems savininkams. Ką reikėjo daryti su naujaisiais ūkininkais, kurie tik ką buvo gavę sklypus? Nejaugi turėjome atimti juos iš žmonių, kurie vos pajuto ūkininkavimo džiaugsmą, įsitraukė į normalų ekonominį gyvenimą, ir perduoti buvusiems savininkams? Tada ir radosi siūlymas tokiais atvejais savininkams suteikti žemės sklypus kitoje vietoje. Tokių sklypų buvo nedaug ir jų grąžinimas nebūtų sukėlęs tiek pykčio, tačiau kai buvo suderintos visos nuostatos, tikrosios restitucijos liko labai nedaug, o dalinės - daug. Jos susikeitė vietomis.

B.Bradauskas. Čia buvo pasakyta, kad kažkas bloga buvo padaryta iki Sąjūdžio atėjimo į valdžią 1990 metais. Tačiau pripažinkite, kad visos problemos prasidėjo, kai 1991 metų birželio 18 dieną buvo priimtas įstatymas, pagal kurį, mirus savininkui, jo vaikams, tėvams ir sutuoktiniui buvo galima suteikti žemės kitur. 1992 metų sausio 14 dieną atsirado šio įstatymo papildymas, pagal kurį minėta teisė buvo suteikta ir anūkams. Taip žmonių, kuriems buvo leista kilnoti žemę, padaugėjo. Tai padaryta iki Lietuvos demokratinės darbo partijos (LDDP) atėjimo į valdžią. Mes 1993 metų liepos 15 dieną tik sujungėme tą įstatymą, kuriame kalbėta apie vaikų, tėvų ir anūkų teises.

A.Medalinskas. Ar nematėte, kad šis įstatymas atveria duris masiniam žemės kilnojimo reiškiniui? Jei matėte, kad jis yra žalingas, kodėl jo nepanaikinote, nepataisėte?

B.Bradauskas: Mes tuos įstatymus atšaukėme 2002 metais.

A.Medalinskas. Kai visi, kuriems reikėjo, jau buvo sklypus "susikilnoję". Ir tapo milžiniško turto savininkais, kai per pažintis gavo sklypų prie jūros, ežerų, upių, didžiųjų miestų teritorijose ar šalia jų. Pasakiškos vertės sklypus mainais už neretai beverčius sklypus.

B.Bradauskas. Didžiausias žemės kilnojimo vajus vyko ne mūsų valdymo laikais. 1996 metais konservatoriai atėjo į valdžią, o 1997 metų liepos 1 dieną priėmė įstatymą, dėl kurio giminystės laipsnis kilnojant sklypus tapo nesvarbus ir juos buvo leista kilnoti bet kur. Prisiminkime ir įstatymą dėl trijų hektarų žemės, kuris taip pat buvo ne mūsų - LDDP - sugalvotas.

K.Milkeraitis. Ir vienos, ir kitos valdžios žingsniai paskatino milžinišką korupciją. Valstiečių ūkio įstatymo, priimto paskutiniais dar komunistų valdymo metais, tikslas buvo atiduoti žemę nomenklatūrai ir spekuliantams. Tai, ką dabar bandoma vadinti žemės reforma, iš tiesų buvo antireforma. Jos tikslas - ne pratęsti Mykolo Krupavičiaus vykdytą žemės reformą, o naikinti per ją sukurtų žemėvaldų sistemą. Tai buvo didžiausias nusikaltimas po "prichvatizacijos".

A.Medalinskas. Man abu šie žingsniai taip pat yra vienodai nusikalstami, virtę didelio masto afera, pakirtusia žmogaus tikėjimą savo valstybe ir sukčius iškėlusia virš dorų žmonių.

K.Milkeraitis. Jų pasekmės - baisios. Neturime vidurinio sluoksnio. Per "prichvatizaciją" milijonieriais tapo vienetai, o didžioji visuomenės dalis liko ant ledo. Net nesugebėjome pasielgti taip, kaip kitos Baltijos valstybės, kur paskutiniais sovietiniais metais taip pat buvo priimti valstiečių ūkio įstatymai. Kodėl nepriklausomos Lietuvos parlamentas paliko tokį įstatymą galioti? Tai buvo baisu, nes tapo nebeaišku, kada pažeidžiamos žmogaus teisės. Kai kas nors ūkininkauja buvusio savininko žemėje ar kai savininkas nori tą žemę iš ūkininkaujančiojo joje atsiimti. Klausimas tapo tiesiog neišsprendžiamas.

