TV programa
 

Horoskopai
 
SEKITE MUS Registruotiems varototojams
Paieška
LIETUVAKOMENTARAIPASAULISKULTŪRAISTORIJALŽ REKOMENDUOJAEKONOMIKASPORTAS
Šeima ir sveikataPrie kavosŽmonėsGimtasis kraštasMokslas ir švietimasTrasaKelionėsKonkursaiNamų pasaulisGamtaAugintiniai
LIETUVA

Kraujas ir verslas, vėžys ir politika

2011 08 25 0:00
A.Matelio filmo "Prieš parskrendant į Žemę" plakato fragmentas

Ar Lietuvoje sveikatos apsaugos sistema tarnauja žmogui ir jo sveikatai, o gal ir neaiškiems interesams, kai pasiklystama tarp skirtingų žinybų, kartais net balansuojama ties kriminalo riba? Šią vasarą kilo du skandalai: dėl Nacionalinio vėžio instituto ir Kraujo centro.

Kodėl šioje srityje yra tokia netvarka? Kodėl, praėjus daugiau kaip 20 metų, Lietuvos mastu neturime nei vėžio, nei kraujo registrų? Kaip tai gali atsiliepti Lietuvos žmonių sveikatai?

Apie tai prie "Lietuvos žinių" apskritojo stalo susirinko pakalbėti Seimo Sveikatos apsaugos komiteto nariai: Seimo vicepirmininkas, buvęs sveikatos apsaugos ministras liberalcentristas Algis Čaplikas, "darbietė" Dangutė Mikutienė ir liberalas dr. Gediminas Navaitis. Su jais bendravo politikos apžvalgininkas Alvydas Medalinskas.

Ar Lietuvai reikia Nacionalinio vėžio centro?

A.Medalinskas. Pradėkime nuo skandalo, susijusio su Nacionaliniu vėžio centru. Tikriausiai visi sutiksite, kad onkologinės problemos Lietuvos žmonėms labai svarbios. Kokia to skandalo esmė ir kaip siūlytumėte spręsti šią problemą?

A.Čaplikas. Skandalo esmė - nesusipratimai tarp politikų. Nerasime nė vieno žmogaus, kuris pasakytų, kad nereikia spręsti onkologijos, kardiologijos ar reumatologijos problemų ir suteikti pacientams patį geriausią gydymą. Šios ligos - mūsų visuomenės rykštė. Mano ir Seimo Sveikatos reikalų komiteto pozicija tokia: gydymo procesas turi būti atskirtas nuo mokslo procesų, o ligoninės - nuo institutų. Juk Onkologijos institutas negali teikti pacientėms "moteriškų" ligų gydymo paslaugų, tad kviečiasi gydytojus iš gretimos ligoninės. Taip eikvojamos lėšos. Suplakti mokslo ir ligoninės funkcijas netikslinga, todėl pasiūlėme jau minėtą modelį. Jį patvirtino Švietimo ir mokslo ministerija (ŠMM), šią vasarą - ir Vyriausybė. O Nacionalinis vėžio centras, manau, galėtų dirbti glaudžiai bendradarbiaudamas su didžiosiomis Lietuvos klinikomis, ir tai, tikiu, duotų daug naudos pacientams.

D.Mikutienė. Bet kodėl tik Santariškių klinikoms taikomi tokie kriterijai?

A.Čaplikas. Paklauskite to pačių Santariškių, taip pat Kauno klinikų, ir bus aišku, kaip jose derinami mokslo ir gydymo metodai. Beje, Onkologijos institutas Vilniuje priklauso ne Sveikatos apsaugos ministerijos (SAM), bet ŠMM kompetencijai, nors dirba kaip atskira gydymo įstaiga. Dar vienas dalykas - institutas, pavyzdžiui, nuo Kauno klinikų, skiriasi nebent tuo, kad tai ne daugiaprofilinė ligoninė ir kad jame dirba galbūt mažiau mokslininkų nei Kaune. Ši sistema turi būti tobulinama.

