TV programa
 

Horoskopai
 
SEKITE MUS Registruotiems varototojams
Paieška
LIETUVAKOMENTARAIPASAULISKULTŪRAISTORIJALŽ REKOMENDUOJAEKONOMIKASPORTAS
Šeima ir sveikataPrie kavosŽmonėsGimtasis kraštasMokslas ir švietimasTrasaKelionėsKonkursaiNamų pasaulisGamtaAugintiniai
LIETUVA

Koks yra Seimo veidas?

2010 02 05 0:00
Nuotraukos: ©"Lietuvos žinios"

Kaip paaiškinti tokį Lietuvos politinio gyvenimo reiškinį: kuo daugiau Seimas dirba, tuo labiau jo autoritetas krenta visuomenės akyse?

Kai kam gali kilti mintis, kad gal geriau tas Seimas ir nedirbtų. Nesulaukus eilinės sesijos pradžios, skelbiama neeilinė sesija. Bet ar Seimo nariai padarė išvadas iš savo darbų? Ar supranta, kodėl Lietuvoje daugėja žmonių, kuriems Seimas, ši labai svarbi demokratinei valstybei institucija, tapo blogos valdžios simboliu? Ar matome Seimo žingsnius, kurie galėtų pakeisti šį požiūrį? Ką reikėtų keisti politiniame gyvenime ir Seimo darbe dar per šią kadenciją?

Apie tai prie "Lietuvos žinių" apskritojo stalo redakcijos biure Nepriklausomybės aikštėje susirinko pakalbėti Mykolo Romerio universiteto Strateginio valdymo ir politikos fakulteto dekanas, Lietuvos radijo laidos vedėjas doc. dr. Gintaras ALEKNONIS, Vilniaus universiteto Tarptautinių santykių ir politikos mokslų instituto docentas, politikos apžvalgininkas dr. Kęstutis GIRNIUS, Žinių radijo ir Baltijos televizijos politikos apžvalgininkas Aurimas PEREDNIS ir politologas, politikos apžvalgininkas Alvydas MEDALINSKAS.

Lietuva "nusiseimino"?

A.Medalinskas. Šios kadencijos Seimas dirba daugiau negu metus. Kaip politologai ir politikos apžvalgininkai vertina šio Seimo darbą?

A.Perednis. Yra toks posakis: Lietuva "nusiseimino". Kilus parlamentinių išlaidų skandalui, premjeras Andrius Kubilius pripažino, kad Seimo nariams trūksta kuklumo. Aš dar pridurčiau - kaip sakė Platonas: drąsos, teisingumo ir išminties. Žmonės Lietuvoje sako: "Mūsų valdžioje yra gobšuoliai ir vagys, kurie tikisi, kad vagystės niekas nepastebės." Gobšumo ir neskaidrumo kultūros yra labai daug. Svarbu tik pripulti prie lovio ir naudotis momentu. Seimo narių neskaidrus elgesys, prabangių automobilių nuoma, atskaitingumo stoka, nepagarba mokesčių mokėtojų pinigams kenkia ne tik politikų, bet ir Seimo, kaip institucijos, reputacijai. Kitas Seimas gali būti dar silpnesnis, marginalesnis, o rinkimų aktyvumas dar mažesnis.

A.Medalinskas. Kodėl marginalesnis? Gal žmonės per kitus rinkimus žiūrės tik į tas partijas, kuriose nebus šou pasaulio atstovų, nes to jau pakaks.

K.Girnius. Pradedant nuo 2000 metų, per kiekvienus rinkimus išdygsta nauja partija ir regime naują spektaklį. Ar tai būtų Artūro Paulausko, ar Darbo partija, ar dar kokia kita. Sulauksime ir vėl ko nors. Deja, yra ta banali tiesa, kad Seimo narių išsilavinimas, tinkamumas darbui nuosekliai smunka nuo 1990 metų.

