TV programa
 

Horoskopai
 
SEKITE MUS Registruotiems varototojams
Paieška
LIETUVAKOMENTARAIPASAULISKULTŪRAISTORIJALŽ REKOMENDUOJAEKONOMIKASPORTAS
Šeima ir sveikataPrie kavosŽmonėsGimtasis kraštasMokslas ir švietimasTrasaKelionėsKonkursaiNamų pasaulisGamtaAugintiniai
LIETUVA

Kraštas velkasi savo dydžio drabužius

2010 11 02 0:00
P.Gylys apgailestavo, kad Lietuva prarado Rusijos ir Baltarusijos ekspertės įgūdžius.
Valdo Kopūsto (ELTA) nuotrauka

Buvęs užsienio reikalų ministras Povilas Gylys atkreipia dėmesį, kad anksčiau nepamatuotas ambicijas tarptautinėje arenoje rodžiusi Lietuva suka pragmatiškos užsienio politikos link.

Pasikeitusi Lietuvos užsienio politika Rusijos ir Baltarusijos atžvilgiu yra Europos Sąjungos (ES) ir JAV sušvelnėjusios pozicijos atspindys. Rytų kaimynėms skiriamą geranorišką retoriką lėmė ir prezidentė Dalia Grybauskaitė. Dar dirbdama Briuselyje ji perprato europinės politikos subtilybes. Šaltukas Lietuvos ir Lenkijos santykiuose padvelkė ir dėl nuolatinio mūsų krašto nuolaidžiavimo kaimynei. Apie visa tai - LŽ interviu su buvusiu užsienio reikalų ministru Povilu GYLIU.

Rezultatyvesnė politika

- Prezidentė D.Grybauskaitė pakeitė Lietuvos užsienio politikos kryptį. Mūsų diplomatija tapo pragmatiškesnė, orientuojamasi į gerus santykius su kaimynais ir ES valstybėmis. Kaip vertinate tokius prioritetus?

- Pokyčiai mūsų diplomatijoje tikrai juntami. Jie pozityvūs, nes iki tol vykdyta užsienio politika buvo nepakankamai apdairi ir neatspindėjo mūsų nacionalinių interesų tarptautinėje erdvėje. Korekcijos geros, einama teisingu keliu, tai leidžia tikėtis rezultatų.

- Nors tarptautinėje arenoje Lietuva yra mažo politinio svorio žaidėja, anksčiau didelių ambicijų vykdant užsienio politiką nestigo. Kokia, jūsų nuomone, diplomatinė pozicija yra priimtiniausia ir naudingiausia mūsų kraštui?

- Mūsų valstybės svorio ir įtakos tarptautinėje arenoje nesuvokimas - sena problema. Eidamas užsienio reikalų ministro pareigas buvau nuolat kritikuojamas, kad vykdau mažos valstybės užsienio politiką. Buvo žmonių, kurie manė, kad Lietuva - supervalstybė. Ja iš tiesų buvome tam tikrą laikotarpį: kai ardėme Svietų Sąjungą ir pasauliui netikėtai tapome nepriklausoma valstybe. Tuo metu atlikome pasaulinį vaidmenį, tačiau ilgai jo vaidinti negalėjome, nes pagal kitus rodiklius nesame supervalstybė.

Mums, nedideliam kraštui, geriausia ieškoti sąjungininkų: panašaus dydžio ir panašių interesų valstybių, jungtis į laikinas ir nuolatines koalicijas ar sąjungas. Pavyzdžiui, tam tikrą svorį galime turėti tarp Baltijos regiono valstybių ir per jas stipresniu balsu išplaukti į platesnius tarptautinius vandenis.

Realios naudos teks palaukti

- Lietuva atitolo nuo proamerikietiškos politikos kurso. Kaip vertinate tokį posūkį?

- Manau, kad ankstesnė Lietuvos politika buvo labiau "probušiška" nei proamerikietiška. Per daug pasidavėme JAV prezidento George'o W.Busho vykdytai politikai. Ji pačiai Amerikai nedavė naudos, dėl to ši valstybė dabar ir turi daug priešų. G.W.Bushas yra sakęs, kad Lietuvos priešai bus ir JAV priešai. Jei Amerikos priešai tapo mūsų krašto priešais, tai nėra gerai.

