TV programa
 

Horoskopai
 
SEKITE MUS Registruotiems varototojams
Paieška
LIETUVAKOMENTARAIPASAULISKULTŪRAISTORIJALŽ REKOMENDUOJAEKONOMIKASPORTAS
Šeima ir sveikataPrie kavosŽmonėsGimtasis kraštasMokslas ir švietimasTrasaKelionėsKonkursaiNamų pasaulisGamtaAugintiniai
LIETUVA

Konstitucinis draudimas apnuoginti Teisybę

2013 12 19 6:00
Tauta Konstitucijoje yra nustačiusi tvarką, pagal kurią KT nutarimai, jeigu jie nėra pagrįsti ar suprantami, gali ir turi būti peržengti. Oresto Gurevičiaus (LŽ) nuotrauka

„Teisybės drabužėlis visiškai susidėvėjo, ir ji – laimė, kad akla – vis dažniau žmonėms ėmė rodytis nuoga. Tik į ją niekas nenorėjo žiūrėti, nes toks nuogumas badė žiūrintiems akis“.

Šie pora sakinių apie Teisybę, kurie parašyti beveik prieš 15 metų Vilniaus Gabijos gimnazijos moksleivės Grytės Šimkūnaitės nuostabiame kalbos, žmoniškumo ir filosofinės minties rašinyje „O gal kas nors pridės Teisybę prie žmogaus“, kaip aidas atsiliepia į nelabai tinkamus valdžios veiksmus, susijusius su tos pačios valdžios gerbūviu – valdininkų atlyginimais.

Žinia, 2013 metų rugsėjo dieną Seimas patvirtino įstatymą, kuriuo tam tikrai daliai Lietuvos gyventojų bus mokami tokie, kokie buvo iki finansinės, ekonominės krizės (toliau krizės) pradžios. Seimas tą padarė drausmingai ir gana greitai, kaip ir vykdydamas Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo (toliau KT) 2013 metų liepos 1 dienos nutarimą „Dėl Lietuvos Respublikos įstatymų nuostatų, kuriomis nustatyti sumažinti valstybės tarnautojų ir teisėjų atlyginimai valstybėje susidarius itin sunkiai ekonominei finansinei padėčiai, atitikties Lietuvos Respublikos Konstitucijai“.

Aš prisipažįstu, jog nesu tokio aukšto intelekto, kad drįsčiau siūlyti kam nors pasitikrinti kokias tai galvos ar smegenų puses (kaip kad, berods, vienas aukšto rango specialistas kam tai patarinėjo) tiems, kurie su mano požiūriu nesutiks. Mano nuomonė, kad ir susijusi su įstatymais ir jų supratimu, yra asmeninė ir ji negali būti aiškinama, kaip nepagarba kitoniškai galvojantiems.

Manau, jog teiginys, kad Konstitucija ir jos pagrindu priimami įstatymai yra ir turėtų būti paremti Teisybe, yra pagrįstas, nepriklausomai nuo to, ar Teisybė specialiai aptarta, ar ji išreikšta per jai artimus teisingumo ir kitus principus, ar ji išvis nėra įstatymuose minima. Ne išimtis ir tada, kada žmonės ir valstybė atsiduria neįprastoje, krizinėje padėtyje. Net ir tokiomis sąlygomis Konstitucija draudžia Teisybę ignoruoti arba ją aiškinti vieno kurio nors asmens naudai kitų sąskaita ar pan., nes kitaip Teisybė iš tikro gali atrodyti kaip apnuoginta, netikra.

Kodėl KT taip pasielgė ir kas tas KT yra – klausimas ne vien retorinis. Ir jį reikia atsakyti, pasiremiant pačia Konsitucija ir, priklausomai nuo to, galima spręsti, kaip Seimui ir kitoms valdžios įstaigoms reikia elgtis su KT ir jo nutarimais, ypač, kada jie patys turi problemų su Konstitucija.

Taigi, kas tas KT, pirmiausia pačio KT žodžiais, kuriuos KT parašė savo 2013 metų kovo 13 dienos sprendime, kada Lietuvos Respublikos Prezidentei p. Daliai Grybauskaitei pagal jos prašymą aiškino savo nutarimus dėl pilietybės: „Pažymėtina, kad Konsitucinis Teismas vykdo konstitucinę teisminę kontrolę; Konstitucinis Teismas – konstitucinės justicijos institucija; Konstitucinis Teismas – savarankiškas ir nepriklausomas teismas – vykdo konstitucinį teisingumą, garantuoja Konstitucijos viršenybę teisės sistemoje“...Ir toliau nuoroda į du ankstesnius KT nutarimus ir vieną KT sprendimą.