D.Mikutienė. Pasaulyje nusistovėjo aiškus onkologinių ligų gydymo standartas: tai mokslinių tyrimų, studijų ir klinikų, kuriose teikiamos gydymo paslaugos, bendra sistema. Tai auksinis standartas. Taip veikia nacionaliniai vėžio gydymo centrai Europos Sąjungos (ES) valstybėse. Kai kurie kraštai jų turi po kelis - priklauso nuo šalies dydžio. Labai svarbu, kaip šie vėžio gydymo centrai finansuojami. Mūsiškio Onkologijos instituto teikiamas paslaugas apmoka SAM, o mokymą ir tyrimus - ŠMM. Tai, kad Lietuvoje nenorima kurti nacionalinio vėžio centro, rodo, kokia trumparegiška yra politika.

A.Medalinskas. Reformos autoriai tikina, jog taip taupo valstybės lėšas. Bet ar jos nėra taupomos Lietuvos žmonių sveikatos sąskaita? Ar daroma tai, ko reikia, ne tik šiame sveikatos apsaugos sektoriuje, bet ir kituose?

D.Mikutienė. Teiginys, kad bus sutaupyti administraciniai ištekliai, yra nesąmonė. Taupoma Lietuvos gyventojų sveikatos sąskaita. Daug žmonių laukia eilėje, kad galėtų gydytis vėžį, o Onkologijos institutui praėjusiais metais buvo sumažintas finansavimas ir teko atsisakyti maždaug 80 lovų. SAM naudoja finansinius svertus: jei suteikiama daugiau paslaugų, jos laikomos viršijusios kvotas ir neapmokamos. Bet ką daryti įstaigai, turinčiai daug pacientų? Onkologinių ligų gausėja, o tokių ligonių amžius darosi vis jaunesnis.

G.Navaitis. Mane stebina mūsų sveikatos apsaugos sistemos reformatoriai. Akivaizdu, kad vienas centras turi daug pranašumų, nes jame sutelktas gydymas, mokymas ir tyrimai. Koks geras vadybininkas pasakys, jog visa tai reikia išskaidyti. Tik tokiame centre žmonės gaus aukščiausio lygio paslaugas. O čia matome neaiškius žaidimus, kur susinarplioja viskas: personalijų, grupių interesai, politiniai žaidimai, nors tikslas turėtų būti - suteikti ligoniui operatyvias ir geriausias paslaugas.

A.Čaplikas. Dauguma žmonių pritartų Nacionalinio vėžio instituto, kaip mokslo centro, steigimui ir būtų už tai, kad pasitelktume visos Lietuvos onkologų - ne tik vilniečių - žinias, kad nesupriešintume Vilniaus, Kauno ir Klaipėdos onkologų. Tada galėtume kalbėti apie Nacionalinį vėžio institutą, kuriame būtų atliekami mokslo tiriamieji darbai, eksperimentai ir kuris bendradarbiautų su didžiausiomis Lietuvos onkologijos klinikomis, siūlytų geriausius gydymo metodus.

D.Mikutienė. Mūsų siūlymas parengtas specialistų, onkologų, nebegalinčių žiūrėti į yrančią sistemą, pastangomis. Jį palaiko ir Lietuvos onkologų draugija. Visi supranta, kad dėl dabartinės politikos šioje srityje gali kilti rimtas sprogimas. Reikėtų diskutuoti tik dėl to, kokia turėtų būti Nacionalinio vėžio centro struktūra, nes dabar žmogus gauna paslaugas ir Kaune, ir Šiauliuose, ir Klaipėdoje, ir Onkologijos institute, ir Santariškių klinikose. Tačiau grįžtamojo ryšio, stebėsenos nėra. Onkologų etatų rajonuose neliko dar tada, kai sveikatos apsaugos ministro pareigas ėjo konservatorius Raimundas Alekna, ir kiekvienas žmogus šios ligos akivaizdoje buvo paliktas likimo valiai. O juk informacinės technologijos leidžia persiųsti tyrimus ekspertams, specialistams, analizuoti ir operatyviai reaguoti. Noras suardyti sistemą panašus į tarnystę tiems, kurie norėtų, kad ši liga būtų gydoma tik vaistais.