Kita vertus, daug diskusijų sukėlęs D.Grybauskaitės atsisakymas vykti į susitikimą su JAV prezidentu Baracku Obama man kelia daug abejonių. Viešojoje erdvėje pasigirdę argumentai, kodėl prezidentė nevyko į Prahą, manęs neįtikino. Reikėjo važiuoti, nedemonstruoti neaiškių principų. Juolab kad ten kalbėta apie mūsų regionui svarbius klausimus. Prezidentei nepriėmus kvietimo kiek pagadinome savo įvaizdį palaikydami santykius su JAV.

- Užtat Lietuvos ir Rusijos santykiai gerokai atšilo. Ar galime kalbėti apie naują jų etapą?

- Dvišaliai santykiai su Rusija ilgą laiką buvo neprotingai įšaldyti. Taip atsitiko, nes buvome patekę į JAV prezidento G.W.Busho vykdytos politikos įtaką.

Lietuvos ir Rusijos bendradarbiavime pastaruoju metu įvykusios permainos tik į gera. Tai normalus pragmatiškas posūkis. Mūsų valstybės gali būti labai skirtingos, bet esame kaimynai ir mums tenka spręsti nemažai įvairių klausimų. Kai dvišaliai santykiai pašliję, įvairios problemos kaupiasi nesulaukdamos sprendimo ir sukelia įvairių politinių bei praktinių nepatogumų.

Vienintelis paradoksas, kurį įžvelgiu, yra tai, kad su tokiu mūsų užsienio politikos posūkiu susitaikė Vytautas Landsbergis ir visa jo politinė stovykla. Ar įsivaizduojate, kas būtų, jei tokią diplomatijos kryptį būtų pasirinkęs prezidentas Algirdas Brazauskas ar premjeras Gediminas Kirkilas?

- Iš pasikeitusio bendravimo su Rusija laukiama ir ekonominės naudos. Tačiau realių rezultatų kol kas nėra. Kada galima tikėtis esminio lūžio?

- Kaip jau minėjau, Lietuvos ir Rusijos santykių įšalas yra labai gilus. Įvairios ne visada pagrįstos mūsų krašto politikų akcijos, pareiškimai paliko neigiamą pėdsaką. Todėl turės praeiti laiko, kol įvairūs sprendimai ims duoti realios naudos.

Turime nepamiršti, kad energetinių išteklių tiekimo klausimai priklauso ir nuo daugelio kitų dalykų, pasaulinės energetinės politikos. Naivu manyti, kad pagerinus dvišalių santykių psichologinį klimatą iš karto pasipils mūsų kraštui palankūs sprendimai.

Būtina bendradarbiauti

- Pastaruoju metu atgimimą išgyvena Lietuvos ir Baltarusijos santykiai. Kaip tai paaiškintumėte?

- Tai, kad gerėja Lietuvos ir Baltarusijos santykiai, vertinu teigiamai. 11 metų nepalaikyti kontaktų su kaimynės valstybės vadovais - milžiniškas mūsų krašto diplomatijos praradimas ir politiniu, ir praktiniu požiūriu. Anksčiau ES buvome užėmę Baltarusijos ir Rusijos ekspertų vaidmenį. Tačiau šiuos įgūdžius seniai praradome. Dažnai net nelabai žinome, kas vyksta tose šalyse, nes buvo skleidžiama daugiau propagandos nei tikros informacijos.

Neturime sutikti su viskuo, kas vyksta Baltarusijoje, bet bendradarbiauti būtina. Net ir laikydamiesi skirtingų pozicijų tam tikrais politinės tvarkos klausimais privalome spręsti praktinius dalykus.

ES ir JAV pozicija Baltarusijos atžvilgiu švelnėja. Dėl to ją švelnina ir Lietuva. Nacionalinių interesų požiūriu mums naudinga palaikyti gerus santykius su kaimyne valstybe. Kaip minėjau, nebūtinai turime sutikti su politiniais procesais Baltarusijos viduje, galime dėl to pasakyti griežtesnį žodį, bet tik kaip kaimynas kaimynui.

- Pastarasis D.Grybauskaitės vizitas į Baltarusiją sukėlė nemažai diskusijų. Vieni gyrė prezidentę už pastangas gerinti dvišalius santykius, kiti kritikavo, esą buvo pasirinktas ne pats geriausias viešnagės laikas.