Trys hektarai ir painiava

A.Medalinskas. Minėjote įstatymą dėl trijų hektarų žemės suteikimo. Kaip jis prisidėjo prie painiavos žemės restitucijos klausimais?

S.Pečeliūnas. Kai priėmėme Nuosavybės teisių atkūrimo įstatymą, Valstiečių ūkio įstatymą iš tiesų turėjome pripažinti netekusiu galios. O kas nutiko? Galiojo ir vienas, ir kitas įstatymas. Visi puolė registruotis gauti paskyrimus žemei. Reikalavimų perkelti sklypus į kitą vietą vis daugėjo. Paskui dar atsirado ir tie trys hektarai.

A.Medalinskas. Tai atsitiko tada, kai Sąjūdis turėjo valdžią. Nors pagal pasekmes žmonėms tai buvo tiesioginis nukrypimas nuo Sąjūdžio idėjų.

S.Pečeliūnas. Jeigu tai būtų buvę tik laikina priemonė, gal nieko baisaus nebūtų atsitikę, o tas iki trijų hektarų dydžio sklypų dalijimas būtų dar labiau paskatinęs žmones ūkininkauti. Bet teisės akte radosi formuluotė, pagal kurią šiuos sklypus gavę žmonės galėjo juos įteisinti kaip savo nuosavybę. Pirminė idėja buvo tokia, kad žmogus turėtų kur ganyti savo karvutę, kad galėtų laikinai naudotis tais trimis hektarais ir tartis su savininku dėl galimybės tą žemę nusipirkti, išsinuomoti. Kalbu apie normalius ekonominius santykius.

A.Medalinskas. Bet išėjo taip, kad įtakingi asmenys jau ne dėl karvutės ėmė imti tuos sklypus, o dėl sodybų prie upių ir ežerų bei kituose paklausiuose plotuose. Niekas su jokiais savininkais tartis nebenorėjo. Pasiėmė sklypus kaip nuosavybę ir viskas.

K.Milkeraitis. 1990 metų liepą pasirodė Vyriausybės nutarimas Nr. 01411 ir Vyriausybės nutarimas Nr. 308 dėl žemės asmeniniam ūkiui suteikimo, įforminimo ir apskaitos tvarkos. Čia kalbama apie trihektarius. Vytautui Landsbergiui kažkas pakišo mintį taip apsaugoti žmones nuo bjauriai besielgiančios kaimo nomenklatūros. Viskas būtų buvę gerai, jei Vyriausybės nutarime būtų pažymėta, kad tai yra laikina priemonė. Tačiau taip neatsitiko, todėl prasidėjo komunistų-nebekomunistų juodas veikimas. 1992 metais paėmę valdžią jie ėmė skleisti demagogiją, kad nepriklausomos Lietuvos vardu atsirado trihektarių nuosavybės precedentas. Inspiravo apylinkių tarybas skubiai matuoti sklypus, kurstė žmones, dalijo sklypus. Surengė rinkimų šou, kuris labai brangiai kainavo, nes buvo įneštas didžiulis chaosas į restitucijos procesą. Nuo jo kenčiame iki šiol.

S.Pečeliūnas. Grįžta žmogus į gimtąjį kaimą, o jo žemė jau padalyta į trihektarius.

B.Bradauskas: Kuo čia dėti mes? Nutarimas dalyti į trihektarius buvo priimtas 1990 metais, o LDDP į valdžią atėjo tik 1992-ųjų pabaigoje. Tai kaip mes tuos trejus metus galėjome dalyti žmonėms trihektarius?

A.Medalinskas. Bet jei matėte, kad jūsų pirmtakų priimtas įstatymas yra blogas, galėjote jį atšaukti.