Teisybė yra ta, kad Respublikos Prezidentė p. D.Grybauskaitė žinojo, kas gi tas KT, jei jau į jį kreipėsi. O kreipėsi tikrai ne dėl to, kad išklausytų viešai ir raštu ne visai pavykusius pamokymus ir istoriją apie tai, ką KT apie save galvoja. Manau, jog Lietuvos Respublikos Prezidentė norėjo išgirsti KT paaiškinimus, kaip KT galėjo aiškinti pilietybės klausimus, pripažindamas jau negaliojusias įstatymų apie pilietybę nuostatas net 15 atvejų, neatitinkančiomis Konstitucijai; kaip KT galėjo pripažinti kai kurias įstatymo apie pilietybę taisykles nekonstitucinėmis, kada tokio prašymo nebuvo; kodėl KT atskirus atvejus aiškina retais ir ypač retais atvejais, kada Konstitucijos 12 str. tokių žodžių nėra ir t.t.

Pati Konstitucija jokiame skyrelyje apie KT ar kitur nepriskiria KT nei konstitucinės teisminės kontrolės funkcijos, nei pareigos tik KT vykdyti konstitucinį teisingumą ir konstitucinį teisėtumą, ar garantuoti Konstitucijos viršenybę teisės sistemoje ir pan. Nesakau, kad KT konstitucinė pareiga tikrinti įstatymų bei kitų teisės aktų atitikimą Konstitucijai ir pasisakymas dėl to neprisideda, pvz., prie kokios tai Konstitucijos viršenybės garantijos. Tačiau, tą ir kiti teismai daro. Ir ne tik teismai. O KT konstitucinio teisingumo vykdymo monopolizacija yra ydinga ir bet kokiu kitu požiūriu, nes išeitų, kad šalyje be konstitucinio teisingumo vykdymo - kuris tik KT priskiriamas - yra dar kitoks teisingumo vykdymas, kuris pagal KT logiką negali būti konstituciniu ir yra kaip ir nekonstitucinis. Taip pagal Konstituciją nėra ir toks tvirtinimas peržengia Konstitucijos ribas.

Pritariu tiems, kurie sako, kad KT išvis nėra teismas, nors taip ir pavadintas. Dalykas yra tas, kad, remiantis konstituciniais valdžių padalijimo ir atskyrimo principais, Konstitucijos skyriuje apie KT, - jam teisingumo vykdymas nepriskirtas. Pagal Konstituciją KT teisėjai net neprisiekia vykdyti teisingumą, kitų teismų teisėjų priesaika vykdyti teisingumą yra konstitucinė. Bet koks aiškinimas apie Konstitucijos vientisumą, nepaneigia, sakyčiau, geležinio teisės dėsnio, jog bet kurios valdžios įstaigos ar pareigūno funkcijos (teisės ir pareigos) tik tos, kurios Konstitucijoje ir tiksliai įstatyme pagal ją nustatytos. Ir jokių precedentų, aiškinimų, doktrinų ar ko nors šioje srityje negali būti. Paprastai, teisių peržengimas ir pareigų ne pagal įstatymą atlikimas draudžiamas ir būna piktnaudžiavimo tarnyba ar panašiu į jį nagrinėjimo dalyku ikiteisminiame tyrime, teisme, atitinkame Seimo komitete ar pačiame Seime. Išimtinais atvejais pati Tauta gali tuo užsiimti, kada kantrybė jai pasibaigia ir grėsmė atsiranda konstitucinei santvarkai.

Kita svarbi aplinkybė, kad KT nėra teismas yra ta, jog žmogus negali kreiptis į KT. Bandymai aiškinti, kad KT žmogaus teises gali apginti per teismus ar Seimą, Vyriausybę, Prezidentą, Seimo narių grupę, kurie gali į KT kreiptis, - geriausiu atveju nebūtas demokratinėse valstybėse dalykas, o blogesniu atveju „tarybinės demokratijos“ reliktas. Tada raikomai, vykdomieji komitetai, partijos CK tik ir gynė žmogaus teises, pačiam žmogui kreipimąsi į teismus apribojus. Žodžiu, KT priklauso elito diskusijų klubui apie Konstituciją, kur KT turi viršesnį kuriam tai laikui balsą, bet nebūtinai dėl to, kad jis teisingas.