- Kontaktai tarp kaimynių valstybių vadovų būtini. Aukščiausio lygio vizitai padeda naikinti ilgą laiką Lietuvos ir Baltarusijos santykius kausčiusį įšalą.

Kalbant apie artėjančius prezidento rinkimus Baltarusijoje, manau, kai kas šiek tiek pernelyg sureikšmina galimą Lietuvos įtaką jų rezultatams. Nemanau, kad D.Grybauskaitės vizitas į Minską iš esmės pakeitė Baltarusijos vidaus politikos situaciją.

Pasigenda tvirtumo

- Tarp strateginėmis partnerėmis viena kitą laikančių Lietuvos ir Lenkijos įsiplieskė diplomatinis ginčas dėl tautinių mažumų padėties ir kaimynės šalies investavimo sąlygų mūsų krašte.

- Pamenu ankstesnių Lenkijos vadovų, kadencijas baigusių prezidentų Lecho Walęsos ir Aleksandero Kwasniewskio geranoriškumą Lietuvos atžvilgiu. Dabar dvišaliuose santykiuose matau problemų. Bijau, kad slystame į Lenkijos protektorato poziciją. Viena to priežasčių - nuolatinis Lietuvos nuolaidžiavimas Lenkijai. Tarsi baiminamės atsakyti į gretimoje valstybėje keliamus klausimus dėl lenkų tautinės mažumos padėties mūsų krašte, taip pat ginti savo naftos ūkio interesus.

Prieš praėjusius savivaldos rinkimus per vieną Lenkijos televizijos kanalą mačiau reportažą. Jame Vilniaus krašto lenkas kalbėjo apie lenkiškas žemes. Pabrėšiu, ne apie konkretų sklypą, kurį siekia susigrąžinti, o apie lenkų žemes su aiškia potekste, kad nesutinkama su dabartine Europos geografija. Nežinia kodėl mūsų krašto oficialios institucijos į tokį reportažą nesureagavo. Mano akimis, buvo abejojama mūsų valstybės teritoriniu vientisumu, o Lietuva tylėjo. Bijau, kad tęsiantis tokiai praktikai galime nusiristi iki Kosovo. Be to, ne iš vieno lietuvio, gyvenančio Vilniaus krašte, girdėjau apie antilietuvišką veiklą, kuria užsiima lenkų dominuojama vietos valdžia. Taigi, reikia išsiaiškinti, kas ką diskriminuoja.

Mūsų krašto lyderiai turėtų suprasti, kokia tai opi problema, ir būti korektiški, tačiau tvirti. Tikiuosi, naujasis Lenkijos prezidentas Bronislawas Komorowskis vykdys švelnesnę politiką, supras, kad spaudimas Lietuvai yra labai jautrus klausimas. Turėtume kaimyniškai, atvirai ir gražiai kalbėti apie lenkų mažumą Lietuvoje bei lietuvių Lenkijoje, tartis, kaip galima spręsti joms kylančias problemas. Svarbu pasiekti, kad didelė Lenkija neįsijaustų į visada teisios Lietuvos globėjos vaidmenį.

- Anksčiau mūsų užsienio politikoje itin daug vietos užėmusios Gruzija ir Moldova liko Lietuvos diplomatijos paraštėse. Kai kas pasigenda ambicijų remti demokratijos plėtrą šiose valstybėse.

- Mes grįžtame į normalią būseną, velkamės savo dydžio drabužius. Nesame supervalstybė, mūsų diplomatiniai ir finansiniai ištekliai yra nedideli, politinė įtaka ES bei NATO taip pat gana ribota. Neturėtume remti konkrečių politinių jėgų Gruzijoje, Moldovoje ar kitur. Galime remti pačias valstybes, bet ne atskirus lyderius ar partijas.

DALINKIS:
0
0
SPAUSDINTI
LIETUVA
Rubrikos: Informacija:
AugintiniaiEkonomikaFutbolasGamtaĮkainiai
Gimtasis kraštasIstorijaJurgos virtuvėKelionėsInfoblokai
KomentaraiKonkursaiKovos menaiKrepšinisReklaminiai priedai
KultūraLengvoji atletikaLietuvaLŽ rekomenduojaPrenumerata
Mokslas ir švietimasNamų pasaulisPasaulisPrie kavosKontaktai
SportasŠeima ir sveikataTrasaŽmonėsKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2016 UAB "Lietuvos žinios"