TV programa
 

Horoskopai
 
SEKITE MUS Registruotiems varototojams
Paieška
LIETUVAKOMENTARAIPASAULISKULTŪRAISTORIJALŽ REKOMENDUOJAEKONOMIKASPORTAS
Šeima ir sveikataPrie kavosŽmonėsGimtasis kraštasMokslas ir švietimasTrasaKelionėsKonkursaiNamų pasaulisGamtaAugintiniai
LIETUVA

Kol nevėlu: trys gyvybingos Lietuvos atramos

2011 12 08 9:07

Vis daugiau sakančiųjų, kad ką nors keisti Lietuvoje jau per vėlu. Todėl žmonės arba palieka gimtąjį kraštą, arba užsidaro savo šeimos rate, arba grimzta į depresiją. "Snoro" žlugimas dar labiau sustiprino pesimizmą. Ką dar įmanoma padaryti, kad išvystume šviesą tunelio gale?

Trys banginiai 

Nuo seno žmogus tikėjo, kad Žemė laikosi ant trijų banginių. Skaičius "trys" reiškė tam tikrą pastovumą, stabilumą. Juk žmogus norėjo matyti pasaulį, kuriame jis gyvena, tvirtą, nesugriaunamą. Gyvenimą, kuriame kiekvienas gali ramiai dirbti ir kurti. Turėti savo šeimą, auginti vaikus ir žinoti, kad visa tai bus perduota iš kartos į kartą bei liks ta svarbia prasmingo gyvenimo tąsa net tuomet, kai neliks kiekvieno iš mūsų. Tik tada mūsų gyvenimas yra prasmingas, jeigu jis pratęsia gyvybę to, kas mums brangu. Jeigu žinome, kad šis pasaulis bus labai ilgai gyvybingas. 

Bet kiekvienas mūsų nėra tik Žemės planetos dalis. Norėčiau tikėti, kad ir daugelio iš mūsų rūpestis dėl ateities nesibaigia tik savimi bei savo šeima. 

Nesvarbu, kur būtume, jaučiamės dalimi savo tautos ir valstybės, kurioje gimėme ir augome, o tada, matyt, mums ne vis vien, kas bus šiame žemės lopinėlyje, vadinamame Tėvyne ir tada, kai jau nebebus mūsų. 

Todėl, matyt, ne vieno iš mūsų prasmingo gyvenimo tąsą žymi ne tik noras, kad išliktų nesuniokota, tinkama gyvenimui mūsų Žemės planeta, ne tik rūpestis, kad mūsų vaikai augtų sveiki ir laimingi, gautų žinių, gerą darbą ir galėtų laimingai auginti savo vaikus. Prasmingą gyvenimą daro ir siekis padėti savo tautai, valstybei būti gyvybinga, žinojimas, kad tai leis lšlikti.    

Ką galime padaryti, kad išsaugotume šią tautos ir valstybės gyvastį bei tęstinumą? Ir ką turėtume daryti jau šiandien, daug nedelsdami.

Juk praeis dar šiek tiek laiko ir daug ko nebeatkursi. Yra ir šiandien sakančiųjų, kad kažką daryti Lietuvoje per vėlu. Žmonės palieka savo kraštą, arba užsidaro savo šeimos rate, stengdamiesi čia rasti užuovėją nuo dabartinių Lietuvos negerovių, kiti grimzta į neviltį, depresiją, nemato šviesos tunelio gale. 

Lietuva pirmauja ne tik pagal emigracijos mastą, bet ir savižudybių skaičių. Vis daugiau lietuvių palieka savo mažą pasaulį, nes jaučiasi čia svetimi ir nebereikalingi.

Jeigu dar ne per vėlu, ką galime padaryti, kad žmonės Lietuvos nepaliktų? Ne tik Žemė laikosi ant trijų banginių. Ant trijų pamatinių atramų galėtų laikytis ir mūsų tautos bei valstybės gyvybingumas. 

Tie trys pamatai yra Teisingumas, Tautiškumas ir Demokratija.

Gyvenimas nestovi vietoje. Tai, kas džiugino širdį dar vakar, gali susidurti su naujais išbandymais šiandien arba rytoj. Mūsų siekis turėti gyvybingą tautą primena ėjimą arba bėgimą su vis naujomis kliūtimis, kurias reikia įveikti.  

Teisingumas ir "Snoras"

Pradėkime nuo teisingumo. Šiandien negalime nepaliesti "Snoro" temos.

Dar prieš keletą savaičių nieko nežinojome apie gresiantį "Snoro" banko bankrotą. Dabar jau ne tik žinome. Ne vienas žmogus (kad ir kas jis būtų - pensininkas, studentas ar verslininkas) tai pajuto asmeniškai. 