B.Bradauskas. Ir žlugdyti savo partiją? Tie davė žemės, jie yra geri, o štai atėjo kiti, iš LDDP, ir ją atėmė. Suprantate, koks triukšmas būtų kilęs? Mes supratome, kas mums buvo parengta, todėl šis ydingas teisės aktas buvo vykdomas toliau.

A.Medalinskas. Pripažinkime, kad kai kas naujojoje valdžioje matė, kad šis įstatymas leidžia įtakingiems žmonėms gauti gerus žemės sklypus, ir todėl nieko nedarė.

B.Bradauskas. Gal buvo ir tokių. Bet pirmiausia reikia žiūrėti, kas išleido džiną iš butelio. Atgal jo jau nebesukiši, o tie trys hektarai buvo visiška nesąmonė.

S.Pečeliūnas. Kai prasidėjo nuosavybės teisių į žemę atkūrimas, atsirado savininkų luomas. Kadangi "kolchozai" jau buvo ardomi, žmonės išsigando, kad atsiradus savininkams gali likti be žemės. Dėl to priimtas nutarimas, jog žmogus būtų užtikrintas, kad turės kur ganyti savo karvutę. Tačiau leisti naudotis ir leisti disponuoti - visiškai skirtingi dalykai. Kadangi labai skubėta, formuluotė nutarime buvo netiksli.

A.Medalinskas. Skubėjo ar sąmoningai tai padarė, kad patys taip pat gautų "auksinių" sklypų?

S.Pečeliūnas. Gal buvo ir kitų priežasčių.

K.Milkeraitis. Bet pradžią visam tam chaosui davė ne įstatymas dėl trijų hektarų, o Valstiečių ūkio įstatymas, priimtas dar sovietiniais metais. Žinoma, tas jo susipynimas su įstatymu dėl trijų hektarų, kai nebuvo pasakyta, kad žemė suteikiama tik laikinai naudotis, atvėrė galimybes LDDP Vyriausybei leisti juos išpirkti. Šie veiksmai užtikrino tarpukariu įvykdytos M.Krupavičiaus žemės reformos visišką griūtį.

A.Medalinskas. Kuo čia dėta M.Krupavičiaus žemės reforma?

K.Milkeraitis. Ši reforma buvo didžiulis tarpukario Lietuvos laimėjimas. Ja siekta, kad atsirastų vidurinysis sluoksnis, kuris suaugtų su valstybe. Žemės suteikta ir tiems, kurie gynė valstybę. Bet ši reforma nebuvo baigta. O tai, kas padaryta su žeme per du pastaruosius dešimtmečius, buvo ėjimo į didžiulio socialinio neteisingumo valstybę išraiška. Joks vidurinysis sluoksnis Lietuvoje nebuvo sukurtas, nes išlikusio nekilnojamojo turto neatgavę gyventojai neturėjo pradinio kapitalo. Daug potencialių savininkų, galbūt ir ūkininkų, priversti palikti tėvynę.

S.Pečeliūnas. LDDP turėtų prisiimti atsakomybę už tai, kad po 1992 metų rinkimų kreipdamasi į Konstitucinį Teismą (KT) paklausė, ar minėta formuluotė "leisti naudotis" reiškia ir disponavimą. KT vertino juridinį faktą ir pasakė, kad leidėjo sumanyta reikšmė yra "naudotis", bet juridinis užrašas leidžia tai traktuoti ir kaip teisę disponuoti. Tai ir įteisino dviprasmę situaciją dėl žemės sklypų. Išvada leido abejonę paversti faktu.

K.Milkeraitis. KT elgėsi kaip pardavėjas, kuriam buvo duotos sugadintos svarstyklės. LDDP tuo ir pasinaudojo.

S.Pečeliūnas. O mes nesuskubome paruošti savo kreipimosi. LDDP daugumos atstovai klausimą suformulavo, kaip jiems buvo patogiau, ir gavo jiems naudingą atsakymą.

Lemtingi 1997 metai

A.Medalinskas. Daug kalbėjote apie valstiečius, jų karvutes, bet ši reforma ypač didele problema tapo, kai kaimo reikalai buvo tik pretekstas, o prasidėjo įtakingų valdžioje sėdinčių miestiečių sklypų "skrydžiai" į fantastiškai gražias paežeres ir pajūrį.

