TV programa
 

Horoskopai
 
SEKITE MUS Registruotiems varototojams
Paieška
LIETUVAKOMENTARAIPASAULISKULTŪRAISTORIJALŽ REKOMENDUOJAEKONOMIKASPORTAS
Šeima ir sveikataPrie kavosŽmonėsGimtasis kraštasMokslas ir švietimasTrasaKelionėsKonkursaiNamų pasaulisGamtaAugintiniai
LIETUVA

Kovo 11-oji: kalbos, kurių verta įsiklausyti

2011 03 12 0:00
Režisierius B.G.Padegimas kalba iškilmingame minėjime.
Petro Malūko nuotrauka

Seime vakar vyko iškilmingas Lietuvos nepriklausomybės atkūrimo dienos minėjimas. Kovo 11-osios salėje skambėjo šiai progai skirtos kalbos. "Lietuvos žinios" siūlo savo skaitytojams dvi iš jų.

1988-1990 metų Sąjūdžio Seimo nario Bernardo Gyčio Padegimo kalba.

"Mielosios ir gerbiamosios, gerbiamieji ir mielieji, trys mūsų laisvės ir nepriklausomybės viršukalnės stūkso snieguotos metų pradžioje, liudydamos, kad mūsų tautos įsipareigojimas laisvei ir jos siekiams visada buvo mums svarbesni už real politikos išskaičiavimus, kai kova atidedama iki kitų, šiltesnių, patogesnių laikų. Anot šiandien visų minimo poeto, "balto sniego fone mes atrodome aukštesni, negu iš tikrųjų esame". Todėl šiandien mane apima gėdos ir beviltiškumo jausmas, kai mūsų atstovai ne tik neteikia premijų, kaip darė skandinavai mūsų laisvės vedliui prieš 20 metų, bet mūsų rinkti tautos atstovai, real politikos adeptai, bičiuliaujasi su tų laisvės kovotojų smaugikais.

Šiandien tenka pastebėti, kad nors kas metus didesnę Morę deginame, žiema neskuba iš mūsų kiemo, o tie, kurie jau 21 metus mums ilgais žiemos vakarais, mums, "mažiems", seka pasakas apie šalies energetinį saugumą, gąsdina, kad kita žiema bus dar ilgesnė, dar šaltesnė... Nors vakar buvo Keturiasdešimties paukščių diena, grįžę paukščiai spiečiasi Nemuno deltoje ir neskuba į šalies gilumą, kur pašalas neišėjęs nei iš laukų, nei iš mūsų širdžių... Perfrazuojant Šekspyrą galima pasakyti, kad niekaip nesibaigia mūsų nesantaikos ir nerimo žiema mūsų šalelėje. Kadangi taip elegantiškai pakvietime, man adresuotame, susikeitė raidės ir mano pavardė iš Padegimo tapo Pagedimas, ir aš savo subjektyviom pastabom galiu sugadinti šią šventinę nuotaiką, o man šiandien daug sunkiau kalbėti, negu buvo lengva kalbėti per tūkstantinius Sąjūdžio mitingus prieš 20 metų, aš pasikviečiau vieną kolegą, kuris man padės. Labai atsiprašau silpnų nervų žmones, taip pat politinio korektiškumo ir mandagumo vadovėlių autorius, kai kurie čia išsakyti teiginiai pasirodys galbūt per aštrūs ir nekorektiški šiai tribūnai, bet įsiklausykime, ką norime priimkime, ko norime nepriimkime. Tai žmogus, apie kurį aš dabar statau spektaklį ir kuris prieš 80 metų Lietuvoje buvo suniekintas, ignoruotas, neišgirstas ir iš jos išmestas.

