TV programa
 

Horoskopai
 
SEKITE MUS Registruotiems varototojams
Paieška
LIETUVAKOMENTARAIPASAULISKULTŪRAISTORIJALŽ REKOMENDUOJAEKONOMIKASPORTAS
Šeima ir sveikataPrie kavosŽmonėsGimtasis kraštasMokslas ir švietimasTrasaKelionėsKonkursaiNamų pasaulisGamtaAugintiniai
LIETUVA

Kova dėl kultūros ir paveldo su savais

2010 05 28 0:00
Žvėryno medinė architektūra.
Nuotrauka: ©"Lietuvos žinios"

Paminklosauga Lietuvoje netapo valdžios institucijų nuolatiniu rūpesčiu, kaip turėtų būti valstybėje, kur gerbiama tautos istorija ir kultūra. Sąjūdžio laikų užsidegimą pakeitė pinigų kultas ir gražiai surašytos paveldo išsaugojimo programos, kurios realiai mūsų valstybėje taip ir neveikia.

Kodėl taip atsitiko ir ką daryti, kad padėtis pasikeistų į gera? Apie tai prie "Lietuvos žinių" apskritojo stalo pratęsė pokalbį Seimo narys Gintaras SONGAILA, Lietuvos Nepriklausomybės Akto signataras Kultūros paveldo centro direktorius Virgilijus KAČINSKAS, Valstybinės kultūros paveldo komisijos pirmininkė Gražina DRĖMAITĖ, Lietuvos nacionalinės UNESCO komisijos pirmininkas Romas PAKALNIS, teisininkas Tomas BAKUČIONIS ir politikos apžvalgininkas Alvydas MEDALINSKAS.

Bejėgės institucijos

A.Medalinskas. Ar galite pasakyti, kas nutiko požiūriui į paminklosaugos svarbą šių dienų Lietuvoje? Kalbu ne tik apie visuomenę, bet ir apie valdžią, institucijas, kurios turi rūpintis paminklosauga. Juk ten nuėjo dirbti ir Sąjūdžio laikų paminklosaugininkai. Kur išgaravo, atsidūrus valdiškame darbe, jų ugnelė, užsidegimas ginti tai, kuo tikėjo?

V.Kačinskas. Šiandien paminklosaugai yra blogai. Ir dėl to, kad bėda ištikusi ir institucijas, kurios turėtų ginti paminklosaugą. Viskas atsitiko, matyt, ne todėl, kad pranyko ta Sąjūdžio laikų ugnelė ir visi nusiramino. Juk negali vien 1988-1989 metų Sąjūdžio dvasia visas restauracijos ar paveldo išsaugojimo procesas remtis. Yra valstybės institucijos ir jos privalo dirbti.

A.Medalinskas. Bet ar jos dirba? Štai tik dabar atsipeikėta dėl Aušros Vartų restauracijos, kurią, matyt, sunku būtų vadinti restauracija. Tiek daug autentiškų detalių buvo sugadinta ir sudėta tai, kas, atrodo, buvo po ranka arba ką draugai verslininkai davė ten sukišti. O pareigūnų atsakomybė?

G.Drėmaitė. Sovietmečiu vyko tikras paveldo restauravimas, o dabar, galima sakyti, - ne. Ypač nekilnojamojo kultūros paveldo. Tradiciją tęsia tik restauravimo skyriai prie muziejų, Prano Gudyno restauravimo centras ir kiti. Juk jeigu yra paveldo objektas, jį reikia išsaugoti. Esu profesionali restauratorė, baigusi studijas Maskvoje. Tai yra garbinga profesija ir turiu pripažinti, kad dabar Lietuvos paveldosaugoje įsivyravo diletantizmas. Kaip ir politikoje.

A.Medalinskas. Bet į politiką ir restauratoriai nuėjo. Ne tik paminklosaugininkai.

G.Drėmaitė. Apie Gediminą Kirkilą, kaip restauratorių, būtų atskira kalba.

A.Medalinskas. Bet jūs žinote, kodėl jis turėjo palikti šį darbą?

G.Drėmaitė. Taip. O aš visą sąmoningą gyvenimą dirbau prie kultūros paveldo. Ir dabar matau tai, ko anksčiau nebuvo. Atsirado dar ir visiškas paklusimas valdžiai.

