TV programa
 

Horoskopai
 
SEKITE MUS Registruotiems varototojams
Paieška
LIETUVAKOMENTARAIPASAULISKULTŪRAISTORIJALŽ REKOMENDUOJAEKONOMIKASPORTAS
Šeima ir sveikataPrie kavosŽmonėsGimtasis kraštasMokslas ir švietimasTrasaKelionėsKonkursaiNamų pasaulisGamtaAugintiniai
LIETUVA

Krašto vandenų nuoma ar privatizavimas?

2012 09 12 7:43
LŽ archyvo nuotr.

Netrukus sukaks 20 metų, kai daug Lietuvos upių, ežerų ir tvenkinių yra išnuomoti už menkutį atlygį. Ilgai tokiai tvarkai priešinęsi žvejai mėgėjai vakar džiaugėsi - Seimas priėmė įstatymą, kuriuo nusprendė nebeleisti sudaryti sutarčių naudoti žūklės plotus upėse. 

Paprastų meškeriotojų nuomone, Lietuvos vandenų nuoma, kuri dabar vadinama žūklės plotų naudojimu, nedavė nieko gero nei žmonėms, nei gamtai, nei šalies iždui: žuvingiausius vandens telkinius ir jų pakrantes užėmę nuomotojai daug kur neprileido prie jų kitų žvejų, o įsigyti leidimus buvo sunku. Taip pat labai sumažėjo žuvų, valstybės biudžetas iš žūklės plotų naudotojų tegavo katės ašaras. Toms meškeriotojų kalboms dabar pritaria ir mokslininkai ichtiologai, ir aplinkosaugininkai.

Jau šios nuomos pradžia buvo paradoksali ir skandalinga, nes geriausius vandens telkinius susigriebė tie, kurie privalėjo juos saugoti. "Kai kuriuos žuvingiausius ežerus nuomojo tuometė Aplinkos apsaugos ministerija, kiti buvo perduoti savivaldybėms. Labai padaugėjo brakonierių, nes vietos žmonės nebenorėjo tausoti kitiems atitekusių žuvų", - taip 1997 metais šių eilučių autoriui ežerų nuomą apibūdino tuometis Seimo Ekonomikos komiteto narys, buvęs Švenčionių rajono meras Kęstutis Trapikas.

Kilometras puikiausios upės Lietuvoje kainuoja tik litą. /Felikso Žemulio nuotraukos

Laimėjo pirmieji

Verslinės ir mėgėjiškos žūklės vandens telkiniuose laikinuosius nuostatus, kuriuose buvo nutarta nuomoti vandens telkinius, Vyriausybė patvirtino 1993 metų gegužę, tačiau tuometis Aplinkos apsaugos departamentas (AAD) prie Seimo, dabartinės Aplinkos ministerijos pirmtakas, pradėjo tai daryti visu pusmečiu anksčiau.

1997 metais paklaustas, kodėl taip atsitiko, kad žuvingiausi ežerai buvo išnuomoti valstybės gamtosaugos vadovų artimiesiems, AAD Žuvų išteklių departamento direktorius Algirdas Domarkas atsakė: "Įstatymo ar nutarimo, kad taip daryti negalima, nebuvo." Skurdesnius ežerus ir upes gamtosaugininkai pavadino vietinės reikšmės vandens telkiniais ir leido jų nuomą tvarkyti savivaldybėms.

Po rašinių spaudoje vandenų dalybomis susidomėjo Generalinė prokuratūra ir Valstybės kontrolė. Buvo užfiksuota daug pažeidimų. Generalinė prokuratūra nurodė, kad AAD neturėjo teisės nuomoti vandens telkinių, nes ši žinyba tuo metu dar nepriklausė Vyriausybei. Be to, aplinkosaugos pareiga - kontroliuoti, o ne ūkininkauti. Vandens telkinių nuomos dokumentus Generalinė prokuratūra pavadino teisiškai ydingais.

1995 metais Seimas pasiūlė Vyriausybei nutraukti visas sudarytas vandenų nuomos sutartis ir pradėti nuomą iš naujo. Tačiau apsukrūs valdininkai išeitį rado: tuometė Aplinkos apsaugos ministerija (AAM) skubiai parengė, o Vyriausybė patvirtino naujus vandens telkinių nuomos nuostatus. Nors AAM nuo vandenų nuomos nusišalino, ankstesnės sutartys buvo paliktos galioti.

