Paieška
LIETUVAGIMTASIS KRAŠTASISTORIJAEKONOMIKAKOMENTARAIPASAULISGYNYBAŠEIMA IR SVEIKATA
ŠVIETIMASŽMONĖSKULTŪRASPORTASGAMTA IR AUGINTINIAIĮDOMYBĖSMOKSLAS IR ITMULTIMEDIJA
LIETUVA

Kokį pavojų pasauliui kelia Rusija?

 
2017 05 22 10:00
"Didelė armija, atominis ginklas – man nėra šalies didybės įrodymas", - teigia G. Amnuelis
"Didelė armija, atominis ginklas – man nėra šalies didybės įrodymas", - teigia G. Amnuelis "Scanpix" nuotrauka

„Lietuvos valdžia geriau nei kitos šalys suprantą tą pavojų, kurį gali sukelti visam pasauliui (o Lietuvai ypač, nes kaimynai) atgimimas žmonių nekenčiančios valdžios, teritorijoje, kuri vadinasi Rusijos Federacija“, – interviu LŽ teigė Grigorijus Amnuelis, praėjusią savaitę atvykęs į netoli Trakų vykusį Rusijos opozicijos susitikimą.

Grigorijus Amnuelis – ne toks žinomas Lietuvoje, kaip tarkim Michailas Chodorkovskis ar Michailas Kasjanovas, tačiau Rusijoje jis labiau girdimas, nes jam vis dar leidžiama pasirodyti nacionaliniuose Rusijos televizijos kanaluose, nors tai, ką jis sako, – tikrai neatitinka dabartinės Kremliaus linijos.

„Aš niekam nepriklausau, todėl mane išleidžia į eterį. Ir tuomet aš tikiuosi, kad bent keli žmonės išgirs mano argumentus ir susimąstys“, – aiškino pats G. Amnuelis, pakeliui į netoli Trakų vykusį Rusijos forumą, kuriame praėjusią savaitę rinkosi ką tik paminėti bei kiti Rusijos opozicijos atstovai.

Oficialiai G. Amnuelis – dokumentinių filmų režisierius. Bet jis – ir buvęs Rusijos Dūmos deputatas, kuris nuo praėjusio amžiaus dešimto dešimtmečio vienaip ar kitaip dalyvavo Rusijos politikoje – dirbo su Boriso Jelcino komanda, vėliau prisidėjo kuriant partiją „Vienybė“, kuri įtvirtino Vladimiro Putino valdžią ir dabar yra valdančioji, tiesa, per tą laiko ji pavirto į „Vieningąją Rusiją“.

„Mano gyvenimas – tarp kūrybos ir visuomeninės veiklos“, – sako jis, o į klausimą, kodėl palaikė V. Putiną, atsako, kad geresnio varianto tuomet nebuvo, tačiau galiausiai nesugebėta V. Putino politikos nukreipti teigiama linkme, t.y. padaryti Rusiją „normalia šalimi“, o ne tuo, kuo ji tapo dabar. Būtent dabartinė Rusijos padėtis ir kuo visa tai gali pasibaigti tiek Rusijai, tiek visam pasauliui labiausiai ir neramina G. Amnuelį.

– Kas tas Rusijos forumas, į kurį atvykote jūs bei daug kitų žinomų Rusijos žmonių? Koks jo tikslas?

– Tai bandymas surasti abipusį supratimą: ką mums reikėtų pakeisti gyvenime, visų pirma, Rusijos gyvenime. Man atrodo, kad tai turėtų būti bandymas surasti šalies vystymosi kelią, ne pakeičiant žmogų, sėdintį Kremliuje, ne pakeičiant partijos pavadinimą, kuri turi daugumą parlamente, o būtent surasti galimybę pakeisti šalies kelią. Ir tai nėra revoliucinis procesas, kurį galima įgyvendinti per vieną naktį. Tai ilgas procesas.

Būtina surasti supratimą tarp tų kurie priverstinai atsidūrė emigracijoje ir tarp tų, kurie iki šiol randa galimybes priešintis viduje, t.y. vis dar yra Rusijoje. Tai turėtų vykti be pasidalijimo į vadus, tarnus ar paprastus kareivius.

Būtina surasti idėją, kuri leistų išvesti Rusiją iš dabartinės padėties ir padarytų ją normalia valstybe.

– O kokį vaidmenį čia vaidina Lietuva? Tai tik vieta susitikimui – tarkim kitais metais jis gali vyki Lenkijoje ar Latvijoje?

– Labai geras klausimas. Žiūrint į istoriją, daugelis žmonių, kurie priešinosi Rusijos režimams bėgo į Lietuvą. Tarkim Borisas Godunovas, sentikiai ir t.t. Žinoma, jie bėgo ir į Latvija, Estiją, Lenkiją bei kitas su Rusija besiribojančias šalis.