B.Bradauskas. Tai įvyko dėl to, kad 1997 metais buvo leista visiems kilnoti žemę.

K.Milkeraitis. Norint suprasti, kodėl prasidėjo žemės kilnojimas, reikia prisiminti 1991 metų birželio 18 dieną priimtą įstatymą dėl piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atstatymo tvarkos. Įstatymu nesiekta atkurti iki okupacijos buvusių žemėvaldų, o pavesta valdininkams ieškoti pretendentų, kad ir kur jie tuo metu gyveno, žemėvaldas skaidyti ir "nešioti" po Lietuvą. Žemėtvarkos valdininkams atsivėrė neišpasakytos galimybės, nes tų pretendentų nelabai kas norėjo ieškoti, ypač jei buvo koks nors geresnis sklypas.

A.Medalinskas. Pradiniame variante buvo žodžiai "jeigu neatsiranda savininkų". Tik tada galima perkelti sklypą, tačiau vėliau net ir šie žodžiai dingo.

B.Bradauskas. Būta ne vieno asmens, kuris pražiopsojo galimybę pateikti pareiškimą dėl sklypo.

S.Pečeliūnas. Buvo terminas, iki kada žmogus galėjo pareikšti savo teisę į žemės sklypą. Mes jį pratęsdavome, nes kai kurie žmonės dėl objektyvių priežasčių nespėdavo susitvarkyti. Kaip visa tai privalėjo vykti juridiškai? Jeigu tau grąžina nuosavybę, tu ją įregistruoji Registrų centre. Taip turi elgtis ir pilietis, ir valstybė. Registrų centre piliečiai viską įregistravo. Visą savo buvusią žemę. O valstybė - ne. Bet buvo sklypų, dėl kurių negauta pareiškimų iš pretendentų. Kiek buvo galima tą terminą pratęsinėti? Kai nebuvo pretendentų, tie sklypai tapo laisvi.

A.Medalinskas. O jeigu būta pareiškimų, bet klausimo sprendimas buvo vilkinamas ir per tą laiką koks nors geras sklypas buvo atiduodamas kuriam nors kitam, dažnai įtakingam asmeniui, norinčiam persikelti savo sklypą? Ar šios problemos buvo galima kaip nors išvengti?

S.Pečeliūnas. Pretendentų į sklypus niekas nevertė registruoti paraiškų valstybinės žemės registre, o tai daryti reikėjo priversti įstatymu. Kuo viskas virto? Tarkime, nepareiškiama pretenzija į žemės sklypą. Tada sakoma, kad žemė tampa valstybės. Bet kodėl? Pagal Civilinį kodeksą būtina kreiptis į teismą, kad jis tokį sklypą pripažintų bešeimininkiu turtu. Tada tik valstybė gali įregistruoti tokį turtą kaip savo. Valstybė nepaisė Civilinio kodekso reikalavimų ir greitai tokie sklypai tapo valstybės, o valdininkai ėmė juos parceliuoti.

B.Bradauskas. 1996 metais į valdžią atėję konservatoriai sustabdė žemės reformą ir sakė, kad viską padarys iš naujo. Tai kodėl nepadarė?

S.Pečeliūnas. Gediminas Vagnorius taip sakė, o ne aš.

B.Bradauskas. Hektaro žemės grąžinimas pabrango keliolika kartų. Privatūs matininkai nugrūdo į stalčių bobučių pareiškimus. Ir dar dabar žmonės skundžiasi nerandantys laiku savo pateikto pareiškimo. Taip sklypai ir "suskraidė" į paežeres ir Vilniaus apylinkes. 1997 metais, po minėto nutarimo priėmimo, visa tai pasipylė kaip iš gausybės rago.

A.Medalinskas. Žmogus pateikia pareiškimą, kažkas atsistoja į eilę už jo nugaros, bet vėliau peršoka į priekį. Buvęs savininkas lieka be žemės sklypo, kurį gauna kažkas kitas - įtakingas arba davęs kyšį.