Todėl kalbant apie norimą sukurti Teisingumą mūsų valstybėje, turime kalbėti ir apie tai, kaip valdžia, atsakingos institucijos, o ne tik tie sukčiai, apiplėšę žmones, elgėsi tomis dienomis. Ar tai atitiko teisingumo normas?

Kyla nemaža abejonių. Visiškai aišku, jog atsakinga Vyriausybė, prezidentė ir Lietuvos banko (LB) vadovybė turėjo veikti, sužinoję apie galimą pinigų išplovimą iš "Snoro" banko. Štai kokie klausimai kyla: 

Pirmas klausimas. Ar buvo veikiama pakankamai sparčiai? Ar Vyriausybė ir LB vadovybė negalėjo imtis atsakingų veiksmų dar prieš išplaunant šimtus milijonų ar net keletą milijardų iš "Snoro" banko?

Antras klausimas. Jeigu buvo galima užkirsti kelią, tai kuri LB vadovybė to nepadarė: ankstesnė, vadovaujama pirmininko Reinoldijaus Šarkino, ar dabartinė, kuri irgi šiek tiek delsė? Be to, kokia kitų LB pareigūnų, prižiūrinčių bankus, o taip pat "Snoro" banko asmenų, anksčiau vadovavusių šalies teisėsaugai, atsakomybė už tai, kad žmonės ir dalis verslo čia prarado savo turtą?

Tai, kad didžioji indėlių dalis bus kompensuota, nes Lietuvoje veikia indėlių garantijų įstatymas, nėra Lietuvos valdžios nuopelnas. Šios ar kurios nors ankstesnės, kada šis įstatymas buvo priimtas. Net ir tie, kurie labai nemėgsta Europos Sąjungos (ES), už šio įstatymo, kaip beje, ir Bankroto įstatymo priėmimą, turėtų būti dėkingi Briuseliui. Šių įstatymų priėmimas buvo vienas iš reikalavimų stojant į ES, nors politikai ir nenorėjo užsimesti šios potencialios valstybės biudžeto naštos. Visi prisiminė buvusias bankų krizes Lietuvoje ir suprato, kokias lėšas reikėtų kompensuoti iš biudžeto, arba skolinantis, jeigu vėl koks nors bankas Lietuvoje žlugtų. Dabar tai ir atsitiko.

Vis dėlto kyla ir trečias klausimas, susijęs su dingusiais Lietuvos žmonių pinigais "Snoro" banke. Ne vieną jų banko darbuotojai įtikino laikyti lėšas ne indėlių sąskaitose, bet pirkti vertybinius banko popierius. (Aiškinta, neva tai yra tas pats, tik palūkanos bus daug didesnės.) 

Šiuo pasiūlymu susivilioję Lietuvos žmonės dabar negalės atgauti pinigų, nes bankų vertybinių popierių nesaugo indėlių garantijos, o būtent tai banko pareigūnai nutylėjo. Apie šią padėtį negalėjo nežinoti Lietuvos banko vadovai, Vyriausybės nariai, kiti politikai, kurie privalėjo įspėti žmones apie galimą riziką, susijusią su pinigų laikymu, perkant bankų vertybinius popierius. Bet jie tylėjo. Kyla klausimas, kokia turėtų būti tų asmenų, tegu ne teisinė, bet moralinė atsakomybė už tai, kad leido bankams apgaudinėti žmones.

Ketvirtas klausimas susijęs su tais valdžios asmenimis, kurie sužinoję apie gresiančią "Snoro" krizę atsiėmė iš šio banko savo indėlius. Apie šią krizę galėjo sužinoti tik tie valdžios žmonės, kuriems tai žinoti priklauso pagal pareigas. Vadinasi, jie pasinaudojo savo tarnybine padėtimi. Kai taip pasielgė premjeras Adolfas Šleževičius LDDP laikais, žlungant Lietuvos akciniam inovaciniam ir "Litimpex" bankams, jis turėjo pasitraukti iš savo pareigų. Ar turės žengti tokį patį žingsnį politikai, kiti asmenys, kurie dabar pasielgė panašiai? Juk einant į dugną šiam "Titanikui" - bankui "Snoras", jie pasielgė skirtingai nei minėto laivo vadovai. Anie visų pirma rūpinosi valtimis bei gelbėjimosi liemenėmis laivo keleiviams ir tik vėliau kartu su likusiais, kuriems jau nebuvo galima padėti, patyrė liūdną lemtį. O kai kurie dabartiniai Lietuvos asmenys, sužinoję apie gresiančią katastrofą, visų pirma ėmė rūpintis savo kailiu ir pinigais, pasmerkdami kitus tragedijai.