A.Medalinskas. Kaip galima padėti žmonėms, sergantiems onkologinėmis ligomis?

D.Mikutienė. Reikia pakeisti Mokslo ir studijų įstatymą. Seime taip pat įregistruotas specialus Nacionalinio vėžio instituto įstatymas, kurio iniciatoriai - net 86 Seimo nariai. Vyriausybė jį svarstė, nes turėjo pateikti išvadą Seimui, ir, kaip paprastai, rėmėsi ŠMM pateiktais dokumentais. Manau, viceministrė Nerija Putinaitė labai neatsakingai paruošė medžiagą Vyriausybei. Rudens sesijoje Seimas turi apsispręsti dėl šių įstatymų.

A.Medalinskas. ŠMM vadovų politikos pasekmė - gabūs Lietuvos jaunuoliai, baigę mokyklas, jau priversti rinktis studijas užsienyje, ir neaišku, ar iš ten grįš. Ką, jie dar ir medicinos sektoriuje pridarė problemų?

D.Mikutienė. Grupė Seimo narių kreipėsi ir į Konstitucinį Teismą dėl sveikatos sistemos pertvarkos atitikimo teisės aktams, nes Seimas nutarimo projektui dėl pertvarkos valdančiųjų balsais nepritarė. Mokslo ir studijų įstatymo pataisai dėl Nacionalinio vėžio instituto Seimas taip pat nepritarė. Tada paaiškėjo, kad mūsų valstybėje egzistuoja specialiojo įstatymo praktika, kuria galima daug pasiekti. Taip buvo įkurti Valdovų rūmai. Specialusis įstatymas pritaikomas vienai institucijai. Mes įregistravome specialųjį Nacionalinio vėžio instituto steigimo įstatymą. Net 86 Seimo nariai parėmė šį projektą savo parašais. O kai Seimo Švietimo ir mokslo komitete vyko klausymai, beveik visi specialistai, pacientų organizacijų bei akademinės bendruomenės atstovai buvo už šio centro steigimą.

A.Čaplikas. Ar širdies ir kraujagyslių ligoms šiandien sukurtas Lietuvoje atskiras žinybinis institutas? Ne, nors jos pirmauja pagal mirtingumą, o sistema yra integruota į daugiaprofilinę ligoninę. Kodėl siūloma daryti išimtį onkologinėms ligoms?

D.Mikutienė. Turime žvelgti 10-15 metų į priekį. Vėžys gali vystytis dešimtmetį ir "išlįsti" žaibiškai. Tada reikia greitos reakcijos, panašios į būtinąją pagalbą. Yra daugybė atvejų, kai nepavyksta padėti net vaikams. Rajonuose dirbantys šeimos gydytojai nepajėgūs vykdyti aktyvios onkologinių ligonių stebėsenos.

Kraujo byla: tik painiava ar kriminalas?

A.Medalinskas. Šią vasarą kilo konfliktų ir kraujo ėmimo ar tiekimo srityje. Kodėl?

A.Čaplikas. Kai 1992-aisiais įvyko keista reorganizacija ir privatizacija bei atsirado privati kraujo įmonė, kilo įtampa ir nenatūrali konkurencija tarp dviejų kraujo centrų. Be Vilniaus nacionalinio kraujo centro, dar veikia ir uždaroji akcinė bendrovė Kaune. Kraujo donorystė turėtų būti socialinė misija, tačiau tarp šių dviejų įmonių vyksta tikras karas.

A.Medalinskas. Jūs pradėjote sveikatos apsaugos reformą. Kodėl to negalima padaryti ir šioje srityje, kad karas pagaliau baigtųsi ir kraujo donorystė taptų kilnia akcija, kaip kitose valstybėse? Ar čia SAM taip pat neturi įtakos, kaip ir dėl onkologinių problemų?

A.Čaplikas. Turi. Nacionalinis kraujo centras yra valstybinė įstaiga.