Teisybė, kad KT yra ne teismas, yra dar ir ta, jog KT pagal Konstitucinio teismo įstatymo 30 str. bylas nagrinėja tik teisės požiūriu. Tai irgi ne teismo, o bet kurios biurokratinės (gerąja prasme) įstaigos pareiga dirbti pagal teisę. Dar Vakarų civilizacijos aušroje Aristotelis pastebėjo, jog net filosofijos supratimas neįmanomas be gyvenimo pažinimo, ką jis pavadino empyrika. KT bei kiti mūsų teismai bylas įsigudrina nagrinėti be faktų, ir, kas įdomiausia, tą Seimas ne pagal Konstuticiją nustatęs. Jei KT būtų tikras teismas, tai jis bent jau krizės kai kuriuos aspektus turėjo patikrinti apklausęs teismo posėdyje žmones, krizės metu gavusius bedarbio ir kitas socialines išmokas; minimalias senatvės ir specialaus skirstymo pensijas; gavusius vidutinius statistinius ir didesnius atlyginimus; jaunų šeimų atstovus; KT teisėjus emeritus, o taip pat Lietuvos ir tarptautinės reikšmės ekspertus, suprantančius krizes ir jų įveikimo būdus. Tai KT būtų padėję suprasti, kas krizė yra, kaip tuo metu žmonės gyvena ir kada Lietuvos žmonės uždirbtų ir valstybė galėtų sukaupti lėšas, kurios būtinos tam, kad galima būtų grąžinti žmonėms tai, kuo jie (net ir ne Seimas) prisidėjo prie krizės neigiamų pasekmių sumažinimo. Suprantama, jog KT ir savo būdą, kaip pinigus uždirbti turėjo pasiūlyti. Tada ir KT nutarimas gal ir galėjo būti kitoks.

KT šioje, kaip nė vienoje kitoje byloje, turėjo prisiminti savo prigimtį, t.y., tarnystę Tautai ir kiekvienam piliečiui, kas nustatyta Konstitucijos 5 str. 3 dalyje ir glūdi pačioje demokratijos sampratoje. Šių dienų demokratija reiškia, jog valdžios įstaigų tarnavimas (buvimas tarnu, lotyniškai vadinamu “minister”) pirmiausia siejamas su besąlygišku paklusnumu suverenui – Tautai ir jos piliečiams. Tauta ir kiekvienas pilietis atskirai, būdami valstybės valdžios absoliutūs savininkai , tiesiog be atskiro pavedimo ar kokio nors specialaus aiškinimo sunkiu žmonėms metu įpareigoja valdžios įstaigas - savo tarnus neperžengti tos nematomos, bet visuotinai suprantamos ribos. Ta riba yra tokia – nedaryti sau geriau materialine ar bet kokia kita prasme, kol dar suverenui blogai. Kitais žodžiais, - kol dar neįveikti krizės padariniai ir dar nėra uždirbta lėšų, kad suvereno padėtis pagerėtų, tarnas savo padėties negali gerinti. Tai ne populizmas, bet konstitucinė vertybė ir valstybės valdymo abėcėlė, kurią tarnai turėtų ne tik mokėti atmintinai, bet ir jos laikytis.

Teisybė dar yra ir tokia, kad konstitucinėje valdžios įstaigų-tarnų sistemoje absoliutus lygybės principas galioja. Čia nėra vienos ar vieno viršesnio už kitus. Ir, jeigu Konstitucijoje, pvz., parašyta, jog Teismų sistemoje Aukščiausiasis Teismas yra viršiausias, tai reiškia jo viršenybę tik dėl žemesnių teismų sprendimų. Bet suvereno Tautos ir kiekvieno piliečio atžvilgiu ir pats Aukščiausiasis Teismas ir jo, ir bet kurios kitos grandies teismai ir jų teisėjai, tėra tik tarnai. Tokia pati padėtis ir su kitomis valstybės įstaigomis ir pareigūnais. Ir visi jie lygūs.