Tiesa, Vyriausybė nutarė patikrinti, ar pasirašytos nuomos sutartys atitinka įstatymus ir kitus teisės aktus, tačiau tai padaryti pavedė AAM, kuri jas ir sudarė. Tad iš daugiau kaip šimto patikrintų sutarčių buvo nutraukta tik keliolika. UAB "Ūda", "Bartuva", "Abramis" ir kitos, nuomojančios ypač žuvingus ežerus ir iš jų ištekančius upelius, liko nepaliestos. Būtent į šias įmones investavo tuometiniai valstybinės gamtosaugos vadovai ir jų artimieji.

R.Marčiukaitis prisipažįsta, jog tenka papirkinėti valdų savininkus, kad jie nedraustų žvejams prieiti prie ežero. /Žvejų klubo "Karpis" nuotrauka

Mokslininkų neklausė

Tais 1997 metais, kai rašiau apie ežerų nuomos skandalus, dar buvo gyvas žymus Lietuvos ichtiologas, Ekologijos instituto direktorius profesorius Juozas Virbickas. Jis tuomet prisipažino nepritaręs valdžios sumanymui nuomoti vandens telkinius. "Tačiau mokslininkų nuomonės niekas neklausė, - purtė galvą profesorius. - Juk reikėjo arba palaukti įstatymų, arba bent jau nenuomoti ežerų tokiam ilgam laikotarpiui - dešimčiai metų."

Kitaip kalbėjo AAM valdininkai. "Vandenis būtinai reikėjo nuomoti, nes valstybė nepajėgė visų prižiūrėti. Jau geriau prasti nuomininkai negu jokių - brakonieriai būtų dar labiau siautėję", - aiškino tuometis AAM pareigūnas A.Domarkas.

Kai socdemus valdžioje pakeitė konservatoriai, buvo žadėta atkurti tvarką. "Reikės pakeisti nuomininkus ten, kur vandens telkiniai išnuomoti be konkurso, apeinant vietos žmones ir esant kitų pažeidimų", - tada svarstė socialdemokrato Broniaus Bradausko įpėdinis, aplinkos apsaugos ministras konservatorius Danius Lygis. Tačiau vandens telkinių nuoma iš esmės liko tokia, kokia buvo: litas už hektarą ežero ar kilometrą upės ir tuštėjantys vandenys. Pakeistas tik šio proceso pavadinimas - sudaromos nebe nuomos, o leidimo naudoti žūklės plotą sutartys. Taip padaryta tam, kad nereikėtų registruoti Nekilnojamojo turto registre nuomos sutarčių, nes tai nemažai kainuoja.

"Nemažai žūklės plotų naudotojų dingo tarsi į vandenį", - stebisi V.Graičiūnas. 

Seimą pergudravo

Aplinkos ministerijos (AM) Gamtos apsaugos departamento Gamtos išteklių skyriaus vedėjas ichtiologas Vilmantas Graičiūnas šioje žinyboje dar nedirbo, kai buvo imta parceliuoti vandens telkinius, tačiau daug apie tai žino. "Nuoma pradėta be jokių kriterijų ir atrankos. Vandens telkiniai buvo tiesiog išdalyti", - dabar pripažino V.Graičiūnas.

Jis paaiškino, kaip įtakingiems vandens telkinių nuomininkams pavyko apeiti 1995 metų sausio 12 dienos Seimo rezoliuciją, kuria pasiūlyta Vyriausybei paskelbti negaliojančiomis vertingiausių vandens telkinių nuomos verslinei ir mėgėjiškai žūklei sutartis. Vyriausybė patvirtino daugiau kaip šimto nenuomotinų vertingiausių ežerų ir tiek pat upių sąrašą. Jame buvo ir iki 2003-2004 metų išnuomotos Nemuno, Neries, Merkio bei kitos upės ir žuvingiausi ežerai. Nuo tada sutartys turėjo nebegalioti.

Tačiau artėjant tam laikui susibūrė grupė žuvingiausias upes ir ežerus išsinuomojusių asmenų, kurie pasiūlė Mėgėjiškos žūklės įstatyme įrašyti, kad išnuomoti vandens telkiniai nepriskiriami prie nenuomotinų. Jei kartą išsinuomojai, vadinasi, - visam gyvenimui. Seimo Aplinkos apsaugos komitetas šį pasiūlymą atmetė kaip korupcinį, tačiau "grupei draugų" pavyko pramušti jiems palankų Vyriausybės nutarimą, ir visi vandens telkinių naudotojai, kurie nuomojo plotus iki 2004-ųjų, gavo teisę juos nuomoti dar dešimčiai metų. Negana to, šiame dokumente išvardyti išnuomoti Nemuno, Merkio ir kitų upių ruožai, taip pat pabrėžta, kad leidimai naudoti žūklės plotus tose vietose gali būti išduodami, todėl 2003-2004 metais dauguma žūklės plotų naudojimo sutarčių buvo atnaujintos.