A.Medalinskas. O kodėl jis smunka? Gal tai sietina su Konstitucijos išaiškinimu, kad Seimo nariu tapęs žmogus savo profesiją, pavyzdžiui, advokato, dėstytojo, gydytojo ir t. t., turėtų pamiršti. Taigi save vadinantieji profesionaliais politikais užmiršta ankstesnę profesiją, praranda įgūdžius ir, jeigu neįsitaiso kitoje valdžios kėdėje, turi problemų. O Seimo nariais ima tapti šeimai verslą užrašę verslininkai ir šou žmonės, kuriems jokie draudimai negali sutrukdyti šokti ir dainuoti.

A.Perednis. Bet ar visuomenė nori kitokio Seimo? Nors pliekia jį ir kritikuoja, visuomenė tokiu Seimu gardžiuojasi ir mėgaujasi.

A.Medalinskas. Dažnai ir piktinasi. Seimas tapo reginių vieta? Duonos ir žaidimų.

A.Perednis. Kalta ir žiniasklaida. Pateikiami skandalai, užkulisinė kova dėl postų. Politika kaip šou, o politikai prisitaiko. Kai kurie politikai dėl šlovės gali padaryti bet ką. Arūnas Valinskas darė iš parlamento šou. Kad niekas nepastebėtų silpnos jo kompetencijos. Imdamas iš A.Valinsko pirmą interviu, kaip iš Seimo pirmininko, jaučiau jo mintį: dabar klausimas kas ką - žurnalistai mane ar aš juos įveiksiu. Bet niekaip nesupratau, kodėl Seimo pirmininkas įsitraukė į karą su žiniasklaida, kabino ant tualetų kvailus draudimus fotografuoti. Susidarė įspūdis, kad tai dėl Seimo pirmininko nepasitenkinimo savo svarba, siekio būti pripažintam ir reikšmingam.

A.Medalinskas. Bet politinį šou daro ne tik A.Valinskas. Kodėl Seime nesusiformuoja žmonėms patrauklios įvairių partijų politinės komandos?

A.Perednis. Protingas lyderis siekia suburti komandą, patarėjus protingesnius už save, bet daugelis mūsų politinių lyderių nori viską kontroliuoti iš viršaus, išlaikyti įtaką, o lojalumą ir subordinaciją vertina labiau nei kritišką ir savarankišką protą. Todėl iš partijų ir frakcijų negimsta patrauklios komandos. Jas drasko rietenos, grupiniai žaidimai, tarpusavio nepasitikėjimas. Komanda gali būti ir kompetentinga, bet jeigu politikas aptarnauja lobistines grupes ir žiūri tik, kaip čia prakišti jam ar jo apygardai naudingą įstatymo pataisą, tai ir komanda nelabai reikalinga. Lobistai atneša pasiūlymą ir pasako, kad reikia jį prastumti.

Partijoms trūksta konkurencijos?

A.Medalinskas. Jeigu visi politikai rūpintųsi savo rinkimų apygardomis, būtų tik geriau. Bet ar Seimas, sudarytas tik iš politikų, išrinktų apygardose, būtų geresnis ir atsakingesnis?

A.Perednis. Atskaitomybė žmonėms kuria pasitikėjimą. Tiesioginio bendravimo su žmonėmis būtų daugiau esant vienmandatei sistemai. Rinkimai būtų populiaresni. Partijos būtų priverstos atsinaujinti ir ieškoti vietose patrauklių lyderių. Bet toks rinkimų modelis atneštų mažiau stabilumo. Ir valdžios koalicijos būtų dar margesnės.

K.Girnius. O aš manau, kad partijos gal net sustiprėtų, nes nėra taip lengva staigiai iššokti kur nors Panevėžyje ar kur nors kitur ir kandidatuoti. Vis tiek tu priklausai partijai, turi jos paramą, šiokį tokį finansavimą, remiesi partijos ekspertais ir darbuotojais. Žinoma, tokiems turtuoliams kaip Viktoras Uspaskichas būtų sunku užkirsti kelią, bet partijos išsilaikytų. Didžiojoje Britanijoje, Jungtinėse Valstijose tokia sistema ir yra.