A.Medalinskas. Valdžia turi kontroliuoti paminklosaugą. Gera valdžia. Ir Jūsų institucija juk yra pavaldi Seimui.

G.Drėmaitė. Taip. Einu savo pareigas nuo 1995-ųjų. Bendravau su 4 ar 5 Seimo kadencijų nariais. Kai Česlovas Juršėnas buvo Seimo pirmininkas, tada buvo žmonių, su kuriais galėjai kalbėtis, derinti paminklosaugos klausimus vardan tos Lietuvos. Dabar to nėra, išskyrus kelis senbuvius. Kai stoviu Seimo tribūnoje, gaunu tik siaurus klausimus - kodėl jų rinkimų apygardos kaime koks namas ar bažnyčia blogos būklės? Tačiau bendro supratimo nėra.

A.Medalinskas. Kaip jūs paaiškinate tokį atmestinį požiūrį į paveldosaugą, be retų išimčių dabartinės valdžios ir ankstesniųjų taip pat?

G.Songaila. Prieš rinkimus daug kas sako, kad tai jiems yra prioritetas. Mūsų Tėvynės sąjungos-krikščionių demokratų rinkimų programa šioje srityje yra labai rimta.

A.Medalinskas. Kiekvienas savo partijos programą gina. O kaip ji įgyvendinama ne tik šalies lygiu, bet ir savivaldybėse, kur jūs turite valdžią? Šį klausimą vienodai reikėtų kelti ir kitoms partijoms bei jų politikams, turintiems valdžią.

G.Songaila. Dabar krizė. Pjausto ir vargšų bibliotekininkų paskutinius atlyginimus. Aš jau nekalbu, kad valdžia nesupranta, jog kultūra ir istorinė atmintis pakeltų tautos ūpą, kuris tik padėtų krizę įveikti. Bet yra priešingai. Kultūra tampa viena ūkinių sričių, kuri neproporcingai labiausiai nukenčia, o per krizę ypač.

A.Medalinskas. O pati paminklosaugos sistema - ar ji gerai veikia? Ar išreiškia valstybės rūpestį išsaugoti tai, kas pasiekė mus iš praeities, ir pritaikyti dabarčiai?

V.Kačinskas. Talkos klubo laikais buvo pasiūlyta paveldosaugos sistema, kuri rėmėsi trijų banginių principu. Inspekcija, kuri prižiūri ir yra pavaldi Seimui, tvarkyba, kuri užsiima pažinimu, sklaida, kitais dalykais, ir paveldosaugos institutas. Deja, per pastaruosius 20 metų nedaug kas išliko. 1995 metais buvo panaikinta inspekcija ir dabar tos pačios institucijos viename kabinete sėdi žmogus, kuris žiūri projektą ir derina, ir tas, kuris tikrina, kaip šis derina. Abu pavaldūs tam pačiam vadovui. Priežiūra, tvarkymas ir apskaita bei kontrolė yra vienose rankose. Ar tai yra normalu vadybos požiūriu?

A.Medalinskas. Kas kliudo grąžinti tą paminklosaugos institucijų modelį?

G.Songaila. Dabar yra institucijų naikinimo metas.

A.Medalinskas. Ne apie naujas struktūras kalbu. Kas nors tuose kabinetuose vis tiek sėdi. Jeigu iš pradžių viskas veikė efektyviai, o dabar - ne, tai gal bent praėjus 20 nepriklausomybės metų grąžinkime ankstesnį paminklosaugos institucijų modelį?

R.Pakalnis. Negali vienose rankose būti ir kontrolė, ir darbai, ir derinimai, nepaisant visos kompetencijos.

G.Songaila. Šių paminklosaugos pertvarkymų valdančioji koalicija nepatvirtins dėl liberalų pozicijos.

A.Medalinskas. O ar jūs tai darėte? Pabandykite ir žiūrėkite, kas bus. Pateikite tą paminklosaugos institucijų tarpusavio schemą ir kitos partijos, galbūt ir opozicija, parems. Vis dėlto tai bendras visos Lietuvos reikalas.

G.Songaila. Nežinau, sunku įsivaizduoti.

V.Kačinskas. 2005 metais tokia sistema buvo siūloma, atskiriant kontrolę nuo kitos veiklos. Deja, kultūros ministrė Roma Žakaitienė ir Seimo komitetas pasipriešino.

A.Medalinskas. Tai kas turėtų būti padaryta?