Lietuvos gyvenime iki šiol paprastas žmogus mažai ką reiškia, o valdžios savivalė, neteisingumas yra vienas iš charakteringų mūsų valstybės bruožų. Todėl ir bėga žmonės iš Lietuvos. "Snoro" istorija sudaro galimybes mūsų valdžiai ir teisėsaugai parodyti, kad teisingumas gali būti įgyvendintas ir mūsų krašte, nepaisant to, kas kokią įtaką turi mūsų valstybėje. Teisinėje ir demokratinėje valstybėje visi lygūs prieš įstatymą ir visi turi atsakyti, jeigu jų veiksmais buvo padaryta žala kitiems. Ne tik sukčiai bankų vadovai.

Šį mėnesį turi pasibaigti kitos finansinės piramidės kūrėjo, EBSW vadovo Gintaro Petriko teismas. Galima tikėtis, kad šio konkretaus asmens atžvilgiu teisingumas bus įvykdytas. Tačiau ar bus atskleisti tuo metu buvę valdžioje asmenys, kurių dėka ši grupuotė galėjo apiplėšti Lietuvos žmones? Ar bus išieškotas turtas iš visų, kurie prisidėjo prie šios aferos, kad ir kur jie būtų, dar parodys laikas. Tai labai svarbu Lietuvos teisingumui. 

Tokie patys klausimai kyla vertinant ir tolesnį "Snoro" vadovų turto likimą. Teisingumas Lietuvoje ne tik reikalauja iš tokių nusikaltėlių atimti laisvę, bet ir tą turtą, kurį jie prisigrobė iš Lietuvos žmonių. Jeigu tokiu keliu Lietuvoje būtų imta žengti aiškinantis valdžios nusikaltimus, tuomet būtų galima tikėtis, kad ir visi kiti supras: po nusikaltimų seks tokia bausmė, kurią gavę jie prakeiks tą dieną, kai sumąstė ir ėmė daryti nusikaltimus.

Įstatymas turėtų būti jiems negailestingas ne tik todėl, kad jie grobia mūsų turtą, bet dar ir dėl to, jog atima iš mūsų viltį turėti teisingą valstybę.

Teisingumo socialiniai aspektai

"Snoro" istorija yra gera proga pakalbėti ir apie kitą mūsų Lietuvos valstybės neteisingumo aspektą - socialinį. Teisinėse demokratinėse šalyse geras, be finansinių rūpesčių žmogaus gyvenimas yra visiškai suderinamas su sąžiningu darbu. Lietuvoje dažnai, deja, dar ne. Be to, tose valstybėse, kur sąžiningas darbas laikomas vertybe, sukčiaujantis asmuo yra visų smerkiamas. Lietuvoje padorus žmogus ne tik negali dažnai užsitikrinti sau ir savo šeimai normalaus gerbūvio, nes atlyginimas už darbą taip sutvarkytas, ypač kai kurių profesijų, kad pajamas tarsi "siūloma" prisidurti. Blogiausia, kad to nedarantis žmogus aplinkinių laikomas keistuoliu ar balta varna, įskaitant ir artimus žmones. Tų pačių, kurie kokio nors kito veikėjo korupciją, savivalę valdžioje smerktų ir ja piktintųsi.

Tokiu būdu tie, kurie elgiasi pažeisdami teisingumą, pavyzdžiui, valstybės tarnyboje ar politikoje, iš tikrųjų elgiasi pagal mūsų valstybėje sukurtas korupcines normas, kurios tapo ne tik valdžios, bet ir visuomenės problema. 

Tad valstybėje, kur imti iš valstybės, apgaudinėti ją, o drauge ir visus mus, tapo elgesio norma bei gero gyvenimo garantu, išskyrus tuos retus atvejis, kai kuriuos nors veikėjus pagauna teisėsauga, atsiranda požiūris, kad baisu ne vogti, o baisu pakliūti. Vadinasi, asmenys, kurie gali prieiti prie valstybės pinigų arba, kaip dabar paaiškėjo, prie mūsų pinigų bankuose, supranta viena: jeigu nori daryti blogus darbus ir gyventi pertekęs turtų, važinėti prabangiais automobiliais, įsigytais ne iš savo, bet iš kitų žmonių pinigų, gyventi puikiuose rūmuose, atostogauti gražiose vilose, užsitikrink stiprų, nusikaltėlių žargonu tariant, "stogą". Bet "stogą" ne nusikaltėlių, o politikų ir teisėsaugos. Nes, kas žino, vieną dieną gali ir pakliūti, o tada rojų primenančiam gyvenimui būtų galas. 

