TV programa
 

Horoskopai
 
SEKITE MUS Registruotiems varototojams
Paieška
LIETUVAKOMENTARAIPASAULISKULTŪRAISTORIJALŽ REKOMENDUOJAEKONOMIKASPORTAS
Šeima ir sveikataPrie kavosŽmonėsGimtasis kraštasMokslas ir švietimasTrasaKelionėsKonkursaiNamų pasaulisGamtaAugintiniai
LIETUVA

Korupcija, kuri visada su mumis

2006 12 15 0:00
Adomo Žilinsko piešinys

Pirma, esame labai ginkluota kovos su korupcija šalis. Antra, esame stabiliai korumpuota šalis, kaip tai patvirtino "Transparency International" tyrimai.

Dėl ginkluotės: turime viską, ką turi Europos šalys ir dar truputį daugiau. Turime kovos su korupcija specialiąsias (ir nespecialiąsias) pajėgas. Turime įstatymų sistemą ir sistemingai ją tobuliname. Pasirašėme visas Europos antikorupcines konvencijas. Esame visų kovojančių su korupcija Europos Sąjungos organizacijų nariai. Vieni pirmųjų Europoje sukūrėme antikorupcinę strategiją. Ji kainavo beveik dešimtį milijonų litų (padėjo Europa). Važinėjame į pasaulines konferencijas (buvome net Zimbabvėje). Ir dar daug ką turime ir dar daug ką darome.

Kas nekovoja, tas neklysta

Nė vienai nusikaltimų rūšiai neskiriama tiek dėmesio, tiek kovotojų, tiek lėšų, kiek jų skiriama korupcijai. Prieš korupciją nublanksta žudymai, narkotikai, terorizmas, prekyba žmonėmis ir ginklais. Prostitucija atrodo tiesiog vaikiškai. Ji neturi net savos policijos. Su ja galynėjasi ekologinė policija. Tarsi prostitucija darytų poveikį gamtai, visuotiniam atšilimui.

Dar turime labai daug politinės valios. Daugmaž nuo 1993-iųjų ar 1994-ųjų partijos ir visos vyriausybės savo programose nuolat įsipareigoja stiprinti kovą su korupcija. Niekada nė viena partija viešai neparėmė korupcijos. Tiesa, pagrindinės partijos kategoriškai neneigia turėjusios neapskaitytų lėšų per rinkimus (kai kalbama apie partijas, terminas "kyšis" nevartotinas). Kas nekovoja, tas neklysta. Viena partija, anot kitų partijų, per daug suklydo - ji turėjo per daug neapskaitytų lėšų ir norėjo dar daugiau turėti. Todėl dabar jos popieriai prasti.

Istorinis virsmas

Dar vienas smūgis korupcijai tiesiai į kaktą - parlamentinių partijų parašai prieš korupciją. Akcijos viršūnė - premjero pareiškimas. Dvivaldystei - NE. Arba jis - Kirkilas, arba ji - korupcija. Jeigu jis pralaimi, jis pasitraukia iš posto. Į postą žengia ji. K prieš k - tai ne 2K. Istorinio virsmo momentas.

Dėl amžiaus (ir kai kurių sveikatos problemų) į pirmąsias linijas neisiu. Pasėdėsiu štabe. Mano įnašas į kovą prieš k ir už GK - tai keli strateginiai patarimai ir vienas moralinis pagraudenimas. Patarimai: kur ieškoti korupcijos, kaip uždėti jai apynasrį, kam dar užkrauti atsakomybę.

Policininkas ir rožės

Korupcijos ieškoti reikia TEN, kur priimami svarbūs sprendimai (susiję su įvairių asmenų interesais, dažniausiai materialiniais).

Niekas nesiūlo kyšio poetui ar baleto šokėjai. Jiems galima paploti, sušukti "bravo" ar įteikti rožių. Bet kelių policininkui nepaplosi ir rožių nepaduosi. Jo valia ir galia - priimti sprendimą.