D.Mikutienė. Tiksliau - viešoji įstaiga prie SAM. Kraujo donorystės centro (Kaune) akcijų valstybė turi tik 49 procentus.

G.Navaitis. Problemos ir prasidėjo, kai valstybei liko 49 proc., o ne 51 proc. akcijų. UAB Kraujo donorystės centre Kaune ji mįslingai prarado dalį savo akcijų ir dabar nebėra pagrindinė akcininkė. Tai atsitiko dar anksčiau, nei pradėjo dirbti šios kadencijos Seimas. Dabar turime gana keistą situaciją - verslo organizacija konkuruoja su valstybės viešąja įstaiga. Seimas padėjo problemos sprendimo pagrindus priimdamas įstatymą, kad nuo 2013-ųjų kraujo donorystės įstaigos bus nesiekiančios pelno.

D.Mikutienė. Šioje srityje verslas dalyvauja ir kitose valstybėse, bet Lietuvos įstatymuose nėra aiškumo, todėl kyla konfliktai, keliantys grėsmę kraujo donorystės idėjai.

A.Medalinskas. Kodėl Lietuvos įstatymuose trūksta aiškumo?

D.Mikutienė. Pirmiausia - blogai išversta ES direktyva. Tiksliau sakant, neišverstas vienas sakinys. Direktyvoje kraujo bankai ir įstaigos atskirtos, o mes turime Kauno ir Vilniaus centrus. Vilniaus centras dar turi savo filialus Santariškėse ir Greitosios pagalbos ligoninėje, be to, dar yra ligoninių kraujo bankai.

A.Medalinskas. Ar ši maišalynė tik institucinė? Argi nekeista, kad verčiant ES direktyvą buvo neišverstas vienas sakinys, kuris, matyt, viską galėjo sudėlioti į savo vietas? Gal vis dėlto esama ir didelių finansinių interesų tokioje gražioje srityje kaip kraujo donorystė?

D.Mikutienė. Donorystės idėja be galo kilni. Turime ilgamečių donorų, kuriuos privalome gerbti. Manau, klausimą reikia spręsti iš esmės. Prieš gerą pusmetį klausiau sveikatos apsaugos ministro, kodėl SAM pavaldi viešoji įstaiga Nacionalinis kraujo centras per keletą metų patyrė 2,2 mln. litų nuostolių, ir tai toleruojama.

A.Medalinskas. Paaiškinkite mums, iš kur to pelno šioje veikloje gali atsirasti?

G.Navaitis. Pelno atsiranda, kaip ir prekiaujant vaistais. Tik vieni ligoninei parduoda kraują, o kiti - vaistus. Pelno gali gauti ir kraujo centrai, ir ligoninės. Šios jo gauna, kai uždelsia atsiskaityti su kraujo centru. Aišku, kiltų skandalas, jei kraujo būtų neperpilama, nors jo yra, nes laiku nesumokėta. Todėl svarbus ir finansinių srautų judėjimas. Iš kraujo centrų reikėtų pareikalauti aiškių ir išsamių finansinių ataskaitų.

A.Čaplikas. Pastebėjome, kad ligoninės pirkdavo kraujo, kiek nori, ir ligonių kasos viską apmokėdavo. Kraujo panaudojimo apyskaita buvo nenormaliai didelė, palyginti su kitomis šalimis. Tada į paslaugos kainą įtraukėme kraujo kainą. Dabar ligoninių administracija, vyr. gydytojai ir gydytojai gali kontroliuoti kraujo pirkimą per abu kraujo centrus. Sistema yra, tik ją galbūt reikia patobulinti.

A.Medalinskas. Vaistų kompanijos turi didžiulę įtaką bet kuriai valdžiai, todėl gauna viršpelnį. O kaip yra kraujo atveju? Ar tie kraujo įkainiai realūs?

G.Navaitis. Jie net per maži. Bet tai ne išimtis - daugelis medikų paslaugų įkainotos per mažai. Valstybė įvertina paslaugą 1 litu, sumoka už ją 90 arba 95 centus, bet ne tiek, kiek ji įkainota.