Kad to neatsitiktų, duok tam "stogui" ko reikia: galimybę gauti paskolą be palūkanų ar šiaip kitomis geromis sąlygomis, dalį pelno nuo atliktų blogų darbų, pagaliau pasamdyk juos tau dirbti, mokėdamas gerą atlyginimą, kaip "Snoro" banke, kur buvę šalies vidaus reikalų sistemos ir policijos vadovai lyg ir turėjo prižiūrėti, kad bankas neužsiimtų neteisėta nusikalstama veikla, o iš tikrųjų sėdėjo už labai gerą atlyginimą nieko nematydami, o gal dar ir gaudami algą už tai, kad galbūt tamsūs banko darbai neišlįstų į paviršių. O eiliniai žmonės ir verslo atstovai dabar susiduria su šio sandėrio pasekmėmis ir įsitikina, kad savo valstybėje jie yra tik pėstininkai didžiųjų figūrų žaidime.  

Panašiai jaučiasi ne vienas žmogus, dirbantis samdomu darbuotoju versle. Jeigu jam mokamas elgetiškas atlyginimas, jis laikomas ne žmogumi, o tik darbo jėga, tai toks žmogus veržiasi pabėgti iš Lietuvos. O jeigu to nesugeba padaryti, tai ieško būdų apgauti jau ne tik savo valstybę, bet ir bendrovę, savo kompanijos savininką, prasimanyti ten sau papildomų pajamų prie savo algos, nejausdamas jokių sąžinės skrupulų, nes žino, kad visi norintieji gyventi geriau taip daro, kad ir kokį darbą dirbtų. 

Visa tai kelia sąžiningų verslininkų nuostabą bei teisėtą pasipiktinimą. Tų verslo žmonių, kurie iš paskutiniųjų net krizės metais stengiasi mokėti gerą atlyginimą. Žinoma, dėl valstybės mokesčių politikos ir dėl ekonominės būklės toks atlyginimas negali būti geresnis nei Vakarų valstybėse, į kurias lietuviai jau vyksta būriais ar ruošiasi tai daryti.

Bet ar gali mūsų valstybė būti turtinga, ar gali joje gerai gyventi sąžiningai dirbantys žmonės, jeigu iš šios valstybės ne vienas į savo kišenes kemšasi tiek, kiek pajėgia. O ši valstybė "prichvatizacijos" herojams stato paminklus. Kol nebus Lietuvoje sukurta palanki moralinė atmosfera sąžiningai dirbančiam žmogui, kol sukčius, kad ir koks įtakingas būtų, gyvens ne nuolatinėje baimėje, kad gali būti pagautas ir griežtai nubaustas, kol nebus atskleistos tamsios "prichvatizacijos" istorijos, pavardės žemgrobių, kurie naudojasi tuo, kad Lietuvoje žemė dėl keistų įstatymų ėmė skraidyti, kol nebus išaiškinti tie, kurie delsė įgyvendinti žemės grąžinimo reformą ir tapo turtuoliais, nors iš atlyginimo žemėtvarkos tarnyboje daug nepraturtėsi, kol nebus žinomi valdžios žmonės, kurie ten pabuvę tapo stambiais verslininkais arba žemvaldžiais, o gal tokiais tapo jų sūnus, dukterys, tėvai ar kiti artimieji, tol Gyvybingą Lietuvą kurti bus sunku. O patys žmonės turėtų pasakyti, ar yra pasirengę jiems atleisti, ar vis dėlto prisigrobę asmenys turėtų tą neteisėtą jų turto dalį grąžinti valstybei, kuriai tai būtų didelė pagalba, ypač krizės metu.

Štai tada, kai nusikaltimas, padarytas būnant valdžioje, teisėsaugoje, o dabar galime, matyt, sakyti, kad ir banke, bus įvardytas nusikaltimu, kai bus suvokta, kad niekas prie atlyginimo taip, kaip dabar niekur masiškai nenorės ar negalės prisidurti, kai visi supras, kad pirkdamas kontrabandinę prekę apvagi savo valstybę, o kartu ir save, kai Lietuvos valstybėje žmogų politikai, valdininkai, teisėsaugos pareigūnai, verslininkai ims laikyti žmogumi, kai visi suprasime, kad negali viename kokiame nors sektoriuje, pavyzdžiui, energetikoje, alga būti astronominė, o kitur - elgetiška, tada atsiras suvokimas, kad gyvename socialiai teisingoje valstybėje. Tada žmonės nenorės bėgti, kurs čia, savo tėvų žemėje. Žemėje, kur patys gimė ir augo. Tuomet mūsų kaštas taptų Gyvybinga Lietuvos valstybe.   