A.Medalinskas. Bet tai anglosaksiškos politinės kultūros šalys. Daugumoje demokratinių Europos šalių rinkimai vyksta per partijų sąrašus. Tik galbūt Lietuvoje ši sistema jau papuvo ir reikalauja rimtų korekcijų. O gal partijoms reikia konkurencijos. Kodėl Lietuvoje tiek apribojimų visuomeniniams politiniams judėjimams kelti kandidatus, kad ir į savivaldybes. Ar tokia konkurencija partijoms nebūtų teigiamas dalykas?

A.Perednis. Visuomeniniai judėjimai galėtų dalyvauti ir parlamento, ne tik savivaldybių rinkimuose. Tai skatintų partijas pasitempti. Bet tik ne "kvazi" judėjimai, atstovaujantys užmaskuotiems grupiniams interesams.

K.Girnius. Jau yra tokių judėjimų. "Tvarka ir Teisingumas", "Tautos prisikėlimas".

A.Medalinskas. Tai kad čia partijos. Bent jau formaliai vadinasi.

K.Girnius. Naciai irgi buvo judėjimas, o ne partija ir save vadino "Bewegung" - judėjimu. Aš nematau didelio skirtumo tarp judėjimo ir A.Valinsko ar paksininkų.

G.Aleknonis. Bet Lietuvoje tas skirtumas tarp partijos ir judėjimo yra.

A.Medalinskas. Tarkime, žalieji yra judėjimas, bet, matyt, jie suvokė, kad Lietuvos politiniame gyvenime judėjimams bent kol kas nepalikta vietos, todėl dabar mąsto ir apie partiją.

K.Girnius. Lietuvoje ta partinė sistema neveikia, todėl reikia galvoti ir apie kitus variantus. Kodėl negalėtų partijos turėti taisyklės, kad jeigu žmogus buvo išrinktas pagal sąrašą, tai kituose rinkimuose jis būtų jau sąrašo pabaigoje ir privalėtų laimėti vienmandatėje apygardoje. Politikai negalėtų nuolat sėdėti 5 sąrašo vietoje ir, pralaimėję rinkimus vienmandatėje, nebepatektų į Seimą.

A.Medalinskas. Dažnai iš galo sąrašo žmonės reitinguodami permeta į priekį. Kad ir koks politikas būtų. Dabar daugiausia nepasitenkinimo kyla, kad nepaisant visų reitingavimų, vis tiek parlamente sėdi tie patys žmonės, nes patenka per sąrašą.

K.Girnius. O tai, apie ką minėjau aš, daro daug žalos Lietuvos politiniame gyvenime, tačiau jeigu įvestume mano pasiūlytą taisyklę, tokie politikai kaip, pavyzdžiui, Gediminas Kirkilas ir Egidijus Vareikis, kurie į Seimą patenka tik per sąrašą, to nebegalėtų daugiau padaryti. Turėtų arba pasitempti, arba jų Seime nebeliktų.

G.Aleknonis. Partijų vidaus gyvenimo įstatymais nelabai sureguliuosi. Trečdalis rinkėjų balsuoja už naują partiją, ir kol jie taip balsuos, tol atsiras naujų partijų. O tie partijų sąrašuose, kurie niekada nebuvo išrinkti vienmandatėse apygardose, turėtų susimąstyti, ar jiems patiems ne gėda būti politikoje.

Kas iš valdančiųjų lieka Seime?

A.Medalinskas. Kodėl parlamento reitingai yra žemesni, o įvaizdis net blogesnis už Vyriausybės, kuri priima nepopuliarius sprendimus?