Toks konstitucinis tarnystės supratimas bet kurioje byloje turi didelę metodologinę ir praktinę reikšmę, nes nelygybės tarp tarnų negalima net ieškoti, kol suvereno Tautos ir kiekvieno piliečio padėtis nepagerėjo. Tokiu būdu, - nors KT rašo apie kokį tai įstatymų dėl krizės įveikimo neatitikimą konstituciniam lygybės principui (Konstitucijos 29 str. 1d.), to negali būti, nes krizės pasekmės dar neįveiktos ir jų ieškojimas tik vienai ar kelioms, nors ir labai geroms žmonių-pareigūnų grupėms ir jų šeimoms išvis, einant konstituciniam lygybės supratimui, negalimas.

Šia prasme gryna teisinė lygybės samprata turi sutapti su socialinės prigimties nelygybės supratimu. Šis, atrodytų, iš pažiūros paradoksas yra Konstitucijos 29 str. 1d., kurią KT dažnai cituoja, bet supranta savotiškai. Konstitucija, skelbdama lygybę įvairiais atvejais, tarp jų ir nepriklausomai nuo socialinės padėties, apima ir tai, ką Tauta, kurdama Konstituciją, žinojo. Žmonės pagal socialinę padėtį yra skirtingi (turtingi ir nelabai, neturtingi ir t.t), t.y., šiuo aspektu yra nelygūs. Todėl Seimas, vykdydamas antikrizinę programą, pagrįstai pasinaudojo socialinės padėties nelygumu ir atitinkamai paskirstė turtingesnių aktyvių piliečių prisidėjimą krizės pasekmėms sumažinti.

Pagaliau, KT privalėjo žinoti dar ir tai, kad šių laikų demokratinė valstybė pripažįsta ir nelygybę, nes valstybės socialinė paskirtis tapo neatskiriamu demokratijos bruožu. Dėl to, konstitucinis nelygybės principas taikomas neįgaliems žmonėms, darbo neturintiems, vaikučiams, moksleiviams ir studentams ir pan. Teisėje tai dar lengvatomis vadinama ir jų paskirtis, kiek galima daugiau sulyginti tokių žmonių galimybes su kitų žmonių. Lengvatas reikia skirti nuo privilegijų, kurios atsirado pagonybės, feodalizmo ir visokio plauko diktatorių gadynėse ir paprastai pridengiamos po nekaltais, iš pažiūros lyg ir žmoniškais motyvais, bet kurios yra tikra nelygybė. Tai reguliarios dramos dėl automobilių valdžių koridoriuose; tai laipsniuotos pensijos bei pašalpos valstybinės reikšmės asmenims ar našliams; tai specialios kapinaitės; tai ir įvairūs atlyginimų koeficientai ir t.t. Tokie dalykai šiuolaikinėje demokratijoje nėra Teisybės globojami. Valstybė globoja visada tik už žmonių ir Tautos laisvę kovojusius karius.

Ta aplinkybė, kad Seimas įstatymu savo laiku patvarkė atlyginimų sumažinimą krizės laikotarpiui tokia proporcija, jog buvo sumažinta daugiau tiems, kurių atlyginimas yra didesnis, atitinka socialinei valstybės funkcijai ir teisingumo principui. Čia lygybė ar nelygybė yra kitokio pobūdžio, nes krizės metu žmogaus (valstybės tarnas irgi žmogus) gyvenimas matuojamas truputėlį kitokiais kriterijais – galėjimu išgyventi, nepaniekinant pačio žmogaus, jo ir jo šeimos narių orumo. Ir Seimas turėjo tokią pareigą, kad tai užtikrinti. Kaip tarptautinis patyrimas parodė, tas padaryta gana gerai. Krizės metu Seimui nebuvo būtina tiksliai skaičiuoti kiekvieno valstybės tarnautojo bei jo vaikų poreikius ir juos su kuo nors lyginti. Tai tik Seimo pasirinkimas ir niekas už jį negalėjo to padaryti. Juo labiau, prabėgus krizės pavojui ieškoti pretekstų, kad veiksmai pagal antikrizinę programą dar ir priešingi Konstitucijai.