Tautiškumas ir federacijos

Kitas svarbus gyvybingos valstybės elementas - tautiškumas. Šis jausmas neturėtų būti siaurai tapatinamas su tautininkiškumo politika. Tačiau neturinti tvirto tautiško pagrindo, neprisirišusi prie gimtosios žemės tauta tik pirmas negandas pajutusi nesunkiai emigruoja kitur ar nebesipriešina jungimuisi į kokias nors federacijas, kad ir kur jos būtų kuriamos - Vakaruose ar Rytuose.

Dar prieš mėnesį apie tokių federacijų kūrimą nieko nežinojome. Tačiau į šias federacijas gali būti įtraukta ir Lietuva, jeigu neturės tvirto stuburo.

Vakaruose apie jos kūrimą prabilo Vokietijos ir Prancūzijos vadovai, o Lietuvoje taip pat atsirado į tai palankiai sureagavusiųjų. Nors galbūt vertėtų bandyti įtikinti partnerius kitose ES šalyse pasilikti prie Europos Bendrijos, kaip gražios valstybių sąjungos vizijos, o ne kurti federaciją. 

Rytuose būsimasis Rusijos vadovas Vladimiras Putinas taip pat nori kurti savo, Eurazijos sąjungą ir į ją neabejotinai vilios ne tik dabartines Nepriklausomų Valstybių Sandraugos (NVS) šalis, o ir Baltijos valstybes. Ar mūsų žmonės sugebės po 20 nepriklausomybės metų atsispirti šioms vilionėms? 

Juk jos gali būti paremtos ne tik gražiais žodžiais, kad reikia pamiršti stalininių laikų tragediją, kurią patyrė ne tik lietuviai, latviai ir estai, bet ir rusai, primenant, kaip jau ne kartą yra buvę, esą Stalinas buvo ne rusas. 

Šios vilionės bus paremtos ir pigia nafta bei dujomis, o tai ne vienam savo valdžia nusivylusiam ir nepasitikinčiam, ekonominės krizės kamuojamam Lietuvos piliečiui gali atrodyti išeitis iš dabartinės labai sudėtingos situacijos. Juk būtų aiškinama, kad valstybių nepriklausomybė liktų visai kaip ES, tiesiog ta sąjunga būtų kitokia, geresnė.

Tad ne vienas žmogus, metų metus Lietuvoje maitintas informacija apie blogus, savanaudiškus Vakarus, gyvenantis rusakalbės televizijos erdvėje ir ne kartą matęs per televizorių, kaip gerai tas V.Putinas tvarkosi su visokiais apsivogusiais aukšto rango šalies politikais, tokiais kaip, pavyzdžiui, buvęs sostinės meras Lužkovas, ar ne pagalvos, kad galbūt ne pro šalį ir mums tokia demokratija, kaip Putino arba Lukašenkos. 

Juk Lietuvoje nei valdžia, nei teisėsauga nesugeba taip pat pasielgti su panašiais tamsiais darbais pagarsėjusiu savo sostinės meru Abonentu, korupcijos ir "prichvatizacijos" šventovę "Draugystės" viešbutį lyg akies vyzdį saugančia buvusio prezidento žmona, įvairių partijų, ne tik Darbo partijos lyderiais, ministrais ir jų patarėjais, viceministrais, merais ir vicemerais, kurie už kelių dešimčių tūkstančių paramą per rinkimus sugeba atiduoti savo rėmėjams milijardinius kontraktus per viešuosius pirkimus, taip dažnai apiplėšdami valstybę ir mus visus. Kaip ir tie bankininkai.

Visa tai Lietuvos žmonės juk mato ir žino. Ir dažnam gali būti visiškai nė motais, kad ta pati Rusija negailestingai elgiasi ne tik su opozicija savo valstybėje, bet ir su kitų kraštų žmonėmis toje pačioje NVS, kurią lyg ir visi kartu kūrė, vadinasi, turėtų būti visi lygūs. Bet Rusija šioje Sandraugoje ne kartą griebėsi tokio spaudimo, šantažo, smurto, net karinių veiksmų kitų šalių atžvilgiu, kokių niekada nebuvo ir negali būti tarp Vakarų valstybių, toje Bendrijoje, kuriai dabar priklauso Lietuva.

Tačiau viso to Lietuvos žmonės nežino. Arba žino tik vienetai. Tie, kurie aiškiai supranta, koks yra šių dienų Rusijos politinio ir karinio elito mąstymas ir nori tada kreipti žvilgsnį link galimos federacijos Vakaruose, sakydami, kad iš dviejų blogių geriau pasirinkti mažesnį. O kitam ir visiškai vis viena. Juo labiau kad sava valdžia vis tiek tvarkytis nemoka ir negali. Tad jeigu norime gyventi taip, kaip Vakarai, sako jie, būkime Europos federacijoje.