Bet kokiu atveju, savo kaimynų mes nesirenkame – juos nulemia istorija, likimas. Jūs buvote priversti pajusti daug skausmingų procesų, kurie vyko Rusijoje, tarp to ir baisiausia patirtis – 50 metų okupacijos. Tai jums suteikė galimybę pajusti ir daug geriau suprasti nei kitiems, tarkim, už Atlanto esantiems kolegoms, kas vyksta Rusijoje. Jūs daug geriau suprantate mūsų mentalitetą. Todėl rinktis Lietuvoje man atrodo labai teisinga.

Žiūrint į istoriją, daugelis žmonių, kurie priešinosi Rusijos režimams bėgo į Lietuvą. Tarkim Borisas Godunovas, sentikiai ir t.t.

Žinoma, susitikimo vieta gali būti Latvija, bet juk net Europos Parlamente gyvuoja pasakymas, kad visoje ES yra tik vienas prezidentas, t.y. stiprus vadovas, ir tai Dalia Grybauskaitė. Taigi Lietuvos valdžia, net ir su turima patirtimi (t.y. pati D. Grybauskaitė dalyvavo sovietinėse struktūrose) tikriausia geriau supranta nei kitos šalys tą pavojų, kurį gali sukelti visam pasauliui (o Lietuvai ypač, nes kaimynai) atgimimas žmonių nekenčiančios valdžios, teritorijoje, kuri vadinasi Rusijos Federacija.

– Bet mus dabar, o ypač anksčiau, tame pačiame Europos Parlamente vadino rusofobais, isterikais ir pan.?

– Tie, kurie, taip sako – ne vien tik Europoje (ir už Atlanto galima rasti panašių „specialistų“), mano nuomone nelabai supranta dviejų dalykų: visų pirma požiūris į Rusiją, rusų tautą, rusišką kultūrą ir požiūris į valdžią Kremliuje – tai dvi atskiros pozicijos. Rusofobija – tai požiūris į žmones, o aš nei vienoje pasaulio šalyje nepastebėjau tokio požiūrio į rusų žmones, rusišką kultūrą.

Todėl negalima vadinti rusofobija priešiškumą Kremliaus politikai. Tai terminų painiojimas.

Antras svarbus akcentas, skirtingai nei lietuviai (turėję skaudžią patirtį), pavyzdžiui, italai, jų laimei, neturėjo tokio patyrimo. Jiems pasisekė. Jei jie turėtų tokią patirtį, jie tikriausiai kalbėtų panašiai, kaip lietuviai. Jie praėjo savo kelią, pavyzdžiui jų santykis su Benito Mussoliniu dviprasmiškas. Vieno ar kito politinio proceso vertinimas priklauso nuo mūsų istorinės atminties ir nuo to, kiek mes gerai suprantame, kas vyksta.

Kol yra šalys, kurios mano, kad pagrindinis jų draugas yra armija ir laivynas, jokia kita šalis, net ir geografiškai esanti labai toli, negali būti rami ir soti bei trumparegiška.

Gaila, bet daugeliui europiečių sotumo jausmas atstoja politinę toliaregystę, politinį tikslingumą. Jie gyvena pasaulyje, kuriame galima nuspėti, kaip gyvens jų proanūkis. Tai labai gerai, bet jie pamiršta, kad taip gyvena ne visi. Kai taip gyvens visi, tuomet mes galėsime būti ramūs. Bet kol yra šalys, kurios mano, kad pagrindinis jų draugas yra armija ir laivynas, jokia kita šalis, net ir geografiškai esanti labai toli, negali būti rami ir soti bei trumparegiška.

Todėl mano nuomone, tokie kaltinimai Lietuvai neturi pagrindo.

– Jei teisingai suprantu, tai jūsų požiūris Rusijos ir Lietuvos, Rusijos ir Europos santykius atrodo gan pesimistiškai?

– Pesimistiška nes, arba mes išmoksime kalbėti viena kalba, t.y. pagal tas pačias vertybes, ir vadinsime baltą – balta, juodą – juoda... Jei to mums nepavyks pasiekti, tuomet aš, išties, esu pesimistas dėl to, kas gali nutikti.

– Bet, ar įmanoma su dabartine Rusija, kuriame vyrauja Aleksandro Dugino idėjos apie išskirtinę Rusijos civilizaciją arba misiją, surasti bendrą kalbą? Kas turi išmokti: Kremlius – europietiškai, ar Europa – Kremliaus kalbą?

– Išvardinkite man šalis, kurioms sėkmingai sekėsi eiti rusišku, tiksliau sovietiniu keliu. Jei paminėsite Šiaurės Korėją, dar kartą pasikartosiu – didelė armija, atominis ginklas – man nėra šalies didybės įrodymas. Šalies didybė – tai kultūra, švietimas, socialinė gerovė ir ekonominis stabilumas. Man atrodo, kad būtent šie faktoriai yra svarbesni.

Kalbos pasirinkimas (politine, ne lingvistine prasme) – aiškus ir bandyti eiti kita kryptimi, man atrodo katastrofa visų pirma Rusijos piliečiams, visų antra visam pasauliui.