Juozapas Albinas Herbačiauskas: "Nesuprantu nei pesimizmo, nei optimizmo, suprasti noriu gryną tiesą, gryną teisybę, reikia būti dvasia tvirtu, kad tiesą provokuotų noru ją regėti. Kada buvome vergai, kada mus smaugė, buvome idealistai, buvome Rytų Europoje doriausi žmonės, mūsų kūryba Prometėjo tonu skambėjo. O dabar kas? Dabar mes laisvi. Taip, bet be dvasios, tušti žmonės, nuilsę pesimistai, ištvirkę spekuliantai. Seniau mokėjome pasišvęsti, o dabar kaip kiškiai bėgame nuo aukos tėvynės gerovei. Mes, savimeilės isterikai, Lietuvos laisvę pradėjome su entuziazmu statyti, bet taip greitai nuilsome. Į šiltus lizdus kaip driežai, kaip žalčiai sulindome, pasislėpėme, kiekvienas tik sau, tik sau vienam ropes skutam! Užtenka tik pamąstyti apie mūsų emigracijos klausimą, kad visiškai nusimintum ir rankos nusvirtų. Kas gi dedasi? Ogi mūsų žmonės namie nekenčia darbo, bijosi darbo ir visi, kas tik gali, nori iškeliauti Brazilijon, Argentinon, kad svetimose šalyse sunkiausią vergų darbą dirbtų. Darbas Lietuvos naudai, Lietuvos garbei jau mums bjaurus darbas, darbas Brazilijos naudai - gražus darbas. Didesnės paniekos Lietuvai dar niekas taip žiauriai nepareiškė, kaip mūsų pasiryžę imigruoti žmonės, sodiečiai, inteligentai. Ir ateis laikas, kai Lietuva bus priversta samdyti kinus ir kalmukus ūkio darbams. Lietuva virs kolonizacijos objektu, jeigu mūsų žmonės "mylės" savo tėvynę. Jeigu pas mus blogos darbo sąlygos, tai galime stengtis bent jas pagerinti. Mes visi privalome būti darbo artistais, žinoti visa ko ribas privalome, kiek laiko pykti, kada atleisti. Kiekvienas valdininkas savo mandagumu daugiau nuveiks, ne kaip šiurkštumu, pedantiškumu. Mūsų diplomatams patartina nedaryti iš savęs "slaptingųjų dalykų kastos", bet visada skaitytis su gyva tautos sąžine. Gana jau tų kovų už valdžią. Nebegalima gyventi tąja gyvenimo sistema, kuri reikalauja, kad vienas tautos luomas arba kuri nors viena tautos partija gyventų ir augtų kito tautos luomo skriauda, vergų niekšingumu. Juk negalima būti laimingam artimo nelaimės sąskaita. Žmogui grąžinkime jo garbę, duotą Kristaus. Tik tada galėsime pradėti atgimimo procesą. Sunki problema artėja. Taip, kaip gyvenosi, jau nebus galima gyventi. Kaip reikės gyventi, kad gyvenimas turėtų kilnią prasmę? Nemokėjome būti broliais, seserimis (kalbu apie mūsų visuomenę), dabar gal išmoksim broliavimo politikos? Kaip suvaldyti bestiją, kuri apsėdo žmoniją? Ypač lietuviai privalo tais klausimais susirūpinti, jeigu nori būti tauta, o ne kaimenė. Baisios nelaimės pradėjo mūsų pasaulį kankinti - ciklonai ir viesulas siaučia visur, miestus ir sodybas naikina. Žemė kas kartą vis nervingiau, pikčiau dreba, žmonės vis daugiau siunta ir nebežino jau, kaip gyventi, kam gyventi. Žemės klimatas keičiasi, gamtoje jaučiama anarchija. Šėtono kultas atsinaujina, auga, plečiasi, užėjo naujų religijų mada. Dabar madingiausia religija - ...kultas. Mažytė tauta Lietuva rizikuoja prarasti gyvybę. Blogai suprasta ir interpretuota demokratija gali būti baisesnė bestija už... Didžiulis daugtaškis, įrašykime, ką norime. Juk dvasinė kultūra nyksta. Be jos neįmanoma tikra demokratija. Turėsime tik tokią Lietuvą, kokią mes patys sukursime. Lietuvos likimas ne Tautų Sąjungoje, ne pasaulinės diplomatijos intrigose, bet tik mūsų galvose, mūsų širdyse, mūsų rankose glūdi." Juozapas Albinas Herbačiauskas.