Praėjo tik šiek tiek daugiau nei dvidešimt metų nuo mūsų Nepriklausomybės atkūrimo paskelbimo. Ar dabar laisvė, kurios taip troškome Sąjūdžio metais ir anksčiau, nuo pat pirmų sovietinės okupacijos dienų, mums yra nesvarbi? Tenka pripažinti, kad ir žiniasklaidoje bei mokyklų programose mažai rodoma dėmesio tam, kas galėtų skatinti mūsų žmonių patriotizmą ir meilę savo valstybei, susidomėjimą garbingais tautos istorijos ir kultūros puslapiais, nesugebame pastebėti ir džiaugtis, ką gražaus ir puikaus kuria šiandien Lietuvos žmonės ir lietuviai, išsiblaškę po visą pasaulį. Negalime apginti lietuvių kalbos net Lietuvoje. Lyg Šalčininkų ir Vilniaus rajonai turėtų imunitetą valstybinei kalbai ir ją ginančiam įstatymui.

Dar daugiau, atsiranda Lietuvoje ir tokių, kurie tautiškumą įvardija blogiu. Savo kalbomis lyg ir supriešindami tautiškumą ir pilietiškumą, nors ir viena, ir kita svarbu gyvybingai valstybei. Įvairių tautų žmonės, gyvenantys Lietuvoje, turėtų būti ne šiaip lojalūs Lietuvos piliečiai, bet ir jaustis neatsiejama Lietuvos valstybės dalimi. Aišku, kad nors ir bus litvakų ar lenkų, kilusių iš Lietuvos, kurie jaus mūsų kraštui šiltus jausmus ir tam tikrus sentimentus, niekas kitas taip nemylės Lietuvos kaip lietuviai. Mums šis kraštas yra vienintelis, kur kalbama gimtąja kalba. O kitų tautų žmonės tegu nesupyksta, kad ir kaip svarbus pasauliui Lietuvoje gimęs Nobelio premijos laureatas Česlovas Milošas, lietuviams galbūt bus mielesni Maironis ir Čiurlionis. Nors ir be Nobelio premijos. 

Tautiškumas ir pilietiškumas

Iš kur Lietuvoje kartais kyla noras supriešinti dvi labai svarbias vertybes: tautiškumą ir pilietiškumą? Iš labai siauro arba kraštutinio šių dviejų vertybių traktavimo, kai į tautiškumą žvelgiama per nacionalizmo prizmę, pasireiškiančio savo tautos kėlimu į padanges niekinant, jeigu yra galimybių ir engiant, kitas tautas, o pilietiškumą suvokiant kaip kompleksą tų vertybių gynimo, kurios dabar vis labiau tampa svarbios Europoje, bet nėra priimtinos nemažai daliai žmonių Lietuvoje, kur labai svarbios tradicijos.

Žinoma, jeigu kas nors į piliečių teisių gynimą žiūrės visų pirma tik kaip, pavyzdžiui, į seksualinių teisių gynimą, o neretai ir vis labiau provokuojantį jų propagavimą, net bandant įkišti į Lietuvos mokyklas bei darželius pasakas apie dvi princeses ar du princus, kurie mylėjo vienas kitą, tai viena problema. Tradicinė visuomenė, kuri yra labai stipri Lietuvoje, matyt, ir toliau norėtų auginti savo vaikus, tikinčius ne tik gėrio pergale prieš blogį, bet ir amžina princo bei princesės meile.

Jeigu pilietiškumas būtų suvokiamas tokia vienpuse tolerancijos dvasia, kuri vis labiau sklando Europoje, esą tolerancija neleidžia kalbėti apie tai, kad Europos šaknys slypi krikščioniškoje kultūroje, kad kalėdinė eglutė ir Kalėdų Senelis, ką jau kalbėti apie kur nors pakabintą kryžių, gali įžeisti kito tikėjimo žmogaus jausmus, tai tradiciškai Lietuvos visuomenei gali būti ir nepriimtina. Daugelis mūsų, matyt, norėtų gyventi ne tik tų pasakų apie princą ir princesę dvasioje. Net ir tie, kurie nėra giliai tikintys, nevaikšto į bažnyčią ar nueina tik kartais, nori laikyti save krikščioniškos kultūros žmonėmis.