Šiuo aspektu nuo kelių policininko nelabai skiriasi Seimo narys, balsuojantis už įstatymą, susijusį su verslo interesais. Tai ir žinybų vadovai, priimantys sprendimus, kurie gali būti vieniems palankūs, o kitiems - nelabai. Privatizavimo procesai, Europos fondų skirstymas, licencijų ir leidimų dalijimas, nuobaudų ir bausmių skyrimas ar išteisinimas. Čia susikryžiuoja interesai, sukasi milijonai litų, kyla ir žlunga karjeros, braška ar stiepiasi į saulę "biznis". Ir dažnai viskas priklauso nuo vieno sprendimo. Kiek daug pastangų sutelkiama siekiant pakreipti sprendžiančiojo valią savo pusėn. Ne kiekvienas atsispirs. Ne kiekvienas ir spiriasi.

Jeigu į šalies korupcinį gyvenimą pažiūrėsime per šią prizmę, pamatysime, kad populiarūs kelių policininkai (su dažnai neveikiančiais greičio matuokliais) tėra tik smulkmė. Banginiai be garso plaukioja tarp didžiulių koralinių rifų - ne tik tūkstančiais, bet ir milijonais litų vertinamų sprendimų.

Paskui pinigus

Korupcija plinta TADA, kai nėra kontrolės TEN, kur priimami sprendimai.

Europos fondų, jų skirstymo kontrolė turėjo būti parengta dar prieš ateinant pinigams į Lietuvą. Ateina pinigai, ateina ir korupcija. Tikėjimas žmonėmis, moralė čia niekuo dėti. Reikia pinigų sargo - kontrolės.

O kontrolės niekas nemėgsta. Prieš kelerius metus Vyriausybė svarstė vidaus audito įstatymo projektą. Diskusijos objektu tapo vidaus audito nepriklausomybė, jo reali galia kontroliuoti pačių institucijų vadovų veiksmus. Vienas ministras pareiškė: "Neleisiu, kad auditorius žvilgčiotų pro mano petį ir šnipinėtų, ką aš darau". Šio argumento pakako. Auditorius dabar ne tik nežvilgčioja pro vadovo petį, bet ir vengia žvilgtelėti ten, kur vadovas nenori.

Reikia cerberio

Teisėjai irgi nemėgsta kontrolės. Jie teigia, kad kontrolė pažeistų teismų nepriklausomumo (ar kokį nors panašų) principą. Jie teigia, esą juos kontroliuoja teisinė sąmonė, moralė ir panašūs dalykai. Bet jeigu tų substancijų pritrūksta, tada šalia moralės ir sąmonės būtų gerai koks nors cerberis (juk yra ir teisėjų, nuteistų už korupcinius nusikaltimus).

Labai kontrolės nemėgsta viešieji pirkimai. Kai kuriose įstaigose manoma, kad garsiai kalbėti apie stambius viešuosius pirkimus yra nepadoru, tiesiog amoralu. Vidaus auditas irgi žino savo vietą ir ten geriau nosies nekiša - per daug dideli pinigai. Per prievartą mylimas nebūsi, bet kontrolė - ne meilės objektas ar subjektas.

Reziumė: negali būti šalyje nekontroliuojamų tarnybų, neprižiūrimų sprendimų.

Sistemos nepasodinsi

Mūsų kova su korupcija orientuota į korumpuotus asmenis. Auksčiausias kovos tikslas - išaiškinti korumpuotuosius ir juos nuteisti. Gali būti ir kuklesnių tikslų - atimti neteisėtai įgytą turtą, uždrausti eiti tam tikras pareigas ir pan. Bet tai sunkiai sekasi. Ką daryti? Pradėsiu nuo pavyzdžio iš tų laikų, kai JAV doleris Lietuvoje dar buvo svarbiausia valiuta.

Pasiuntė sienos apsaugos štabas jauną pareigūną į vieną rinktinę pažiūrėti, kaip vyksta darbas pasienyje. Matyt, per jaunumą atvykėlis pasielgė netaktiškai. Jis pasienio poste pavartė pasieniečio popierius. Rado tarp jų JAV dolerių, tiesa, nedaug. Protokolą surašė. Rinktinės valdžia užpyko ant atvykėlio - "šmeižtas, negali būti, mes uždraudėme dolerius viešai laikyti". Grįžo jis į štabą, parašė išsamų raportą. O jam štabe sako: "Provokacijomis užsiimi, pats pakišai. Iš rinktinės skambino, skundėsi tavimi - lėksi iš darbo" (kalbama, kad kai kurios rinktinės kai kuriems "štabistams" atveždavo dovanų per šv. Kalėdas ir kitomis progomis). Taigi problema - ne pasieniečio (su doleriais), o sistemos.