D.Mikutienė. Dėl kompetencijos ir interesų sistema nėra sutvarkyta. Nacionalinis kraujo centras gamina kraują taip, kad neįmanoma patikrinti jo kokybės nesugadinus maišelio. Komisijai teko tai daryti. Ir dar. Gavau informacijos, kad dabar, kai sveikatos apsaugos įstaigos priverstos taupyti, žmogui vietoj keturių maišelių kraujo įpilami tik du.

A.Čaplikas. Jeigu taip yra, gydytojas pažeidžia Hipokrato priesaiką. Finansiškai šie metai ligoninėms labai geri. Visos baigia metus turėdamos pelno. Kaip rodo praėjusių metų ataskaitos, nė viena ligoninė nedirbo nuostolingai. Krizės laikotarpiu buvo problemų, bet mes jas išsprendėme. Aišku, jeigu kuri nors ligoninė ar gydytojai daro tokius dalykus, skiria pigesnį, o ne tikrą vaistą, tai jau ne tik jų sąžinės reikalas. Už tai turėtų būti ir baudžiama.

D.Mikutienė. Dabar kartais perpilamas kraujas, kuriame hemoglobino kiekis neatitinka reikalavimų. Esu gavusi tokios informacijos.

G.Navaitis. Iš donorų surinktas kraujas turi atsidurti valstybės žinioje. Tada nebeliks išvežimo į užsienį ir paskirstymo problemų. Iš karto bus sureaguota, jei stigs vienos ar kitos grupės kraujo. Jeigu kraują prilyginame prekei, atiduodame rinkai, nebežinome, ar iš Lietuvoje surinkto kraujo užsienyje gaminami kosmetiniai preparatai? Tai atitiktų verslo interesus, bet neatitiktų mūsų visų lūkesčių.

D.Mikutienė. Tikrai nėra galimybių atsekti, kas padaryta iš to kraujo: ar jis panaudotas transfuzijai, ar išgabentas į užsienį, parvežta preparatų... Nacionalinis kraujo centras veža mūsų kraują į užsienį ir parveža tik albuminus. O kur dingsta visa kita?

G.Navaitis. Yra ir techninė problema. Kraujas išskaidomas į sudedamąsias dalis, kurios saugomos nevienodai ilgai. Viena dalis gali būti saugoma dvejus metus, o kita - tik tris mėnesius. Taip atsiranda galimybė žaisti komercinius žaidimus. Todėl itin svarbu, kad donorystė taptų nemokama, kad surinkto kraujo panaudojimas būtų griežtai kontroliuojamas.

A.Medalinskas. Ar ne čia kol kas renkamas pelnas visuomenės sveikatos sąskaita ir daroma žala žmonėms? Blogos kokybės kraujo niekas į užsienį nevežtų, o kas tada sugrįžta atgal?

D.Mikutienė. Tik albuminai.

A.Čaplikas. Visa tai, kas lieka iš perdirbto kraujo.

D.Mikutienė. Perfrazavus galima pasakyti: išvežėme pieną, o gavome tik išrūgas. Bet kur yra grietinė ir sviestas? Dabar vyksta ikiteisminis tyrimas. Ką čia ir pridursi...

Registrai ir pinigai

A.Medalinskas. Ar esama problemų, kurios būtų bendros ir vienam, ir kitam aptariamam sveikatos apsaugos sektoriui, nors jie visiškai skirtingi?

G.Navaitis. Yra. Tai registrų problema. Onkologijos institutas kreipėsi dėl vėžio registro steigimo, tačiau dar neturime jo, nors asmens sveikata turi būti stebima, kaupiama informacija. Jei žmogui tyrimai atlikti prieš dešimtmetį, atsinaujinus ligai jie turi būti pasiekiami ir naujam gydytojui. Bet SAM atsisako steigti tokį registrą. Ji teigia, esą Vilniaus universiteto Onkologijos institutas nepavaldus SAM, todėl negalinti to daryti. ŠMM irgi atsisako kurti registrą. Toks biurokratizmas labai kliudo gydyti ligonius kokybiškai.