Nenoriu ką tai įtarinėti, bet KT savo nutarime nurodo, jog vienas iš pareiškėjų dar 2010 metais kreipėsi su prašymu dėl antikonstitucinių Seimo veiksmų. Ir KT, vietoj to, kad išnagrinėti prašymą tuoj pat ir kad Seimas galėtų ištaisyti KT nurodytas klaidas, laukė ne vienerius metus. KT žinojimas, kad Seimo veiksmai priešingi Konstitucijai ir nenagrinėjimas tuoj pat bylos, kad Tauta ir, iš dalies likęs pasaulis, iš karto tik krizei prasidėjus, galėtų išgirsti ir, tur būt, pamatyti kitas, Konstitucijai atitinkančias bei KT nustatytas krizės įveikimo konkrečias priemones ir jų įvykdymą, gana keistas. Neveiklumas tokiu atsakingu laikotarpiu, mano giliu įsitikinimu, nesiderina su ta drąsa ir pareiga, kurios pagal Konstituciją KT turėtų būti pažįstamos, jei ne daugiau. Tos drąsos bei atvirumo KT pritrūko bent viename sakinyje parašyti apie kokio dydžio litais (o ne lentelėmis ir procentais) KT teisėjo atlyginimo sumažinimą KT rašo. Statistika gal ir klysta, bet KT teisėjo atlyginimas iki krizės galėjo būti apie 10 tūkst. litų per mėnesį, sumokėjus mokesčius.

Pavojingos KT užuominos apie kokį tai konstitucinio nuosavybės teisės neliečiamumo pažeidimą. Ir pavojus yra tas, kad, žinant, KT praktiką ir stilių, ši pakeliui parašyta užuomina į kokį tai ankstesnį KT nutarimą kitą kartą gali pavirsti KT nustatytu precedentu ar dar nežinia kuo. Pritariu visiems, tarp jų ir studentams, jog negautas ir įstatymu sumažintas nesumokėtas atlyginimas pagal nuosavybės teisės sampratą dar ne nuosavybė. Be to, atlyginimas nėra nuosavybė ir dėl to, kad jis gali būti nemokamas bei sumažintas ir dėl kitų priežasčių.

Antai, pvz., Tauta, būdama KT teisėjų darbdaviu, gali patikrinti, ar tikrai KT teisėjai laiku ateina į darbą ir laiku išeina iš jo, ar visą darbo laiką skiria darbui ir neužsiima veikla, kuri nesusijusi su betarpišku pareigų vykdymu. Ir priklausomai nuo nustatytų faktų, gali sumažinti atlyginimą. Tauta gali išvis nuspręsti, ar ne be reikalo per dideli atlyginimai yra mokami KT teisėjams. Prof. Egidijaus Šileikio (dabar ir KT teisėjo) duomenimis KT teisėjai paruošia tik po porą bylų per metus, o KT apytikriai išnagrinėja apie 20 per metus. Palyginus, bendrųjų teismų pirmos instancijos teisėjų statistinis bylų išnagrinėjimo vidurkis yra apie 560 bylų. Ir teisėjų atsakomybė šiuose teismuose išskirtinė, nes jie yra įpareigoti atimti žmonėms laisvę, priteisti pinigus ir taikyti kitas prievartos priemones, ko KT negali daryti.

Akivaizdu, jog bendrųjų teismų teisėjų atlyginimai turėjo būti jau iš pat pradžių nustatyti didesni negu KT teisėjų, nes atsakomybė aiškiai didesnė ir darbo našumas (jei taip galima išsireikšti) ne KT teismo naudai. KT savo nutarime, kaip ir kituose, rašo apie kokias tai išskirtines kvalifikacijas, sudėtingumus, atsakomybes ir dar visokias priežastis. Tai nepaneigia bendrųjų teismų nepalyginamai svarbesnio vaidmens valstybėje, negu KT. Tik teismai, kurie aprašyti Konstitucijos IX skirsnyje vykdo teisingumą Lietuvoje. Kiekvienas bendrųjų teismų sprendimas yra paremtas Konstitucija net ir tada, kada teismai apie tai nerašo. Logiška, jog Tauta turi teisę paskirti didesnius atlyginimus tiems, kurie daugiau dirba ir kurie nesiskundžia savo darbo sudėtingumu, nesigiria savo nežemiška kvalifikacija ar paskirtimi. Turiu pastebėti, kad Konstitucija vengia valstybės įstaigų – tarnų pareigų charakteristikos kokiomis tai išskirtinėmis kvalifikacijomis, atsakomingumu ir pan. Tas yra ir dėl to, kad tarnai neįsijaustų nepakeičiamais ir neliečiamais, ir dėl to, kad Tauta ir jos piliečiai yra aukščiausias suverenas ir tik jiems visos aukščiausios savybės bei dorybės priklauso.