Mūsų ilgų kovų su korupcija nesėkmių priežastys buvo tai, kad įkliūdavo (būdavo pasodinami) atskiri asmenys. O sistemos išlikdavo. Joms įveikti operatyvinių, teisėsaugos priemonių per maža. Reikia administracinių svertų, net politinių sprendimų. Mūsų gyvenime daug kas keičiasi, bet šioje srityje taktika iš esmės išliko ta pati, orientuota į asmenis.

Vadovas ir jo tarnyba

Prieš kelerius metus buvo bandyta išplėsti kovos su korupcija frontą, įpareigojant ivairiausias žinybas pačias kovoti su savo žinybine korupcija. Kai kuriose tarnybose kilo nepasitenkinimas. Buvo sakoma: tegul Specialiųjų tyrimų tarnyba gaudo kyšininkus, arba tegul valdžia moka didesnius atlyginimus - kyšių nieks neims. Tie prieštaravimai buvo tylūs, garsiai sakyti niekas nedrįso. Kova faktiškai neprasidėjo. Prasidėjo kovos imitacija - planų ir ataskaitų rašymas. Planas rašomas dėl plano. Jeigu kas patikrins, planas turi būti. Kartais tokie planai nusirašomi nuo kitos tarnybos, pakeitus vieną kitą žodį.

O gal būtų laikas iš tarnybų reikalauti ne antikorupcinių planų ir ataskaitų, o antikorupcinių rezultatų? Už juos turi atsakyti tarnybos vadovybė. Vadovas savo rankose turi galingus svertus - kadrų politiką, įvairias administacines priemones, jis gali remtis vidaus auditu, gali pasikviesti į talką specialiąsias tarnybas, taip pat ir STT.

Moralas: kaip tėvas atsako už savo šeimą, už paklydėlį sūnų, taip vadovas atsako už savo kolektyvą, už kiekvieną korumpuotą pavaldinį.

Pagraudenimas dėl termino

Korupcija yra daugiau ar mažiau išsilavinusių, prakutusių valdininkų, tarnautojų, pareigūnų (kitaip sakant, tam tikro tautos žiedo) užsiėmimas. Jie semia paskanintą korupcijos košę ir valgo ją pačepsėdami. "Biedniokai", smulkūs ūkininkėliai net nemenka dalis inteligentijos čia nekotiruojama. Jie srebia neigiamas korupcijos pasekmes. Tos pasekmės ypač karčios jaunoje respublikoje.

Korupcija apvaginėja ir taip skurdokus tautiečius. Kasmet vis labiau nyksta apvogtųjų pasitikėjimas valstybinėmis institucijomis. Valstybė, kurią atkuriant jie ištikimai, nesavanaudiškai ir pasiaukojančiai dalyvavo, jiems tampa vis svetimesnė. Todėl žodį "korupcija" mūsų šalyje ir mūsų dienomis galima būtų versti į lietuvių kalbą kaip "išdavystė". Juolab kad žymi dalis tų palinkusiųjų, sukniubusiųjų ties korupcijos dubeniu yra bučiavę vėliavą ir davę priesaiką ištikimai tarnauti žmonėms ir respublikai.

DALINKIS:
0
0
SPAUSDINTI
LIETUVA
Rubrikos: Informacija:
AugintiniaiEkonomikaFutbolasGamtaĮkainiai
Gimtasis kraštasIstorijaJurgos virtuvėKelionėsInfoblokai
KomentaraiKonkursaiKovos menaiKrepšinisReklaminiai priedai
KultūraLengvoji atletikaLietuvaLŽ rekomenduojaPrenumerata
Mokslas ir švietimasNamų pasaulisPasaulisPrie kavosKontaktai
SportasŠeima ir sveikataTrasaŽmonėsKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2016 UAB "Lietuvos žinios"