Jeigu pilietiškumas būtų suvokiamas per tą prizmę, kad net ir asmens pase įrašoma tautybė gali įžeisti kitos tautybės žmones, nes Lietuvos visi gyventojai turi vadintis tik Lietuvos piliečiais, ir nieko daugiau, tai irgi gali būti nepriimtinas ne vienam lietuviui. Juo labiau kai dabar ir iš pačių lietuvių, gyvenančių už Lietuvos ribų, norima tą mūsų, Lietuvos, pilietybę atimti. Bet pilietiškumas yra labai svarbi vertybė, rodanti pagarbą savo valstybei, įstatymams, pilietinėms ir žmogaus teisėms. Ir visa tai yra ne mažiau svarbu Gyvybingos valstybės kūrimui nei tautiškumas.

Tai kodėl kaip vieną svarbiausių vertybių aš iškėliau tautiškumą, o ne pilietiškumą. Visų pirma todėl, kad esame maža tauta. Antra, mūsų tauta jau ir dabar išsiblaškiusi po pasaulį, todėl kas kitas, jeigu ne lietuviai, kad ir kur jie būtų, turėtų rūpintis savo Tėvyne, neretai net be jokių savanaudiškų tikslų. Rūpintis, kad išliktume. Tautiškumas užtikrina tą ryšį su savo žeme, nes pilietiškai teisingų valstybių galime daug atrasti kitur Europoje.   

Atėjome ir prie trečio Gyvybingos valstybės pamato - demokratijos.

Fasadinė ir dalyvaujamoji demokratija

Niekas negali priversti žmogaus mylėti savo gimtą kraštą, jeigu jame klesti valdžios savivalė, neteisingumas, korupcija, o žmogaus, visuomenės balso niekas negirdi. Todėl kyla trečias svarbus tikslas - Demokratija. Ją įgyvendinę, sukurtume dar vieną svarbią atramą gyvybingai valstybei.

Žinoma, tam tikros demokratijos formos Lietuvoje egzistuoja. Jos daug toliau pažengusios nei tai, kas vadinama demokratija Rusijoje ir kitose NVS šalyse. Bet iki Vakarų valstybių teisės ir demokratijos mums dar toli. Turime gerokai iškreiptą demokratijos modelį Lietuvoje. Fasadinę, parodomąją demokratiją, kai žodžiai slepia prastą turinį. Todėl ne tik dėl socialinio ir teisinio teisingumo stokos, bet nematydami ir tokios demokratijos, kurios norėtų, Lietuvos žmonės yra priversti palikti savo kraštą. Išvykti ten, kur gerbiamas žmogus.

Prieš keletą mėnesių Lietuvos politikai turėjo galimybę atitaisyti vieną kertinių demokratijos problemų Lietuvoje, svarstydami įstatymą dėl referendumo, bet to taip ir nepadarė. Todėl Lietuva ir toliau lieka viena iš nedaugelio Europos valstybių, kur praktiškai neveikia šis svarbus įstatymas, dėl kurio gali būti sužinoma ir įgyvendinama piliečių nuomonė.

Lietuva iki šiol yra valstybė, kurioje visuomenei durys į svarbiausių valstybės ar savivaldos klausimų svarstymą, dalyvavimą priimant šiuos sprendimus, bendrą darbą teismuose, dialogą su teisėsaugos institucijomis yra užkirstos. Mūsų valstybėje iki šiol manoma, kad piliečių ir tautos vaidmuo turėtų pasibaigti tik išrinkus į Seimą ar į savivaldybes deleguotus asmenis, o šie jau ten tvarkysis taip, kaip patys nori. Tačiau demokratinis pasaulis jau seniai svarsto idėjas, įgyvendina siūlymus, kaip nuo atstovaujamosios demokratijos, įgyvendinamos rinkimų būdu, pereiti ir prie dalyvaujamosios demokratijos, kai visuomenei plačiai atveriamos durys dalyvauti priimant svarbiausius sprendimus.

Lietuvoje dalyvaujamosios demokratijos idėjos kol kas dar labai nedrąsiai keliamos, nors kaip tik tokioje valstybėje, kur visuomenei uždarytos durys, vedančios prie svarbiausių valstybės reikalų, šios demokratijos labiausiai reikia. Kita vertus, valdžia, partijos, teisėsauga todėl ir gali ignoruoti visuomenės balsą, kad pati visuomenė nėra susiorganizavusi efektyviai veiklai. Todėl akivaizdu, kad visų pirma visuomenė turi pateikti siūlymus, kaip ji mato savo vietą valstybėje, o tada kartu su valdžia galės kurti Gyvybingą Lietuvą.