K.Girnius. Todėl, kad tokį požiūrį į parlamentą demonstruoja patys politikai. Visų partijų vadovai tik išrinkti siekia gauti kėdes Vyriausybėje. Vienintelė išimtis buvo Vytautas Landsbergis. Jis nėjo į Vyriausybę ir vadovavo parlamentui. Dabar yra priešingai. Kol politinių partijų vadovai yra įsitikinę, kad patekę į valdančiąją koaliciją jie turi visų pirma užimti kėdes Vyriausybėje, tol Seimas gros antruoju smuiku.

G.Aleknonis. Natūralu, kad laimėjusios partijos lyderis būna ne Seime. Jeigu tu esi politikas ir nori ką nors nuveikti, eini ten, kur ką nors konkretaus gali padaryti. Į Vyriausybę.

A.Medalinskas. Tačiau valdančiųjų partijų lyderiai, išeidami į Vyriausybę, Seime dažnai palieka savo antrąjį ešeloną, o opozicija jiems priešpriešina savo stipriausius politikus, nes partija, pralaimėjusi rinkimus, į jokią kitą valdžią nepatenka.

G.Aleknonis. Valdančiosios partijos antrasis ešelonas tegu auga, bet jeigu Seime yra pirmasis ešelonas opozicinių partijų politikų, tai jis bent galėtų parengti kokias nors programas ir siūlymus. Bet kad visus metus šito nebuvo matyti.

K.Girnius. Bet tas antras ar penktas ešelonas neauga. Kituose kraštuose ne kiekvienas žmogus nori būtinai patekti į Vyriausybę. Žmonės didžiuojasi, kad yra parlamentarai ir jei jie nori dirbti, tai parengia gerus įstatymus ir juos priima parlamente.

G.Aleknonis. O pas mus kas rengia įstatymus?

A.Perednis. Didžiąją jų dalį rengia Vyriausybė.

G.Aleknonis. Ir ministerijos. Žia ir yra dalis atsakymo, kodėl politikai bėga į Vyriausybę.

K.Girnius. Be to, kai vyksta diskusijos frakcijoje, politikai Seime pagal partinę hierarchiją yra pavaldūs net ministrams ir viceministrams. Kur čia paprieštarausi. Ir Vyriausybės narių žodis frakcijose dažnai būna lemiamas.

A.Perednis. Man vienas jaunas Seimo narys guodėsi, kad prieš tapdamas Seimo nariu nemanęs, kad nieko negalės pakeisti Seime. Kai ateina ministrai į frakciją, partijos pirmininkai, jų nuomonė nulemia. Nesvarbu, ar tu būsi Seimo komiteto pirmininkas, ar paprastas narys, gali siūlyti, ką nori, bet jų bus tiesa.

A.Medalinskas. Be to, jis yra partijos vadovas ir per kitus rinkimus gali nepaimti į dešimtuką.

K.Girnius. Vyriausybė, ministerijos Lietuvoje turi didesnį štabą, gali samdyti pajėgesnius žmones. Jei ir Seimas turėtų galimybę samdyti pajėgius darbuotojus, turėtų stipresnius bei įtakingesnius komitetų pirmininkus. Tada ne užsienio reikalų ministras eitų į Seimo Užsienio reikalų komitetą ko nors reikalauti, o Seimo komitetas nurodytų, kaip turi būti. Per praėjusią kadenciją, kai Užsienio reikalų ministerijos (URM) vadovybė priekaištavo Rusijai, Seimo komiteto pirmininkas Justinas Karosas skundėsi, kad ta politika yra neprotinga, bet nieko negalėjo pakeisti.

A.Medalinskas. Kitų Europos Sąjungos šalių parlamentuose frakcijos vadovas ar pavaduotojas yra rimtos politinės figūros. Partijos veidas Seime.

A.Perednis. Pačiose partijose trūksta charizmatiškų, rimtų politinių figūrų, kurios keltų konkurenciją. Komitetų ir frakcijų vadovų postai dažnai skiriami ne pagal kompetenciją, nulemia lojalumas, grupiniai, galios žaidimai ir pan. Kita vertus, visi supranta, kad politinės ir finansinės galios centras yra Vyriausybė ir ministerijos.