A.Medalinskas. O ką jūs, Seimo Sveikatos apsaugos komiteto nariai, padarėte, kad žmonės labai reikalingas vėžio apsaugos registras atsirastų Lietuvoje ir kad lėšos jam steigti nebūtų kur nors pradangintos, kaip įvyko SAM informacinės sistemos kūrimo atveju, kai nežinia kur prapuolė milijonai? Tiesa, šios problemos šaknys kyšo ne tik nuo liberalcentristų vadovavimo laikų, bet dar nuo ankstesnių.

G.Navaitis. Kreipiausi į sveikatos apsaugos ministrą ir paraginau kurti vėžio registrą.

A.Čaplikas. Jūs turėtumėte pateikti šį siūlymą savo partijos bičiuliui Gintarui Steponavičiui. Onkologijos institutas pavaldus ŠMM. Kodėl rašote laišką sveikatos apsaugos ministrui, nors šis institutas - ne jo kompetencija?

G.Navaitis. Čia ne vieta politiniams žaidimams, nes reikia spręsti ligonių problemas. O už gydymą atsako SAM. Jeigu dėl biurokratinių kliūčių kyla problemų, ministrai tam ir skirti, kad susitartų ir jas panaikintų.

D.Mikutienė. Onkologinių ligonių gydymą finansuoja Ligonių kasos prie SAM, o išvadą Vyriausybei dėl Nacionalinio vėžio centro įstatymo projekto kažin kodėl parengė ŠMM. Ši painiava - didelis minusas. Beje, Onkologijos institutas turi savo mažą vėžio registrą, bet jo nepakanka, nes tai ne visos Lietuvos vėžio registras.

G.Navaitis. Ką čia ir kalbėti: visa e.sveikatos sistema, kuriai kurti išleista dešimtys milijonų litų, neveikia.

A.Čaplikas. Reikėtų klausti buvusių ministrų, kur dėjo pinigus. Nieko nenoriu kaltinti, nors būtų galima pavardėmis išvardyti ministrus, kuriems dirbant tai atsitiko.

A.Medalinskas. Ir išvardykite.

A.Čaplikas. Tai buvo praėjusią kadenciją. Pasižiūrėkite patys.

A.Medalinskas. Ar suprantate, kad kalbėdami tokiomis užuominomis ir jūs, ir kiti politikai, dengiate tuos, kurie tas lėšas galbūt iššvaistė.

A.Čaplikas. Nenoriu apkalbėti kolegų. Ne taip paprasta įgyvendinti tokias reformas.

A.Medalinskas. Ar kraujo sistema irgi neturi bendro registro? Kad visos Lietuvos mastu būtų informacijos, kur ir kokių yra kraujo atsargų, kokia jo kokybė.

D.Mikutienė. 1992 metais sveikatos apsaugos ministro įstatymu buvo patvirtinti kraujo registro nuostatai. Bet jie neveikia ir tokio bendro registro iki šiol nėra. Kiekvienas centras turi savo registriuką. Painiavos daro ir tai, kad ligoninės kraujo bankas privalo naudoti kraują tik savo reikmėms, o šalia ir Nacionalinis kraujo centras turi filialą, kuriame imamas kraujas. Tokia veikla neatitinka ES direktyvos. Visoje Lietuvoje net 8 ar 9 vietose imamas kraujas. Be to, pasitaiko situacijų, kai donoras važinėja iš vieno centro į kitą ir duoda kraujo už kompensaciją. Vienas žmogus Alytuje dėl to net nualpo. Niekas iki šiol nežiūri, kur ir kiek kartų iki tol asmuo davė kraujo.

A.Medalinskas. Gal niekas netiria ir to kraujo kokybės? Juk už pinigus gali norėti duoti kraujo ir asocialus žmogus. Nežinia, ko jo kraujyje yra.

D.Mikutienė. Tyko didžiulis pavojus dėl hepatito ir AIDS. Kai įtariamas hepatitas, donorui tik pasakoma: "Nueikite išsitirti." Bet niekas nekontroliuoja, ar jis tikrai išsityrė. Jei turėtume kraujo registrą, galėtume atsekti, kur 30 metų laikotarpiu tas donoras buvo ir kur judėjo jo kraujas. Ministro įsakymai yra, bet jie neveikia. Kodėl?