V.Kačinskas. Kontrolės tarnybą iš Kultūros vertybių apsaugos departamento reikėtų paimti ir atiduoti Valstybinei kultūros paveldo komisijai. Apskaitos tarnybą, registro tvarkymą reikėtų sujungti su dokumentavimo centru, o departamentui palikti tokias funkcijas kaip tvarkyba, pažeidimų kontrolė, sklaida, organizavimas ir t. t.

T.Bakučionis. Paprasčiau kalbant, Valstybinei kultūros paveldo komisijai turėtų būti priskirta Seimo kontrolieriaus funkcija. Analogiška Vaiko teisių apsaugos kontrolei.

A.Medalinskas. O koks turėtų būti savivaldybių vaidmuo?

G.Drėmaitė. Paveldo savininkas yra savivaldybės, todėl daug kas ir nuo merų požiūrio priklauso. Viktoras Muntianas Kėdainiuose, Eugenijus Gentvilas Klaipėdoje buvo tam neabejingi. Pabendravus su trim Vilniaus merais: Artūru Zuoku, Juozu Imbrasu ir dabartiniu Viliumi Navicku, tai A.Zuokas buvo tikras šviesulys. Nesvarbu, ką kita jis darė, bet paveldui daug nuveikė. Ir medinių namų restauravimo programą parengė.

Bevertės programos

A.Medalinskas. Minėjote, kad mero A.Zuoko laikais Vilniuje buvo parengta medinių namų restauravimo programa. Gal galėtumėte apie tai plačiau pakalbėti, nes kiek mačiau, būtent tada ir įvyko masinis gražių medinių namų griovimas Vilniaus miesto Žvėryno rajone. Kaip tai suprasti? Yra programa, o tuo pačiu metu griaunamas paveldas?

G.Drėmaitė. Kai kas buvo ir padaryta. Priešais buvusį "Draugystės" viešbutį namą restauravo, Žvėryne tris namus taip pat. Ir Užupyje.

A.Medalinskas. Prastai atrodantis namas prieš buvusią "Draugystę" labai gadino šio viešbučio įvaizdį, todėl galbūt kitaip reikėtų vertinti faktą, kai už valdiškus pinigus buvo padaryta paslauga viešbučio savininkei Kristinai Brazauskienei. Taip pat žinome, kodėl Užupyje A.Zuoko laikais daug darbų vyko. Net ir kelias buvo nutiestas. Ten juk pats A.Zuokas ir gyveno. Bet dėl Žvėryno tai pirmą kartą girdžiu, kad ten dar ir kažkokia medinių namų paveldo išsaugojimo programa buvo vykdoma. Išvertė didžią dalį namų be problemų. Bet jeigu buvo programa, tai kokia yra jos teisinė vertė?

G.Drėmaitė. Atėjo nauja valdžia ir šią programą panaikino.

A.Medalinskas. Juk Žvėrynas buvo verčiamas ir tada, kai ta programa egzistavo.

R.Pakalnis. Visa tai yra sena lietuvių tradicija. Paskaitykite, ką Juozas Tumas-Vaižgantas rašė: "Kam tie ponai? Raštams rašyti. Kam tie raštai? Šiknai šluostyti." Taip yra ir dabar. Programa vykdoma iki tol, kol užkliūva kokiam nors darbų užsakovui.

T.Bakučionis. Programa nėra teisės aktas. Jų pagrindu gali būti kuriamas teisinis reglamentavimas. Bet jeigu ji lieka stalčiuje, be teisinio pagrindo, tai mažai ko verta.

G.Drėmaitė. Yra puiki Vyriausybės programa kartu su Europos Sąjunga - pakeisti šiferį kaime tradicinėmis medžiagomis. Ji guli stalčiuje.

A.Medalinskas. O kuo pakeisti? Šiaudiniais stogais?

G.Drėmaitė. Pagal kiekvieno regiono specifiką. Jeigu stogas turi būti šiaudinis - šiaudiniais, jei malksnos - tai malksnos. Bet ji taip ir guli stalčiuje. Yra puiki Vyriausybės programa, prieš keletą metų patvirtinta, dėl dvarų išsaugojimo. Kas iš to? Ją kiekvieną kartą Kultūros ministerija mums pateikia susiaurintą.