Aš tik perdaviau. Ačiū ir atsiprašau, jeigu ką ne taip pasakiau."

 

* * * 

 

Nepriklausomybės Akto signataro, Seimo nario Sauliaus Pečeliūno kalba.

"Gerbiamieji,

kreipiuosi į susirinkusius šioje istorinėje salėje, į laisvės šauklius ir kovotojus, į tuos, kurie jau laisvėje užaugo. Sveiki visi, kam brangi ši šventė.

Kasmet šią dieną bandome apžvelgti, kokie esame ir kokie buvome, bei nuspėti, kokie norime ir galime būti rytoj. Laikas bėga, keičiasi požiūriai ir papročiai, keičiamės ir mes.

Prieš dvi dešimtis metų, kreipdamasis į savo bendražygius, nukreipdavau akis į parterį, dabar jas tenka kelti vos ne į lubas. Būtų gerai, kad bent jau Kovo 11-ąją signatarai būtų savo vietose, kaip ir tada. Nesinorėtų, kad ir valstybinis Vasario 16-osios minėjimas būtų paverstas personaliniu labdaros koncertu.

Prieš dvi dešimtis metų neklausėme, ką mums gali duoti valstybė. Žinojome: ji - tai mes. Gynėme ją, aukojomės dėl jos, neskaičiuodami naudos ar garbės. Dalijomės su ja džiaugsmais, lėšomis ir vargais. Kai jai buvo sunku, buvo sunku ir mums, kai ji laimėdavo - džiaugėmės, nes tai buvo mūsų pergalė. Žinojome - niekas nieko neduos. Ką sukursime, tą ir turėsime. Kokiais principais ir vertybėmis vadovausimės, taip ir gyvensime. Atrodė, kad paskui bus lengviau, reikės tik išauginti vaikus dorais piliečiais.

Lengvų laikų ir lengvo gyvenimo nebūna. Gyvenimas visada yra sunkus. Ir kiekvienas laikmetis gimdo savo sunkumus ir savo iššūkius.

Šiandien ne retas nepraleidžia progos, o dažnai ir puikuojasi koneveikdamas savo valstybę ir vis piktinasi, kad ji jam ko nors neduoda. Per daug duoda, duoda nepakeliamai. Patys sau įsivarėme kompleksą vis nepavydami Estijos. O reiktų įsiklausyti į tai, ką sakė mūsų ambasadorius Estijoje Juozas Bernatonis. Estija nuo Lietuvos skiriasi tik tuo, kad nieko nekompensavo. Nei sovietinių indėlių, nei nurėžtų pensijų dirbantiems pensininkams. Grąžino nuosavybę natūra, o ne ją kompensavo. Žiūrėjo į ateitį. Susikūrė rezervą, kuris labai padėjo juodai krizės dienai atėjus. O mes tarsi įstrigę tomis amžinomis kompensacijomis, kurios, be abejonės, išaugino didžiulę valstybės skolą. Sakau tai kaip priekaištą ir mums, Seimo nariams (dešiniesiems dar labiau negu kairiesiems), sakau tai kaip priekaištą prezidentei ir net Konstituciniam Teismui. Kompensuojame pensijas net mirusiems pensininkams. Gal reikia kompensuoti ir už prarastą jaunystę?

Verta paklausyti ir Estijos premjero Andruso Ansipo žodžių, kaip svarbu politikui išmokti pasakyti "ne". Ypač tokioje auditorijoje, kur rinkėjai choru skanduoja tik vieną klausimą: ką man duosi? Esu ne kartą piktokai kalbėjęs su rinkėjais, bet niekad nesusipykau. Tautą reikia gerbti, o ne jai pataikauti.

Po 21 metų demokratijos pamokų jau norėtųsi brandesnių santykių parlamente. Valdžios partijos neturėtų žiūrėti į opoziciją kaip į priešą, besistengiantį kenkti reformoms. Opozicijai irgi visai nenaudinga tik apgailėtinai trypti valdžią nuolat žarstant populistinius pažadus rinkėjams. Socialdemokratų partijos pirmininkas Algirdas Butkevičius yra taikliai pastebėjęs, kad tokie riksmai sugrįžta bumerangu, kai valdžios pasikeičia. Bet net būdamas opozicijos lyderiu neišmokė opozicijos atsakingai oponuoti.