G.Aleknonis. Atėjo ministras ir visa ministerijos viešųjų ryšių tarnyba, visa ministerija dirba, kurdama ministro įvaizdį. Jis pasidaro ypatingas žmogus.

A.Perednis. Žia vienas žmogus, o ten, ministerijoje, tą patį darbą dirba gal dešimt.

Viešaisias ryšiais naudojosi ypač Kazimiera Prunskienė, kai buvo ministrė, ir Vygaudas Ušackas, bet tai daro ir kiti ministrai. Seimo frakcijų lyderiams, komitetų pirmininkams yra sunkiau būti matomiems, pateikti idėjas nei ministrams. Bet jeigu parlamentarai turi gerų idėjų, moka jas pateikti įdomiai, vertingai, tai juos ir pastebi.

A.Medalinskas. Ar parlamento įvaizdis pasikeitė, kai Seimo pirmininko kėdėje A.Valinską pakeitė Irena Degutienė? Ar yra naujas kokybinis šuolis? O gal dar per anksti spręsti?

A.Perednis. Parlamento įvaizdis pagerėjo. I.Degutienė labiau rūpinasi Seimo reputacija. Išrinkus A.Valinską pirmininku, man iš Suomijos paskambino bičiulis ir paklausė: "Kaip žmogus be jokios parlamentinės patirties galėjo tapti parlamento pirmininku?" Dabar Seimas atrodo brandžiau. I.Degutienė kalba tiesiai, rodo pagarbą ir pasižymi atviru, ne dogmatišku mąstymu. Ji sugeba girdėti kitokią nuomonę.

A.Medalinskas. Tiesiai kalba ir prezidentė Dalia Grybauskaitė.

A.Perednis. Taip, bet gal mažiau stengiasi klausytis.

A.Medalinskas. Ar I.Degutienės atėjimas į šias pareigas keičia parlamento vietą tarp kitų valdžios institucijų? Ar tai nežada susidūrimo su Vyriausybe ir premjeru? Gal A.Kubiliui buvo patogesnis A.Valinskas? Juk dabar atsirado naujas svorio centras.

A.Perednis. Gerai, kai konkurencija atsiranda, net ir partijos viduje. Tai skatina vystymąsi.

Opozicija ir "politinės atostogos"

A.Medalinskas. Dabar mes matome bendrą opozicijos suaktyvėjimą, bet kodėl ne anksčiau? Ar opozicija sujuda tik tada, kai bando įkąsti Vyriausybei per ministrų interpeliacijas, ar perimti valdžią, kaip dabar, atvykus Viktorui Uspaskichui iš Briuselio, kai šis visą opoziciją pakėlė ant kojų. Net ir opozicijos programą žadama pateikti.

G.Aleknonis. Vienas iš konservatorių, kai dar buvo opozicijoje, praėjusioje kadencijoje, sakė, kad opozicija tai yra politinės atostogos. Kol vyraus toks suvokimas, nieko nebus.

A.Perednis. Bet kai kurios opozicijos frakcijos sugeba visiškai neblogai suktis Seime. Pavyzdžiui, Darbo partijos frakcija. Seimo puslapyje internete ji kasdien pateikia tris, keturis pranešimus, įvarius siūlymus, įstatymų pataisas. Kitos frakcijos yra mažiau aktyvios.

G.Aleknonis. Bet man vis tiek ta opozicija neatrodo pakankamai organizuota. Aš svajoju, kad jeigu būtų opozicinė frakcija ir jos šešėlinis kabinetas, tai pakviečiau į radijo laidą ir ministrą, ir šešėlinio kabineto ministrą. Kad užsimegztų gera kompetentinga diskusija. Tačiau mūsų opozicija prabunda tik tada, kai jiems atrodo, kad gali formuoti Vyriausybę.

A.Medalinskas. Kodėl, jūsų manymu, opozicinės partijos vengia paskirti savo šešėlinius ministrus, juk taip jos galėtų parodyti kitokį ir savo partijų, ir Seimo veidą. O dabar vis tos pačios politikų galvos kalba.