V.Kačinskas. Programa šiandien tėra paukščiukas, kuris padedamas, kad būtų atliktas tam tikras uždavinys. Programa be pinigų yra nulis. Buvo dvarų išsaugojimo programa. Pagal pradinį variantą buvo numatyti asignavimai, bet iš tų pačių paveldosaugai skiriamų pinigų. Jokių papildomų lėšų. Pagal antrą variantą visiškai pinigų nebeliko. Tik eilutė, pavadinimai ir darbai. Iš tų pačių išteklių, su tais pačiais žmonėmis.

A.Medalinskas. Mes visi galime pasakyti, kad finansų trūksta, ir būsime teisūs, bet medinių namų išsaugojimo programai daug finansų nereikia.

G.Drėmaitė. Savivaldybė skyrė pinigų mediniams namams restauruoti.

A.Medalinskas. Tikiuosi, kad ne tik tų, kur gyvena draugai ir įtakingi pažįstami.

T.Bakučionis. Problema yra ne pinigai. Jeigu koks nors namas X nėra įrašytas į nekilnojamojo turto paveldo registrą, su juo gali daryti ką nori - ir deginti, ir nuversti.

A.Medalinskas. Taip ir buvo daroma. Vadinasi, programa tėra viešųjų ryšių akcija?

T.Bakučionis. Daugiau taip.

V.Kačinskas. Bet Žvėrynas, kaip ir Naujamiestis, Antakalnio dalis, Užupis ir, žinoma, Senamiestis, yra kultūros vertybių registro objektai. Urbanizuotos vietovės, urbanistinis paveldas. Teisiškai tai reiškia, kad visi darbai, kurie ten yra atliekami, nesvarbu, ar konkretus objektas įrašytas, ar neįrašytas, privalo būti reglamentuoti. Problema yra ta, kad dokumento su nurodymais, kaip reglamentuoti, nėra.

A.Medalinskas. Kas turėjo parengti tokį dokumentą? Ta pati savivaldybė? Seimas? Vyriausybė?

G.Drėmaitė. Savivaldybė.

T.Bakučionis. Gal ne savivaldybė. Tai, matyt, daugiau yra ministerijos reikalas.

A.Medalinskas. Iš tikrųjų juk problema yra Lietuvos mastu, nes tokių atvejų galima daug kur rasti, pavyzdžiui, Palangoje, Kuršių nerijoje.

G.Songaila. Paminklosaugos tvarkybos reglamentus turi rengti Aplinkos ministerija. Ir Kultūros ministerija galėtų parengti bent kokią nors bendrą formą.

G.Drėmaitė. Nuo 1995 nuolat kartojame, kad reikalinga visiškai atskira šių procesų kontrolė, bet visiems yra "dzin".

A.Medalinskas. Ne viskas "dzin". Štai Vilniaus senamiestyje norėta brangias elektronines užkardas pastatyti, aiškinant, kad visa tai senamiesčio išsaugojimo labui. Bet kai visuomenė sukilo, atrodo, politikai išsigando. Visiems paaiškėjo, kad tais senamiesčio išsaugojimo argumentais slepiamas Vilniaus miesto valdžios noras "įsisavinti" pinigus, kurių reikėtų pastatyti šioms brangioms elektroninėms sistemoms, ir dar galbūt numušti nekilnojamojo turto kainas senamiestyje, kad valdžios draugai ten galėtų turto prisipirkti, kol šis eksperimentas vyktų. O kad dėl šių idėjų senamiestis galėjo žūti, tai šiems politikams tikrai buvo "dzin". Tai ar paminklosauga kam nors rūpi?

G.Drėmaitė. Septynių Europos valstybių premjerai prieš 3-4 mėnesius pasirašė kreipimąsi į Europos valstybes, kuriame pabrėžiama, kad krizės sąlygomis, trūkstant pinigų, patartina investuoti į kultūros paveldą. Tai pakeltų ekonomiką plėtojant turizmą.

G.Songaila. Tie dalykai atsispindi svarstant valstybės biudžetą. Pinigus nupjovė, nepaisydami visų prieštaravimų, ir baigėsi kalba, kad reikia investuoti į kultūros paveldą

Pinigų kultas

A.Medalinskas. Tai kur problema? Sakote, sovietmečiu darbas buvo dirbamas gerai. Po Sąjūdžio atėjo naujos jėgos. Bet gal atsirado ir pinigų interesas, kurio anksčiau nebuvo, ir viską supainiojo, tą ugnelę sunaikino? Kai kam vertybe tapo tik pinigai.