Tiesa, Seimas gali KT atlyginimų klausimą, jei ir toliau tokia sparta bylos bus nagrinėjamos, išspręsti ir paprasčiau. Kada tai Konstitucinio Teismo įstatymo 16 str. buvo numatyta, kad KT teisėjai gauna 30% didesnį atlyginimą negu Aukščiausiojo Teismo teisėjai (dabar ji panaikinta). Tokia taisyklė nebuvo pagrįsta Konstitucijos esme ir prasme. Tai greičiau puikybės išraiška buvo. Todėl Seimas yra iš principo laisvas, kokį KT teisėjams atlyginimą nustatyti ir gali susieti su išnaginėtų bylų skaičiumi ar kokiu nors kitu rodikliu,- kad ir su apylinkių teismų teisėjų atlyginimais. Šiuo atveju KT įstatymo draudimas sumažinti atlyginimą KT teisėjams negaliotų, nes jis buvo nustatytas išgalvotu, Konstitucijai netinkamu pagrindu ir bet koks draudimas atlyginimų nustatymui bei mažinimui negalioja. Pažymiu, kad bet kuris darbdavys, išgirdęs savo pavaldinio gyrimąsi darbo sudėtingumu, turėtų sunerimti tokio darbuotojo tinkamumu dirbti ir jo kvalifikacija, nes sutikimas su savo žiniomis ir kvalifikacija dirbti ir yra ta sąlyga, kad žmogui sunkumai ir sudėtingumai nebaisūs. Kitaip jis nesutiktų net pradėti dirbti. Dirbti sudėtingą darbą jo nesuprantant ir nuolat kartoti apie darbo sudėtingumą – aplinkybė, kuri šalinama tik atleidimo iš darbo būdu.

Pagal mane, Teisybei neatitinka ir KT užsiminimas apie Konstitucijos 5 str. 2 dalies (Valdžios galias riboja Konstitucija) neatitikimą. Šios nuostatos paskirtis ir reikšmė yra vienintelė – ji nustato, kad Teismas negali vykdyti Seimo funkcjų, Prezidentas Seimo pareigų ir pan. Krizės įveikimo priemonių patvirtinimas nebuvo teismų ar kitų valstybės įstaigų funkcija.Todėl tik Seimas savo įstatymu galėjo numatyti, kaip pergyventi krizę su mažiausiomis neigiamomis pasekmėmis. Seimui tą reikėjo padaryti tuo metu ir vadovautis posakiu (ar jį panašiu) „čia ir dabar“. Seimas negalėjo antikrizinių priemonių planą padėti į stalčių ir spręsti po KT 2013 metų liepos 1 dienos nutarimo. Seimo galios atitiko Konstitucijos 5 str. 2 d. Bet kuri klaida, kuri gali būti padaryta, kada pareiga vykdoma pagal Konstituciją, nėra joks valdžios galių apribojimo pažeidimas. Ir tokių klaidų taisymas neturėtų būti saistomas su aptariama Konstitucijos nuostata. Jei KT savo nutarimu Konstitucijos 5 str. 2 d. pažeidimą sieja su kuo nors kitu, tai tą reikėjo aiškiai ir parašyti.

Kad KT kokios tai problemos glūdi, matosi ir iš pačio nutarimo. Jo kompiuteriniame variante apie 95 kartus inter alia parašytas, 49 kartus pakartota Konstitucijos 48 str. 1 d. “kiekvienas žmogus <...> turi teisę <...> gauti teisingą apmokėjimą už darbą“, daug kartų ir kitos tos pačios konstitucinės nuostatos. O kur dar žodžiai – minties stiprintuvai: konstatuotina, pažymėtina, doktrinos, jurisprudencijos ir kiti išsireiškimai. Nutarimo, gi, pabaiga su kokia tai, sakyčiau arogancija ir pamokymais, kuriuos verta pacituoti: „Pažymėtina, kad įstatymų leidėjui, priimant įstatymus, kurių nuostatos dėl valstybės tarnautojų, teisėjų atlyginimo neproporcingo mažinimo šiuo Konstitucinio Teismo nutarimu pripažintos prieštaraujančiomis Konstitucijai, turėjo būti žinomos oficialiosios konstitucinės doktrinos nuostatos, kuriomis grindžiamas šis nutarimas“.