G.Aleknonis. Galbūt svarstoma, kad štai paskirs kokį nors politiką šešėliniu ministru, bet, atėjus partijai į valdžią, jam gali nebūti vietos. Arba galbūt mano, kad parodydamos šešėlinius ministrus per daug atskleidžia savo kortas. Opozicija neretai žaidžia tokį žaidimą: "Aš turiu labai gerą planą, kaip išgelbėti Lietuvą, bet nesakysiu, nes valdžia nukopijuos tą planą, padarys viską gerai, o aš taip ir liksiu opozicijoje, nes valdžia pasiims visus taškus." Bet aš nežinau, ar jie turi tų gerų idėjų. Labai abejoju.

A.Medalinskas. O gal tai politinės konkurencijos problema pačioje opozicijoje? Arba partijos viduje, kai koks nors partijos lyderis nenori, kad matytųsi kiti politikai: gautų eterį bei taptų ne tik savo partijos veidu, bet ir konkurentu vėliau partijos viduje. Prisimenate, kaip "Tvarkos ir teisingumo" partijos frakcijos vadovas tapo opozicijos lyderiu, sutaręs su "darbiečiais"?

G.Aleknonis. Jie paprasčiausiai apmovė socdemus.

K.Girnius. Ta opozicijos lyderio idėja man atrodo kvaila. Ją įvedė V.Landsbergis, kai Sąjūdis pralaimėjo rinkimus. Opozicijos lyderis gali būti Anglijoje, kur yra dvi partijos. Bet čia yra penkios partijos. Kai vienos iš tų partijų politikas tampa visos opozicijos lyderiu, tai yra nesusipratimas. Reikėtų tos sąvokos atsisakyti.

A.Perednis. Kalbėdamas su Seimo opozicija laidose pastebiu, kad dažnai išsakoma kritika dėl kritikos. Trūksta įsigilinimo ir konstruktyvumo. Tikrai politinės atostogos, ypač jeigu neturi vienmandatės apygardos.

K.Girnius. Ir kitose valstybėse nelabai rasi konstruktyvią opoziciją. Pavyzdžiui, dabar JAV Kongrese respublikonai 100 proc. balsuoja prieš Baracką Obamą. Ir tai yra taisyklė. Aš manau, kad valdžia turi teikti siūlymus, parengtus įstatymo projektus, o ne opozicija. Tada, kai jie yra pasiūlyti, juos galima šiek tiek pataisyti. Vargu, ar opozicija gali sugalvoti panašių projektų, net jeigu būtų labai pozityviai nusiteikusi. Tai ne jų užduotis.

G.Aleknonis. Daugelis B.Obamos plano nuostatų jau buvo iš dalies parengta. Jis į rinkimus ėjo su tuo planu. Opozicijai prastumti savo įstatymus yra sunku, bet ji tą laiką turi naudoti būtent koncepcijų ir įstatymų apmąstymui, kad atėjus į valdžią žinotų, ką nori padaryti. Ir rinkėjas žinotų, kokius įstatymus ši partija atneš.

A.Perednis. Bet opozicija kokį nors savo kelią, darbotvarkę privalo turėti.

K.Girnius. Jie turėtų pradėti kalbėti iš savo pozicijų. Sakykime, diskusijoje apie PVM, tai socdemai, jei jie būtų socdemai, o ne nomenklatūrininkai, vis dėlto būtų reikalavę įvairių lengvatų, pavyzdžiui, 7 proc. PVM tarifo maistui. Jeigu esi opozicinė partija, pakanka ginti savo ideologines nuostatas ir, svarstant įstatymą, pagal jas reikalauti pataisymų.

A.Perednis. Lietuvoje ideologinių priešpriešų tarp partijų neliko. Tik interesų laukas ir dažnai tai verslo grupių interesai. Jeigu priimti sprendimai kažkokių grupių netenkina, pažeidžia jų interesus, jos ima veikti per opoziciją. Tada opozicija tampa aktyvi.