G.Drėmaitė. Galbūt. Dabar yra taip - gavai pinigų ir varai. Vilniaus rotušė 200 metų stovėjo. Cokolis gražiai smiltainiu apkaltas. Reikėjo tai kažkur išvežti ir apstatyti granitu, kuris dabar nesilaiko. Kai Vilniuje vyko tikri restauracijos darbai, veikė, daug darė ir projektavimo institutas, o dabar... Stanislovo Moniuškos skverelis Vilniuje. Nerestauravo liūtuko, tvorelės, o viską išvežė ir pastatė naują. Tai yra pinigų plovimas.

A.Medalinskas. O Katedros aikštė?

G.Drėmaitė. Jūs įsivaizduokite, kokia būtume civilizuota valstybė, jeigu tai, ką mes tada atidengėme Katedros aikštėje, su visais Vyskupų rūmais, viską būtume storu stiklu apdengę, kaip Krašto apsaugos ministerijos salėje. Visi eitų ir matytų, ką mes turime.

A.Medalinskas. Kas buvo idėjos autorius Krašto apsaugos ministerijoje?

G.Drėmaitė. Tai amžiną atilsį architektės Nijolės Bučiūtės projektas. Mes turime tokią seną savo istoriją. Yra tūkstantmetis, o lieka - nulis. Kai tyrinėdami Valdovų rūmų teritoriją prie muziejaus, kur dabar kolektorius betonuotas, atkasė išlikusį rąstinio namo kampą, medinius šaligatvius aplink namą gražiai sudėtus, archeologai taip džiaugėsi! Fotografavo, piešė, filmavo. O paskui atėjo nurodymas viską užpilti betonu.

A.Medalinskas. Valdovų rūmų statybos ir pinigų "įsisavinimo" grafikus galėjo sugriauti?

G.Drėmaitė. Ką čia kalbėti. Tai valstybė, negerbianti savo istorijos, kultūros palikimo.

A.Medalinskas. Sakėte, kad Katedros aikštė kompiuterinė. Kas ten yra blogai?

V.Kačinskas. Kinišku granitu išklota. Gal jis pigesnis, o gal arčiau atvežti.

A.Medalinskas. Aišku. Ir vėl, matyt, kažkieno draugai medžiagas parūpino, kaip ir dabar Aušros Vartuose. Gerai, kad šalia piliakalnių nereikėjo nieko grįsti kinišku marmuru arba statyti stiklinių dangoraižių, nes ir ten būtų viską suniokoję. Už pinigus.

R.Pakalnis. Kai pasireiškia finansiniai interesai, būna ir ten visko. Štai, pavyzdžiui, Europos centras yra beveik prie piliakalnio, bet, kas ten darosi dabar... Pirmas etapas buvo labai gražus. Idealizmas, kuris vedė visuomenę, o ši spaudė valdžią. Dabar to nėra.

A.Medalinskas. Anksčiau gynėme savą kultūros paveldą, aplinką, istoriją nuo kitų, svetimųjų. Bet kai neliko Maskvos grėsmės, su savais lyg ir tapo sunkiau kovoti. Stikliniai milžinai, tie, kurie išdygo Vilniuje, pažeidus visus aukštingumo reikalavimus, priklauso Lietuvos verslininkams ir palaiminti buvo Lietuvos architektų. Jeigu tai būtų padariusi Maskva ar koks nors partijos CK, visi būtų sukilę, bet čia visi savi...

R. Pakalnis. Ar jūs žinote, kad buvo projektai ir Vilnios upės slėnyje statyti milžinus. Viskam jau buvo pasirengta ir tik visuomenės prisibijant nuspręsta statyti už Neries ir Savanorių prospekto pradžioje. Beje, yra sudėti ir žymių paminklosaugininkų parašai, kad šitas "špilis" Vilniaus mieste Savanorių prospekte stovėtų.

G.Songaila. Ir visur tos pačios pavardės.

R.Pakalnis. Ne visada kultūros apsaugos institucijos nieko nedaro, matydamos pažeidimus. Verkių ir Pavilnių regioniniame parke direkcija įsikišo, bet pralaimėjo kovą dėl stiklinio kubo statybos. Vienas žymus ekspertas parašė: "Žinoma, tai prieštarauja įstatymams, bet būtų įdomus eksperimentas." Tuo remdamasis teismas ir leido statybas.