Bet iki šiol piliečiai ir visuomenė Lietuvos valstybėje yra podukros vietoje. Liūdna pripažinti, bet mūsų valstybėje nėra net įstatymo, kuris apibrėžtų, kas tai yra visuomeninė organizacija. Ką jau kalbėti apie tai, kad yra daug įstatymų, kurie akivaizdžiai apriboja tautos ir piliečių teises, surašytas mūsų Konstitucijoje. Problema surengti referendumą, kad valdžia išgirstų savo šalies visuomenės balsą, yra tik viena jų. Kita problema yra tai, pavyzdžiui, kad visuomenė negali be jokių trukdžių savo krašte surengti protesto akcijų gatvėse ir aikštėse arba surengti streikų, jeigu verslininkų elgesys su darbuotojais peržengia elementaraus žmogiškumo ir teisingumo normas.

Teisinėse demokratinėse Europos valstybėse protesto akcijų organizatoriai tik praneša, kad rengs tokią akciją, o Lietuvoje tam reikia gauti leidimą. Leidimą savivaldybės, kuri dar ir nurodo, kad tokią akciją galima surengti tik kur nors laukuose, ar leidimą darbdavių, jeigu kalbama apie streikų akciją, protestuojant dėl darbo klausimų nesprendimo.

Aišku, pati visuomenė, piliečiai turėtų suvokti, kad Gyvybingos valstybės vien tik protesto akcijomis - demonstracijomis ir streikais - nesukursime, bet tai turėtų būti tuo aliarmo skambučiu, kurį privalo turėti Lietuvos žmonės, kad atkreiptų dėmesį tada, kai kitos priemonės jau išsemtos.

Iki šiol Lietuvoje nesudarytos galimybės konstruktyviai visuomenės ir piliečių veiklai, kad valdžia žmonių balsą išgirstų be mitingų, demonstracijų. Per daugiau nei 20 metų nuo Sąjūdžio laikų, kai žmonės pasijautė esantys tauta, savo krašto šeimininkai ir įveikė baimės įšąlą, kuris atsirado sovietiniais metais, atsirado ir nauja baimė. Žmonės bijo valdžios, o ši bijo savo žmonių.

Todėl kuriant gyvybingą valstybę Lietuvoje būtina siekti ne tik kuo geresnės, teisingesnės valdžios, bet ir sukurti visuomeninio gyvenimo savivaldos sistemą, kuri ir galėtų būti valdžios ir visuomenės konstruktyvaus dialogo pagrindu. Kokia turėtų būti ta visuomeninio gyvenimo savivaldos struktūra Lietuvoje, turėtų visų pirma pasiūlyti žmonės, aktyviai dalyvaujantys visuomeniniame gyvenime. Bet svarbiausia, kad būtų sugriauta tradicija, jog valdžia girdi tik tą visuomenę, kurią pati remia pinigais ir laiko ją savo kišenėje. Teisinėje valstybėje svarbi ne tik atstovaujamoji demokratija, kuri pasireiškia išrenkant politikus į valdžią, bet ir šios valdžios kontrolė laisvos visuomenės pajėgomis, visų mūsų galimybė prisidėti prie teisingų, mūsų nuomone, sprendimų valstybėje. Tai ir būtų ta atstovaujamoji demokratija, kurią reikia sukurti, jeigu norime turėti Gyvybingą Lietuvos valstybę.  

Laikas nelaukia. Šiandien Gyvybingos Lietuvos idėja kol kas pralaimi negailestingas varžybas su Išsivaikščiojančios Lietuvos realybe, todėl visi kartu turėtume mąstyti apie tai, kaip sustiprinti Teisingumą, Tautiškumą ir Demokratiją Lietuvoje. Galbūt kuris nors kitas žmogus pasiūlys stiprinti ir kokią kitą atramą, ne mažiau svarbią mūsų tautai ir valstybei. Tai puiku. Juk svarbiausia pradėti ieškoti kelio, kuriant mūsų visų ateitį, o visiems dėl šio kelio sutarus, juo eiti į priekį. Ir maža tauta bei nedidelė valstybė gali turėti ne tik garbingą praeitį, bet ne mažiau gražią ateitį.

DALINKIS:
0
0
SPAUSDINTI
LIETUVA
Rubrikos: Informacija:
AugintiniaiEkonomikaFutbolasGamtaĮkainiai
Gimtasis kraštasIstorijaJurgos virtuvėKelionėsInfoblokai
KomentaraiKonkursaiKovos menaiKrepšinisReklaminiai priedai
KultūraLengvoji atletikaLietuvaLŽ rekomenduojaPrenumerata
Mokslas ir švietimasNamų pasaulisPasaulisPrie kavosKontaktai
SportasŠeima ir sveikataTrasaŽmonėsKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2016 UAB "Lietuvos žinios"