Labai gerbiu Lietuvos verslininkus. Bet sakau jiems: atsisakykite pretenzijų būti oligarchais. Tos pretenzijos baigiasi jums patiems nenaudingai. Kišami pinigai, kuriamos savos abejotinos vertės žiniasklaidos imperijos, spaudžiami ministrai, o negavus savo kąsnio jie trypiami tų norinčių būti oligarchais puslapiuose. Turiu pasidžiaugti: demokratinė sistema atsilaiko, tie verslininkai skaičiuoja savo pastangų nuostolius. Politika, deja, dėl to irgi skursta. Užuot susitelkę rimtiems darbams, vis valomės ir valomės. Nuo vieno skandalo iki kito. Kita vertus, skandalų nebūna tik diktatūrose.

Buvo laikmetis, kai sekėme autoritetais, buvo laikas, kai juos ignoravome. Šiandien susiduriame su piktnaudžiavimu autoritetu.

Dažnai susižavime reitingais. Gerai žinoti visuomenės požiūrį į save ar valstybės institucijas, bet kai asmens reitingas tampa tam tikru meilės indeksu ir jo pradedama vaikytis bet kokia kaina - tai tampa bėda. Nuo meilės iki neapykantos, kaip ir nuo piktnaudžiavimo autoritetu iki polinkio į diktatūrą, - tik vienas žingsnis. Blogai, kad "galvų kapojimas" jau tapo mūsų folkloru. Niekada gerai nedirbs net pats protingiausias ir sąžiningiausias valstybės tarnautojas, kasdien bijodamas išgirsti dažnai net nemotyvuotą prezidentės žodį: nepasitikiu. Šitaip tik kuriame pataikūnų kastą, savarankiški ir kūrybingi nebenorės imtis atsakomybės.

Rinkėjai jau keletą metų eksperimentavo savo ir valstybės ateitimi: tai pasirinkdami verslininkus, tikėdamiesi, kad jie tvarkys valstybę ūkiškai, bet pastarieji suskubdavo versti valstybę savo privačiu UAB'u. Paskui imdavo ieškoti pranašų gelbėtojų, dar vėliau keršijo politikams pririnkę artistų. Nieko nepadarysi, demokratija yra ir teisė suklysti, ir būdas klaidas ištaisyti. Džiugu, atrodo, ateina supratimas, kad politika yra sunkus ir atsakingas darbas, kuriam reikia ne tik daug žinių, orientacijos, pasiaukojimo, išmanymo bei Dievo dovanos. Ne kiekvienam norinčiam galima šį darbą patikėti, kaip nepatikime geram batsiuviui daryti nors ir paprasčiausios medicininės operacijos...

Demokratija yra ne tik valdymo, bet ir gyvenimo būdas. Tai sunku. Tai nuolatinis iššūkis, kai visas problemas turi spręsti pats ir pats už rezultatus atsakyti. Bet gera eiti tuo keliu. Esu optimistas. Manau, dar po 20 metų net Rusija nevadins mūsų limitrofais - nuo imperijos atskilusiais pakraščiais. Kaip nebedrįsta šitaip vadinti Suomijos. Stiprėja mūsų demokratinė valstybė. Stiprėja jos visuomenė. Su tuo visus ir sveikinu."

DALINKIS:
0
0
SPAUSDINTI
LIETUVA
Rubrikos: Informacija:
AugintiniaiEkonomikaFutbolasGamtaĮkainiai
Gimtasis kraštasIstorijaJurgos virtuvėKelionėsInfoblokai
KomentaraiKonkursaiKovos menaiKrepšinisReklaminiai priedai
KultūraLengvoji atletikaLietuvaLŽ rekomenduojaPrenumerata
Mokslas ir švietimasNamų pasaulisPasaulisPrie kavosKontaktai
SportasŠeima ir sveikataTrasaŽmonėsKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2016 UAB "Lietuvos žinios"