Specialistai ir reformos

A.Medalinskas. Apžvelgėme tik dvi sveikatos apsaugos sritis. Ar išgirdę tai galime sakyti, kad visa mūsų sveikatos apsauga tarnauja žmogui ir jo sveikatai, o ne kažin kokiems interesams? Žinoma, yra ir gerai veikiančių sveikatos apsaugos sričių bei gydytojų, kuriems svarbi Hipokrato priesaika, kurie rūpinasi žmogumi, o ne savo kišene, nors jų atlyginimai, jei medikas sąžiningas, tikrai elgetiški.

A.Čaplikas. Kai pradėjome sveikatos apsaugos reformą, siekėme, kad sveikatos apsaugos sistema būtų efektyvi, todėl ieškojome pačių geriausių sprendimų.

A.Medalinskas. Efektyvi žmogui ar tiems, kurie tą reformą sumanė ir jai vadovauja?

A.Čaplikas. Kiekvienas mūsų mąsto apie žmogų ir veikia jo labui. Šiandien jau daugeliu atvejų Lietuvos ligoninės yra daugiaprofilinės: į jas integruotas visų ligų gydymas. Nesutariama tik dėl Onkologijos instituto. Nors neturime atskiro įstatymo ir širdies bei kraujagyslių ligų atveju, visos paslaugos integruotos į daugiaprofilinės ligoninės veiklą. Nėra atskiro instituto ar ligoninės, bet sistema veikia.

D.Mikutienė. Veikia? Jūs pažiūrėkite į mirtingumo statistiką.

A.Čaplikas. Liga baisi ir gydytojai nėra visagaliai. O sistema veikia.

A.Medalinskas. Matau, kad šiuo klausimu trūksta susikalbėjimo. O kaip yra dėl kraujo?

D.Mikutienė. Jeigu įstatymuose viskas būtų sudėliota aiškiai, nesvarbu, ar įstaiga privati, ar valstybinė, šioje srityje dirbantys žmonės turėtų būti patys laimingiausi, nes jie atlieka kilnią misiją. Deja, dabar viskas turi pinigų ir kriminalo atspalvį. Yra ir Valstybės kontrolės ataskaita dėl Nacionalinio kraujo centro. 2005 metais jo nuostoliai siekė 900 tūkst. litų, 2006-aisiais - 472 tūkst. litų, 2007-aisiais - 520 tūkst. litų, 2008 metais - 400 tūkst. litų. Visi šie skaičiai - eilutėje kitų išlaidų, kurių niekas nenorėjo iššifruoti. Paaiškėjo, kad Nacionalinio kraujo centro vadovas turi ir asmeninį vairuotoją, asmeninį automobilį, gyvena Kaune ir šiaip keliauja po Lietuvą. Iš mūsų trijų tik Seimo vicepirmininkas A.Čaplikas turi valstybės skirtą automobilį su vairuotoju. O čia - ministerijos viešosios įstaigos vadovas.

A.Medalinskas. Kodėl susidarė tokie nuostoliai ir nepagrįstos šio centro veiklos išlaidos?

D.Mikutienė. Dėl visų tų niuansų jau atliekamas tyrimas.

G.Navaitis. Ir vėžio, ir kraujo srityje susiduriame su netvarka. Jos būtų daug mažiau, jei Lietuvoje turėtume minėtus registrus. Atskirose gydymo įstaigose jie jau yra. Ar taip sunku susieti tarpusavyje kompiuterius?

A.Čaplikas. Visiškai sutinku, kad bendri registrai reikalingi.

A.Medalinskas. Kol kas visi kaltinimai išsakomi tik valstybiniam kraujo centrui? O privatus dirba gerai? Ten jokių problemų nėra?