B.Bradauskas. Yra tokių atvejų. Žmogus skundžiasi, kad jo žemę valdo kitas asmuo, kuris anais laikais net pareiškimo nepateikė. Štai kas galėjo nutikti: savininko pareiškimą matininkas galėjo padėti į stalčių, o kito žmogaus pareiškimą įforminti ankstesne data.

S.Pečeliūnas. Bet tai yra nusikaltimas.

B.Bradauskas. Žinoma. Bet kas dabar tai įrodys?

S.Pečeliūnas. Įstatyme visos eilės buvo sudarytos tvarkingai. Yra pirmas pretendentas, jeigu jo nėra - antras, jeigu antro nėra - trečias. Tai būtų veikę, tačiau žmonės nebuvo informuoti. Ir, žinoma, būta piktnaudžiavimo atvejų.

A.Medalinskas. Būta? Viskas primena didžiulę aferą.

B.Bradauskas. Todėl, kad niekas nekontroliavo privačių matininkų.

K.Milkeraitis. Jie tada dar nebuvo privatūs.

S.Pečeliūnas. Sutinku, kad neretai jų elgesys buvo neleistinas. Kaip visa tai veikė? Gauna jie močiutės pareiškimą, pažiūri, kurioje vietoje žemės sklypas, pasvarsto, ar močiutės pajėgs apginti savo teises, pasidomi, kas labai norėtų tos žemės. Gryniausia mafija, kuriai veikiant visiems buvo gerai, išskyrus tą močiutę. Jeigu močiutė būtų gudri, pareiškimą atneštų dviem egzemplioriais. Antrąjį - su data ir matininko parašu - atiduotų į archyvą. Tokiu atveju matininkas atsakytų už dokumentų pradanginimą ir klastojimą.

A.Medalinskas. Kodėl niekam nekilo mintis įvesti daugiau ar mažiau lygiaverčius žemės sklypų mainus? Taip, kaip yra dabar. Tada nebūtų to masiško neteisingo praturtėjimo pavyzdžių, kai koks nors grašius kainavęs sklypas buvo išmainomas į tokio pat dydžio, bet gerokai vertingesnį sklypą prie jūros, ežerų ar didžiuosiuose miestuose?

K.Milkeraitis. Problemų radosi ir dėl sprendimo žemės grąžinimo, restitucijos klausimus atiduoti į valdininkų rankas. Jie galėjo daryti, ką nori. Taip pasielgta sąmoningai.

B.Bradauskas. Kas šiuos klausimus atidavė spręsti valdininkams ir matininkams?

S.Pečeliūnas. Parlamentinės daugumos, kurią tada sudarė Sąjūdis, jau nebebuvo. Be to, Sąjūdis turėjo valdžią tik Aukščiausiojoje Taryboje, bet ne vietos savivaldoje. Ten ir toliau, neskaitant retų išimčių, valdė senoji nomenklatūra.

B.Bradauskas. O tuo metu Aukščiausiojoje Taryboje kiekvienas sprendė savo klausimus.

A.Medalinskas. Kada žemės sklypų vertės buvo išmatuotos ir sklypai imti kilnoti jau daugiau ar mažiau lygiaverčių mainų principu.

B.Bradauskas. Man atrodo, apie 2005 metus.

A.Medalinskas. Vadinasi, tik tada, kai visi, kuriems reikėjo, jau buvo susikilnoję sklypus nelygiaverčių mainų principu.

S.Pečeliūnas. Normalios restitucijos atveju to verčių klausimo nebūtų reikėję spręsti.

Tauta turėtų žinoti savo herojus

A.Medalinskas. Bet normalios restitucijos Lietuvoje nebuvo. Ar sutinkate, kad tai, kaip Lietuvoje buvo įgyvendinamas žemės grąžinimas, buvo viena didžiausių neteisybių per atkurtos nepriklausomybės dvidešimtmetį?

B.Bradauskas. Pati didžiausia - "prichvatizacija".