Diskusijos dėl upių

Daugiausia diskusijų kėlė sutartys dėl leidimo naudoti žūklės plotus upėse. Šiuo metu tokių yra 43. "Nepatogu, - neslėpė V.Graičiūnas. - Pavyzdžiui, norint meškerioti Nemune prie Jurbarko reikia turėti ne tik meškeriotojo bilietą, bet ir Jurbarko bei Šakių rajonų medžiotojų ir žvejų draugijų leidimus."

Abejonių kelia ir žuvų veisimas upėse, nes jos gali išplaukti į kitiems plotų naudotojams priklausančias teritorijas. "Upėse šiek tiek daugiau naudos duoda tik lašišinių žuvų veisimas, o lydekas, karpius ir kitas žuvis ten veisti beprasmiška", - sakė V.Graičiūnas.

Prieita net iki tokių kuriozų, kai leidimas naudoti žūklės plotą išduotas Merkio ichtiologiniame draustinyje, nors tam prieštaravo Valstybinė saugomų teritorijų tarnyba.

Neseniai Seimui pateiktame Mėgėjų žvejybos įstatyme buvo pasiūlyta nebeleisti sudaryti sutarčių naudoti žūklės plotus upėse, tačiau prezidentė Dalia Grybauskaitė jį vetavo. Vakar Seimas šį valstybės vadovės veto atmetė ir įstatymą priėmė.

Vandenų uzurpavimas

V.Graičiūnas teigia negalįs vienareikšmiškai atsakyti, ar naudinga valstybei, jos piliečiams ir gamtai buvo upių bei ežerų nuoma, dabar vadinama žūklės plotų naudojimu. "Kai kurie žūklės plotų naudotojai tvarkosi neblogai. Tačiau daug jų sutartis sudarė, bet nei patys tuos plotus prižiūri, nei kitiems meškeriotojams leidžia ten žvejoti. Kai kurie dingo tarsi į vandenį, jų neįmanoma rasti nei meškeriotojams, kad galėtų nusipirkti leidimus žvejoti, nei gamtosaugininkams", - pabrėžė V.Graičiūnas.

Kai po ilgų paieškų kurį nors žūklės ploto naudotoją pavyksta rasti, jo paaiškinimas, pasak V.Graičiūno, dažniausiai būna toks: "Su kaimynu šį plotą išsinuomojome, kad tik patys galėtume čia žvejoti." V.Graičiūno žodžiais, toks vandens telkinio "privatizavimas" - įstatymų pažeidimas.

Kokių privilegijų turi žūklės plotų naudotojai? "Išsinuomotame telkinyje jie žvejoja nemokamai. Be to, pardavinėja žvejybos leidimus kitiems. Visi pinigai už juos iki paskutinio cento atitenka žūklės plotų naudotojams. Taigi tai - verslas", - tvirtino V.Graičiūnas.

Kaina už hektarą ežero ar kilometrą upės ir šiandien yra tokia pati kaip prieš 20 metų - vienas litas. "Tokia nedidelė kaina nustatyta todėl, kad nuomininkai, dabar - žūklės plotų naudotojai turėtų daugiau lėšų žuvims veisti, šiuos plotus saugoti", - aiškino V.Graičiūnas.

Tiesa, atsiradus norinčiųjų gauti leidimą naudoti žūklės plotą, savivaldybių žemėtvarkos tarnybos turi organizuoti aukcioną. Teoriškai jį gali laimėti tas, kas pasiūlo didesnę kainą. Tačiau dažniausiai daug norinčiųjų neatsiranda ir kaina lieka pradinė - litas.

Šiuo metu galioja maždaug tūkstantis žūklės plotų naudojimo sutarčių. Lietuvoje yra apie 5 tūkst. ežerų ir tvenkinių bei apie 10 tūkst. upių ir upelių. Tačiau kai kuriuose šalies regionuose, pavyzdžiui, Suvalkijoje, kur vandens telkinių nedaug, beveik visi jie išdalyti žūklės plotų naudotojams.

Žuvų sumažėjo

Ar vandenų nuoma naudinga gamtai? "Moksliniai tyrimai rodo, kad žvejybos intensyvumas Lietuvos vandenyse didelis. Daugelyje ežerų ir upių labai išgaudytos lydekos, sterkai ir kitos plėšriosios žuvys", - sakė V.Graičiūnas.