Kilti aukštyn ar kristi į prarają?

A.Medalinskas. Ar nemanote, kad po tyrimo dėl CŽV kalėjimo parlamentas žengė naują žingsnį ir parodė naują veidą bei galimybes? Ne apie turinį kalbu, bet apie pagarbą tokiam tyrimui po to, kai įvesta buvusiųjų pareigūnų atsakomybė sakyti tik tiesą tyrimo metu.

K.Girnius. Seniai reikėjo įvesti tokį suvokimą, kaip JAV, kad parlamentinio tyrimo metu visi politikai, esami ir buvusieji, turi elgtis taip, tarsi tai būtų teismas. Todėl šis žingsnis yra labai sveikintinas, nors pats tyrimas ir nebuvo tobulas. Beje, Anglijos Parlamentas buvo kartu ir Anglijos Aukščiausiasis Teismas.

G.Aleknonis. Žingsnis dėl CŽV kalėjimų buvo labai svarbus, galintis sustiprinti Seimo autoritetą. Dabar komisijoje net ir buvusieji pareigūnai negalės anekdotų pasakoti, kaip anksčiau. Sprendimas, įpareigojantis sakyti tiesą komisijoje jau buvo priimtas, bet dar nepaskelbtas "Valstybės žiniose", kai apklausti buvę valstybės vadovai. Bet aš lenkiu galvą prieš Seimo Nacionalinio saugumo ir gynybos komitetą komitetą. Jie labai daug padarė. Net pats kompetentingiausias Seimas negali to ištirti ir atsakyti į visus klausimus.

A.Perednis. Ne Seimo narys turi eiti ir aiškintis detales, rinkti įrodymus. Seimas išmintingai padarė perdavęs tą kamuolį Generalinei prokuratūrai. Jeigu po mėnesio kito matys, kad kažkas kliūva, turėtų iškviesti prokurorą ir išsiaiškinti.

G.Aleknonis. Mes neturime anglų tradicijos, kad parlamentas taptų teismu. Parlamentas turi ir daugiau funkcijų. Dabar svarbu, kad ta CŽV byla netaptų politinio žaidimo įrankiu, kaip tapo kai kurios kitos bylos. Tai būtų blogiausia.

A.Medalinskas. Kai parlamentas atsidūrė dugne pagal populiarumą tarp kitų valdžios institucijų ir rimtus jo politikus užgožė politinis šou, o prezidentė rodo galią, esant silpnoms partijoms ir neorganizuotai visuomenei, ar dalis visuomenės nepagalvos, o kam apskritai tas parlamentas reikalingas? Pakanka Vyriausybės ir prezidentės.

K.Girnius. Parlamentui iškristi iš politinio Lietuvos gyvenimo beveik neįmanoma. Bet jis liks duobėje tol, kol jam neateis vadovauti kitas panašaus masto politikas, koks buvo V.Landsbergis; kuris suprastų, kad svarbu yra atkurti Seimo įtaką ir tam skirtų savo laiką. I.Degutienė yra žingsnis į priekį, bet gana kuklus.

G.Aleknonis. Galbūt bus ir kitas žingsnelis. Ne Seimo pirmininkės pakeitimas, bet jos augimas ir stiprėjimas.

K.Girnius. Jeigu galingiausios partijos vadovas liktų Seime ir taptų Seimo pirmininku, elgtųsi, kaip antras žmogus valstybėje, tai parlamento prestižas pakiltų, būtų kitoks santykis tarp Vyriausybės ir parlamento. Tada Seimas šokdintų Vyriausybę. V.Landsbergio laikais keitėsi ministrai, premjerai, bet Seimo pirmininkas liko tas pats.

A.Medalinskas. Tada buvo svarbus ir prezidento požiūris į Vyriausybę. Ne tik Seimo. Ir viskas atrodė taip, jog Gediminą Vagnorių iš premjerų pašalino prezidentas Valdas Adamkus, o ne Seimo pirmininkas V.Landsbergis.