A.Medalinskas: Taip, drauge ir "prichvatizacija". Bet nežinia kodėl nei vienos, nei kitos aferos autorių nežinome arba jie įvardijami paslapčiomis. Gal sėdintieji prie šio apskritojo stalo galėtų juos įvardyti? Tauta turi žinoti ne tik teigiamus, bet ir neigiamus herojus. Noriu žinoti teisybę, todėl ir šiam pokalbiui pasikviečiau buvusį LDDP Vyriausybės ministrą, buvusį Seimo kontrolierių, tyrusį žemės aferų bylas ir signatarą, į kurį dažniausiai rodo pirštais kolegos, kai jų paklausi, kas visa tai užsuko. Svarbu išgirsti viską iš pirmų lūpų.

S.Pečeliūnas. Ilgai kariavau su šia neteisybe, bet man nepavyko. Tam, kuris kariauja, priskiria visas bėdas. Viskas įvyko kitaip, nei buvo sugalvota. Pavargau tai įrodinėti. Jeigu kas nors norėtų, nesunkiai rastų tų projektų autorių, kurie ir užsuko visą painiavą, pavardes. Aš jų nevardysiu, nes kai kurie jų jau yra mirę.

A.Medalinskas. Bet atsakomybė krenta ant tų, kurie bent jau pašnabždomis yra įvardijami kaltaisiais, pečių. Juk tokių darbų autoriai turėtų būti žinomi, net jeigu jau yra išėję į Anapilį. Be to, nemažai yra ir gyvųjų, bet jie tyli. Žmonės turėtų žinoti, kas buvo šios ir dar vienos aferos - "prichvatizacijos" - autoriai ir teisinių jų pamatų kūrėjai. Ir valstybė turėtų ieškoti būdų atkurti teisingumą šių aferų aukų atžvilgiu.

B.Bradauskas. Prisipažinsiu, kad ir aš 10 metų buvau įsitikinęs, jog ta 1997 metais padaryta pataisa yra S.Pečeliūno ir kad dėl žemės kilnojimo yra daug jo kaltės. Kalbu apie pataisą, po kurios giminystės ryšiai tapo nesvarbūs. Paaiškėjo, kad būta viso proceso...

S.Pečeliūnas. 1996 metais, kai konservatoriai laimėjo rinkimus, jie buvo įsipareigoję paruošti naują nuosavybės teisių atstatymo įstatymą. Mes, demokratai, tada į rinkimus ėjome atskiru sąrašu ir siūlėme įstatymą, pagal kurį būtų negalimas žemės kilnojimas ir stiprinama tiesioginė restitucija. Jeigu žmogui nepatinka grąžinta žemė, tegul parduoda ir nusiperka tokią, kuri jam patinka. Buvome koalicijoje. Partnerių parengto projekto laukėme mėnesį, bet jo nesulaukę įregistravome savo projektą. Tada Vyriausybė po dviejų savaičių pateikė savo projektą ir pasiūlė abu projektus sujungti. Kai ką į tą įstatymą mums pavyko įtraukti, bet labai rimtas ginčas įsiplieskė kalbant apie parkus. Stipriai priešinomės, bet vėliau buvome kaltinami, kad būtent mes "suvėlėme" visą situaciją.

A.Medalinskas. Įstatymas labai žalingas. Kas buvo tų žalingų pataisų autoriai?

S.Pečeliūnas. Įstatymo, kuris radosi 1997 metais, autorius tikrai ne aš. Konservatorių frakcija buvo didelė, o mūsų - maža. Tris mėnesius priiminėjome įstatymus. Kiekvienam straipsniui buvo teikiamos ir mūsų pataisos, bet jos daugeliu atvejų buvo atmestos.

A.Medalinskas. Tai gal tą košę užvirė Seimo Kaimo reikalų komitetas, kuriam tais konservatorių valdymo laikais vadovavo Vaclovas Lapė, dabar miręs, ar koks kitas politikas? Gal kas nors iš Vyriausybės grojo pirmuoju smuiku?

S.Pečeliūnas. Dar buvo aktyvus ir to paties Seimo komiteto pirmininko pavaduotojas. Pavardės neprisimenu. Jie abu buvo tų pataisų autoriai.

A.Medalinskas. Gal siūlymas į Seimą atėjo iš Žemės ūkio ministerijos?