Šiai dienai, jeigu teisybė, Europos Žmogaus teisių Teismas dėl nuosavybės neliečiamumo su jam būdinga maniera priminė Lietuvos doktrinų ieškotojams, kad doktrina per daug rimtas dalykas, jog bet kokį savo norą ar vadovėlinį teiginį (su autorių nuotraukomis ar be jų) doktrina galima būti vadinti. Nenustebčiau, kad įvairios Lietuvoje kuriamos doktrinos apie teismų ekstraordinarines galias, teismų - tarp jų ir administracinių - sistemą, žmogaus teisę kreiptis į teismą ir į viešą bylos nagrinėjimą, precedentą - sėkmingai galėtų subyrėti, kaip ir nuosavybės neliečiamumas, - jei Europos Žmogaus teisių Teismo nagrinėjimo dalyku taptų. Matosi, jog KT minimos doktrinos ginčytinos, jei ne daugiau. Privalu atsiminti, kad KT nutarimų rezoliucinė dalis privaloma ir galutinė, o pačio KT citatos apie save dar ne visada doktrinos.

Tauta Konstitucijoje yra nustačiusi tvarką, pagal kurią KT nutarimai, jei jie nėra pagrįsti ar nesuprantami, gali ir turi būti peržengti. Ji yra tokia. Valdžių pasidalijimo paskirtis yra ne tik jų funkcijų atskyrimas ir lygsvaros palaikymas, bet ir operatyvus viena kitos klaidų ištaisymas. Seimas, radęs, jog KT nutarimas yra ydingas, savo įstatymu pataiso KT klaidas. Konstitucijos 7 str. 1 d. nuostata, kad “Negalioja joks įstatymas ar kitas aktas priešingas Konstitucijai”, turi būti taikoma ir KT nutarimams, kurie turi problemų su Konstitucija. Šiuo atveju, netinkamas pagal Konstituciją KT nutarimas yra toks pats neteisėtas veiksmas, kaip kad ir kito pareigūno ar įstaigos būtų. Neteisėti veiksmai negali būti vykdomi bet kokiu atveju. Žinau, kad tokią mano nuomonę gali būti bandoma paneigti KT galiomis, jo nutarimų privalomumu ar dar kokia tai išvestine savybe bei precedentu ar jo dalimi. Taip galima rašyti ir, parašius, tą tvirtinti. Tačiau valstybėje negali būti situacijos, kad koks nors neteisėtas bet kurio asmens, juo labiau, valdžios įstaigos ar KT veiksmas būtų toleruojamas ir galiotų, jeigu jo kilmė ir būtis su Konstitucija kertasi. Tokį savo požiūrį apginu teisės analogija - karo metu net eilinis karys nevykdo savo vado įsakymo, , jei jis aiškiai neteisėtas.

Labai užjaučiu visus žmones ir jų šeimas, kurie dėl tos nelemtos krizės nukentėjo. Suprantu kartu ir tuos žmones, kurie reiškia susirūpinimą, kad KT savo nutarimu kaip ir pakirto pasitikėjimą valstybės įstaigomis ir pareigūnais. Tačiau, nenorėčiau sutikti su kategoriškais priekaištais, kad Lietuvos valdininkija tarnautų bet kam, kas daugiau mokėtų. Lietuvos žmonės žino priemones, kurios gali ir turi padėti valdžiai, kad ji dirbtų žmonių labui, saugodama Teisybę net ir sunkmečiu.

DALINKIS:
0
0
SPAUSDINTI
LIETUVA
Rubrikos: Informacija:
AugintiniaiEkonomikaFutbolasGamtaĮkainiai
Gimtasis kraštasIstorijaJurgos virtuvėKelionėsInfoblokai
KomentaraiKonkursaiKovos menaiKrepšinisReklaminiai priedai
KultūraLengvoji atletikaLietuvaLŽ rekomenduojaPrenumerata
Mokslas ir švietimasNamų pasaulisPasaulisPrie kavosKontaktai
SportasŠeima ir sveikataTrasaŽmonėsKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2016 UAB "Lietuvos žinios"