A.Čaplikas. Negirdėjau apie jas. Kraujo surinkimas gali būti vykdomas įvairia forma: nuo UAB iki viešosios įstaigos. Tikrai gali dalyvauti ir privatus kapitalas. Panašūs modeliai taikomi ES šalyse. Bet kraujo banką turi valdyti valstybė, kad kontroliuotų kraujo surinkimą ir perskirstymą. Tokia sistema veikia Vokietijoje ir kitose ES valstybėse.

A. Medalinskas. Kodėl ji negali veikti Lietuvoje?

A.Čaplikas. Tas kraujas - nelemtas dalykas. Kai atėjau, visur buvo teritorinis padalijimas. Visos tarnybos, net Specialiųjų tyrimų, sakė, kad tai blogis, kurį reikia naikinti. Paragino įvesti konkurencijos elementą. Abejojau, ar nesiūloma taikyti rinkos elementų ten, kur jų nereikia. Visos tarnybos tvirtino, kad tai bus teisingas, skaidrus mechanizmas, tačiau šiandien jis pradeda buksuoti. Ir dėl kraujo kainos, ir dėl kokybės. Jau tada, kai dirbau ministru, ėmėme griežtinti kraujo tikrinimo kontrolę. Prieš pusmetį buvo parengtas įsakymas, griežtinantis kraujo mėginių kontrolę.

A.Medalinskas. Tik dabar? O kas tai kontroliuoja? Kad ir dėl to paties hepatito ir AIDS?

A.Čaplikas. Tai ne pigi kontrolė. Kad būtų galima nustatyti kraujo kokybę, reikia papildomų preparatų. Negąsdinkime žmonių. Tai daroma, nors viską tinkamai sutvarkyti man neužteko laiko. Visi išsakyti argumentai yra teisingi, bet ši netvarka mus pasiekė iš anksčiau. Dabar kaip tik bandome tą netvarką įveikti ir susiduriame su didžiuliu pasipriešinimu.

A.Medalinskas. Jūs, matyt, kalbate apskritai apie sveikatos apsaugos reformą. Gal jai priešinasi profesionalai, nes bijo, kad bus sugriauta sveikatos apsaugos sistema, kuri dar veikė. Nors tai, ką kalbėjome apie vėžį, negali nejaudinti, o kai kurie kraujo centro veiklos aspektai net šiurpina.

A.Čaplikas. Ir pats tai matau, tačiau be reformų nieko negalima pakeisti. Politikai dažnai balsuoja emociškai, o vėžys yra ir su psichologija susijusi problema. Kraujo klausimas irgi labai sudėtingas. Reikėtų įsiklausyti į tai, ką sako specialistai, ir tada daryti sprendimus.

A.Medalinskas. Kas yra SAM specialistai? Ministro patarėjai? Kokiu pagrindu jie ten surinkti? Įtakingiems partijos nariams reikėjo duoti gerai mokamas vietas ir nesvarbu, kad jie nelabai ką žino apie sveikatos apsaugą, juo labiau kai ir ministras yra naujas žmogus sveikatos apsaugos sistemoje. Gal dėl to kai kurie profesionalai nepasitiki jūsų reforma, nors, aišku, bet kuri reforma paliečia konkrečius žmones ir jų interesus.

G.Navaitis. Būtent. Kai kam atrodo, kad geriausi specialistai - valdininkai, o aš manau, jog specialistai yra gydytojai. Jų ir reikėtų klausyti sprendžiant nelengvas sveikatos apsaugos reformos problemas.

 

Parengė ALVYDAS MEDALINSKAS

DALINKIS:
0
0
SPAUSDINTI
LIETUVA
Rubrikos: Informacija:
AugintiniaiEkonomikaFutbolasGamtaĮkainiai
Gimtasis kraštasIstorijaJurgos virtuvėKelionėsInfoblokai
KomentaraiKonkursaiKovos menaiKrepšinisReklaminiai priedai
KultūraLengvoji atletikaLietuvaLŽ rekomenduojaPrenumerata
Mokslas ir švietimasNamų pasaulisPasaulisPrie kavosKontaktai
SportasŠeima ir sveikataTrasaŽmonėsKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2016 UAB "Lietuvos žinios"