S.Pečeliūnas. Iš pradžių buvo Seimo nutarimas. Vyriausybė priėmė tai įgyvendinančius aktus. Kur buvo esminė Aukščiausios Tarybos bėda? Neišskiriu nei kairiųjų, nei dešiniųjų. Priimdami įstatymus orientavomės į sąžiningą, pilietišką Lietuvos valstybės valdininkiją. Jau tada sakiau, kad įstatymą reikia rašyti ne protingam ir sąžiningam asmeniui, o reikia rašyti taip, kad net blogas žmogus negalėtų blogai pasielgti. Gavusi šį įstatymą vietos valdžia greitai ėmė dalyti sklypus ir supriešino kaimo žmones. Tik vėliau vietoj teisės naudoti atsirado teisė disponuoti, bet savininkas, kuriam turėjo būti grąžinta žemė, liko be nieko. Įstatymo projektas, kurį siūlėme mes, demokratai, buvo sudėtingas, bet jame buvo pateikti kiekvienos situacijos teisiniai sprendimai. Tie mūsų siūlymai buvo išmesti į šiukšlių dėžę, sukurtas paprastesnis įstatymo variantas, kuris galutinai viską supainiojo.

Ar įmanoma ką nors pakeisti?

A.Medalinskas. Ar šioje istorijoje įmanoma atkurti nors dalį teisingumo?

B.Bradauskas. Nematau jokių galimybių.

S.Pečeliūnas. Galimybė buvo 1996 metais. Pavartykite Demokratų partijos po rinkimų įregistruotą projektą. Dar buvo galimybė blogybes ištaisyti pagal atskirus scenarijus. Manau, kad dabar tai yra neįmanoma. Nebent ištaisyti atskirus smulkius dalykėlius.

B.Bradauskas. Dabar ir laisvos žemės beveik nebelikę, o apskritys jau formuoja žemės sklypus parduoti, nors buvusiems savininkams žemė dar negrąžinta.

K.Milkeraitis. Registrų centras turi paskelbti duomenis apie žemės nuosavybės padėtį Lietuvoje. Ji yra įslaptinta. Žemės supirkinėjimo spekuliavimo tikslais mastai yra baisūs. Nežinoma, kieno rankose yra atsidūrusi didelė dalis mūsų tautos žemės. Baisus yra ir teisinis cinizmas. Pavyzdžiui KT 2001 metais priėmė nutarimą, kad laisva neužstatyta žemė miestuose turi būti grąžinta savininkams. Bet tuo metu geriausia savininkų žemė jau buvo išgrobstyta.

A.Medalinskas. Minėjote, kad visą aferą įsuko valdininkai? Kaip jie gali būti patraukti atsakomybėn?

K.Milkeraitis. Žmogus gali kreiptis į teismą, bet tas procesas brangiai kainuoja. Nežinau, ar daug kas tam ryžtųsi.

A.Medalinskas. Bet gal toks procesas sukeltų grandininę reakciją. K.Milkeraitis. Dėl valdininkų atsakomybės. Kvazinormų buvo tiek daug, kad nubausti su žemėtvarka susijusį valdininką labai sunku. Teisinis chaosas buvo sukurtas didžiulis. Bet jeigu žmogus pajėgs susiorientuoti tame chaose, gal ir galėtų pats bandyti atkurti teisingumą per teismą, pareikalauti, kad žalą kompensuotų tie, kurie ją padarė. Tik ar turime daug teismų, kurie siektų teisingumo?

Nuo kitos savaitės diskusija bus spausdinama ketvirtadienio numeryje

DALINKIS:
0
0
SPAUSDINTI
LIETUVA
Rubrikos: Informacija:
AugintiniaiEkonomikaFutbolasGamtaĮkainiai
Gimtasis kraštasIstorijaJurgos virtuvėKelionėsInfoblokai
KomentaraiKonkursaiKovos menaiKrepšinisReklaminiai priedai
KultūraLengvoji atletikaLietuvaLŽ rekomenduojaPrenumerata
Mokslas ir švietimasNamų pasaulisPasaulisPrie kavosKontaktai
SportasŠeima ir sveikataTrasaŽmonėsKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2016 UAB "Lietuvos žinios"