Į klausimą, kas ką turi mokyti, atsako istorija. Mes vadiname vakarietišką kelią civilizacijos keliu ir tuo keliu žengia absoliuti dauguma pasaulio valstybių. Tai jos daro ne per prievartą. Tai žmonių pasirinkimas. Būtent todėl migracija vyksta į Vakarus, o ne atvirkščiai.

Todėl kalbos pasirinkimas (politine, ne lingvistine prasme) – aiškus ir bandyti eiti kita kryptimi, man atrodo katastrofa visų pirma Rusijos piliečiams, visų antra visam pasauliui.

– Kaip Rusijos visuomenė žiūri į Lietuvą ir Baltijos šalis. Sovietiniais metais, tai buvo „vakarai“, o kaip dabar – „benderofašistai“ ir visokie panašūs?

– Sovietiniais metais daugiau 90 proc. gyventojų išvykti į užsienį net nesvajojo, bet atvykę į Rygą, Taliną, Kauną, Vilnių, Klaipėdą Lvovą, jie susidurdavo su kita kultūra, kita architektūra, aptarnavimo kokybe kavinėse bei restoranuose ir t.t. Viso to pas juos nebuvo. Todėl jie vyko čia, kad nors truputi susipažintų su tuo.

Gaila, bet mes gyvename beveik Šiaurės Korėjos gyvenimą,

Ir dabartinėje Rusijoje vis dar išvažiavimas į užsienį ir gavimas užsienio paso išlieka komplikuotas, ypač kalbant apie mažų miestų, kaimų gyventojus. Taip pat trukdo nemokėjimas bendrauti, pavyzdžiui, net tualetą surasti ne visada paprasta. O tai svarbu. Ir kai prieš žmogų atsiranda visi šie iššūkiai ir dar kiekvieną dieną televizoriaus ekrane rodo, kad jūs rytą pradedate nuo ruso kūdikio suvalgymo, o dieną baigiate rusės močiutės suvalgymu, žmogus paprasčiausia bijo pas jus važiuoti. Gaila, bet mes gyvename beveik Šiaurės Korėjos gyvenimą, kuomet jos gyventojai yra įsitikinę, kad jų šalis skraido į Mėnulį, Saulę, laimi futbolo čempionatus.

Rusų supratimas apie bet kokią užsienio šalį labai iškraipytas.

Turiu tokią mintį – gal ir ekscentriška, bet jei būtų mano valia, padaryčiau bevizį režimą Rusijos piliečiams iki tam tikro amžiaus. Tai vienintelė privilegija, kuri būtina jaunimui. Ne veltui Euromaidanas prasidėjo nuo jaunimo, kuris norėjo turėti galimybę, laisvę rinktis universitetą. T.y. jaunimas turi turėti galimybę praplėsti savo akiratį. Tai nereiškia, kad kiekvienas, kuris atvyks čia ar į Niujorką, pamils tai, ką pamatė. Ne, bet horizontai prasiplės.

Grigorijus Amnuelis / Asmeninio archyvo nuotrauka
Grigorijus Amnuelis / Asmeninio archyvo nuotrauka

– Tačiau juk dabartinis Rusijos politinis elitas bent iki Krymo turėjo visas galimybes keliauti ir keliavo po pasaulį, bet ar tai davė rezultatų?

– Kalbant apie Rusijos politinį elitą, tai visų pirma reikia pažymėti, jog tai „fakyrai valandai“ – jie dabar yra, o rytoj jų nėra, ir niekas jų neatsimins. Labai nedaug iš jų paliks kažką atmintino apie save. Norint būti elitu, reikia tai užsitarnauti.

Dėl Krymo buvo įvairių nuomonių tarp elito atstovų, bet jie nemato galimybės egzistuoti be maisto davinio, kurį jiems išduoda, be privilegijų, kurias jie turi. Jie pasiruošę kalbėti viešai tai, ko iš jų laukia virš jų stovintys žmonės.

Be to, dauguma mūsų politinio elito – žmonės su antpečiais, t.y. kilę iš jėgos struktūrų. Aš labai gerbiu žmones, dėvinčius uniformas, bet yra vienas labai didelis jų trūkumas – jie išmokyti vieno dalyko: įsakymas nediskutuojamas, įsakymas vykdomas. Gaila, bet tik labai nedaugelis išmoko Niurbergo proceso pamoką, kad nusikalstamo įsakymo vykdymas taip pat yra nusikaltimas.

DALINTIS:
 
SPAUSDINTI
LIETUVA
Rubrikos: Informacija:
EkonomikaGamta ir augintiniaiGimtasis kraštasGynybaKontaktai
ĮdomybėsIstorijaJurgos virtuvėKomentaraiReklaminiai priedai
KonkursaiKultūraLietuvaMokslas ir ITPrenumerata
PasaulisSportasŠeima ir sveikataŠvietimasKarjera
TrasaŽmonės
Visos teisės saugomos © 2013-2017 UAB "Lietuvos žinios"