K.Girnius. Išmetė G.Vagnorių ir išrinko Rolandą Paksą. Tai sprendimas, nors ne pats geriausias.

G.Aleknonis. Būtų gerai, jeigu tos trys institucijos - Seimas, Vyriausybė ir prezidentas - būtų daugmaž tolygios ir viena kitą kontroliuotų, neleistų viena kitai išsišokti. Dar neseniai buvo laikas, kai prezidento institucija apsiribodavo tik užsienio vizitais ir garbės daktarų vardų suteikimu be jokios tikros valdžios. Dabar ji lyg ir kilstelėta, bet daugiau jau nebereikėtų. Reikia išlaikyti tą balansą.

A.Perednis. Minčių, kam reikalingas tas visiškai nepopuliarus Seimas, kuris tik švaisto mokesčių mokėtojų pinigus, dabar visuomenėje girdime. Manau, kad sveikas protas nugalės. Stabilumo valstybei galių pusiausvyra duoda daugiau, negu vienas kitas stiprus lyderis, kad ir koks jis išmintingas būtų.

A.Medalinskas. Bet ar mes to sveiko proto ir suvokimo nepasigendame parlamente, partijose?

A.Perednis. Suvokimo apie parlamentinę kultūrą tikrai nepakanka.

G.Aleknonis. Dažnai politikas, individas asmeninius interesus iškelia virš partijos interesų, o partijos virš kitų interesų. Opozicinės partijos mano, kad jei žlugdo Seimą, tai galės palipti aukščiau. Bet, kai jie taps valdžia, ateis į dar labiau nuskurdintą Seimą.

A.Perednis. Lietuvos žmonės ir valdančiuosius, ir opoziciją dažnai suvokia kaip vieną valdžią. Ir tik nedidelis procentas aiškiai skiria poziciją nuo opozicijos Seime.

A.Medalinskas. Todėl nuo tokio nepasitikėjimo blogai bus ir opozicijai? Ir visam Seimui.

G.Aleknonis. O Seimas yra vienas iš demokratijos saugiklių. Kaip rodo 1940 metų istorija, elgtis su prezidentu galima visaip. O Seime yra 141 narys. Su visais nesusidorosi.

A.Medalinskas. Bet jie gali žmonių akyse patys save sunaikinti. Dėl to ir kalbame su jumis, kad ir Seimo nariai suprastų, ant kokio plauko kabo ši labai svarbi demokratinei valstybei institucija. Juk Ukrainos pavyzdys parodė, kad neatsakingai panaudotas šis instrumentas gali sukelti politinį chaosą. Kalbant apie mūsų Seimą reikia pasakyti: ko nepadarė rusų tankai, gali padaryti Seimas - sunaikindamas pagarbą šiai institucijai visuomenėje.

G.Aleknonis. Bet gerokai silpnesnė mūsų demokratijos grandis yra Konstitucinis Teismas (KT).

A.Medalinskas. Dėl tų kontraversiškų Konstitucijos išaiškinimų?

G.Aleknonis. Kita problema. KT yra devyni nariai, bet sprendimą gali priimti ir penki, o tada balsų dauguma trys žmonės Lietuvoje gali surengti konstitucinį perversmą.

Parengė Arvydas Medalinskas

DALINKIS:
0
0
SPAUSDINTI
LIETUVA
Rubrikos: Informacija:
AugintiniaiEkonomikaFutbolasGamtaĮkainiai
Gimtasis kraštasIstorijaJurgos virtuvėKelionėsInfoblokai
KomentaraiKonkursaiKovos menaiKrepšinisReklaminiai priedai
KultūraLengvoji atletikaLietuvaLŽ rekomenduojaPrenumerata
Mokslas ir švietimasNamų pasaulisPasaulisPrie kavosKontaktai
SportasŠeima ir sveikataTrasaŽmonėsKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2016 UAB "Lietuvos žinios"