Ar nuo savų apsaugoti gali tik UNESCO?

A.Medalinskas. Jeigu Lietuvos paminklosaugos institucijos yra bejėgės, o jų tarpusavio sandara iškreipta, jeigu paminklosaugos išsaugojimo programos yra bevertės ir neturinčios teisinio pagrindo, o viską diktuoja didelių pinigų interesai, taip pat ir tų, kurie yra valdžioje, tai negi mums lieka džiaugtis tik tuo, kad yra tokios tarptautinės organizacijos kaip UNESCO? Juk, matyt, visų pirma šios organizacijos dėka sustabdytas stiklinių milžinų augimas prie Vilniaus senamiesčio ir Kuršių nerijos niokojimas.

R.Pakalnis. Tačiau kol kas ir UNESCO reikalavimų vykdymas Lietuvoje yra labiau moralinė, o ne teisinė nuostata. Teisinė praktika, kas gali būti pažeidus UNESCO reikalavimus, mūsų krašte dar tik formuojasi ir nėra nuosekli.

G.Drėmaitė. Bandome kai ką pasiekti ir per Lietuvos teismus. Komisija anksčiau kreipėsi į tuometinį generalinį prokurorą Algimantą Valantiną dėl Kuršių nerijos. Ir tada prasidėjo teismai. Bet "krikštolinė" teismų praktika labai akivaizdi Kuršių nerijoje.

R.Pakalnis. Kai prasidėjo teismai dėl Kuršių nerijos niokojimo, paaiškėjo, kad daugelyje dokumentų yra visi reikalingų valdininkų parašai. Visi leidimai duoti. Ir dabar, teismą laimėjus, kas turėtų sumokėti už neteisingai padėtus parašus?

A.Medalinskas. Valdininkai, kurie padėjo parašus. Tik reikia, kad Seimas priimtų atitinkamą antikorupcinį įstatymą, pagal kurį valdininkai, padarę žalą valstybei ir piliečiams, ją visą padengtų iš savo kišenės.

G.Songaila. Tokia įstatymo pataisa šiuo metu yra svarstoma.

A.Medalinskas. Duok Dieve, kad ji būtų ir priimta, ir dar neiškraipius esmės.

G.Songaila. Manau, kad šioje sesijoje tam eilė ateis.

R.Pakalnis. Kai valdininkų parašai yra sudėti, savininkai tampa beveik nekalti. Kalti valdininkai. Taigi Kuršių nerijos atveju UNESCO "vėzdas" lyg ir veikia, o teismai pradeda ginti visuomenės interesą.

G.Songaila. Aš pasakysiu, kodėl jis veikia. Todėl, kad muša per politikų prestižą.

R.Pakalnis. Bet Lietuvoje yra ir kitų fundamentalių, neišspręstų klausimų. Pavyzdžiui, Pasaulio paveldo sąraše esančių objektų apsauga. Kuršių nerija priklauso dviem savivaldybėms - Klaipėdos ir Neringos. Savivaldybės valdžią renka ten gyvenantys rinkėjai. Savivaldos įstatymas garantuoja išrinktiems valdžios žmonėms visą veikimo laisvę. Bet už Kuršių nerijos kaip objekto išsaugojimą atsako Lietuvos Respublikos Vyriausybė. Juk ji neturi ten jokių įgaliojimų.

G.Songaila. Tai yra užprogramuotas konfliktas, ir labai didelis.

R.Pakalnis. Kuršių nerija yra nacionalinis parkas. Ji priklauso kiekvienam Lietuvos piliečiui. Mes ten dvasiškai "turime akcijų". Tai yra nacionalinis turtas. Ir pasaulis ten turi interesą, nes tai yra objektas, įrašytas į Pasaulio paveldo sąrašą. Yra įsteigtas Kuršių nerijos nacionalinis parkas, kuris turi ginti nacionalinius interesus, o savivaldybės gina tik ten gyvenančių žmonių interesus. Šitas interesų konfliktas turi būti išspręstas teisiškai.

A.Medalinskas. Kada?

G.Drėmaitė. Komisija pasiūlė įstatymą, sukūrėme koncepciją, perdavėme Kultūros ministerijai, pasakėme, kad reikia rengti greitai, bet iki šiol viskas guli stalčiuje.

G.Songaila. Seime.

R.Pakalnis. Marinuojamas.