Netrukus baigsis antrasis vandenų naudojimo žūklei sutarčių laikotarpis, nes daugelis jų buvo sudarytos dešimčiai metų. AM svarsto galimybę kitąmet užsakyti mokslininkams tyrimą, kiek naudos valstybė turi iš to vandens telkinių naudojimo ir kaip jį patobulinti. "Reikėtų išsiaiškinti, kaip tai daroma kitose šalyse. Pavyzdžiui, galbūt jau laikas pabranginti leidimus naudoti žūklės plotus?" - sakė V.Graičiūnas.

Kad kitose valstybėse vandenys prižiūrimi kitaip, rodo ir visai naujas atvejis, kai į AM kreipęsi prancūzų verslininkai pareiškė norintys išsinuomoti Lietuvoje bent keletą kilometrų upės. Jiems buvo paaiškinta, kad mūsų krašte visi žūklės plotai upėse arba jau išnuomoti, arba yra nenuomotini. Be to, Lietuvoje leidžiama nuomoti ne mažiau upės, negu ji teka per visą savivaldybės teritoriją. Išgirdę tai prancūzai pabrėžė nesantys tokie turtingi, kad galėtų išsinuomoti keliasdešimt kilometrų upės. Mat jie pasirengę į kilometrą investuoti 2-3 mln. eurų. "Prancūzai apgailestavo turintys lėšų tik keliems upės kilometrams ir stebėjosi, kokie turtingi yra dešimtis kilometrų upių nuomojantys mūsų žvejai", - juokėsi V.Graičiūnas.

Užprogramuotas konfliktas

Ką apie vandens telkinių naudojimą mano profesoriaus J.Virbicko sūnus Tomas Virbickas, taip pat ichtiologas? "Didelė klaida leisti naudoti žūklės plotus fiziniams asmenims. Nemažai jų, ypač turintys sodybas prie ežerų ir upių, vandenis išsinuomojo tik todėl, kad niekas kitas ten negalėtų žvejoti", - sakė T.Virbickas. Ichtiologo manymu, sutartys dėl žūklės plotų naudojimo upėse beprasmiškos, o ichtiologiniuose draustiniuose - nusikaltimas.

Mokslininkas patvirtino, kad daugelyje vandens telkinių žuvys jau išgaudytos. "Plėšriųjų žuvų turėtų būti maždaug dešimtadalis, tačiau, kaip rodo tyrimai, daug kur jų beliko vos vienas procentas, todėl veisiasi smulkios ir menkavertės žuvys", - apgailestavo ichtiologas.

LŽ kalbino ir vieną sėkmingiausių žūklės ploto naudotojų - klubo "Karpis" vadovą Renaldą Marčiukaitį. Šis klubas naudoja Ilgio ežerą netoli Druskininkų. Pasak R.Marčiukaičio, Lietuvoje tiesiog užprogramuotas konfliktas tarp žūklės plotų naudotojų ir prie vandenų įsikūrusių žmonių, nes šie nenori, kad prie jų valdų vaikščiotų meškeriotojai. "Man tenka papirkinėti žemių savininkus, kad leistų praeiti žvejams", - guodžėsi R.Marčiukaitis.

O vieno garsiausių krašto žvejų jonaviškio Ričardo Adamonio nuomone, visi vandens telkiniai, esantys rajono savivaldybės teritorijoje, išskyrus privačias žemes, turi būti savivaldybės žinioje. "Kadangi vidaus vandenyse verslinė žūklė apčiuopiamos naudos valstybei neduoda, juos reikia palikti tik mėgėjų žvejybai. Jokios vandenų nuomos! Kodėl privatus asmuo ar jų grupė turi pelnytis iš valstybinio turto, mokėdami menkus nuomos mokesčius?" - stebėjosi R.Adamonis.

Žvejo žodžiais, mėgėjų žvejybos leidimus turėtų parduoti savivaldybės institucijos. Už juos gautos lėšos patektų į savivaldybės biudžetą ir būtų naudojamos vandenims prižiūrėti. Paprasčiausias ir patogiausias leidimų pardavimo būdas - visą parą veikiantys automatai netoli bankomatų. Leidimai galėtų būti parduodami ir internetu, per prekybos centrų terminalus, seniūnijose.

DALINKIS:
0
0
SPAUSDINTI
LIETUVA
Rubrikos: Informacija:
AugintiniaiEkonomikaFutbolasGamtaĮkainiai
Gimtasis kraštasIstorijaJurgos virtuvėKelionėsInfoblokai
KomentaraiKonkursaiKovos menaiKrepšinisReklaminiai priedai
KultūraLengvoji atletikaLietuvaLŽ rekomenduojaPrenumerata
Mokslas ir švietimasNamų pasaulisPasaulisPrie kavosKontaktai
SportasŠeima ir sveikataTrasaŽmonėsKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2016 UAB "Lietuvos žinios"