T.Bakučionis. O toje koncepcijoje numatytas savivaldos įstatymo pakeitimas?

G.Drėmaitė. Taip.

G.Songaila. Kartu su apskričių reforma Vietos savivaldos pagrindų įstatymas jau yra koreguojamas. Ir visos išimtinės kompetencijos yra apkarpomos.

V.Kačinskas. Bet Vietos savivaldos chartija galioja, jos niekur nepadėsi.

A.Medalinskas. Ar tai kaip nors atsispindi ir Vilniaus senamiesčio apsaugoje, kuris taip pat yra UNESCO saugojamas objektas?

R.Pakalnis. Kiekvienas į Pasaulio paveldo sąrašą įrašytas objektas turi turėti savo valdymo planą, bet Vilniaus senamiestis jo neturi. Buvo kuriamos darbo grupės, bandoma jį parengti, bet kol kas tai nepavyko. Todėl savivaldybė, administracija tvarko visą miestą, o senamiestis, istorinis centras, kuris įrašytas į Pasaulio paveldo sąrašą, nėra tvarkomas kaip nors atskirai. Valdymo plano, kuriame būtų aiškiai išrašyta, kas už ką atsakingas ir kas ką daro, nėra. Dabar pusė seniūnijos yra istoriniame centre, o kita pusė - neistoriniame. Yra gal kelios seniūnijos senamiestyje ir nėra vieningo valdymo.

G.Songaila. Vilniaus senamiesčio teritorija didesnė, nei Senamiesčio seniūnijos.

R.Pakalnis. Yra skirtingas supratimas, valdytojai, interesai ir atsakomybė.

T.Bakučionis. Lietuva yra per maža, kad kultūros paveldą atiduotume savivaldai. Tiek Kuršių nerijoje, tiek ir Vilniaus senamiestyje. Tai turi būti valstybės prioritetas.

A.Medalinskas. Bet ar yra? Ir jeigu dar nėra, tai ko reikia, kad būtų?

V.Kačinskas. Turi galioti vienodi paveldosaugos standartai ir reikalavimai tiek Vilniuje, tiek, sakykime, Šilutėje. Negali būti gudresnių kaimynų, kurie "susiveikia" tai, ko kitam teisė neleidžia, todėl reikia kompetentingos, kultūros paveldu besirūpinančios paveldosaugos. O pagarbą dar reikia užsitarnauti. Paveldosaugos sistema privalo veikti visais lygiais. Negali būti savivaldybių ar kitų institucijų, kurioms nerūpi paveldo išsaugojimas, nes tai Lietuvoje sukuria baltąsias ar juodąsias dėmes. Turi būti suderinti, išplaukiantys vieni iš kitų teisės aktai, reikalavimai, procedūros. Paveldosauga negali būti kaip valstybė valstybėje. Jeigu visa tai bus, jeigu bus finansuojamos paveldosaugos programos, tada Lietuvos paveldosaugos situacija turėtų pasikeisti.

A.Medalinskas. Ir, matyt, būtų labai svarbu, jeigu ne dideli pinigai, o sąžinė ir atsakomybė pagal įstatymą diktuotų sprendimus tų, kurie turėtų rūpintis paveldosauga?

G.Drėmaitė. Žinoma, reikia didesnės atsakomybės valstybėje. Kiekvienas, padėjęs savo parašą, privalo atsakyti už tai, ką pasirašė. Juk valstybė, pasirašydama Europos ar pasaulio sutartis, konvencijas, - įsipareigojo... Tai strateginiai dalykai, ir tai ne tik valstybės vidaus reikalas - turėdami pasaulinio lygio kultūros paveldo objektus įsipareigojame ir savo krašto žmonėms, ir visam pasauliui...

Parengė Alvydas Medalinskas

DALINKIS:
0
0
SPAUSDINTI
LIETUVA
Rubrikos: Informacija:
AugintiniaiEkonomikaFutbolasGamtaĮkainiai
Gimtasis kraštasIstorijaJurgos virtuvėKelionėsInfoblokai
KomentaraiKonkursaiKovos menaiKrepšinisReklaminiai priedai
KultūraLengvoji atletikaLietuvaLŽ rekomenduojaPrenumerata
Mokslas ir švietimasNamų pasaulisPasaulisPrie kavosKontaktai
SportasŠeima ir sveikataTrasaŽmonėsKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2016 UAB "Lietuvos žinios"